Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi uždarosios akcinės bendrovės „BM būstas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 4 d. nutarties, kuria netenkintas nurodytos įmonės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikytų Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-213-178/2016, pakeitimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

UAB „BM būstas“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš UAB „Inžinera“ 84 489,82 Eur netesybų, 8,05 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones areštuoti atsakovui priklausančius ieškinio vertės nekilnojamuosius, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ir turtines teises, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 1 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-6000-431/2015, prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino, Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-212-302/2015, pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.UAB „Inžinera“ ieškiniu, pareikštu atsakovui UAB „BM būstas“ dėl 216 036,72 Eur skolos priteisimo ir sutarties vienašalio pripažinimo neteisėtu, taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovui priklausančius ieškinio vertės nekilnojamuosius, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ir turtines teises, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis.Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-6014-392/2015 prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones taip pat netenkino, tačiau ieškovės UAB „Inžinera“ atskirąjį skundą dėl minėtos nutarties įvertinęs Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-213-178/2016, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 5 d. nutartį panaikino ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių išsprendė iš esmės. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus, patvirtinančius, jog atsakovės nuosavas kapitalas yra neigiamas (-6 328 591,2 Eur); per vienerius metus gautinos sumos yra 62 975 Eur, o mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai (787 318 Eur) viršija gautinas sumas net 12,5 karto, bei tai, kad nekilnojamasis turtas, kuris priklauso atsakovei yra įkeistas, nusprendė, jog egzistuoja pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 22 d. nutartimi civilinės bylos pradėtos pagal UAB „BM būstas“ ir UAB „Inžinera“ ieškinius buvo sujungtos.UAB „BM būstas“ turtui Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi pritaikius areštą, įmonė pateikė prašymą leisti atlikti iš areštuotų lėšų šiuos mokėjimus: UAB „Fegda“, mokėtina suma – 28 962 Eur; UAB „Agvysta“, mokėtina suma – 1 245 Eur; UAB „Resolution Advisers LT“, mokėtina suma – 56 277 Eur; UAB „Euroelektronika“, mokėtina suma – 5 345 Eur; UAB „Lakaja“, mokėtina suma – 1 445 Eur; UAB „ESS projektai“, mokėtina suma – 423,5 Eur; periodinius mokėjimus UAB „Grinda“, mokant sumą iki 200 Eur sutartyje numatytais terminais, pagal UAB „Grinda“ pateikiamas sąskaitas, pradedant 2015 metų gruodžio mėnesio atsiskaitymu; periodinius mokėjimus AB „Energijos skirstymo operatorius“, mokant sumą iki 300 Eur sutartyje numatytais terminais, pagal AB „Energijos skirstymo operatorius“ pateikiamas sąskaitas; periodinius mokėjimus UAB „Vilniaus vandenys“, mokant sumą iki 1 500 Eur sutartyje numatytais terminais, pagal UAB „Vilniaus vandenys“ pateikiamas sąskaitas; periodinius mokėjimus draudikui ERGO Insurance SE, veikiančiam per Lietuvos filialą, leidžiant atsiskaityti pagal sutartį su draudiku, kiekvieną metų ketvirtį mokant draudikui 390 Eur sumą; periodinius mokėjimus paskolos davėjui UAB „Mano turtas“, paskolos grąžinimui pagal nustatytą grafiką, t. y. nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. mokant 11 417 Eur kas mėnesį, nuo 2016 m. birželio 30 d. iki 2017 m. gegužės 30 d. mokant po 16 383 Eur kas mėnesį, nuo 2017 m. birželio 30 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. mokant po 21 984 Eur kas mėnesį; atlikti mokėjimus padengiant ieškovo mokėtinas sumas UAB „Mano turtas“ už palūkanas pagal 2016 m. sausio 31 d. sąskaitą faktūrą MT2310 2 787,19 Eur sumai ir 2015 m. gruodžio 31 d. sąskaitą faktūrą MT2291 4 766,08 Eur sumai; periodinius mokėjimus paskolos davėjui UAB „Mano turtas“ pagal 2015 m. spalio 19 d. susitarimą Nr. 2 prie 2014 m. birželio 23 d. paskolos sutarties, mokant palūkanas pagal numatytą formulę - 2.1% plius 6 mėn. EURIBOR.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 4 d. nutartimi UAB „BM būstas“ prašymo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones netenkino. Teismas sprendė, kad suteikus teisę UAB „BM būstas“ disponuoti lėšomis, kurių suma daugiau kaip du kartus viršija laikinųjų apsaugos priemonių masto sumą, kiltų reali grėsmė tikėtina palankaus UAB „Inžinera“ teismo sprendimo įvykdymui, nes šiomis piniginėmis lėšomis UAB „BM būstas“ nedisponuos. Toks pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas paneigtų patį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, kadangi UAB „BM būstas“ nenurodė jokių pajamų šaltinių ir nepateikė įrodymų, kad jis turės galimybę įvykdyti ir UAB „Inžinera“ reikalavimus, esant palankiam teismo sprendimui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu UAB „BM būstas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – leisti atlikti pareiškėjo prašyme nurodytus mokėjimus.Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Pirmosios instancijos teismas atsisakė įgyvendinti UAB „BM būstas“ teisę, kuri jam buvo pripažinta Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartimi. Nesuteikus atsakovui teisės atsiskaityti su prašyme nurodytais kreditoriais, trikdoma įprasta įmonės komercinė veikla.Skundžiama nutartis prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo formuojamai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktikai, pagal kurią laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturi lemti neproporcingo vienos iš bylos šalių teisinės padėties suvaržymo ar įmonės komercinės veiklos nutraukimo.

