Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-457-478-2014

Teisėjas Jonas Malinauskas Teisminio proceso Nr. 1-13-1-01267-2011-6

2014 m. spalio 24 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Danutės Giačaitės ir Rimo Švirino, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, Vaidai Litvaitei, dalyvaujant prokurorėms Renaldai Kučinskaitei, Rasai Urbienei, nukentėjusiosioms N. Š., A. E., nuteistajam H. B., jo gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, vertėjai Veronikai Rybalčenko, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo H. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 str. 1 d. (dėl nukentėjusios A. E. elektroninės bankininkystės duomenų neteisėto įgijimo ir laikymo) terminuotu laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių;

pagal BK 215 str. 1 d. (dėl nukentėjusios A. E. elektroninės bankininkystės duomenų neteisėto panaudojimo) terminuotu laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pagal BK 182 str. 1 d. (dėl turto užvaldymo apgaule panaudojant nukentėjusios A. E. elektroninės bankininkystės duomenis) terminuotu laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių;

pagal BK 214 str. 1 d. (dėl nukentėjusios N. Š. elektroninės bankininkystės duomenų neteisėto įgijimo ir laikymo) terminuotu laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pagal BK 215 str. 1 d. (dėl nukentėjusios N. Š. elektroninės bankininkystės duomenų neteisėto panaudojimo) terminuotu laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams;

pagal BK 182 str. 1 d., (dėl turto užvaldymo apgaule panaudojant nukentėjusios N. Š. elektroninės bankininkystės duomenis) terminuotu laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2, 4 d., 5 d. 1 p., 6 d., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo (idealiųjų sutapčių atveju) ir dalinio sudėjimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirtas terminuotas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Kauno apylinkės teismo 2013-04-23 nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė nustatytas terminuotas laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

UAB ,,4 Finance“ (buvusi UAB ,,SMS Credit.Lt“) civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš H. B. priteista 750 (septyni šimtai penkiasdešimt) litų UAB ,,4 Finance“ turtinei žalai atlyginti.

UAB ,,MCB Finance“ (buvusi UAB ,,Credit 24“) civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš H. B. priteista 700 (septyni šimtai) litų UAB ,,MCB Finance“ turtinei žalai atlyginti.

UAB ,,ITM Incasso“ civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš H. B. priteista 700 (septyni šimtai) litų UAB ,,ITM Incasso“ turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusios N. Š. civilinis ieškinys tenkintas visiškai, priteisiant iš H. B. 1100 (vieną tūkstantį šimtą) litų nukentėjusiajai N. Š. turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. B. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė svetimų elektroninių mokėjimo priemonių naudotojų tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinėms operacijoms inicijuoti bei neteisėtai panaudojo juos ir apgaule savo bei kitų nenustatytų asmenų naudai įgijo svetimą turtą šiomis aplinkybėmis:

2011 m. birželio 3 d., apie 11.30 val., veikdamas grupėje su A. K., kuris mirė 2012 m. birželio 9 d., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose, radęs internete asmenų, ieškančių darbo skelbimuose telefono numerį, paskambino nukentėjusiajai A. E. ir melagingai pasiūlė darbą bei paprašė jos asmens paso duomenų, gyvenamosios vietos adreso, banko sąskaitos numerio ir internetinės bankininkystės slaptažodžių bei kodų, melagingai nurodydamas, kad žinotų, kur pervesti atlyginimą, ir nukentėjusiajai šiuos duomenis padiktavus telefonu, tokiu būdu neteisėtai įgijo svetimos elektroninės mokėjimo priemonės ir jos naudotojos – A. E. – tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti. Nuteistojo veika kvalifikuota pagal BK 214 str. 1 d.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, atlikus įrodymų tyrimą, sprendžia, kad nuteistojo H. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai H. B. pripažino kaltu pagal BK 182 str. 1 d. (dvi veikas), 214 str. 1 d. (dvi veikas), 215 str. 1 d. (dvi veikas). Jo kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami, tikrinami, atliekant baudžiamojo proceso kodekso numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant juos tarpusavyje, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai taip pat nepažeisti.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jis nepadarė nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, ir byloje nėra surinkta jo kaltę pagrindžiančių įrodymų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 str. 4 d.). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

