Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-374-544/2012

Ineta Baliukaitytė Procesinio sprendimo kategorija: 20.3.10; 21.1; 44.5.1; 63.1; 93.2.22; 114.4; 114.11; 121.18;

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 11 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Danguolės Smetonienės, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja) ir Birutės Valiulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės P. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-81-488/2012 pagal ieškovės P. J. (buvusi pavardė Niunevičienė) ieškinį atsakovei D. M. dėl paskolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

1.Pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė LR CK, patvirtinto 2000-07-18 įstatymu Nr. VIII-1864, nuostatų, nes šio įstatymo 4 str. 2 d. nustato, kad šis kodeksas taikomas ir toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios, nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. Šio įstatymo 4 str. 4 d. numato, kad CK 1.5 str. įtvirtinti principai taikomi sprendžiant ginčus teismine tvarka, nepaisant to, kada yra atsiradę civiliniai santykiai, iš kurių yra kilęs ginčas. Atsakovei atsirado pareiga įvykdyti prievolę atsirado įsigaliojus naujajam CK, todėl teismas be pagrindo netaikė naujojo CK normų ir CK 1.5 str. nurodytų principų, nepasisakė dėl šių principų netaikymo, be motyvų nesivadovavo liudytojų parodymais, baudžiamosios bylos medžiaga, dėl to byla buvo išspręsta neteisingai, teismo sprendimas yra be motyvų, kas yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas CPK 329 str. 2 d. 4 p.

2. Mano, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad, vadovaujantis galiojusio CK 28 skirsnio, 43 str. 1 d. 2 p. nuostatomis, ieškovė galėjo teikti kitus rašytinius įrodymus, tačiau ginčo pagrindo negalėjo įrodinėti liudytojų parodymais. Galiojusio CK 293 straipsnis nustatė, kad tais atvejais, kai paskolos sutartis turi būti sudaroma rašytine forma (43 straipsnis), nuginčyti ją, remiantis liudytojų parodymais, neleidžiama, išskyrus baudžiamaisiais įstatymais baudžiamų veikų atvejus. Atsakovės padaryta baudžiamoji veika pagal LR BK 182 str. 2 d. įrodyta baudžiamosios bylos Nr. 50-1-2352-98 medžiaga. Pagal galiojusio CK 293 str. reikalavimus, šiuo metu galiojančio CK 1.5 str. principus ir teismų praktiką dėl CK 1.93 str. 6 d., ieškovė ginčo pagrindą galėjo įrodinėti liudytojų parodymais. Teismas byloje esančių įrodymų pagrindu pripažino sudėtingomis aplinkybes, buvusias ieškovės šeimoje 1996 metais. Liudytojos O. A. parodymai baudžiamojoje byloje patvirtina atsakovės skolos pripažinimo ir 1000 JAV dolerių dalies skolos grąžinimo faktą. Tai iš dalies patvirtina pačios ieškovės nuoseklūs parodymai bei liudytojų D. M. ir I. K. parodymai. Dalis liudytojo D. M. parodymų turėjo būti įvertinti kritiškai. Atsižvelgiant į minėtus faktinius duomenis, teismas be pagrindo nesirėmė liudytojų parodymais ir be pagrindo netaikė galiojančio CK 1.93 str. 6 d. nuostatų.

