- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-30
- Bylos Nr.
- e2A-1092-432/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Visvaldas Kazakiūnas, Loreta Braždienė, Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- B. T.
- Ieškovas
- ADB „Gjensidige“
- Trečiasis asmuo
- G. G.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Laimos Gerasičkinienės ir Visvaldo Kazakiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės B. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-10-23 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ADB „Gjensidige“ ieškinį dėl išmokėtos išmokos grąžinimo, pareikštą atsakovei B. T., trečiasis asmuo G. G..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovės atsakovei išmokėtą draudimo išmoką- 6 417,16 Eur, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2017-02-08 ADB „Gjensidige“ ir G. G. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. AYAS 01 10307504 kuria buvo apdrausta transporto priemonės VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė už eismo įvykio metu padarytą žalą. 2017-11-30 eismo įvykio metu buvo sužalota atsakovė B. T.. Vykstant ikiteisminiam tyrimui, ieškovas išmokėjo nukentėjusiajai draudimo išmoką- 6 417,16 Eur. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-07-24 nuosprendžiu (baudž byla Nr. 1-1940-1034/2018) ir Vilniaus apygardos teismo 2018-11-06 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-642-468/2018 draudėjas, t. y. transporto priemonės VW PASSAT vairuotojas buvo išteisintas. Eismo įvykio kaltininke buvo pripažinta atsakovė. 2018-11-20 ieškovas kreipėsi į nepagrįstai sumas gavusią atsakovę, siūlydamas grąžinti be pagrindo sumokėtą išmoką. Permoka nėra grąžinta.
Atsiliepimas
3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, ji su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodė, kad 2017-11-30 apie 16:06 Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje G. G., vairuodamas automobilį VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukdamas į kairę, nepraleido per gatvę ėjusius atsakovės ir ją sužalojo. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje jai buvo nustatytas dešinio šlaunikaulio kaklo lūžis. Specialistas kvalifikavo sveikatos sutrikdymą kaip nesunkų. Dėl šio įvykio Vilniaus apskr. VPK KPV NVESTS buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-66377-17, G. G. pareikštas įtarimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau– BK) 281 straipsnio 1 dalį. Dar vykstant ikiteisminiam tyrimui, ieškovui, kaip automobilio VW PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinės atsakomybės draudikui, nustatyta tvarka buvo pareikšta pretenzija dėl B. T. patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
4. Atsakovė nurodė, kad ieškovas, susipažinęs su visa reikiama medžiaga, išmokėjo draudimo išmoką. G. G. nepripažino kaltės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, todėl byla buvo perduota nagrinėti teisme. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018-07-24 priimtu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1940-1034/2018 nusprendė G. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Šį nuosprendį atsakovė nurodė apskundusi apeliacine tvarka, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2018-11-06 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-642-468/2018 apeliacinį skundą atmetė. Atsakovė yra įsitikinusi, jog ieškovas pagrįstai išmokėjo draudimo išmoką, kadangi G. G. kilo civilinė atsakomybė dėl padarytos žalos atsakovei B. T.. Teismo sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta, jog nėra pagrindo G. G. baudžiamajai atsakomybei kilti, savaime nereiškia, jog išteisintajam asmeniui nekyla civilinė atsakomybė. Įvykį tyrė policija, atitinkamai ieškovas teikė paklausimus ir gavo atsakymus. Atsakovė teigė laiku pateikusi pretenziją, o ieškovas, patikrinęs visą jam prieinamą informaciją, priėmė sprendimą išmokėti draudimo išmoką, bei ją išmokėjo.
