- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-02
- Bylos Nr.
- 1A-25/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė (pirm.), Rūta Mickevičienė, Violeta Ražinskaitė
- Nuteistasis
- V., V. V.
- Nukentėjusysis
- V.
- Advokatai
- Stasys Zabita
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo V. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Priteista iš V. V. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 10075,60 Lt turtinei žalai atlyginti už V. V. gydymą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. V. nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 5 d., apie 19 val., (duomenys neskelbtini) k., nukentėjusiajam V. V. priklausančio gyvenamojo namo kambaryje, tarpusavio konflikto su savo tėvu V. V. metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (l,95%), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia sudavė bejėgiškoje būklėje dėl patirto insulto esančiam ir negalinčiam priešintis tėvui V. V. mažiausiai keturiolika smūgių rankomis į galvą, rankas, nugarą bei mažiausiai vieną smūgį aliuminiu ramentu į galvą, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. V. poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus nugaros kairėje pusėje, kairėje alkūnėje, poodines kraujosruvas dešiniame dilbyje, galvos smegenų sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis galvos smegenų dešinio pusrutulio kaktinės, smilkininės ir pakaušinės skilties žievėje ir požievyje, kraujo išsiliejimą po voratinkliniu dangalu, muštinę žaizdą kairiame momenyje, kraujosruvas dešinės akies obuolio junginėje, veido ir galvos minkštuosiuose audiniuose kaktos kairėje, abiejuose skruostuose, kairiame žande, kairiame smilkinyje, kairiame momenyje, poodines kraujosruvas dešiniame skruoste, kairėje kaktos-skruosto-akies vokų srityse, kairės ausies-užausio srityje, muštinę žaizdą kairiame momenyje, kraujosruvas dešinės akies obuolio junginėje, veido ir galvos minkštuosiuose audiniuose kaktos kairėje, abiejuose skruostuose, kairiame žande, kairiame smilkinyje, kairiame momenyje, poodines kraujosruvas dešiniame skruoste, kairėje kaktos-skruosto-akies vokų srityje, kairėje ausies-užausio srityje, nugaros kairėje pusėje, dešiniame dilbyje, kairėje alkūnėje, odos nubrozdinimus kairėje alkūnėje ir nugaros kairėje pusėje, kraujosruvas dešinio pusrutulio kaktinės, smilkininės ir pakaušinės skilties žievėje, kraujo išsiliejimą po voratinkliniu dangalu, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, kairio plaučio skiltiniu uždegimu, postanoksine encefalopatija, dėl ko 2008 m. spalio 19 d., 8.50 val. ligoninėje V. V. mirė, ir tokiu būdu tyčia nužudė bejėgiškoje būklėje buvusį savo tėvą.
Šalies argumentai
Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti - pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies V. V. atsakomybę lengvinančias aplinkybes: V. V. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), ir V. V. už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktuose, padarymą skirti penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmę. Nurodo, kad teismo nuosprendis šioje dalyje yra nepagrįstais ir neteisėtas, nes teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas netinkamai taikė BK bendrosios dalies nuostatas, reglamentuojančias atsakomybę lengvinančių aplinkybių pripažinimą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktus) ir bausmių skyrimą.
Apeliantas skunde nesutinka su teismo padaryta išvada, kad nukentėjęs asmuo savo elgesiu (nukentėjusysis degančia cigarete paveikė nuteistojo veido sritį) išprovokavo nuteistojo neteisėtą veiką. Apelianto įsitikinimu, teismas padarė neteisingą išvadą dėl šių aplinkybių, nes vadovavosi tik paties nuteistojo parodymais apie įvykius, nukentėjusiojo ir jo paties atliktų veiksmų seką, tinkamai jų neįvertinęs, ir neatsižvelgdamas į kitus byloje surinktus duomenis, kurie rodo, kad konfliktinė situacija V. V. bute išsivystė anksčiau, dar tuomet, kai bute buvo D. V. Ikiteisminio tyrimo metu D. V. parodė, kad įvykio dieną apie 15 val. po išgertuvių D. D. bute, ji ir V. V. parvyko į V. V. butą, kuriame gyveno. Čia V. V. dar gėrė alkoholinius gėrimus. Po to, pagal minėtos liudytojos parodymus, pastarasis virtuvėje ėmė smurtauti, be priežastis jai rankomis sudavė du smūgius į dešinį petį. Ji pradėjo šaukti, kad V. V. liautųsi smurtavęs. Išgirdęs ją šaukiant, iš kambario į virtuvę atėjo V. V. ir pradėjo žodžiu drausminti V. V. Ji, siekdama išvengti smurto, pasišalino iš buto. Išeidama matė V. V. nueinantį į savo kambarį, o V. V. einantį šiam iš paskos ir kažką sakant. Apeliantas nesupranta, dėl kokių priežasčių teismas šiais liudytojos parodymais nuosprendyje nesirėmė ir jie nuosprendyje liko neaptarti ir neįvertinti, nors jie gauti teisėtu būdu, BPK nustatyta tvarka ir jie buvo perskaityti teisme teisiamojo posėdžio metu, ir yra reikšmingi, siekiant teisingai įvertinti įvykio situaciją, nuteistojo paskatų susiformavimo laiką, veiksmų seką. Tokiais liudytojos parodymais apie V. V. agresiją, prieš ją panaudotą fizinį smurtą, apelianto nuomone, netikėti nėra jokio pagrindo, juos patvirtino liudytoja S. M., nurodydama, kad jai D. V. sakė, jog V. V. ,,nori muštis“, ,,sudavė šiai į petį“. Tai, kad girtas V. V. kabinėjosi prie D. V. nurodė ir liudytoja D. D., ką, anot liudytojos, jai sakė D. V. Pats V. V. