Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kapitalo valda“ atskirąjį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eL2-698-522/2017 pagal kreditorės UAB „Kapitalo valda“ pareiškimą išduoti teismo įsakymą dėl skolos ir delspinigių priteisimo iš skolininkės R. M.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorė UAB „Kapitalo valda“ kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su pareiškimu ir prašė išduoti teismo įsakymą dėl 176,96 Eur skolos, 332,42 Eur delspinigių, 17,70 Eur baudos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš skolininkės R. M..Nurodė, kad UAB „Ūkio banko lizingas“ ir R. M. 2006 m. spalio 2 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), kuria R. M. įsigijo skalbimo mašiną (duomenys neskelbtini) (toliau – Turtas) ir įsipareigojo per 12 mėnesių (iki 2007 m. spalio 2 d.) visiškai atsiskaityti už įsigytą Turtą. Skolininkė pagal Sutartį sumokėjo tik 4 pirmąsias išperkamosios nuomos įmokas iš 12 įmokų ir nuo 2007 m. vasario 2 d. jokių įmokų pagal Sutartį kreditoriui nebemoka ir su juo nebendradarbiauja. Todėl kreditorė nurodė, kad skolininkė pažeidė Sutarties sąlygas, nesilaikė mokėjimų grafike nurodytų terminų ir liko skolinga kreditoriui už Turtą 176,96 Eur (611,02 Lt) sumą. UAB „Ūkio banko lizingas“ ir UAB „Kapitalo valda“ pasirašė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis), kuria UAB „Ūkio banko lizingas“ perleido, o UAB „Kapitalo valda“ įgijo reikalavimą į R. M. skolą pagal aptariamą išperkamosios nuomos sutartį ir teisę reikalauti įvykdyti pagrindinę prievolę, netesybų, baudų.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Skundžiama Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutartimi buvo nutarta atsisakyti priimti kreditorės UAB „Kapitalo valda“ pareiškimą skolininkei R. M. dėl skolos ir delspinigių priteisimo kaip aiškiai nepagrįstą ir kreditorei grąžinti sumokėtą žyminį mokestį.Teismas sprendė, jog kreditorės reikalavimas dėl 332,42 Eur netesybų (delspinigių) išieškojimo yra ženkliai didesnis nei 176,96 Eur skola (176,96 Eur), todėl yra aiškiai nepagrįstas ir neatitinka protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis). Kartu teismas nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (Teismų praktika Nr. 37, 439 p.) yra išaiškinta, kad tuo atveju, kai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 431 – 440 straipsniais, teismui pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį prašymą, atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 straipsnio 7 dalis), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, turi atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 straipsnio 2 dalis).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu kreditorė UAB „Kapitalo valda“ prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti jos pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkei R. M. ir išduoti teismo įsakymą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus bei aiškino teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir neatitinkantį formuojamos teismų praktikos procesinį sprendimą.Apeliantės nuomone, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog kreditorės pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas, ir pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo atsisakyti priimti. Skundžiama nutartis neatitinka teisingumo, objektyvumo, teisės taikymo principų. Teismas tokio pobūdžio civilinėse bylose negali būti aktyvus ir ginti nesąžiningos, siekiančios išvengti įsipareigojimų įvykdymo proceso šalies interesų, negali spręsti klausimų, kurie nagrinėtini tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės CPK 439 straipsnio nustatyta tvarka. Tiek teismų praktikoje, tiek teisės doktrinoje pabrėžiama, kad teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentracijos principai, kurie leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises ir interesus. Prašydamas išduoti teismo įsakymą, kreditorius neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais, o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo bei teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Teismui nustačius pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo formos bei turinio trūkumus, jie šalinami CPK 115 straipsnyje nustatyta tvarka. UAB „Kapitalo valda“ pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo atitinka CPK 435 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus. Reikalavimas priteisti skolą pagal sutartį ir sutartines netesybas pats savaime nėra aiškiai nepagrįstas. Be to, skolininkui pareiškus prieštaravimus dėl kreditorės pareikšto reikalavimo byla būtų nagrinėjama ginčo teisenos tvarka. Pats skolininkas privalo būti aktyvus, rūpestingas, atsakingas, bendradarbiauti tiek su kreditoriumi, tiek su teismu. Priešingas teisės doktrinos aiškinimas nepagrįstai suvaržytų kreditorės teisę pasirinkti savo pažeistų teisų gynybos būdą, didintų byloje bylinėjimosi išlaidas, pažeistų CPK 435 straipsnio 3 dalies nuostatas.Apeliantė tvirtina, kad jos reikalavimas priteisti skolą pagal sutartį ir sutartines netesybas pats savaime nėra aiškiai nepagrįstas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, CPK 435 straipsnio 2 dalies pagrindu atsisakydamas priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, neteisėtai konstatavo, kad kreditorės reikalavimas dėl delspinigių priteisimo galėtų būti vertinamas kaip aiškiai nepagrįstas, o delspinigiai paskaičiuoti už per daug dienų. Tvirtina, kad paskaičiuoti delspinigiai nėra aiškiai per dideli, kadangi skolininkės pradelsta skola, nuo kurios turi būti skaičiuojami delspinigiai, yra 176,96 Eur, todėl, akivaizdu, kad, esant tokio dydžio pagrindinei skolai (176,96 Eur), atitinkamai gaunami santykinai didesni delspinigiai už tokį įsipareigojimų nevykdymo laikotarpį (332,42 Eur, kadangi 176,96 Eur*0,0005*3757 d. = 332,42 Eur, delspinigių dydis – 0,05 procentų). Toks netesybų dydis atitinka ir Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) nuostatas. Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Nagrinėjamu atveju kreditorė UAB „Kapitalo valda“, kreipdamasi į pirmosios instancijos teismą dėl teismo įsakymo išavimo, prašė priteisti iš skolininkės R. M. 176,96 Eur skolą, 332,42 Eur delspinigius, 17,70 Eur baudą, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti kreditorės pareiškimą CPK 435 straipsnio 2 dalies pagrindu, konstatavęs, jog kreditorės reikalavimas priteisti 332,42 Eur nuostolių sumą, kai skola yra tik 176,96 Eur, yra aiškiai nepagrįstas.Atskiruoju skundu apeliantė UAB „Kredito valda“ tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti jos pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kaip aiškiai nepagrįstą, pažeidė CPK nuostatas, reglamentuojančias kreipimosi dėl teismo įsakymo išdavimo sąlygas, bei šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais sutinka tik iš dalies.Kaip pagrįstai nurodoma atskirajame skunde, CPK 435 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Tačiau ši nuostata, priešingai nei tvirtina apeliantė, neleidžia daryti išvados, kad teismas aptariamu atveju išvis nevertina pareiškimo pagrįstumo, nes tai prieštarautų CPK 435 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pažeistų teisės aktais įtvirtintą teisinį reguliavimą, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 straipsnio 2 dalis).Iš kreditorės į nagrinėjamą bylą pateiktų įrodymų nustatyta, kad pirminis kreditorius UAB „Ūkio banko lizingas“ ir R. M. 2006 m. spalio 2 d. sudarė Sutartį, kuria R. M. įsigijo Turtą ir įsipareigojo per 12 mėnesių (iki 2007 m. spalio 2 d.) visiškai už jį atsiskaityti. Kartu Sutartimi skolininkė R. M. įsipareigojo, pažeidusi mokėjimų grafiką, kreditoriui mokėti 0,2 procentų dydžio delspinigius nuo vėluojamos (su)mokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, remiantis Sutarties 5.5 punktu, įsipareigojo informuoti kreditorių per 5 (penkias) dienas, jeigu pasikeičia skolininkės adresas, telefonas, faksas, banko rekvizitai, ar keičiasi darbovietė, Turto