5. Trečiasis asmuo G. G. pateikė atsiliepimą į skundą, prašė klausimą dėl ieškinio reikalavimo atsakovei spręsti teismo nuožiūra, tuo tarpu jei šios bylos nagrinėjimo metu atsirastų reikalavimas trečiajam asmeniui iš ieškovo ar atsakovės dėl galimo žalos atlyginimo, tokį reikalavimą prašė atmesti. Trečiasis asmuo nesutiko su atsakovės teiginiu, kad jam atsirado civilinė atsakomybė dėl atsakovei padarytos žalos. Vilniaus apygardos teismo 2018-11-06 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-642-468/2018 yra įsiteisėjusi, joje nustatytos faktinės aplinkybės teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčytos. Ir nors baudžiamojo proceso metu buvo nagrinėjami trečiojo asmens veiksmai baudžiamosios atsakomybės kontekste, tačiau trečiojo asmens veiksmams, kaip nusikalstamiems, konstatuoti buvo būtina nustatyti teisės aktų pažeidimus. Tokių pažeidimų trečiojo asmens veiksmuose nei pirmos instancijos, nei apeliacinės instancijos teismai nenustatė. Nutartyje aiškiai nustatyta, kad būtent atsakovė, o ne trečiasis asmuo pažeidė Kelių eismo taisykles, kad būtent atsakovės pažeidimas lėmė eismo įvykį ir dėl jo kilusią žalą, be to, aiškiai pasisakė, kad atsakovės, kaip nukentėjusiosios, kaltė yra įrodyta. Trečiasis asmuo, remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2018-11-06 nutartyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, trečiojo asmens ir atsakovės veiksmų, susijusių su eismo įvykio kilimu, įvertinimu ir teisiniu kvalifikavimu, tvirtino, kad dėl eismo įvykio, kurio metu buvo sužalota atsakovė ir dėl ko ji gavo draudimo išmoką iš ieškovo, kaltas ne trečiasis asmuo, o būtent atsakovė, todėl trečiasis asmuo neturi pareigos nei atsakovei, nei ieškovui atlyginti bet kokią žalą, atsiradusią dėl eismo įvykio ar su juo susijusią.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019-10-23 sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovės nepagrįstai išmokėtą draudimo išmoką- 6 417,16 Eur, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2019-07-05 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas
7. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad ieškinyje aprašyto eismo įvykio aplinkybės yra nustatytos baudžiamojoje byloje. Remdamasis CPK 182 straipsnio 3 punktu, nagrinėdamas šią civilinę bylą, iš naujo nenustatinėja teismo nuosprendžiu konstatuotų eismo įvykio aplinkybių, tačiau šias aplinkybes vertina CK 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme. Įvertines teismo posėdyje peržiūrėtą eismo įvykio vaizdo įrašą, atsakovės atstovo paaiškinimus, kad atsakovė per šią vietą dažnai eina į maldos namus, o eismo įvykio dieną į važiuojamąją dalį išėjo staiga, iš tikrųjų per gatvę ėjo ne per perėją, kampu kirto važiuojamąją dalį, nes „visi ten taip vaikšto“, konstavo, jog toks atsakovės elgesys atitinka didelio neatsargumo sąvoką CK 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme, todėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojui– trečiajam asmeniui G. G., civilinė atsakomybė už ieškinyje aprašyto eismo įvykio metu atsakovės patirtą turtinę ir neturtinę žalą nekyla.
8. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog ieškovas savo ieškinio reikalavimą grindžia nepagrįsto praturtėjimo teisiniu institutu (CK 6.237 straipsnis). Draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos nustato ne tik draudimo išmokų išmokėjimą, bet ir draudiko sumokėtų išmokų grąžinimą tais atvejais, jei paaiškėja, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pateikė klaidingą informaciją ir dėl to buvo neteisingai apskaičiuota ir neteisėtai išmokėta išmoka ir atlyginta žala (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau- TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad teisiniai santykiai, susiklostę tarp neteisėtai draudimo išmoką gavusio nukentėjusiojo trečiojo asmens ir ją išmokėjusio draudiko, yra draudimo teisiniai santykiai. Pažymėjo, kad nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais, tačiau šioje byloje ieškovo reikalavimas grąžinti sumokėtą draudimo išmoką atsirado iš draudimo teisinių santykių, todėl nepagrįsto praturtėjimo institutas šiuo atveju netaikytinas.