Šioje byloje pagrindo netikėti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nėra. Nors nuteistasis H. B. nesutinka su pirmosios instancijos teismo jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, tvirtindamas, jog jis jokių nusikalstamų veiksmų neatliko, liudytoja J. F. ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus, pinigus į J. F. sąskaitą, skirtus apeliantui, pervedė A. K., sumokėdamas už nupirktus mobilaus ryšio telefonus, byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę, tačiau byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti bei apeliacinės instancijos teismo dar kartą patikrinti įrodymai paneigia apelianto teikiamą versiją.

Tokie įrodymai yra nukentėjusiųjų A. E., N. Š., liudytojos S. B. parodymai, liudytojos J. F. tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teisme pagarsinti parodymai, mobiliojo ryšio telefonų išklotinė, banko sąskaitų išrašai, kredito įstaigų pateikti duomenys, kita bylos medžiaga, iš dalies ir paties H. B. parodymai.

H. B. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį už tai kad neteisėtai įgijo ir laikė svetimų elektroninių mokėjimo priemonių naudotojų tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinėms operacijoms inicijuoti bei neteisėtai panaudojo juos ir apgaule savo bei kitų nenustatytų asmenų naudai įgijo svetimą turtą.

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl ko svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, 2K-462-2013, 2K-336/2014). Atkreiptinas dėmesys, kad apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-206/2009). Apgaulė gali pasireikšti įvairiais veiksmais. Suklaidinimas gali pasireikšti tuo, kad kaltininkas nuslepia arba priešingai – praneša neteisingas aplinkybes ir faktus, pateikia klaidingą informaciją ir tai yra reikšminga nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-117/2012).

Nagrinėjamos bylos kontekste, sprendžiant iš nukentėjusiųjų parodymų, lemiamas veiksnys, kuris padėjo H. B. įgyti nukentėjusiosioms priklausančius asmens duomenis, kurių pagrindu jis savo bei kitų nenustatytų asmenų naudai įgijo svetimą turtą, ir buvo apgaulingas nukentėjusiųjų suklaidinimas, pateikiant melagingą informaciją. Kaltininkas, piktnaudžiaudamas nukentėjusiųjų pasitikėjimu ir tuo pasinaudodamas, įtikino jas pateikti informaciją, sudarančią asmens duomenis ir leidžiančią inicijuoti bankines operacijas, o nukentėjusiosios taip ir pasielgė, manydamos, kad šis neturi nusikalstamų ketinimų. Tyčios turinį esant sukčiavimui rodo kaltininko suvokimas, jog apgaule suklaidinęs nukentėjusįjį, jis neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, numato, kad dėl jį ar kitą asmenį neteisėtai praturtinančios veikos nukentėjusiajam atsiras turtinė žala, ir nori tokių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-117/2012).

Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama taip, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Teismas gali perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-363/2014). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Nepagrįstas yra apelianto skundo argumentas, kad jis yra nuteistas be jokių įrodymų, vien tik pagal melagingus J. F. parodymus, kurių nepatvirtina kiti įrodymai.

Išanalizavus liudytojos J. F. parodymus, priešingai nei tvirtina H. B., spręstina, kad jie yra pakankamai išsamūs, tikslūs ir nuoseklūs. Be to, vertinant juos visų byloje surinktų duomenų kontekste, juos patvirtina ir kitos nustatytos aplinkybės.

Sutiktina su apeliantu, jog liudytoja 2012-11-09 apklausoje šiek tiek kitaip nurodė aplinkybes dėl 2011-06-03 įvykių, nei 2012-04-30 apklausoje. Šioje apklausoje ji nurodė, kad sąskaitos numerio jos paprašė S. B., tačiau šis netikslumas nėra esminis, nes pirmiau nurodytos aplinkybės buvo patvirtintos rašytiniais įrodymais. O šiek tiek kitokios aplinkybės galėjo būti nurodytos dėl subjektyvių priežasčių, kadangi liudytoja pakartotinai buvo apklausta praėjus nemažai laiko – septyniems mėnesiams, be to, būtent S. B. ėjo išgryninti į liudytojos sąskaitą pervestus pinigus ir pastarosios klausė banko kortelės PIN kodų, todėl liudytoja, apklausta praėjus daug laiko nuo pirminės apklausos, galėjo suklysti, tačiau šis suklydimas nėra esminis ir nekeičia pagrindinių kaltinimą pagrindžiančių aplinkybių. Taigi, priešingai nei mano nuteistasis, tokie liudytojos parodymai nelaikyti prieštaringais ir melagingais.