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad konfliktavo su D. V., tačiau teisme šį faktą pripažino, patvirtindamas, jog susibarė su D. V. ir ją pastūmė. Be to, nurodė, kad jis pats nuėjo į savo tėvo V. V. kambarį, norėdamas išsiaiškinti dėl pastarojo priekaištų jam dėl girtavimo. Visi šie bylos duomenys rodo, kad V. V. agresyviai elgėsi dar iki konflikto su V. V. ir pats inicijavo konfliktą su V. V. (pats pripažino, jog nekviestas atėjo į V. V. kambarį ,,išsiaiškinti“ dėl pastarojo priekaištų). Apelianto nuomone, besąlygiškai tikėti nuteistojo V. V. parodymais apie tolesnę įvykių eigą, tai yra, kad V. V. smurtauti prieš V. V. pradėjo tik po to, kai šis paveikė jo veidą degančia cigarete, buvo negalima, nes V. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme siekė įvykio aplinkybes aiškinti sau naudinga linkme, ikiteisminio tyrimo metu visiškai neminėjo smurto veiksmų, atliktų prieš D. V., akcentuodamas ne jo atliktus veiksmus, o tik tariamai neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus. Be to, byloje nėra patikimų duomenų, kad terminį poveikį V. V. veide karštu daiktu padarė būtent V. V. ir būtent prieš V. V. smurtinius veiksmus, o ne jų metu gindamasis. Todėl apeliantas laiko, kad esant tokiems bylos duomenims, teismas nepagrįstai konstatavo, jog nukentėjęs asmuo savo elgesiu išprovokavo nuteistojo neteisėtą veiką ir šią aplinkybę pripažino V. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Apeliantas skunde taip pat nesutinka ir su kita teismo padaryta išvada, tai yra, kad V. V. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Apelianto nuomone, nors V. V. ir neneigė smurtavęs prieš tėvą, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme ginčijo trauminių poveikių skaičių, neigė sudavęs smūgius ramentu, nors tokie duomenys buvo objektyviai nustatyti teismo medicinos tyrimo metu. Toks V. V. elgesys rodo, kad V. V., nors formaliai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau nebuvo nuoširdus, teisino jo atliktus veiksmus, teisme davė tik iš dalies teisingus parodymus, stengdamasis sumenkinti jo padarytos veikos pavojingumą, ką nuosprendyje konstatavo ir teismas, atmesdamas V. V. parodymus dėl trauminių poveikių skaičiaus ir smūgių ramentu, o tai rodo jo požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Todėl, esant tokioms aplinkybėms, laikyti, kad V. V. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, ir tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nebuvo galima.
Apeliantas skunde ginčija ir V. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį. Apelianto teigimu, teismas, skirdamas V. V. bausmę, aptarė ne visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Tai yra neatsižvelgė į tai, kad nustatyti du V. V. veiką kvalifikuojantys požymiai, kurie rodo ypatingą veikos pavojingumą, į pavartoto smurto intensyvumą, sunkią nukentėjusiojo sveikatos būklę, V. V. elgesį po nusikaltimo padarymo, kas, įvertinus šias aplinkybes, leidžia daryti išvadą, kad veika buvo padaryta tiesiogine tyčia, nors teismas nuosprendyje laikė, kad veika padaryta veikiant netiesiogine tyčia, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją (padarė baigtą nusikaltimą, kerštaudamas dėl nukentėjusiojo asmens pastabos). Apeliantas skunde nesutinka su teismo V. V. asmenybės įvertinimu, tai yra, kad V. V. nėra neigiamai charakterizuojamas, dirbo, o jo asmenybės bruožai ir gyvenimo būdas neliudija pastarojo susiformavusių antivisuomeninių nuostatų. Gyvenamosios vietos seniūnijos charakteristikos, kuriomis teismas rėmėsi, apelianto teigimu, nėra informatyvios. Jose iš esmės visiškai nėra apibūdinamas V. V. gyvenimo būdas, elgesys prieš ir po nusikaltimo padarymo, kad būtų galima daryti tokią išvadą. Be to, byloje yra kitų duomenų, kurie kiek kitaip apibūdina V. V. Šie duomenys rodo, kad V. V. piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, elgdavosi agresyviai, smurtavo šeimoje. Socialinio draudimo fondui nėra žinoma apie šio asmens ankstesnes darbovietes, socialines draudimo įmokas. V. V. darbo biržoje užsiregistravo 2009 m. birželio 17 d., o įsidarbino tik 2009 m. rugsėjo 2 d., tai yra jau po įvykio. Taip pat, apelianto teigimu, teismas neatliko ir BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių vertinimo, nuosprendyje nenurodė, kurios iš BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių nulėmė V. V. bausmės, artimos BK 129 straipsnio 2 dalyje numatytos sankcijos