9. Sprendimą priėmęs teismas konstatavo, jog paaiškėjus, kad nėra sąlygų apdrausto transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei kilti, trečiasis asmuo praranda įstatyme nustatytą teisę gauti draudimo išmoką. Tai, kad draudimo išmoka buvo išmokėta pagal tuo metu turimus duomenis, patvirtinančius apdraustos transporto priemonės valdytojo atsakomybę (pavyzdžiui, VPK protokolas, nutarimas, nuosprendis), bet vėliau šie duomenys yra nuginčijami, nepanaikina draudiko teisės reikalauti grąžinti draudimo išmoką, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau- Taisyklės) 65.3 punkte nurodyta, kad išmokėjęs draudimo išmoką atsakingas draudikas ar Biuras turi teisę reikalauti, kad draudimo išmoką gavęs asmuo grąžintų gautą išmoką ar jos dalį, jeigu paaiškėja, kad draudimo išmoka išmokėta neturėjusiam ar neturinčiam teisės pagal įstatymą gauti šios išmokos asmeniui. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, jog svarbus yra ne laiko, kada paaiškėjo trečiojo asmens pateiktos informacijos klaidingumas, bet fakto, kad nukentėjusiam trečiajam asmeniui pateikus klaidingą informaciją buvo neteisėtai išmokėta draudimo išmoka, nustatymas. Atsižvelgiant į tai, sprendimą priėmęs teismas konstatavo, kad ieškovas pagrįstai reikalauja iš atsakovės grąžinti be pagrindo išmokėtą draudimo išmoką, ieškovas laikėsi ikiteisminės pretenzijų pateikimo tvarkos, todėl pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Apeliantė (atsakovė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-10-23 sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti.
11. Apeliantė teigia, jog eismo įvykyje nukentėjo kaip pėsčioji ir ieškovas, kaip G. G. draudikas, apeliantei atlygino žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltinio.
12. Ieskovas, būdamas savo veiklos profesionalas, turėdamas teisę gauti visą jam prieinamą informaciją, įstatymų nustatyta tvarka priėmė sprendimą įvykį pripažinti draudžiamuoju bei išmokėjo atsakovei kompensaciją. Teigia, jog pasikeitus aplinkybems ir teismui išteisinus G. G., ieškovas neturi teisės susigrąžinti išmoketą sumą del apeliantės sveikatos sužalojimo, kaip tai įtvirtinta CK 6.241straipsnio 1 dalies 4 punkte.
Atsiliepimas
13. Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir nurodė, kad atsakovė iš esmės nepateikia naujų motyvuotų argumentų, dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti keičiamas. Ieškovo manymu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą bei priėmė teisingą, argumentuotą sprendimą. Pagal byloje Nr. 1-1940-1034/2018 priimtą 2018-07-24 nuosprendį, kurio ieškovo draudėjas buvo išteisintas, konstatuotas faktines aplinkybes nukentėjusios B. T. nerūpestingas elgesys, kai ji į važiuojamąją dalį išėjo staiga, ne pėsčiųjų perėjoje, nesilaikė pėstiesiems keliamų reikalavimų, numatytų Kelių eismo taisyklų (toliau- KET), laikomas dideliu neatsargumu, kas šalina didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę, ir yra pagrindas ieškovui susigrąžinti išmokėtas sumas.
14. Ieškovas laikosi pozicijos, jog tai, kad draudimo išmoka buvo išmokėta pagal tuo metu turimus duomenis, patvirtinančius apdraustos transporto priemonės valdytojo atsakomybę (pavyzdžiui VPK protokolas, nutarimas, nuosprendis), bet vėliau šie duomenys yra nuginčijami, nepanaikina draudiko teisės reikalauti grąžinti draudimo išmoką.
Atsiliepimas
15. Trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą, su kurio motyvais sutinka, palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atsakovės apeliacinis skundas atmestinas.