Byloje esančios telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kurį J. F. nurodė kaip H. B. telefono numerį, išklotinės (2 t. b. l. 136) taip pat patvirtino, kad H. B. liudytojai J. F. į jai priklausantį telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), 2011-06-03 skambino kelis kartus: 15:57:30; 16:04:46; 16:09:36 valandomis, o J. F. jam parašė vieną SMS žinutę – 16:06:52 valandą. Taigi, šie duomenys absoliučiai patvirtina J. F. paaiškinimų dėl 2011-06-03 įvykių, kada buvo įvykdytos nusikalstamos veikos nukentėjusios A. E. atžvilgiu, nuoseklumą. Beje, ir pats nuteistasis H. B. neneigia, jog skambino J. F. prašydamas pasinaudoti jos sąskaita, tačiau nurodo, kad sąskaitos panaudojimo tikslas buvo ne sukčiavimo būdu gautų pinigų pervedimui, o A. K. atsiskaitymui už jam parduotus telefonus. Tačiau toks apelianto paaiškinimas vertintinas tik kaip siekis išvengti atsakomybės. Nuteistasis negalėjo nurodyti, kokio draugo prašė paimti iš žmonos pinigus ir kodėl tuos pinigus už jo parduotus telefonus perdavė kitam asmeniui, kurio net negali įvardinti. Tuo labiau, kad A. K. mirė 2012-06-09 (2 t., b. l. 201) ir negali būti apklaustas apie H. B. nurodytas aplinkybes, todėl nuteistajam paranku laikytis tokios įvykių versijos.

Vis tik iš tų pačių telefono Nr. (duomenys neskelbtini)išklotinių (2 t., b. l. 136) spręstina, kad H. B. susitarė su J. F. dėl pasinaudojimo jos banko sąskaita tuoj pat po to, kai iš nukentėjusiosios A. E. išgavo reikiamus duomenis. Analizuojant H. B. priklausančio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) išklotines matyti, kad jis nukentėjusiajai į jos abonento Nr. (duomenys neskelbtini) skambino 13:44:32, 14:10:04, 15:16:54, o iš karto po paskutinio skambučio – J. F..

Kaip matyti iš A. E. sąskaitos išrašo, būtent tą pačią dieną 2011-06-03 iš jos sąskaitos padaryti 5 pervedimai į įvairias kreditų bendroves po 0,01 Lt ir vienas 1 lito pervedimas, kuriais patvirtintos registracijos kreditui gauti. Trys bendrovės tą pačią dieną į A. E. sąskaitą „SEB banke“ pervedė suteiktus kreditus: UAB ,,SMScredit.lt“ pervedė 750 litų, UAB ,,MCBfinance“ – 700 litų ir UAB ,,Nordecum– 700 litų. Didžioji šių pinigų dalis, tai yra 2000 litų, tą pačią dieną buvo pervesti į J. F. sąskaitą taip pat „SEB banke“, neva už vaistus (1 t., b. l. 128-129).

Sprendžiant iš J. F. sąskaitos išrašo (1 t., b. l. 43) pinigai – 1950 litų – iš jos sąskaitos buvo nuimti, juos išgryninant (duomenys neskelbtini), Kaune, esančiame bankomate. O tai patvirtina liudytojos S. B. duotus parodymus.

