- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-09
- Bylos Nr.
- I-8660-815/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02462-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Egidija Puzinskaitė, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Ernestas Spruogis, Ilona Ivašauskaitė, Vida Juciūtė
- Pareiškėjas
- M. I. I.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Ilona Ivašauskaitė, Laurynas Biekša
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), pareiškėjo M. I. I. (M. I. I.) atstovei advokatei Ilonai Ivašauskaitei, atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei šios institucijos Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausiajai specialistei Vidai Juciūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. I. I. (M. I. I.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas M. I. I. (M. I. I.) (toliau – ir pareiškėjas), atstovaujamas advokato Lauryno Biekšos (2015 m. balandžio 30 d. advokato orderis, serija LA Nr. 166054 (b. l. 23)), kreipėsi į teismą su 2015 m. balandžio 30 d. skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Departamentas) Užsieniečių reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-354 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. I. I. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-354) ir priteisti pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 1–9).
2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad: jis, (duomenys neskelbtini) pilietis, 2014 m. spalio 22 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu (tuo pagrindu, kad pareiškėjas yra Lietuvoje įregistruotos UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios įstatinis kapitalas – 50 000 Lt, vienintelis akcininkas ir vadovas); Departamento Imigracijos reikalų skyrius 2014 m. gruodžio 15 d. sprendime Nr. (15/4-1) 3I-1681(00264) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. I. I.“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/4-1) 3I-1681(00264)), o šio sprendimo pagrindu priėmė skundžiamą sprendimą, tačiau, pareiškėjo nuomone, pritaikytas draudimas atvykti yra nepagrįstai suvaržantis jo teises ir neproporcingas. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.
2.1. Pareiškėjas nusprendė plėtoti verslą Lietuvoje. Verslo steigimo klausimai reikalauja specialių žinių (tuo labiau, jeigu verslas steigiamas užsienio valstybėje, t. y. Lietuvoje), todėl pareiškėjas dėl įmonės įsteigimo ir visų su tuo susijusių dokumentų sutvarkymo bei dokumentų dėl Leidimo parengimo kreipėsi į specialistus, tačiau vėliau paaiškėjo, kad dokumentai, kuriuos reikia pateikti Departamentui ir kuriuos užsakė pareiškėjas, buvo parengti netinkamai, dėl to Departamentas atsisakė išduoti pareiškėjui Leidimą, o vėliau tuo pagrindu priėmė sprendimą dėl draudimo pareiškėjui iki 2017 m. gruodžio 23 d. atvykti į Lietuvą ir šį perspėjimą įvedė į antros kartos Šengeno informacinę sistemą, kas lėmė, jog pareiškėjui draudžiama visą šį laikotarpį atvykti į Šengeno valstybes. Pareiškėjas jau daugelį metų laisvai važinėjo po įvairias pasaulio ir Europos Sąjungos valstybes, laisvai gaudavo vizas ir niekada nėra pažeidęs jokių migracijos taisyklių / padaręs kitų pažeidimų, dėl kurių jam būtų apribota galimybė keliauti po Šengeno valstybes.
2.2. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarime Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (be kita ko, vadovaujantis ir šiomis taisyklėmis buvo priimtas skundžiamas sprendimas) 10¹ punktą, jeigu Departamentas sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima atsižvelgdamas į savo priimtą sprendimą atsisakyti išduoti užsieniečiui vizą ar ją panaikinti, atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jį panaikinti, išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos arba grąžinti į kilmės ar užsienio valstybę, toks sprendimas priimamas per 5 darbo dienas nuo vieno iš minėtų sprendimų priėmimo; nurodyto termino pratęsimas / atnaujinimas nėra numatytas. Departamento sprendimas dėl leidimo neišdavimo pareiškėjui priimtas 2014 m. lapkričio 27 d., o jo pagrindu skundžiamas sprendimas – 2014 m. gruodžio 23 d., t. y. praleidus 5 darbo dienų terminą, taigi, sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-354 apskritai negalėjo būti priimtas ir yra neteisėtas.