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. 2 d. 1-7 p., nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
17. Apeliantė laikosi pozicijos, kad vairuotojo- trečiojo asmens veiksmai turi būti vertinami civilinės atsakomybės taikymo aspektu kai didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atsako be kaltės, ir dėl to atsakovei pagrįstai išmokėta draudimo išmoka. Pagrindinis apeliantės argumentas yra tas, kad vairuotojas buvo didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Ieškovas tiek ieškinyje, tiek ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad B. T. nerūpestingas elgesys, kai ji į važiuojamąją dalį išėjo staiga, ne pėsčiųjų perėjoje, nesilaikė pėstiesiems keliamų reikalavimų, numatytų KET, yra laikomas dideliu neatsargumu, kas pašalina didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę, ir tai yra pagrindas ieškovui susigrąžinti išmokėtas sumas.
18. CK 6.245 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta, kad deliktinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta viena iš deliktinės atsakomybės taikymo išimčių – griežtosios atsakomybės taikymas už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą. Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.
19. Pagal CK 6.263 straipsnio nuostatas, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, o žalą, padarytą asmeniui, turtui, privalo atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.282 straipsnio pirmoje dalyje nurodyta, jog kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, - ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Sprendžiant dėl didesnio pavojaus šaltinio padarytos žalos atlyginimo, įstatymas įpareigoja atsakingą už žalą asmenį įrodyti, kad žala atsirado dėl nukentėjusio asmens didelio neatsargumo. Pažymėtina, kad jeigu žala atsiranda dėl paties nukentėjusiojo elgesio, būtų neteisinga atsakomybę taikyti žalą padariusiam asmeniui vien dėl to, kad jis valdė didesnio pavojaus šaltinį, nes protingo, rūpestingo, apdairaus ir atidaus elgesio standartas taikomas visiems asmenims, taip pat ir nukentėjusiajam.
20. Nukentėjusio asmens kaltė pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatas, priešingai žalos padariusio asmens kaltės prezumpcijai, nepreziumuojama. Nukentėjusio asmens kaltės dėl žalos atsiradimo aspektu nagrinėjamoje byloje reikšminga tai, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018-07-24 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1940-1034/2018 nustatyta, jog įstatymas numato pareigą važiuojamojoje dalyje imtis atsargumo priemonių kiekvienam eismo dalyviui– ne tik vairuotojams, bet ir pėsčiajam. Pagal KET 42 punktą „į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų <...> perėjomis, o kur jų nėra, – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų. <...>. Įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms“ (KET 44 punktas). Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas konstatavo, jog šiuo atveju, jeigu pėsčioji būtų ėjusi per pėsčiųjų perėją, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Tai patvirtina ta aplinkybė, jog G. G. praleido per pėsčiųjų perėją ėjusį pėsčiąjį. Nekelia abejonių, kad kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, pasirinkti saugų greitį atsižvelgiant į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Kita vertus, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams. Apeliacine tvarka bylą nagrinėjęs teismas taip pat nurodė, jog byloje surinkti įrodymai patvirtinta, kad pėsčioji ėjo ne sankryžos zonoje, taigi padarė KET 42 punkto pažeidimą. Eismo įvykis kilo dėl B. T. veiksmų, kuriais nesilaikyta saugumo kelyje ir tai buvo sąlyga, dėl kurios kilo eismo įvykis. Toks atsakovės elgesys atitinka didelio neatsargumo sąvoką CK 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme, todėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojui– trečiajam asmeniui G. G., civilinė atsakomybė už ieškinyje nurodyto eismo įvykio metu atsakovės patirtą turtinę ir neturtinę žalą nekyla.
