- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-19
- Bylos Nr.
- 2S-1604-464/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-02749-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Kreditorius
- UAB „ITM Inkasso“
- Skolininkas
- R. B.
- Kategorijos
- 125.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal
kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ pareiškimą skolininkei R. B. dėl teismo įsakymo išdavimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
kreditorius UAB „ITM Inkasso“ 2012-06-06 kreipėsi į Vilniaus m. 3-ąjį apylinkės teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo (b.l. 2, teismų sistemos LITEKO duomenys) ir prašė išduoti teismo įsakymą dėl 700 Lt skolos, 63 Lt delspinigių, 70 Lt sutartinių palūkanų, 635,25 Lt išlaidų, kurias sudaro kreditoriaus negautos pajamos, 5 proc. palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš skolininkės R. B.. Pareiškime nurodė, jog 635,25 Lt sumą sudaro kreditoriaus negautos pajamos, kurios apskaičiuotos remiantis kainomis, galiojančiomis teismo sprendimo priėmimo dieną. Pagal bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą – 199,48 proc. kreditoriaus negautos pajamos per dieną sudaro 0,55 proc. laiku negrąžintos sumos (199,48 proc. / 365 d. = 0,55 proc. per dieną, viso 150 dienų nuo 2011-07-11 iki 2011-12-08).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas 2012-06-08 nutartimi (b.l. 3-4) atsisakė priimti kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ pareiškimą skolininkei R. B. dėl skolos priteisimo, pripažinęs jį aiškiai nepagrįstu reikalavimo priteisti iš skolininkės 635,25 Lt sumą dalyje. Teismo vertinimu. kreditoriaus paskaičiuotos negautos pajamos yra tik numatomos ir spėjamos, neįrodančios jo realiai patirtų nuostolių, atsiradusių dėl skolininkės neįvykdytos prievolės. Kreditoriaus skolininkei paskaičiuota bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 199,48 proc. už kiekvieną pradelstą dieną yra akivaizdžiai neprotinga, atsižvelgiant dar ir į tokią aplinkybę, jog skolininkė vartojimo teisinių santykių dalyvė, o ne verslo subjektas, sudariusi sutartį prisijungimo būdu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ atskiruoju skundu (b.l. 19-22) prašo panaikinti Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2012-06-08 nutartį ir klausimą dėl teismo įsakymo priėmimo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Kreditorius nesutinka su teismo išvadomis, jog pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Kreditorius savo reikalavimus grindė 2011-06-10 vartojimo kredito sutartimi, 2011-08-26 skolos perdavimo aktu, todėl iš esmės reikalavimai yra pagrįsti. Be to, pareiškimas buvo pagrįstas faktiniais skaičiavimais, todėl negautų pajamų 635,25 Lt suma, kurią kreditorius būtų gavęs jei nebūtų neteisėtų skolininkės veiksmų, būtų vėl paleista į apyvartą ir uždirbtų pajamas. Pareiškime buvo nurodyta bendra vartojimo kredito metinė norma, negautų pajamų dydis per dieną procentine išraiška bei laikotarpis, kas yra pakankamas pagrindas negautų pajamų apskaičiavimui ir jų detalizavimui. Kreditoriaus suteikto vartojimo kredito bendros vartojimo kainos metinė norma – 199,48 proc., todėl neviršydama 250 proc. (sutarties sudarymo metu galiojusio Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. redakcija), ji yra protinga, pagrįsta, atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus, nepažeidžia kredito davėjo ir kredito gavėjo interesų pusiausvyros. Kredito sutarties rūšis – vartojimo kreditas - lemia tai, kad kredito davėjas, siekdamas vykdyti savo finansinę veiklą, turi būti ekonomiškai pajėgus, turėti atitinkamą materialinį pagrindą. Tai, kad skolininkė yra fizinis asmuo, neatleidžia jos nuo prievolės tinkamai įvykdyti paskolos sutartį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinėje byloje keliamas klausimas dėl teisės kreiptis į teismą CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka realizavimo.
Vadovaujantis CPK 435 str. 2 d., viena iš priežasčių, dėl kurių teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, laikytinas aiškus pareiškime nurodytų reikalavimų nepagrįstumas. CPK 437 str. 2 d. 4 p. nuostata, jog, išdavęs teismo įsakymą, teismas informuoja skolininką, kad nebuvo tikrinamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas, pati savaime nepaneigia įstatyminės galimybės atsisakyti priimti pareiškimą dėl aiškaus jo nepagrįstumo. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t.y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Šiuo aspektu atskirojo skundo argumentas, jog pareiškimo dėl atskirojo skundo priėmimo stadijoje pirmosios instancijos teismas negalėjo vertinti reikalavimo dėl sutartinių palūkanų priteisimo pagrįstumo taikytino palūkanų dydžio atžvilgiu, pripažintinas pagrįstu. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.).