Nors nuteistasis teigia nesuprantąs, kodėl paraiškose kredito bendrovėms, pateiktoms A. E. vardu, yra nurodytas jo telefono numeris, tačiau iš šių bendrovių pateiktos informacijos akivaizdu, jog pareiškėjas nurodė būtent telefono numerį 60884749, iš kurio buvo skambinta J. F. ir į kurį ši liudytoja SMS žinute nusiuntė savo banko sąskaitos duomenis. Tokia informacija pateikta UAB „SMScredit.lt“ (1 t., b. l. 47), UAB ,,Credit24“ (UAB ,,MCB Finance“) (1 t., b. l. 60) raštuose bei UAB „ITM Inkasso“ civiliniame ieškinyje dėl negrąžintos paskolos, gautos iš UAM „Nordecum“ atlyginimo (1 t., b. l. 76). Nuteistasis turėjo nurodyti savo telefono numerį, kadangi dalis informacijos apie kreditą pateikiama būtent į tą telefono numerį, kuris yra nurodytas paraiškoje, būtent UAB „SMScredit.lt“ bendrųjų sąlygų 2.16 punkte, UAB ,,Credit24“ – 3.14. UAM „Nordecum“ – 4.5 punkte nurodyta, kad apie sutektą/nesuteiktą kreditą informuojama SMS žinute. Jeigu H. B. būtų nurodęs A. E. telefoną, SMS pranešimai iš kredito bendrovių būtų siunčiami jai ir ji iš karto būtų sužinojus apie jos vardu atliekamus neteisėtus veiksmus.

Visos šios aplinkybės paneigia nuteistojo versiją, kad J. F. sąskaita buvo reikalinga A. K. užmokesčio už tariamai parduotus telefonus pervedimui, o panaudota būtent sukčiavimo būdu gautų kreditų perėmimui ir išgryninimui.

Dėl nusikalstamų veikų nukentėjusios N. Š. atveju situacija buvo gana panaši.

Kaip nurodė nukentėjusioji, asmuo, prisistatęs Vilniaus prokuratūros pareigūnu, kuriam ji padiktavo jo prašomus elektroninės bankininkystės ir savo asmens duomenis, į jos namų telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino 2011-06-06 apie 15.30-16 val. Iš SEB banko pateiktos informacijos matyti, kad netrukus po to, laikotarpyje nuo 17:01:55 iki 18:10:52 iš N. Š. sąskaitos padaryti 3 pavedimai į kredito bendroves registracijos mokesčio po 0,01 Lt. Pagal pateiktus elektroninius prašymus iš UAB „Moment Credit“ į N. Š. sąskaitą buvo pervestas 300 Lt kreditas, o neužilgo buvo sudaryta dar viena kredito sutartis – iš UAB SMScredit.lt“ į jos sąskaitą buvo pervesta 750 Lt. Iš šių pinigų 400 Lt, pavadinti „Dovana“, 17:33:49 val., o 600 Lt, pavadinti „skola“, 17:55:35 val., buvo pervesti į J. F. sąskaitą. 100 Lt 17:58:12 val. pervestas V. C. į Alytaus pataisos namus. Į šiuos pervedimus buvo įtraukta ir 50 Lt pačios nukentėjusiosios sąskaitoje buvusių pinigų.

Liudytojos J. F. 2012-11-09 parodymai patvirtino, kad po to, kai iš N. Š. sąskaitos pinigai buvo pervesti į jos sąskaitą, jai vėlgi skambino H. B., nurodydamas pervestus pinigus išgryninti ir perduoti prie jos priėjusiam vyrui. Nors ji sunkiai vaikšto, tačiau nurodymą įvykdė. Iš J. F. „SEB banko“ pateiktos sąskaitos išrašo matyti, kad 2011-06-08 bankomate (duomenys neskelbtini), Kaune, iš liudytojos sąskaitos buvo paimta 1000 Lt. Iš šios sąskaitos išrašo duomenų spręstina, jog liudytoja ne vieną kartą naudojosi šiuo bankomatu pinigų išgryninimui iš savo sąskaitos, todėl apelianto argumentai, jog ji dėl sveikatos problemų negalėjo nueiti iki bankomato, yra visiškai nepagrįsti.