21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2000 m. birželio 16 d. nutarime Nr. 27 ,,Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu“ išaiškino, kad civilinė atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą atsiranda tada, kai žala yra didesnio pavojaus šaltinio veiklos rezultatas, nesiejant jo su teisinės pareigos pažeidimu ir žalą padariusio asmens kalte. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atsako, nustačius šias sąlygas: didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiklą, žalos faktą ir dydį, priežastinį ryšį tarp didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiklos ir atsiradusios žalos. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veikla, susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams asmenims ar jų turtui, yra bet koks veikimas, sukeliantis didesnę grėsmę padaryti žalą naudojant didesnio pavojaus šaltinį. Priežastinis ryšys tarp didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiklos ir atsiradusios žalos yra tuomet, kai didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veikla buvo pagrindinė žalos atsiradimo priežastis, arba sudarė sąlygas jai padidėti. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiklą, žalos padarymo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp veiklos ir žalos turi įrodyti ieškovas, o išvados apie įrodymų buvimą ar nebuvimą turi būti motyvuotos teismo sprendime (1 p., 8 p.).
22. Šio nutarimo 20 punkte, 2002 m. spalio 2 d. nutartyje (civ. byla Nr. 3K-3-1125/2002) Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog didelis nukentėjusiojo neatsargumas yra tuomet, kai nukentėjusysis numatė ar privalėjo numatyti žalingas pasekmes, kurias jam gali padaryti didesnio pavojaus šaltinis ir savo elgesiu leido šioms pasekmėms atsirasti. Nukentėjusiojo didelį neatsargumą turi įrodyti atsakingas už žalą asmuo. Beje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2002 m. gruodžio 2 d. nutartyje (civ. byla Nr. 3K-3-1445/2002) pažymėjo, jog didelio neatsargumo sampratos CK neapibrėžia, todėl aiškinant didelio neatsargumo sąvoką reikėtų pasiremti užsienio bei Lietuvos teismų praktika bei teisės doktrina. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 1997 m. sausio 16 d. nutarime Nr. 2 ,,Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo žalos, padarytos asmenį sužalojus, kitaip pakenkus jo sveikatai arba atėmus gyvybę“ 20 p. išaiškino, kad nukentėjusiojo dideliu neatsargumu laikytinas toks neatsargumas, kuomet asmuo numatė arba galėjo numatyti savo veiksmų žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (pvz., asmens girtumas, apsvaigimas nuo narkotinių, toksinių medžiagų, neturėjimas teisės dirbti su atitinkamais mechanizmais, bei teismo pripažintos aplinkybės, patvirtinančios asmens didelį neatsargumą). Pirmosios instancijo teismas įvertino surinktus įrodymus, jog atsakovė per šią vietą dažnai eina į maldos namus, o eismo įvykio dieną į važiuojamąją dalį išėjo staiga, per gatvę ėjo ne per perėją, kampu kirto važiuojamąją dalį, nes „visi ten taip vaikšto“. Teismas pagrįstai konstatavo, jog toks atsakovės elgesys atitinka didelio neatsargumo sąvoką CK 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme, todėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojui– trečiajam asmeniui G. G., civilinė atsakomybė už ieškinyje nurodyto eismo įvykio metu atsakovės patirtą turtinę ir neturtinę žalą nekyla.
23. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir dėl to, jog turi grąžinti ieškovo išmokėtą sumą. Argumentuoja, kad pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas ieškovas negali reikalauti atsakovės grąžinti išmokėtą draudimo išmoką.