2.3. Remiantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, kai neišduodamas leidimas gyventi Lietuvoje, nėra įtvirtintas besąlyginis įpareigojimas užsieniečiams, kuriems buvo atsisakyta išduoti Leidimą, uždrausti atvykti į Lietuvą. Kriterijų sąrašą ir jų vertinimo tvarką, priimant sprendimą uždrausti atvykti, kai asmeniui atsisakyta išduoti Leidimą, nustato Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakyme Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – ir Vertinimo tvarka), jos II skyriaus antrasis skirsnis, pagal kurį asmeniui draudimas atvykti į Lietuvą nustatomas tuo atveju, kai buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus. Visais atvejais nustatant draudimą atvykti turi būti vadovaujamais ir Vertinimo tvarkos bendrosiomis nuostatomis, pagal kurių 5 punktą atskirais atvejais, atsižvelgus į tvarkoje nurodytų kriterijų ir kitų aplinkybių visumą, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi kitokie negu tvarkoje nustatyti draudimo atvykti laikotarpiai. Taigi, draudimas atvykti ir jo trukmė turi būti nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.
2.4. Sprendimas dėl draudimo atvykti yra administracinis aktas, kurį priimant turi būti vadovaujamasi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, jo 3 straipsnyje įtvirtintais principais, taip pat 8 straipsnio 1 dalimi (žr. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinę bylą Nr. A858-2430/2014). Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą taip pat remiasi LVAT administracinėmis bylomis Nr. A822-1226/2009, Nr. A662-1553/2014, Nr. A756-565/2014, Nr. A822-1226/2009, Konstitucinio Teismo jurisprudencija (2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimais), nurodo, kad viešojo administravimo subjektų administraciniuose sprendimuose nustatomi asmens teisių apribojimai turi būti proporcingi ir adekvatūs teisės normų pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus ir neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Atsižvelgiant į tai, kad priimamas draudimas atvykti į Lietuvą bei tokio draudimo įtraukimas į Šengeno informacinę sistemą (kuris lemia, jog asmeniui draudžiama atvykti ir į kitas Šengeno valstybes) neabejotinai yra susijęs su asmens teisių ribojimu, toks sprendimas turi būti priimamas vadovaujantis nurodyta teismų praktika. Taigi, sprendimas dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvą ir dėl perspėjimo įvedimo į Šengeno informacinę sistemą turi būti priimtas, kiekvienu atveju atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, proporcingas ir būtinas, objektyviai pagrįstas.
2.5. Departamentas skundžiamą sprendimą priėmė tuo pagrindu, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. konstatavo, jog: pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes faktinės aplinkybės duoda rimtą pagrindą manyti, kad pareiškėjas turi kitus tikslus, negu oficialiai deklaruoja; pareiškėjas, kuris yra vienintelis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienintelis akcininkas ir vadovas, neketina vykdyti realios teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje ir faktiškai apsigyventi Lietuvos Respublikoje, o jo vienintelis tikslas yra įteisinti savo buvimą, gaunant reikalingą dokumentą; pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes realių galimybių įgyvendinti deklaruojamus tikslus šis užsienietis neturi. Tokia išvada buvo padaryta remiantis tuo, jog adresai (įmonės registruotos buveinės adresas ir asmens gyvenamosios vietos adresas) nėra tinkami, kadangi nurodytu įmonės registracijos adresu registruota daugiau kitų įmonių, o asmens gyvenamosios vietos adresu registruoti dar kiti žmonės, o tai, pasak Departamento, parodo, jog įmonė neketina vykdyti ūkinės-komercinės veiklos. Pažymėtina, kad tokia Departamento išvada paremta tik prielaidomis. Pareiškėjas nesutinka, jog toks adresų nurodymas patvirtina faktą, kad asmens atvykimo tikslai į Lietuvą yra kiti, o ne vykdyti verslą užsiimti komercine ūkine veikla.
2.6. Tai, kad įmonės (kurią asmuo dar tik įsigijo) adresas sutampa su kitų juridinių asmenų buveinės adresais, jokiu būdu nepatvirtina, jog įsigyta įmonė neketina užsiimti komercine-ūkine veikla ar tuo labiau, kad tokia įmonė neturės galimybių vykdyti verslą. Įmonių adresų sutapimas nei praktikoje užkerta kelią užsiimti komercine ūkine veikla, nei yra formaliai draudžiamas įmonių steigimą ir veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Išvada, kad tokia įmonė neketina užsiimti ūkine komercine veikla vien dėl to, kad jos buveinė yra kartu su kitų juridinių asmenų buveinėmis ir todėl asmens nurodomi tikslai (Lietuvoje vykdyti verslą) neatitinka tikrovės, yra nepagrįsta. Akivaizdu, kad išvada, jog dar tik įsigyta įmonė nevykdys ūkinės-komercinės veiklos, kurios vadovas dar net neturi teisės gyventi Lietuvoje ir dar negali pradėti dirbti, todėl įmonė dar net neturi galimybių užsiimti ketinama vykdyti veikla, gali būti paremta tik prielaidomis ir spėlionėmis, o ne objektyviais duomenimis.