Nuteistasis tvirtina, kad jis nemoka rusų kalbos, todėl negalėjo bendrauti su nukentėjusiąja N. Š., dėl to procese net buvo iškviestas vertėjas, tačiau šie argumentai nepaneigia, kad H. B. gali mokėti šią kalbą, kadangi vertėjas buvo iškviestas ne dėl jo, o dėl nukentėjusios teisių užtikrinimo. Be to, jis kaltinamas veikas įvykdęs kartu su A. K., todėl nepaneigta, jog rusų kalba su nukentėjusiąja galėjo bendrauti ir pastarasis, tačiau A. K. šioje byloje dėl jo mirties nepavyko apklausti. Tai, kad tiesiogiai su nukentėjusiąja N. Š. telefonu bendravo ne H. B., nepaneigia jo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, nes BK 26 straipsnio 1 dalis numato, kad bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia, o ištirtais bylos duomenimis nustatyta, kad H. B. buvo šių nusikaltimų vykdytojas.

Nors nuteistasis tvirtina, kad byloje turėjo būti nustatyta IP adresų veikimo zonos, tačiau pažymėtina, kad Alytaus pataisos namų direktorius 2012-05-21 raštu Nr. 8-57-03 nepaneigė galimybės, kad H. B. galėjo naudotos internetu ir mobiliojo ryšio telefonu, kadangi Alytaus pataisos namų būriuose, kuriuose bausmę atliko nuteistasis, nėra įdiegtos mobiliojo ryšio blokavimo sistemos. Nors IP adresas tai unikalus numeris, identifikuojantis prisijungimo prie elektroninių ryšių tinklo įrenginį, pvz., prie interneto besijungiantį mobilųjį įrenginį, kompiuterį, tačiau jis gali būti nuolatinis (statinis) arba kintamasis (dinaminis). Statinis IP adresas yra toks, kuris nesikeičia laikui bėgant, jį paskiria interneto paslaugų tiekėjai, dažniausiai, už papildomą mokestį. Dažniausiai jį naudoja svetaines, elektroninį paštą ir kitas web paslaugas teikiantys serveriai. Dinaminis IP adresas dažniausiai skiriamas atskiram naudojamam įrenginiui (gyventojų kompiuteriams, mobiliesiems telefonams, judriojo telefono ryšio išankstinio mokėjimo kortelėms, kuriomis užsakomas interneto tiekimo paslaugos) ir jis gali pasikeisti kiekvieną kartą perkrovus maršrutizatorių ar kompiuterį, pakeitus kortelę ir t.t. Dinaminius adresus paskiria interneto paslaugų tiekėjai arba DHCP (dinaminis pagrindinio kompiuterio konfigūravimo protokolo) serveriai. Taigi, kintamasis (dinaminis) IP adresas gali būti suteikiamas skirtingiems vartotojo prisijungimo įrenginiams, be to pagal IP adresą dėl naudojamos programinės įrangos ar organizacinių priemonių gali nebūti galimybės nustatyti, iš kokio įrenginio buvo naudotasi internetu, ir nustatyti konkretaus asmens, kuris juo naudojosi. Byloje nustatyta, kad prie A. E. sąskaitos buvo prisijungta iš IP adreso (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 32) tačiau nustatyta, kad šis adresas yra administruojamas UAB „Bitė Lietuva“. Taigi, IP adreso nustatymas negali būti absoliučiai siejamas su konkretaus asmens, besijungiančio prie internetinių prieigų, indentifikavimu ir šiuo atveju nepaneigia, jog prie nukentėjusiųjų banko sąskaitų buvo prisijungęs būtent H. B..