minimumui, paskyrimą. Dėl viso to apeliantas laiko, kad teismas netinkamai taikė BK bendrosios dalies nuostatas, reglamentuojančias bausmių skyrimo pagrindus, ir BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas, o tai lėmė, kad V. V. paskyrė neteisingą, aiškiai per švelnią bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad V. V. tiesiogine tyčia kerštaudamas dėl nukentėjusiojo asmens pastabos padarė baigtą labai sunkų nusikaltimą prieš bejėgiškoje būklėje esantį artimą giminaitį, tėvą, tuo sukeldamas labai sunkias negrįžtamas pasekmes, padarydamas neatitaisomą žalą visuomenei, yra charakterizuojamas patenkinamai, byloje nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nei vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, apelianto įsitikinimu, V. V. turėtų būti paskirta nežymiai griežtesnė bausmė už nusikaltimo, numatyto 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktuose, sankcijoje numatytos bausmės vidurkį.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. V. apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jo veiką perkvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį, paskiriant jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas tinkamai neištyrė visų byloje esančių įrodymų, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir jam paskyrė aiškiai per griežtą bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas).
Apeliantas skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus. Tvirtina, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo surinkta jokių neginčijamų jo kaltę patvirtinančių įrodymų, o jo kaltė nuosprendyje grindžiama tik prielaidomis ir viena kitai prieštaraujančiomis išvadomis. Teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio įrodymus, kas yra esminis pažeidimas, nes sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Apelianto įsitikinimu, įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, kurie teismo nebuvo išsamiai ištirti ir tinkamai įvertinti, galima daryti kategorišką išvadą, kad nukentėjusysis prieš jį vartojo fizinį smurtą, elgėsi netinkamai, dėl ko jis labai susijaudino, tai yra dėl nukentėjusiojo neteisėto ir itin įžeidžiančio veiksmo (nukentėjusysis su degančia cigarete dūrė jam į akį, o ne į veidą, kaip yra nurodyta nuosprendyje) jis tuoj pat, kęsdamas labai stiprų apdegusios akies skausmą (buvo įsitikinęs, kad apako), sudavė pastarajam smūgius, ir jo veiką kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį. Ta aplinkybė, kad jis nukentėjusiajam smūgius sudavė tuoj pat po pastarojo prieš jį panaudoto neteisėto fizinio smurto, dėl kurio jis labai susijaudino, apelianto įsitikinimu, nuosprendyje nėra paneigta. Nagrinėjamoje byloje teismas, siekdamas teisingai nustatyti visas aplinkybes, patikrinti jo parodymuose nurodytų aplinkybių teisingumą, apelianto nuomone, galėjo iškviesti ekspertą psichologą (šiuo atveju eksperto dalyvavimas buvo būtinas), kuris būtų įvertinęs visus įrodymus (nukentėjusiojo V. V. parodymus dėl tėvo agresyvaus elgesio, liudytojos M. D. V. parodymus ir kt.), taip pat ir jam padarytų sužalojimų akyje pobūdį, dėl jų padarymo sukeltą skausmą. Liudytoja M. D. V. patvirtino tą faktą, kad ji, atvykusi į įvykio vietą, pagalvojo, jog medicininė pagalba reikalinga jam (apeliantui), nes jis buvo šoko būsenoje, labai susijaudinęs, atrodė kaip išprotėjęs. Tačiau ekspertas nebuvo iškviestas, o šie liudytojos parodymai, kaip ir nukentėjusiojo V. V. parodymai, teismo liko nuosprendyje neįvertinti. Neištyrus nurodytų aplinkybių, apelianto teigimu, nebuvo galima tinkamai kvalifikuoti jo veikos. Apelianto nuomone, tuo atveju, jeigu nenustatytos svarbios aplinkybės, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje jas nustatyti būtų sunku, apeliacinės instancijos teismas galėtų įpareigoti ikiteisminio tyrimo teisėją atlikti reikiamus tyrimo veiksmus, nes pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teisėjo atliekamas įrodymų vertinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta konstitucinė nuostata garantuoja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.
Apeliantas skunde taip pat laikosi tos pozicijos, kad jo veiksmai, atlikti prieš nukentėjusįjį, galėjo būti vertinami ir kaip padaryti ginantis nuo nukentėjusiojo, ir nesupranta, kodėl, atsižvelgiant į byloje surinktais įrodymais nustatytas aplinkybes, teismo nuosprendyje dėl to nėra nurodyta jokių motyvų. Byloje neginčijamai įrodyta, kad jam nukentėjusysis su degančia cigarete dūrė į akį, dėl ko jam buvo padaryti sužalojimai, o jis, gindamasis nuo tėvo, žinodamas tėvo agresyvų charakterį, sudavė pastarajam kelis smūgius. Nukentėjusysis V. V. patvirtino, kad anksčiau tėvas buvo jį (apeliantą) sužalojęs, bei tai, jog tėvas buvo teistas už smurtinius nusikaltimus ir, nors po infarkto ir buvo paralyžuotas, bet tai pastarajam netrukdė prieš jį (apeliantą) vartoti fizinį smurtą ir jį žaloti.
Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad teismas visiškai netyrė ir tos aplinkybės, ar jis smūgius sudavė bejėgiškoje būklėje dėl patirto insulto esančiam ir negalinčiam pasipriešinti esančiam tėvui. Apelianto nuomone, ši aplinkybė dėl tėvo buvimo bejėgiškoje būklėje byloje yra paneigta. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 42/09(02) yra nustatyta, kad jam buvo padarytas poodinis II laipsnio terminis dešinės akies vokų ir ragenos nudegimas, kas patvirtina, jog konfliktą pradėjo nukentėjusysis, nebūdamas bejėgiškoje būklėje, ir aktyviais veiksmais jam padarė sužalojimus. Tokius jo aiškinimus patvirtina nukentėjusiojo V. V. parodymai apie agresyvų tėvo elgesį, taip pat jo paties ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde taip pat mano, kad teismas visiškai neatsižvelgė ir į specialisto parodymus, o būtent į tai, jog šis negalėjo nustatyti dėl kokių smūgių į galvos sritį nukentėjusysis mirė. Taip pat teismas neišsiaiškino, ar būtent nuo jo suduotų smūgių nukentėjusysis mirė, ar nukentėjusiojo mirties priežastis buvo sužalojimai, padaryti nukentėjusiajam atsitrenkiant į kietą paviršių. Apelianto nuomone, esant tokiai situacijai, atsižvelgiant į tai, kad visos abejonės turi būti vertinamos jo naudai, turėjo būti laikoma, kad byloje neįrodyta, jog nukentėjusysis mirė nuo jo suduotų smūgių. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad šios aplinkybės neturi reikšmės jo veikos kvalifikavimui.
Apeliantas skunde taip pat ginčija jam teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės dydį ir rūšį. Apelianto teigimu, teismas, skirdamas jam bausmę, pažeidė BK 54 straipsnio reikalavimus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra nustatyta jo atsakomybę sunkiančių aplinkybių, tik jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (nusikaltimo padarymui įtakos jo vartotas alkoholis neturėjo, jis nusikaltimo nebūtų padaręs, jeigu tėvas nebūtų netinkamai elgęsis, o jis dėl to susijaudinęs). Jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios. Jis išlaiko nepilnametę dukrą, anksčiau nebuvo teistas, yra teigiamai charakterizuojamas, labai pergyveno, kas atsitiko, nukentėjusysis civilinio ieškinio nėra padavęs. Apelianto nuomone, esant tokioms aplinkybėms, vadovaujantis BK 61 straipsnio nuostatomis, jam turėjo būti paskirta mažesnė negu dešimties metų laisvės atėmimo bausmė. Apeliantas taip pat mano, kad teismas turėjo apsvarstyti ir dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų jam taikymo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje apeliacine tvarka prokurorė prašo iš dalies tenkinti prokuroro apeliacinį skundą, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti; nuteistasis, jo gynėjas ir nukentėjusysis prašo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro ir nuteistojo V. V. apeliaciniai skundai atmestini.
Nuosprendyje padarytos teismo išvados dėl nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, V. V. kaltumo, veikos kvalifikavimo pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais: nuteistojo (t. 2, b. l. 111-112), nukentėjusiojo V. V. (t. 2, b. l. 112-113), liudytojų D. D. (t. 2, b. l. 114), S. K. (t. 2, b. l. 114-115), M. D. V. (t. 2, b. l. 132-133) parodymais, teismo medicinos specialisto apklausa teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 121-122), specialisto išvada Nr. 1282/08 (02) (t. 1, b. l. 29-35, 36-37), specialisto apklausos protokolu (t. 1, b. l. 38), specialisto išvada Nr. S 568/08(01) R70/08 (t. 1, b. l. 56-60), specialisto išvada Nr. G42/09(02) (t. 1, b. l. 109), teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės aktu Nr. 84TPK-52 (t. 2, b. l. 33-34), ikiteisminio tyrimo veiksmų (įvykio vietos apžiūros (t. 1, b. l. 5-17), įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje (t. 2, b. l. 17-19), daiktų, dokumentų patikrinimo (t. 1, b. l. 67-62) protokolais, girtumo patikrinimo pažyma (t. 1, b. l. 114). Remdamasis šiais įrodymais teismas padarė vienareikšmę išvadą, kad V. V. asmeninio konflikto metu V. V. suduodamas smūgius rankomis į galvą, rankas, nugarą bei mažiausiai vieną smūgį aliumininiu ramentu į galvą, padarydamas jam sužalojimus, atitinkančius nežymų sveikatos sutrikdymą bei sunkų sveikatos sutrikdymą, kuris buvo mirties priežastimi – galvos smegenų sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis galvos smegenų dešinio pusrutulio kaktinės smilkininės ir pakaušinės skilties žievėje ir požievyje, kraujo išsiliejimais po voratinkliniu dangalu, tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, kairio plaučio skiltiniu uždegimu, postanoksine encefalopatija (klinikiniais duomenimis), tokiu būdu tyčia nužudė savo tėvą, pats nebūdamas didelio susijaudinimo būsenos ir jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad yra pagrindas jo veiką vertinti kaip padarytą didelio susijaudinimo būsenos ir kvalifikuoti ne pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktus, o pagal BK 130 straipsnį, kaip nužudymą labai susijaudinus. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį, kai jis padarytas kaltininkui esant staigaus didelio susijaudinimo būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis, ir tik esant visų šių sąlygų visumai. Tačiau nagrinėjamoje byloje šių sąlygų visumos nėra.