2.7. Užsienio šalių piliečiams dar tik ketinat pradėti vykdyti verslą Lietuvoje ir atvykti gyventi į Lietuvą yra sudėtinga iš anksto suderinti savo verslo vykdymo vietą ir gyvenamąją vietą, dar net neturint galimybės pradėti vykdyti veiklą (kadangi įmonės direktorius dar neturi teisės dirbti) ir pagrindo gyventi Lietuvoje, todėl tokia situacija yra tipinė, kai užsienietis pasisamdo Lietuvoje veikiantį asmenį, kad pastarasis parengtų įmonės steigimo ir Leidimo išdavimui būtinus dokumentus, suteikdamas ir reikiamus adresus; vėliau, kai gaunamas leidimas ir asmuo gali atvykti į Lietuvą bei pradėti vykdyti veiklą, jis turi galimybę susirasti tiek sau tinkamą veiklos vykdymo, tiek gyvenamąją vietą. Taigi, paprastai pirminiai adresai, nurodomi pateikiant dokumentus Departamentui, yra laikini ir asmenys jų verslo bei gyvenamosios vietos poreikius atitinkančius adresus susiranda atvykę į Lietuvą. Toks laikinų adresų nurodymas, net jeigu ir būtų pripažintas neatitinkančiu įstatymo reikalavimų išduodant Leidimą, jokiu būdu nereiškia, kad asmuo neketina vykdyti verslo Lietuvoje, kad jo nurodomi atvykimo tikslai neatitinka tikrovės, kas suteikia pagrindą priimti sprendimą uždrausti asmeniui atvykti 3 m.
2.8. Kitas svarbus aspektas, kaip jau minėta, kad visų dokumentų parengimui ir buveinės vietos bei gyvenamosios vietos adresų suradimui asmuo buvo pasitelkęs specialistus, užsiimančius įmonių steigimu, kurie buvo atsakingi už tinkamą dokumentų parengimą, todėl pareiškėjo veiksmuose nebuvo valios pateikti migracinių reikalavimų neatitinkančius adresus. Tokia situacija susiklostė dėl pareiškėjui netinkamai suteiktų paslaugų, kas ne tik lėmė Departamento atsisakymą išduoti pareiškėjui Leidimą, bet ir užtraukė pareiškėjui sankciją – draudimą 3 m. atvykti į Lietuvą ir kitas Šengeno valstybes.
2.9. Šiuo atveju turėtų būti įvertinta tai, kad Departamento sprendimas buvo priimtas remiantis prielaida, jog pareiškėjo atvykimo į Lietuvą tikslai yra galimai kiti, o ne vykdyti verslą. Šią prielaidą akivaizdžiai paneigia nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjas dar iki skundžiamo sprendimo priėmimo nuolat keliavo po įvairias šalis be jokių apribojimų. Šiuo atveju 3 m. draudimas, užkertantis kelią vykti ir į kitas Šengeno valstybes, yra neproporcingas pareiškėjo teisių ribojimas, atsižvelgiant į tai, kad pateikdamas dokumentus dėl Leidimo jis nesiekė nurodyti jokių klaidingų duomenų ar pateikti tikrovės neatitinkančios informacijos, o situacija susidariusi dėl adresų, kuriais registruota daugiau juridinių asmenų ir daugiau gyventojų, buvo lemta netinkamų paslaugų suteikimo. Pareiškėjas jau ir taip patyrė neigiamas pasekmes, kai buvo priimtas sprendimas neišduoti leidimo gyventi Lietuvoje, todėl dar ir sankcijos – 3 m. draudimo atvykti į Lietuvą ir kitas Šengeno valstybes pritaikymas, kuri apriboja pareiškėjo galimybes keliauti, turi ypač neigiamas pasekmes ir yra visiškai neproporcinga, suvaržanti pareiškėjo teises labiau negu būtina.
2.10. Pažymėtina, kad pareiškėjas pripažįsta, jog įmonė, pareiškėjo užsakymu rengusi dokumentus Leidimo gavimui, neatkreipė pakankamo dėmesio į verslo ir gyvenamosios vietos reikalavimus bei neinformavo pareiškėjo apie tai, todėl jis nepateikė skundo dėl Departamento sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-1681(00264), tačiau sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-354 priimtas neatsižvelgiant į pareiškėjo kaltės nebuvimą, teisingumo ir protingumo principus bei tokio draudimo neproporcingumą, todėl ir yra skundžiamas teismui.