Iš apelianto pateikto teismui pareiškimo turinio (b.l. 2) matyti, kad jis išdėstė reikalavimą iš skolininkės priteisti ir 63 Lt delspinigių (netesybų), ir 635,25 Lt negautų pajamų (nuostolių), paskaičiuoti už tą patį sutartinių prievolių pažeidimą. Susitarimas dėl netesybų vertintinas kaip sutartinė minimalių nuostolių prezumpcija, taikoma sutartinės prievolės pažeidimo ir civilinės atsakomybės taikymo atveju. Ši prezumpcija atleidžia kreditorių nuo pareigos įrodinėti patirtų nuostolių dydį, leidžia reikšti reikalavimą dėl netesybų priteisimo remiantis atitinkama sutartine sąlyga. Tačiau manydamas, jog realiai patirti nuostoliai yra didesni, kreditorius turi teisę atsisakyti reikalavimo dėl netesybų priteisimo ir reikalauti atlyginti realiai patirtus nuostolius, prie kurių priskiriamos ir negautos pajamos (CPK 6.249 str. 1 d.), reikšdamas reikalavimą dėl civilinės atsakomybės taikymo. Pareikšti iš esmės tapačius, t.y. kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją atliekančius reikalavimus abu kartu, reikalaujant ir netesybų, ir nuostolių atlyginimo, tiesiogiai draudžia CK 6.73 str. 1 d. Šioje teisės normoje nurodoma, jog pareiškus reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, netesybos yra įskaitomos į nuostolius.
Kaip nurodyta, dėl tokių bylų nagrinėjimo specifikos jau pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje teismas turi tam tikrą diskrecijos teisę įvertinti tokio pareiškimo atitiktį (neprieštaravimą) imperatyvioms teisės normoms. Įstatymas numato ir teisinį instrumentą, apribojantį akivaizdžiai (aiškiai, matomai) neapgrįsto pareiškimo priėmimą - CPK 435 str. 2 d. Šios teisės normos vien formalus aiškinimas neatitiktų įstatymo leidėjo ketinimų (CPK 2 str.) ir CPK 3 str. 1 d. įvardinto tikslo, kad aiškinant bei taikant įstatymus būtina vadovautis teisingumu, protingumu ir sąžiningumu. Teismas šią procesinę pareigą atliko tinkamai. Taigi net ir pripažinus, jog reikalavimui dėl negautų pajamų priteisimo negali būti taikomos teisės aktų, reglamentuojančių netesybų dydį, nuostatos, toks apelianto pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo reikalaujama iš skolininkės priteisti tiek sutartines netesybas, tiek ir nuostolius (negautas pajamas) to paties sutartinių prievolių pažeidimo pagrindu, laikytinas akivaizdžiai nepagrįstu, prieštaraujančiu imperatyviems teisės aktų reikalavimams.
Pažymėtina ir tai, kad teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai, kurie leidžia veiksmingiau ir operatyviau ginti pažeistas teises. Dėl supaprastinto reglamentavimo prie pareiškimo išduoti teismo įsakymą nereikalaujama pridėti jokių įrodymų (CPK 433 str. 3 d.), nors įrodymai, kuriais yra grindžiami kreditoriaus reikalavimai, turi būti aptarti pareiškime (CPK 433 str. 1 d. 5 p.). Nagrinėjamos bylos atveju kreditorius reikalavimų dėl skolos, delspinigių, palūkanų ir negautų pajamų priteisimo iš skolininkės faktiniu pagrindu įvardijo: 1) 2011-06-10 vartojimo kredito sutartį SP 19663, sudarytą tarp skolininkės R. B. ir UAB „Nordecum“, 2) 2011-08-26 skolos perdavimo aktą, sudarytą tarp UAB UAB „Nordecum“ ir UAB „ITM Inkasso“. Pagal CK 6.101 str. 1 d. kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą ar dalį reikalavimo kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Kaip jau minėta, reikalavimas skolininkei kildinamas iš vartojimo kredito sutarties, sudarytos tarp pastarosios ir pirminio kreditoriaus - UAB „Nordecum“, t.y. kredito davėjo. Savo atskirajame skunde apeliantas, perėmęs pradinio kreditoriaus reikalavimo teises, 635,25 Lt nuostolių reikalavimo faktiniu pagrindu nurodė tai, jog kredito davėjas, vykdydamas savo komercinę veiklą – teikti vartojimo kreditus, skolininkei laiku įvykdžius savo įsipareigojimus būtų šias lėšas išleidęs į apyvartą, dėl ko būtų uždirbęs pajamų. Tokia faktinė situacija suponuoja dar vieną išvadą - reikalavimo teisių perleidimo sutartimi pradinis kreditorius UAB „Nordecum“, suteikęs skolininkei paskolą, faktiškai galėjo perleisti tik tokius savo reikalavimus į skolininkę, kurie tiesiogiai susiję su šios sudaryta vartojimo kredito sutartimi (į jos nesumokėtas lėšas, palūkanas, tiesioginių nuostolių atlyginimą). Jokių duomenų pareiškime apie tai, kad kreditorius UAB „Nordecum“ apeliantui ta pačia ar kita sutartimi taip pat perleido teisę verstis savo verslu bei gauti iš jo pajamas, vykdant vartojimo kreditų teikimo veiklą, nesama. Todėl nurodyti atskirojo skundo argumentai nesuponuoja kitokio nepriimto dėl aiškaus jo nepagrįstumo pareiškimo vertinimo, nei jį padarė pirmosios instancijos teismas. Šie ir kiti skundo argumentai nesudaro prielaidų panaikinti skundžiamą nutartį.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą (b.l. 28), todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.