Bylos duomenys paneigia apeliacinio skundo teiginius, kad nuteistasis veikė staiga labai susijaudinęs, kai tėvas dūrė jam cigarete, pataikydamas į akį. Laikoma, kad staigus didelis susijaudinimas fiziologinio afekto būsena, kai emocinis stresas stabdo intelektualinę veiklą, smarkiai susilpnėja asmens sugebėjimas suvokti ir (arba) kontroliuoti savo veiksmus, tvardytis, žmogus tampa riboto pakantumo. Nuteistojo V. V. būsena įvykio metu byloje pakankamai išsamiai ištirta ir įvertinta nuosprendžiu. Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte Nr. 84TPK-52 nurodyta, kad dėl patirto skausmo, neteisėto ar itin įžeidžiančio nukentėjusiojo asmens poelgio V. V. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio ar patologinio afekto būsenos (t. 2, b. l. 33-34). Šiame akte pažymėta, kad nusikaltimo padarymo metu V. V. buvo girtas, nustatyta 1,95 prom. girtumas. Tai nenormali būsena ir fiziologinis afektas nenagrinėtinas (t. 2, b. l. 34). Ekspertų išvadą patvirtina V. V. apklausos teisiamajame posėdyje duomenys. Jis parodė įvykio metu buvęs apsvaigęs nuo alkoholio, blaivas nebūtų taip padaręs, būtų nemušęs tėvo, konfliktas prasidėjo dėl to, kad jis girtavo (t. 2, b. l. 111-112). Minėtame ambulatorinės teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad V. V. nusikalstamos veikos padarymo metu nesirgo ir neserga dabar kokiu nors psichikos sutrikimu, dėl savo psichinės sveikatos būklės nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo teisingai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (t. 1, b. l. 34). Ekspertizė buvo atlikta ikiteisminio tyrimo metu ir teismui pateiktas ekspertizės aktas yra pakankamai aiškus ir išsamus. Ekspertizę atliko keturių ekspertų komisija, kuri susipažino su baudžiamąja byla, medicinine dokumentacija, patikrino tiriamojo V. V. psichinę ir fizinę būseną, jos metu atlikta psichinės būsenos ekspertizė bei psichologinė ekspertizė. Ekspertizės aktas teisiamajame posėdyje paskelbtas ekspertui nedalyvaujant. BPK 285 straipsnis, reglamentuojantis eksperto dalyvavimą bylą nagrinėjant teisme, jeigu ekspertizė buvo atlikta ikiteisminio tyrimo metu, nepažeistas. Jame pasakyta, kad ekspertas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, kad jo parodymai būtini ekspertizės aktui paaiškinti ar papildyti. Dėl liudytojos M. D. V. parodymų šaukti apklausai ekspertus nebuvo reikalinga. Matyti, kad M. D. V. dirbo (duomenys neskelbtini) GP med. felčere. Atvykusi į įvykio vietą, rado nukentėjusįjį kruviną, komos būsenos. Paties nuteistojo ji neapžiūrėjo, apie jo būseną nieko nežino išskyrus tai, kad matė jį kieme besiblaškantį ir rankomis mojuojantį (t. 2, b. l. 133). Iš šios liudytojos parodymų nesužinota nieko naujo ir reikšmingo, kas būtų nežinoma psichiatrų komisijai. BPK 285 straipsnyje nurodyta, kad ekspertas į teismo posėdį šaukiamas apklausai tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, kad jo parodymai būtini ekspertizės aktui paaiškinti ar papildyti. Nagrinėjamoje byloje tokio atvejo nebuvo. Teismas padarė teisingą išvadą, kad duriant į dešinę akį ir cigaretę prispaudžiant prie dešinės akies voko nebuvo sukeltas girtam nuteistajam susijaudinimas ta prasme, kuris įstatymo leidėjo yra numatytas BK 130 straipsnyje.