laikymo vieta, kiti duomenys, remiantis Sutarties 5.2 punktu, pateikti duomenis, susijusius su skolininkės finansinės būklės pasikeitimu, ar turinčius reikšmės Sutarties vykdymui, o, pažeidusi 5.2 ir (ar) 5.5 punktą, remiantis Sutarties 11.2 punktu, įsipareigojo sumokėti kreditoriui 10 procentų dydžio baudą nuo neišpirktos Turto vertės. Kreditorė tvirtina, kad skolininkė minėtų įsipareigojimų nevykdė, nuo 2007 m. vasario 2 d. įmokų pagal Sutartį nebemokėjo, su ja nebendradarbiavo. Taigi tarp pirminės kreditorės ir skolininkės R. M. sudarytos Sutarties nuostatos įtvirtino 0,2 procentų dydžio delspinigius. Kaip matyti iš apeliantės į nagrinėjamą bylą pateiktų procesinių dokumentų bei jų priedų, pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo UAB „Kredito valda“, atsižvelgdama į VKĮ nuostatas, iš skolininkės reikalavo 0,05 % dydžio delspinigių. CPK 433 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo, be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, turi būti nurodyta, kai prašoma priteisti palūkanas ar delspinigius, – palūkanų ar delspinigių norma, palūkanų ar delspinigių dydis, skaičiavimo laikotarpis. Be to, nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo CPK 431 straipsnio 2 dalies 5 punkto pakeitimas, kuriuo tiesiogiai įtvirtinta, jog šiame skyriuje nustatyta tvarka pareiškimas nenagrinėjamas, jeigu kreditoriaus reikalavimas yra kilęs iš vartojimo kredito sutarties ir bendros vartojimo kredito kainos metinė norma neatitinka Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme nustatytų bendrai vartojimo kredito kainai taikomų reikalavimų. Taigi šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas ne tik įpareigoja teismą, sprendžiantį klausimą dėl pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo, priėmimo klausimą, atsižvelgti į palūkanų ar delspinigių normą bei sąlygas, tačiau ir draudžia nagrinėti pareiškimą esant VKĮ įtvirtintos bendros vartojimo kredito kainos metinės normos neatitikimui. Be to, iš apeliantės pateiktų duomenų matyti, kad ji prašomų delspinigių dydį apskaičiuoja už 3757 dienų laikotarpį, nors VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje, be kitų sąlygų, įtvirtina ir tai, jog netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, o taip pat į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad UAB „Kredito valda“ pareikštas pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo, kuomet yra prašoma priteisti delspinigius už didesnį, nei 180 dienų laikotarpį, yra akivaizdžiai nepagrįstas (CPK 435 straipsnio 2 dalis). Toks vertinimas, priešingai nei tvirtina apeliantė, nepažeidžia pagrindinių teisės principų bei CPK nuostatų.Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išties nuosekliai laikomasi pozicijos, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Dėl šių priežasčių tuo atveju, kai, vadovaujantis CPK 431–440 straipsniais, teismui pateikiamas prašymas išduoti teismo įsakymą, kuriame reikalaujama aiškiai per didelių netesybų (ar palūkanų), teismas, gavęs tokį prašymą, atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymo apskundimo teisė ribojama (CPK 436 straipsnis 7 dalis), bei į tai, kad teismas netesybas (ir palūkanas) gali mažinti tik ginčo teisenoje, turėtų atsisakyti priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, 424-452 psl.). Pagal CPK 4 straipsnio nuostatas, vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl atskirajame skunde nurodyti apygardos teismų procesiniai sprendimai nekeičia šioje nutartyje išdėstyto vertinimo bei nepaneigia minėtų teisės aktų nuostatų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuluotos praktikos.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nutarties 15 – 22 punktuose išdėstytas aplinkybes, atsižvelgdamas į tai, kad teismo įsakymas išduodamas tik dėl visų reiškiamų reikalavimų (CPK 436 straipsnio 2 dalies 6–8 punktai), sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ją keisti ar naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutartį palikti nepakeistą.