Nesutiktina su H. B., kad byloje nėra telefonų išklotinių, nes telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinės pateiktos (2 t. b. l. 136). Be to, tokio pobūdžio nusikaltimams būdinga, kad asmenys juos vykdo konspiraciniais tikslais naudodami judriojo telefono ryšio išankstinio mokėjimo korteles, kurių naudotoją praktiškai neįmanoma identifikuoti, o šios kortelės dažniausia būna naudojamos tik vienam atvejui, vėliau ją sunaikinant. Pats H. B. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad savo telefonu nesinaudojo, o skambindavo iš kitų, taigi, neatmestina galimybė, kad ir nusikalstamų veikų darymui jis naudojosi kitam asmeniui priklausančiu telefonu. Taipogi pažymėtina, kad su telekomunikaciniais ryšiais susiję duomenys Elektroninių ryšių įstatymo 66 straipsnio 6 dalies pagrindu saugomi 6 mėnesius nuo ryšio datos. Šiuo atveju ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas Lietuvos generalinės prokuratūros 2012-10-24 nutarimu, kai nusikalstama veika N. Š. atžvilgiu įvykdyta 2011-06-06, taigi, atnaujinus tyrimą telefoninio ryšio duomenų (išklotinių) jau nebuvo galima gauti dėl to, kad jie jau buvo sunaikinti (Elektroninių ryšių įstatymo 66 str. 9 d.).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų pakankamumo, išsamumo vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, papildomų įrodymų rinkimo, tačiau šie siūlymai, prašymai nėra privalomi. Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, kurie leido pirmosios instancijos teismui išsamiai, objektyviai ir teisingai ištirti nusikalstamų veikų aplinkybes, su tuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

Apibendrinus išsakytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog būtent H. B., veikdamas grupėje su A. K., kuris mirė, pasinaudodamas neteisėtai įgytais A. E. ir N. Š. prisijungimo prie elektroninės bankininkystės sistemos banke duomenimis, apgaule užvaldė kredito davėjų UAB „SMScredit.lt“, UAB „Credit24“ („MCB Finance“), UAB ,,Nordecum“ ir UAB „Moment Credit“ bei N. Š. priklausantį (50 litų) turtą.

Visi aptarti duomenys sudaro nuoseklią įrodymų visumą, rodančią aktyvų nuteistojo dalyvavimą ne tik vykdant sukčiavimo veiksmus nukentėjusiųjų atžvilgiu, bet ir darant BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas.

Atsakomybė pagal BK 214 straipsnį kyla ne tik už neteisėtą elektroninės mokėjimo priemonės įgijimą, laikymą, perdavimą ar realizavimą, o pagal BK 215 straipsnį už tokios priemonės panaudojimą, tačiau ir už neteisėtą elektroninių priemonių naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenų, pakankamų finansinei operacijai atlikti, įgijimą, laikymą ar realizavimą, o pagal BK 215 straipsnį ir tokių duomenų panaudojimą. Atsižvelgiant į tai ir į byloje surinktus, ištirtus ir jau aptartus įrodymus, nėra abejonių, jog H. B., veikdamas grupėje su A. K., iš nukentėjusiųjų A. E. ir N. Š., pateikdamas joms melagingas priežastis ir taip įkalbėdamas jas pateikti elektroninės bankininkystės duomenis, šioms padiktavus šiuos duomenis, neteisėtai įgijo svetimas elektroninės mokėjimo priemonės ir jų naudotojų – A. E. ir N. Š. – tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, ir šie jo veiksmai atitinka BK 214 straipsnio 1 dalies dispoziciją.

BK 215 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų objektyvieji požymiai pasireiškė tuo, kad H. B., veikdamas kartu su A. K., neteisėtai panaudodamas svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ir jų naudotojų A. E. ir N. Š. tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, tai yra atsiskaitomosios sąskaitos numerius, internetinės bankininkystės prisijungimo kodus bei slaptažodžių kortelės kodus, neteisėtai, apgaule, nukentėjusiųjų A. E. ir N. Š. vardu inicijavo ir atliko finansines operacijas – sudarė paskolos sutartis. Šios aplinkybės patvirtintos jau aptartais įrodymais, kurie be abejonių pagrindžia H. B. kaltę pagal BK 215 straipsnio 1 dalį.

BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padaroma tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog elektroninių priemonių naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, pakankamus finansinei operacijai atlikti, įgyja ir juos finansinių operacijų atlikimui panaudoja neteisėtai, ir nori taip veikti. H. B. suprato, jog įgyja svetimas elektronines mokėjimo priemones ir jų naudotojų tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, nes pats įdėtomis pastangomis, sugalvodamas įvairias priežastis ir pasinaudodamas nukentėjusiųjų patiklumu, įkalbėjo A. E. ir N. Š. suteikti jam šią informaciją ir po to ją panaudojo finansinėms operacijoms inicijuoti, siekdamas gauti finansinės naudos sau ar kitiems asmenims, ir suprasdamas savo veiksmų neteisėtumą, norėjo taip veikti.