Teismas nuosprendžiu pripažino, kad nuteistojo kaltė pasireiškė netiesioginės tyčios forma. Prokuroras skunde tokią teismo išvadą ginčija, teigdamas, jog būta tiesioginės tyčios, tačiau motyvų, kuriais paremtų savo nuomonę, nepateikia. Teismas, įvertinęs V. V. padarytus veiksmus prieš nukentėjusįjį, suduotų smūgių skaičių, panaudotą įrankį, sužalojimų pobūdį ir kvalifikaciją, padarė išvadą, kad V. V. suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę ir nors mirties nesiekė, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Toks teismo sprendimas kolegijai nekelia abejonių dėl jo pagrįstumo, nes neprieštarauja teismo nustatytoms aplinkybėms ir nėra nutolęs nuo teismų praktikos. Pagal ją apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastį, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 punktas). Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistojo veiksmai buvo išprovokuoti neteisėto nukentėjusiojo elgesio, spontaniškai, iki tol neturėjusio tyčios sužaloti tėvą, nors nukentėjusysis sužalotas 14 trauminių poveikių rankomis bei vienu aliumininio ramento poveikiu, mirtį lėmė 6 trauminių poveikių visuma į galvą, kiti 9 trauminiai poveikiai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą ir įtakos mirčiai neturėjo, pats nuteistasis nutraukė savo veiksmus. Teismas kvalifikavo veiką tinkamai, tyčios turinį nustatydamas pagal visas bylos nusikaltimo aplinkybes. Nužudymas kvalifikuotas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kadangi nužudytas asmuo, kuris dėl fizinių savybių negalėjo aktyviai pasipriešinti nuteistajam. Iš teismo specialisto išvados Nr. M1282/08 (02) matyti, kad V. V. konstatuotos šios ligos: plaučių uždegimas, lėtinis obstrukcinis bronchitas, II laipsnio plaučių nepakankamumas, išeminė širdies liga, širdies nepakankamumas, III funkcinės klasės. Būklė po išeminio galvos smegenų insulto. Tracheostomija dėl gerklų karcinomos 3 klinikinė kategorija. Abipusės kirkšnies išvaržos (t. 1, b. l. 35). Iš nuteistojo parodymų matyti, kad jam apie tėvo bejėgišką būklę buvo žinoma. Jis parodė, kad tėvas buvo neįgalus, po patirto infarkto jam buvo paralyžuota dešinė pusė, vaikščiojo pasiremdamas ramentu (t. 2, b. l. 111). Iš minėtos specialisto išvados Nr. M1282/08 (02) matyti, kad nukentėjusysis dėl savo fizinės sveikatos būklės aktyviai nesipriešino. Tiktai poodinės kraujosruvos dešiniame dilbyje leidžia ekspertams padaryti išvadą, kad galėjo būti padarytos ir ginantis nuo suduodamų smūgių (t. 1, b. l. 35). Pats nuteistasis neneigia, kad jo nužudytas V. V. buvo jam tėvas pagal kilmę. Ši aplinkybė tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
Aptariamas aukščiau nužudytojo V. V. elgesys iki jo nužudymo teismo pagrįstai įvertintas ne kaip aplinkybė, galėjusi nulemti staigų nuteistojo labai didelį susijaudinimą, dėl kurio jis nužudė tėvą, o kaip provokuojantis ir rizikingas elgesys, sukėlęs nuteistojo nusikalstamus veiksmus, tai pripažįstant jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Šios aplinkybės buvimą patvirtina objektyvūs duomenys. Viso bylos proceso metu V. V. tvirtino, kad barantis su tėvu, šis ištraukė kaire ranka jam iš lūpų cigaretę ir ja dūrė į dešinę akį, cigaretę jam prispausdamas prie dešinės akies voko, dėl ko jis ant tėvo labai supyko, be to buvo neblaivus, todėl sėdinčiam ant lovos tėvui jis kumštimis sudavė ne mažiau penkis smūgius į veidą (t. 2, b. l. 7-8, 10-11, 17-18, 111-112). Iš nukentėjusiojo V. V. parodymų matyti, kad nuteistasis jam tuoj po įvykio pasakė, kad tėvas dūrė degančia cigarete į akį (t. 2, b. l. 113). 2008 m. spalio 5 d. apžiūros protokole pažymėta, kad įvykio vietos apžiūros metu rasta ir išimta cigaretės nuorūka (t. 1, b. l. 6). Specialisto išvadoje Nr. S568/08(01) R70/08 konstatuota, kad ant cigaretės nuorūkos rastas kraujas. Gautas vieno vyriškos lyties asmens DNR profilis, kuris sutampa su V. V. DNR profiliu su 99,9999999999 % tikimybe (t. 1, b. l. 56-60). Specialisto išvadoje Nr. G 42/09(02) nuteistajam konstatuotas II laipsnio terminis dešinės akies vokų ir ragenos nudegimas. Sužalojimas padarytas aukštos temperatūros poveikyje ir galėjo gautis 2008 m. spalio 5 d. ir prie nurodomų aplinkybių, t. y. prispaudžiant degančią cigaretę prie dešinės akies vokų, vienu trauminiu poveikiu, sužalojimai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 109). Visetas šių duomenų patvirtina teismo išvados apie atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, buvimą, pagrįstumą. Remiantis šiais duomenimis nepripažįstami teisingais prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kuriais neigiamas toks atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimas. Kartu būtina pažymėti, kad nukentėjusiojo elgesys (prispaudžiant degančią cigaretę prie dešinės akies vokų, padarant terminį dešinės akies vokų ir ragenos nudegimą, sukeliant didelį skausmą ir pyktį) buvo tokio pobūdžio, kad paskatino jį patį sumušti. Taip pat nėra pagrindo sutikti su kitu prokuroro apeliacinio skundo