Atsiliepime į atskirąjį skundą UAB „Inžinera“ UAB „BM būstas“ skundą prašo atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Apelianto nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje buvo nurodyta tik UAB „BM būstas“ teisė kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, bet ne įpareigojimas pirmosios instancijos teismui tenkinti tokį prašymą.Apeliantė nepateikė teismui įrodymų, kaip būtų užtikrintas UAB „Inžinera“ palankaus teismo sprendimo įvykdymas.Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi neprieštaraujama Lietuvos apeliacinio teismo formuojamai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktikai, apeliantei nepaneigus grėsmės galimai UAB „Inžinera“ palankaus teismo sprendimo įvykdymui nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, kuris savo esme tolygus laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas leisti atlikti prašyme nurodytus mokėjimus iš įmonės lėšų, kurios areštuotos siekiant užtikrinti galimai UAB „Inžinera“ palankaus teismo sprendimo įvykimą, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu, patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl papildomai pateiktų įrodymų priėmimo

UAB „BM būstas“ kartu su atskiruoju skundu pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui ir papildomą įrodymą – apeliantės įmonei UAB „Hakonlita“ išrašytą sąskaitą faktūrą. Šis įrodymas nebuvo pateiktas ir vertinamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo atveju apeliantė pateikia duomenis, jos vertinimu, patvirtinančius, jog egzistuoja galimybė, leidus įmonei atsiskaityti su kreditoriais, užtikrinti ir UAB „Inžinera“ reikalavimų įvykdymą. Įvertinus byloje kilusį poreikį nustatyti, ar prašomi leisti vykdyti atsiskaitymai neapsunkins apeliantės finansinių galimybių, o kartu ir UAB „Inžinera“ reikalavimų įvykdymo užtikrinimo, teismas priima ir kartu su kitais įrodymais vertina naujai pateiktus duomenis. Teismas pažymi, kad papildomai pateiktas įrodymas kartu su atskiruoju skundu buvo įteiktas susipažinti UAB „Inžinera“, todėl poreikio atidėti bylos nagrinėjimą, sudarant priešingai šaliai galimybę susipažinti ir pasisakyti dėl papildomai teikiamo įrodymo nėra. UAB „Inžinera“ atsiliepime į atskirąjį skundą patvirtinto, kad su apeliantės naujai teikiamu dokumentu susipažino ir pateikė teismui savo poziciją dėl jo įrodomosios reikšmės.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo

Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus, ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų tiek ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pakeistos, tiek į padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų taikomos nepakeitus jų mąsto, o ieškinys – atmestas. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis iš esmės visuomet susijęs su asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymu (CPK 145 straipsnio 1 dalis), įstatymas numato teisę šalims, kurių atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės apriboja, pažeidžia ar suvaržo jų teises ar teisėtus interesus, teikti prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (CPK 148 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju tokią teisę UAB „BM būstas“ numatė ir Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 4 d. nutartimi pritaikydamas šios įmonės areštą UAB „Inžinera“ reikalavimams užtikrinti. Šia teise pasinaudojusios UAB „BM būstas“ prašymas pakeisti taikomas laikinąsias apsaugos priemones buvo netenkintas ir apeliantė mano, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo apribota jai Lietuvos apeliacinio teismo suteikta teisė. Lietuvos apeliacinis teismas nurodo, kad įstatymas (CPK 148 straipsnio 6 dalis) bei jo pagrindu Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartyje įmonei išaiškinta teisė kreiptis dėl laikinųjų pasaugos priemonių pakeitimo, suteikia apeliantei galimybę kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, bet nenustato teismui, vertinančiam šio prašymo pagrįstumą, pareigos visais atvejais tokį prašymą tenkinti. Atsisakymas tenkinti tokį prašymą neturi būti vertinamas kaip įstatymu šaliai suteiktos teisės paneigimas, kadangi įstatymas tik numato šaliai procesines teises, kuriomis ji gali pasinaudoti, tačiau šios teisės įgyvendinimo būdus ir sąlygas pasirenka pati proceso šalis, todėl apeliantės skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo apribotos teisės, kuri buvo jai nustatyta 2016 m. vasario 4 d. apeliacinės instancijos teismo nutartimi, atmestini kaip nepagrįsti.Apeliantė atkreipia dėmesį, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartimi buvo nurodyta, kokia forma apeliantė gali įgyvendinti savo teisę prašyti pakeisti taikomas laikinąsias apsaugos priemones, pateikė teismui objektyviais įrodymais pagrįstą ataskaitą apie būtinus atlikti mokėjimus, tačiau pirmosios instancijos teismas ją laikė nepakankamu įrodymu prašymui tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas išaiškina apeliantei, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi apeliantei buvo nurodytas vienas iš galimų CPK 148 straipsnyje įtvirtintos teisės įgyvendinimo būdų, kuriuo ji ir pasinaudojo. Tačiau, tai nereiškia, kad pateikus atitinkamą nustatytos formos prašymą, jis visais atvejais turi būti tenkinamas, kadangi nepaisant to, kaip, kokia forma apeliantė pasinaudos įstatymu suteikta teise prašyti pakeisti taikomas laikinąsias apsaugos priemones, svarbu įvertinti, ar prašymas yra objektyviai pagrįstas, t. y. ar įrodyta, kad objektyviai egzistuoja pagrindas pakeisti (ne naikinti, o pakeisti) taikomas laikinąsias apsaugos priemones ir toks pakeitimas nepaneigs taikomų laikinųjų apsaugos priemonių esmės. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad prašomi atlikti mokėjimai gerokai viršija taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mąstą (laikinosios apsaugos priemonės taikomos 216 036 Eur sumai, mokėjimus prašoma atlikti bendrai 400 000 Eur sumai). Duomenų, kad leidus UAB „BM būstas“ atsiskaityti su nurodomais kreditoriais įmonė turės finansines galimybes atsiskaityti ir su UAB „Inžinera“, tuo atveju jei bus priimtas šiai įmonei palankus teismo sprendimas, nepateikta, todėl teismas prašymo netenkino. Apeliacinės instancijos teismas šiai pirmosios instancijos pozicijai pritaria ir papildomai nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas negali paneigti pačių taikomų laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinosios apsaugos priemonės pakeitimas iš esmės reiškia dviejų procesinių sprendimų priėmimą: vienos laikinosios apsaugos priemonės panaikinimą bei kitos taikymą. Šiuo atveju nustačius, kad UAB „BM būstas“ kito turto, išskyrus lėšas, kurios yra areštuotos, neturi (įmonės nekilnojamas turtas įkeistas), bei leidus įmonei vykdyti atsiskaitymus su prašyme išvardintais kreditoriais, nepateikus įrodymų, kokia lėšų suma UAB „BM būstas“ disponuoja, iš esmės būtų atliktas ne laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas, bet jų panaikinimas, kas paneigtų Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 4 d. nutarties, kuri yra įsiteisėjusi ir turi būti vykdoma, išvadas dėl galimos grėsmės UAB „Inžinera“ palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantė, prašydama pakeisti taikomas laikinąsias apsaugos priemones ir leisti vykdyti atsiskaitymus su nurodytais kreditoriais, turėjo pagrįsti, kad tokiais atsiskaitymais nebus padaryta žalos įmonės finansinei padėčiai, o kartu ir galimybei įvykdyti teismo sprendimą, tuo atveju jei jis bus palankus ieškovui, t. y. turėjo įrodyti, kad įmonei atsiskaičius su kreditoriais jos finansinė padėtis nesuprastės, ji užsitikrins veiklos tęstinumą, bei pajamų, kurios galės būti skirtos atsiskaitymui ir su UAB „Inžinera“, gavimą. Apeliantės kartu su skundu pateikta sąskaita, išrašyta UAB „Hakonlita“, neįrodo įmonės finansinių galimybių atsiskaityti ne tik su prašyme pakeisti laikinąsias apsaugos priemones išvardintais kreditoriais, bet ir su UAB „Inžinera“, kadangi viena sąskaita faktūra, nepateikus šalis siejančios sutarties, neleidžia įvertinti, koks sutarties vykdymo terminas sieja šalis ir ar sudaro objektyvų pagrindą tikėtis pajamų gavimo. Be to, reali galimybė gauti lėšas pagal šią šalis siejančią nuomos sutartį sąlygota UAB „Hakonlita“ finansinių galimybių, kurios teismui nėra žinomos. Skundu pažymima, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės pernelyg varžo įmonės veiklą, daro jai didelę žalą, tuo pažeidžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo proporcingumo principą. Teismas sutinka, kad įmonės lėšų areštas yra labiausiai įmonės veiklą varžanti laikinoji apsaugos priemonė, tačiau laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis visuomet susijęs su tam tikrų ribojimų, nepatogumais asmeniui, kurio turtas areštuotas, bet tai nėra savarankiškas pagrindas jų atsisakyti. Prašomais atlikti taikomų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimais neturi būti sudarytos išimtinės sąlygos vieniems iš įmonės kreditorių, ieškovą, kurio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pastačius į prastesnę nei kitų kreditorių vietą. Teismas nemano, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas pakeisti taikomas laikinąsias apsaugos priemones, suteikė UAB „Inžinera“ byloje pranašesnę padėtį, kadangi UAB „BM būstas“ turi galimybę, pateikęs objektyviai pagrįstą prašymą, pakartotinai kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, arba pasinaudoti kitais CPK 148 straipsnio 2 dalyje numatytais alternatyviais teisių gynimo būdais (sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą UAB „Inžinera“ reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą) ir prašyti panaikinti taikomas laikinąsias apsaugos priemones.Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti ginčijamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.