24. Pagal TPSVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostatas išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant (toliau – naudojant) transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais draudikui teisė reikalauti iš nukentėjusio trečiojo asmens grąžinti jo neteisėtai gautą draudimo išmoką kyla tada, kai paaiškėja priežastys, dėl kurių nukentėjęs trečiasis asmuo neteisėtai gavo šią išmoką. Ieškovas priėmė sprendimą išmokėti draudimo išmoką, remdamasis atsakovės pateiktais duomenimis, ieškovo surinktais duomenimis apie eismo įvykį bei ikiteisminio tyrimo metu priimtais sprendimais pripažinti atsakovę nukentėjusiąja, o trečiąjį asmenį G. G. – įtariamuoju. Po to, kai baudžiamoji byla buvo išnagrinėta apeliacine tvarka, ieškovas 2018-11-20 kreipėsi į atsakovę, siūlydamas grąžinti draudimo išmoką. Spręstina, kad tuo metu, kai apeliantė kreipėsi į ieškovą dėl draudimo išmokos gavimo, iš jos pateiktų duomenų ir ikiteisminio tyrimo metu priimto sprendimo pripažinti atsakovę nukentėjusiąja, o trečiąjį asmenį G. G. – įtariamuoju, ieškovui formaliai buvo pagrindas išmokėti atsakovei draudimo išmoką. Tačiau teismams išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir išteisinus trečiajį asmenį G. G., paaiškėjo galutinis teisinis situacijos vertinimas, dėl kurio atsakovei pagal TPSVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostatas nebuvo sąlygų sumokėti draudimo išmokos.
25. Apeliaciniame skunde nurodytos CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, draudžiančios išreikalauti sumas, be pagrindo išmokėtas kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimą, skirtos teisiniams santykiams, susijusiems su prievolėmis, kylančiomis iš nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo, reguliuoti (žr. CK šeštosios knygos III dalies XX skyrių Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas, kurio sudėtinė dalis yra ir apeliaciniame skunde nurodyta teisės norma,- CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius, kaip kylančius ne iš nepagrįsto praturtėjimo teisinio instituto, o iš draudimo teisinių santykių. Vadinasi, sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo klausimus reglamentuoja specialios atitinkamus draudimo teisinius santykius nustatančios teisės normos. Pastarosios (šiuo atveju- specialiosios) teisės normos numato galimybę draudikui išsireikalauti draudimo išmokas, kurių gavėjas neturėjo teisės gauti, tačiau šios išmokos buvo išmokėtos. TPSVCAPDĮ 19 straipsnio 16 dalyje nurodyta, kad žalos administravimo ir išmokų mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (aktuali 2018 10 24 nutarimo Nr. 1059 redakcija) patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 65.3 punkte nurodyta, kad išmokėjęs draudimo išmoką atsakingas draudikas ar Biuras turi teisę reikalauti, kad draudimo išmoką gavęs asmuo grąžintų gautą išmoką ar jos dalį, jeigu paaiškėja, kad draudimo išmoka išmokėta neturėjusiam ar neturinčiam teisės pagal įstatymą gauti šios išmokos asmeniui. Nurodytos teisės normos yra pagrindas konstatuoti, kad draudimo išmoka, kurios atsakovė neturėjo teisės gauti, bet gavo, turi būti sugrąžinta draudikui. Kartu paminėtinos ir TPSVCAPDĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios nukentėjusio trečiojo asmens prievolę grąžinti neteisėtai gautą išmoką arba jos dalį, jei draudikui išmokėjus išmoką arba jos dalį nukentėjusiam trečiajam asmeniui paaiškėja, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pateikė klaidingą informaciją ir dėl to buvo neteisingai apskaičiuota ir neteisėtai išmokėta išmoka ir atlyginta žala. Ieškovui buvo pateikta klaidinga informacija apie 2017-11-30 eismo įvykio kaltininką. Šios informacijos klaidingumas išaiškėjo, įsiteisėjus nuosprendžiui byloje, iškeltoje dėl nurodyto eismo įvykio. Tad ir ši teisės norma yra pagrindas ieškiniui patenkinti. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bylos duomenis, bei aktualią teismų praktiką, pagrįstai priėjo išvadą, jog tai, kad draudimo išmoka buvo išmokėta pagal tuo metu turimus duomenis, patvirtinančius apdrausto transporto priemonės valdytojo atsakomybę (VPK protokolas, nutarimas, nuosprendis), bet vėliau šie duomenys buvo nuginčyti, nepanaikino draudiko teisės reikalauti grąžinti draudimo išmoką.
26. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, teisingai pritaikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio dėl atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti. Atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-10-23 sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti atsakovės B. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-10-23 sprendimo.
Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-10-23 sprendimą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.