argumentu, jog teismas nepagrįstai pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir tai, kad nuteistasis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad, nors nuteistasis formaliai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau ginčijo trauminių poveikių skaičių, neigė sudavęs smūgius ramentu, nebuvo nuoširdus, teisino jo padarytos veikos pavojingumą. Aptariamu klausimu yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-420/2006: kaltininko prisipažinimas, kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, baudžiamajame įstatyme formuluojamas ne kaip kaltės pripažinimas, o kaip kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Taigi kaltininko prisipažinimas aiškinamas kaip esminis kvalifikacijai reikšmingų objektyvių padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių pripažinimas, šioje dalyje įstatymo nereikalaujama, kad asmuo pripažintų kaltę visa kaltinimo apimtimi. Jis turi teisę į gynybą, taigi turi teisę ginčyti kaltinimą, gintis nuo jo, vadovaudamasis savo faktinių inkriminuoto nusikaltimo aplinkybių suvokimu. Jo faktinių aplinkybių suvokimas gali skirtis nuo kaltinimo formuluočių, todėl tokios teisės negalima atimti ar apriboti, grasinant atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimu. Nagrinėjamoje byloje nuo tokios praktikos nenukrypta. Teismas, spręsdamas, ar yra ši sąlyga, įvertino parodymų visumą, nustatė, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos veikos aplinkybes ir prisipažįsta padaręs veiką bei kaltu dėl padarinių. Jis nuo pat sulaikymo momento prisipažino nužudęs tėvą, ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltės nebandė neigti, davė vienodus parodymus. Visas nusikaltimo padarymo aplinkybes nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Nors nuteistasis teigė nukentėjusiajam sudavęs ne mažiau 5-6 smūgius kumščiais į veidą, bet nepripažino sudavęs daugiau smūgių ir vieną smūgį aliumininiu ramentu į galvą, tačiau tai nereiškia, kaip teigia prokuroras apeliaciniame skunde, kad jis nepripažino esminių aplinkybių. Ekspertas teisiamajame posėdyje parodė, kad sužalojimai padaryti kietais bukais riboto paviršiaus daiktais ne mažiau 6 trauminių poveikių į galvos sritį. Kiti trauminiai poveikiai buvo į kitas kūno vietas. Kraujosruva dilbyje galėjo atsirasti nuo smūgio į galvą, jei nukentėjusysis bandė prisidengti ranka. Jei po smūgio į galvą nukentėjusysis atsitrenkė į tą paviršių, bus jau 2 trauminiai poveikiai, nors V. V. gali pasirodyti, kad buvo tik vienas. Žaizda kairiame momenyje galėjo būti padaryta suduodant ramentu, galėjo atsirasti ir atsitrenkus į kietą daiktą, tačiau pačio sužalojimo lokalizacija labiau būdinga smūgiui į galvą. Nukentėjusysis mirė nuo trauminių poveikių į galvą visumos. Ekspertas negali išskirti, kurie sužalojimai buvo mirties priežastimi (t. 2, b. l. 121-122). Nuteistasis prisipažino sudavęs ne mažiau 5-6 smūgių į galvą. Jis iš esmės bylos proceso metu neneigė priežastinio ryšio tarp jo suduotų smūgių ir nukentėjusiojo mirties. Nuteistojo nenurodymas visų 14 jam inkriminuotų trauminių poveikių ir vieno aliumininiu ramentu, nereiškia, kad jis nepripažįsta esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių. Byloje esantys duomenys leido teismui nuspręsti, kad nuteistasis nuoširdžiai gailisi padaręs šį nusikaltimą. Siekdamas išvengti prielaidų abejoti savo sprendimo pagrįstumu nustatant šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismas nurodė, koks V. V. elgesys leido daryti išvadą, kad jis iš tikrųjų nuoširdžiai gailisi dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 2 p., 3 p. numatyto nusikaltimo padarymo - atsiprašė nukentėjusiojo V. V. Iš šio nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jis civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nereiškia, kadangi nuteistasis prisidėjo prie tėvo gydymo, laidotuvių, gailisi, atsiprašė artimųjų (t. 1, b. l. 81, t. 2, b. l. 113). Be šių duomenų dar yra kitų, kurie leidžia daryti išvadą, kad teismas nesuklydo nuspręsdamas, kad V. V. gailisi padaręs nusikalstamą veiką. 2008 m. lapkričio 7 d. negalėjo duoti parodymų, nes buvo susijaudinęs ir pergyveno dėl tėvo mirties (t. 2, b. l. 14). Teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akte Nr. 84TPK-52 pažymėta, kad jis dėl įvykio pergyvena, gaili tėvo, teigia, kad jo didelį pyktį išprovokavo tai, kad tėvas dūrė jam cigarete pataikydamas į akį (t. 2, b. l. 34). Be kita ko, prokuroro surašytame kaltinamajame akte nurodyta, kad V. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ta, kad prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (t. 2, b. l. 70). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistojo gynėjas pateikė bankinio mokėjimo dokumentus, iš kurių matyti, kad po nuosprendžio priėmimo V. V. Valstybinei ligonių kasai prie SAM teismo nuosprendžiu visus priteistus 10075,60 Lt pervedė ir taip atlygino gydymo išlaidas. Ši aplinkybė taip pat reikšminga. Ji traktuotina kaip gailėjimosi išraiška.