3.Teismas įrodymus vertino nesilaikydamas CPK 178 str., 185 str. 1 d., 183 str. 1 d. reikalavimų, vertino kiekvieną įrodymą atskirai ir nevertino jų visumos, todėl padarė neteisingas išvadas, kad nebuvo įrodyti tuo metu galiojusio CK 291 str. nustatyti esminiai paskolos sutarties elementai - paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat sumą. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie būtų paneigę tuos, kuriuos pateikė ieškovė. Nebuvo pateikti įrodymai apie tai, kad garso įrašas neautentiškas ir nebuvo reikalauta fonoskopinės ekspertizės. Teismas nepagrįstai vadovavosi tomis baudžiamosios bylos medžiagos dalimis, kurios yra jam naudingos, ir nesivadovavo tomis, kurios įrodo paskolos buvimo faktą, netyrė įrašo reikšmės ieškovės nurodytų aplinkybių atžvilgiu. Nesutinka su teismo atliktu banko sąskaitos išrašo įrodomosios reikšmės vertinimu, nes jis įrodo, kad atsakovė po ieškovės suteiktos paskolos JAV doleriais disponavo didele dolerių suma, o tai, kad ji 2700 JAV dolerių trumpam nešė į banko sąskaitą, tik patvirtina, kad atsakovė pinigus tikrai gavo ir neketino jų grąžinti bei kad ruošėsi išvykimui iš šalies. Teismas netyrė kokiomis kitomis aplinkybėmis atsakovė galėjo gauti tokią didelę pinigų sumą ir būtent ta valiuta, kuria buvo suteikta paskola. Galiojančio CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklės išimtis, pagal kurią teismui suteikta teisė draudimo remtis liudytojų parodymais netaikyti, kai konstatuojama esminė sąlyga - jeigu yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo įrodymu; atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad byloje yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas CPK 329 str. 2 d. 4 p., nes teismo sprendimas yra be motyvų. Kaip matyti iš teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas nurodė motyvus, kodėl vadovaujasi tam tikromis teisės normos, išdėstė įrodymus, kuriuos tyrė ir vertino priimdamas sprendimą, nurodė, kad ieškovė savo ieškinio pateiktais įrodymais neįrodė, todėl jį atmetė (2 t., b. l. 175-177). Kadangi šalių ginčo teisinį santykį reglamentuoja konkrečios teisės normos, tai teismas neprivalėjo pasisakyti dėl visų galimų bylos eigos galimybių, tame tarpe – ir sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų taikymo. Tai, kad teismo sprendime nurodyti motyvai nėra palankūs ieškovei, nesudaro pagrindo išvadai, kad teismo sprendimas yra be motyvų.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).

Byloje nustatyta, kad ieškovė iš atsakovės prašo priteisti 6000 JAV dolerių (24000 Lt) pagal žodinę 1996 m. gegužės mėnesį šalių sudarytą paskolos sutartį, nes šią suteiktą paskolą atsakovė buvo įsipareigojusi grąžinti iki 1996 m. spalio 1-15 dienos, tačiau šio savo įsipareigojimo neįvykdė, 1996 metų rugsėjo mėnesio pabaigoje išvyko į JAV, kur iki šiol gyvena. Ieškovė nurodo, kad ieškinio pagrįstumą įrodo banko sąskaitos išrašas apie tai, kad 2700 JAV dolerių atsakovė 1996-06-25 įnešė į banko sąskaitą ir 1996-06-26 juos paėmė (2 t., b. l. 100-101), garso įrašo turinys, kur atsakovė pripažįsta skolą ir žada ją grąžinti, liudytojų parodymai ir baudžiamosios bylos Nr. 50-1-2352-98 duomenys, o tuo metu susiklosčiusias ypač sunkias jai aplinkybes ir sunkią padėtį patvirtina nuosprendžio nuorašas, iš kurio matyti, kad tuo metu sūnus buvo suimtas ir vėliau nuteistas už nusikaltimo padarymą (2 t., b. l. 62-64), motinos slaugymas ir jos mirtis 1996-07-11, dukters santuokos nutraukimas ir jos sveikatos būklė, nes buvo 2 grupės invalidė (2 t., b. l. 106-109). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, išvadomis, argumentais ir motyvais, dėl kurių buvo nuspręsta atmesti ieškovės ieškinį, todėl visų nustatytų aplinkybių ir argumentų nekartoja. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą dėl šių motyvų.