Apeliantas tvirtina nesuprantąs ir šios baudžiamosios bylos atnaujinimo pagrindų bei kodėl ji buvo nutraukta S. B. atžvilgiu, ir kodėl dėl nusikalstamų veikų turi atsakyti jis vienas. Tai, kad ikiteisminis tyrimas A. K. atžvilgiu nebuvo pradėtas, nes jis mirė, nereiškia, kad išnyksta ir kito asmens, įvykdžiusio nusikaltimus, kaltė. BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas numato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas mirusiajam, išskyrus tuos atvejus, kai byla reikalinga mirusiajam reabilituoti arba kitų asmenų bylai atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Taigi, A. K. mirus, jo atžvilgiu baudžiamasis procesas negalėjo vykti. Tačiau BK 26 straipsnio 3 dalis numato, jog bendrininkų baudžiamąją atsakomybę šalinančios, lengvinančios arba sunkinančios aplinkybės yra individualizuojamos ir į jas neatsižvelgiama, sprendžiant dėl kitų bendrininkų baudžiamosios atsakomybės, todėl tai, kad įtariamas H. B. bendrininkas mirė ir jo atsakomybės klausimas nesvarstomas, nepanaikina paties H. B. kaltės ir atsakomybės pagrindų.

Atkreiptinas ir apelianto dėmesys, kad Lietuvos generalinės prokuratūros 2012-10-24 nutarimo, kaip ir Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros 2013-01-31 nutarimo, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 13-1-01267-11 dalyje S. B. atžvilgiu, kvestionavimas nėra šio apeliacinio skundo dalykas. Ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų priimtų procesinių sprendimų skundimas reglamentuojamas atskira tvarka ir skundžiami gali būti tik neįsiteisėję procesiniai sprendimai kol vyksta ikiteisminis tyrimas, išskyrus kodekse numatytus atvejus (BPK 64 str. 1 d.), o abu minėti nutarimai jau yra įsiteisėję, todėl teisėti ir galiojantys. Visgi pažymėtina, kad šiuo atveju pasitvirtino, jog ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas pagrįstai, nes buvo įrodyta, kad būtent H. B. įvykdė nusikalstamas veikas, dėl kurių 2012-09-19 nutarimu jo atžvilgiu byla buvo nutraukta.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BPK 54 ir 41 straipsniuose nustatytų nuostatų, pareikštų civilinių ieškinių priteisimo klausimas išspręstas taip pat teisingai, dėl jų atskiras ginčas nekilo, todėl nuteistojo skundas atmetamas, o Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 20 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos H. B., išlaidas iki 2014 m. rugsėjo 16 d. sudaro 130 litų (37,65 EUR) (3 t., b. l. 132) dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Pateiktame Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos rašte nėra suformuluotas konkretus prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybės naudai, todėl tokia pažyma traktuojama kaip informacinio pobūdžio ir jokiu būdu neįpareigojanti teismą šias išlaidas priteisti iš kaltinamojo. Atkreiptinas dėmesys, kad BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą H. B. įgyvendino savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš nuteistojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo H. B. nepriteistinos.

Vadovaujantis BPK 103 straipsnio 1 punktu, nukentėjusiesiems ir liudytojams išmokami pinigai, skirti jų kelionės išlaidoms atlyginti, sudaro proceso išlaidas, kurios, remiantis Lietuvos Respublikos BPK 104 straipsnio 1 dalimi, atlyginamos iš teismo lėšų. Teismas savo lėšomis atlygino nukentėjusiųjų N. Š. kelionės išlaidas 54,10 Lt ir A. E. kelionės išlaidas 32 Lt (3 t., b. l. 136). BPK 105 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas turi teisę išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas. Šiuo atveju apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo apeliacinį skundą, apeliacinis skundas buvo atmestas, todėl proceso išlaidos išieškotinos iš nuteistojo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo H. B. apeliacinį skunda atmesti.

Išieškoti iš H. B. 86,10 (aštuoniasdešimt šešis Lt 10 ct) litus (24,93 eurų) proceso išlaidų valstybei.