Pažymima, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nenustatytas didesnis padaryto nužudymo ir jį padariusio V. V. pavojingumas, kuris nulemtų būtinybę skirti griežtesnę bausmę negu paskyrė pirmosios instancijos teismas. Šis teismas skirdamas bausmę vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje. Atsižvelgta į tai, kad V. V. padarė labai sunkų tyčinį smurtinį nusikaltimą, kurio padariniai neatitaisomi, V. V. praeityje neteistas, administracine tvarka nebaustas, neigiamų charakterizuojančių duomenų nėra, dirba. Teismo nuomone, V. V. asmenybės bruožai bei gyvenimo būdas neliudija, kad iki nusikaltimo padarymo buvo susiformavusios antivisuomeniškos, nepagarbos bendro gyvenimo taisyklėms ar galiojančioms teisės moralės normoms nuostatos. Be to, nustatęs dviejų atsakomybę lengvinančių ir vienos atsakomybę sunkinančios aplinkybių buvimą, teismas paskyrė 10 metų laisvės atėmimo bausmę, kurią išsamiai motyvavo, paaiškindamas, kodėl tokio dydžio bausmę parenka.
Prokuroras skunde nurodo, kad byloje yra kitų duomenų, į kuriuos neatsižvelgė teismas ir kurie kiek kitaip apibūdina V. V. – piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, elgdavosi agresyviai, smurtavo, socialinio draudimo fondui neinformavęs apie šio asmens ankstesnes darbovietes, socialinio draudimo išmokas. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad vertindamas nuteistojo asmenybę teismas rėmėsi byloje surinkta jį apibūdinančia medžiaga, apsiribodamas institucijų (seniūnijų ir pan.) pateiktomis nuteistojo asmenybės charakteristikomis, pažymomis, bet nesirėmė baudžiamosios bylos duomenimis, apibūdinančiais jo asmenybę (epizodiškai išgerdavo, išgėręs tapdavo agresyvus ir konfliktiškas namiškių atžvilgiu, mušdavo žmoną, vieną kartą mušė ir tėvą). Tačiau be šių yra ir kitų duomenų, kad tėvas anksčiau išgerdavo ir jam tekdavo ginti motiną, kai tėvas būdavo išgėręs ir ją skriausdavo, pats tėvas du kartus teistas už smurtinius nusikaltimus, atlikinėjo bausmę laisvės atėmimo vietose (nukentėjusiojo parodymais), pats nuteistasis 2005 m. pernešė galvos smegenų traumą – buvo sumuštas nepažįstamų asmenų, dgn. trauminė galvos smegenų liga (ūminis periodas, vidutinio sunkumo forma): Frontalinio kaulo lūžimas. Spiduralinė hematoma frontalinėje srityje. Subarachnoidalinė hemoragija, smegenų kontūzija, nuteistasis nedirba nuo 2008 m. spalio 15 d., (sulaikius dėl nusikaltimo), prieš tai keturis metus dirbo UAB ,,T“ vairuotoju-ekspeditoriumi, važinėjo po užsienio šalis (t. 2, b. l. 33-34). Taigi byloje pakankamai duomenų apie nuteistąjį, nukentėjusįjį ir jų tarpusavio santykius ir ne tik neigiamų, kurie išvardinti prokuroro skunde. Nors prokuroro skunde pažymėtos nuteistojo asmeninės savybės yra svarbi aplinkybė ir į tai turi būti atsižvelgiama skiriant bausmę, tačiau ši aplinkybė negali būti prioritetinė ir nuvertinti visas kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bei teismo nuosprendžiu įvertintas aplinkybes ir nulemti bausmės dydžio klausimo persvarstymą ją sugriežtinant.
Apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą nepaaiškėjo jokių naujų pagrindų bausmei pagriežtinti ar sušvelninti. Nuteistojo apeliaciniame skunde jokių naujų aplinkybių, į ką nebūtų atsižvelgęs teismas, išskyrus tai, kad jis išlaiko nepilnametę dukrą, nenurodyta. Tačiau ši aplinkybė neduoda pagrindo išvadai apie mažesnį jo pavojingumą.
Apeliacine tvarka patikrinus baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma prokuroro ir nuteistojo apeliaciniuose skunduose, nėra pagrindų nuosprendžiui pakeisti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo V. V. apeliacinius skundus atmesti.