Ieškovė savo reikalavimą atsakovei grąžinti 24 000 Lt skolą kildina iš galiojant 1964 m. Civiliam Kodeksui 1996 m. gegužės mėnesį šalių sudarytos žodinės paskolos sutarties. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinis kodeksas taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. Civilinio kodekso normų taikymas prievoliniams santykiams detalizuotas Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad tais atvejais, kai prievoliniai teisiniai santykiai atsirado iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus (2 dalis); jeigu sutartinė prievolė vykdoma įsigaliojus Civiliniam kodeksui, jos vykdymą reglamentuoja šio kodekso normos (3 dalis). Taigi, kadangi teigiama, jog sutartis sudaryta galiojant 1964 m. CK, todėl aiškinant tokią sutartį bei jos formai taikytinos 1964 m. CK normos, reglamentavusios paskolos santykius. Todėl pirmosios instancijos teismas dėl šių įstatymo aiškinimo ir taikymo padarė teisingas ir pagrįstas išvadas. Kadangi sutartis neįvykdyta iki šiol, civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintas 2011-07-28 (3 t., b. l. 15), ieškovė pinigų grąžinimo reikalauja iki šiol, taigi, teisinė situacija tęsiasi ir po CK įsigaliojimo. Taigi, paskolos grąžinimo klausimas galėjo būti sprendžiamas pagal 2000 m. Civilinio kodekso normas (tame tarpe – ir pagal CK 1.5 str., 1.93 str. 6 d.) dėl tų teisių ir pareigų bei teisinių situacijų, kurios atsirado jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios, nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. Tačiau tai nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinį skundą, nes pirmosios instancijos teismas konkrečiai sprendime nenurodė, kad šios materialinės teisės normos netaikytinos vien dėl to, kad jos negaliojo nurodomos sutarties sudarymo metu. Kaip matyti iš bylos dokumentų ir sprendimo turinio, šios teisės normos neaptartos todėl, kad nebuvo nustatytos faktinės aplinkybės, kurioms šias normas reikėjo taikyti, o ieškinį buvo nutarta atmesti dėl kitų motyvų. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti naikinamas vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).

Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 43 straipsnį, CK 6 knygos normos dėl atskirų rūšių sutarčių sudarymo tvarkos, formos reikalavimų, taip pat dėl jų teisinės registracijos taikomos toms sutartims, kurios sudaromos įsigaliojus šiam kodeksui. Nagrinėjamu atveju ieškovė tvirtina, kad žodinė 24 000 Lt paskolos sutartis buvo sudaryta 1996 metų gegužės mėnesį. Žodinės paskolos sutartis dėl nurodytos pinigų sumos neatitiko tuo metu galiojusio 1964 m. CK 43 str. 2 d. reikalavimų, kuri numatė, kad fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip penki šimtai litų, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jeigu ko kita nenumato Lietuvos Respublikos įstatymai, turi būti rašytinės formos. 1964 m. CK 291 str. 1 d. ir 2000 m. CK 6.870 str. 1 d. nurodytos paskolos sutarties sampratos savo esme yra tokios pačios realinės paskolos sutarties sampratos. Šios teisės normos numatė, kad tam, jog tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai, sudarantys įrodinėjimo dalyką bylose dėl paskolos grąžinimo: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Nesant pinigų ar rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų perdavimo paskolos gavėjui, reikalavimas priteisti skolą negali būti tenkinamas. Tokios praktikos laikėsi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškindamas paskolos santykių reglamentavimą, nustatytą 1964 m. CK (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998-12-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-84/1998; 2000-06-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3k-3-643/2000; 2001-11-28 nutartis Nr. 3K-3-1209/2001 ir kt.). Atsakovė skolos sumos nepripažino, todėl ieškovė turėjo įrodyti šių aplinkybių visetą: 1) pinigų perdavimą atsakovės nuosavybėn; 2) atsakovės įsipareigojimą grąžinti ieškovei tokią pat pinigų sumą; 3) atsakovės įsipareigojimą mokėti palūkanas, jeigu nesusitarta kitaip; 4) rašytinės paskolos sutarties buvimą, jeigu paskolos sutartį sudarė fiziniai asmenys ir paskolos suma viršijo 500 Lt (CPK 12, 178 str.). Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovė šių aplinkybių visumos neįrodė ir su šia išvada nesutikti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.