II
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad skundu nesutinka, kad Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (t. 1, b. l. 38–42).
1. Sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-354 priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, Taisyklių 4, 5, 6, 11¹, 11³ ir 12 punktais, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2012 m. sausio 6 d. įsakyme Nr. 3K-6 patvirtintų Departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7.14, 7.15, 7.16, 11.5 punktais, Vertinimo tvarka), taip pat atsižvelgus į Departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1681(00264). Bylos faktinės aplinkybės – sprendimas Nr. (15/4-1) 3I-1681(00264) – patvirtina esant Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savarankišką draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą.
2. Departamentas perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C. SIS) įvedė vadovaudamasis SIS II reglamento 24 straipsniu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo leista atvykti remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą. Pagal Taisyklių 11¹ punktą duomenys iš sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką atitinka SIS II reglamento 24 straipsnyje nustatytą pagrindą, duomenys iš sąrašo pateikti C. SIS.
Motyvuojamoji dalis
3. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 4 ir 5 dalis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (toliau – ir Sąrašas) sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustato Taisyklės. Remiantis LVAT administracine byla Nr. A756-856/2014, susijusia su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, individualiuose administraciniuose aktuose, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti.
4. Vertinimo tvarkos antrajame skirsnyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi / jis buvo panaikintas. Pagal Vertinimo tvarkos 12 punktą šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės, nustatomas 3 m draudimo atvykti laikotarpis. Ginčijamas , kaip jame ir nurodyta, priimtas atsižvelgus į sprendimą Nr. (15/4-1) 31-1681 (00264). Departamento 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimas dėl atsisakymo išduoti Leidimą priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės). Draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus: pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, įvertintas sprendimo, kuriame atsisakyta išduoti Leidimą pareiškėjui, pagrindas. Ginčijamas sprendimas priimtas atlikus individualų aplinkybių, nurodytų 2014 m. gruodžio 15 d. sprendime Nr. (15/4-1) 31-1681 (00264), vertinimą, atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus. Šios aplinkybės, susijusios su pareiškėju elgesio prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu vertinimu – pareiškėjas deklaravo, kad pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje, tačiau, kaip konstatuota Departamento sprendime, faktinių aplinkybių visuma (pareiškėjo paaiškinimai, duomenys apie įmonės steigimą, galimybes vykdyti įmonės veiklą) patvirtina, kad nurodytas tikslas tik formalus, tikrasis tikslas – įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, taip pat ir Europos Sąjungoje. Atsižvelgus į šias individualias aplinkybes, ginčijamame sprendime padaryta išvada, kad draudimas atvykti pareiškėjui į Lietuvos Respubliką iki 2017 m. gruodžio 23 d. yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užkirsti kelią atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje nepageidaujamas. Atsižvelgiant į Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti terminą (5 m.), sprendime Nr. (15/5-9) 4U-354 pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas (3 m.) yra proporcingas, atitinka Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.
5. 2010 m. kovo 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 265/2010, iš dalies keičiančio Konvenciją dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir Reglamentą (EB) Nr. 562/2006, 1 straipsnis nustato Šengeno konvencijos 25 straipsnio pakeitimą. Šengeno konvencijos 25 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai valstybė narė ketina išduoti leidimą gyventi, ji sistemingai vykdo paiešką Šengeno informacinėje sistemoje; kai valstybė narė nagrinėja, ar išduoti leidimą gyventi užsieniečiui, kuriam pagal duotą perspėjimą draudžiama atvykti, ji pirmiausia konsultuojasi su perspėjimą davusią valstybe nare ir atsižvelgia į jos interesus; leidimas gyventi išduodamas tik dėl labai svarbių priežasčių, ypač dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų; kai leidimas gyventi išduodamas, perspėjimą davusi valstybė narė perspėjimą atšaukia, bet atitinkamą užsienietį gali įtraukti į savo nacionalinį neįleidžiamų asmenų sąrašą. Šengeno konvencijos 25 straipsnio 3 dalis nustato, kad 1 ir 2 dalys taikomos ir ilgalaikėms vizoms. Panašios nuostatos įtvirtintos Įstatymo 26 straipsnio 7 dalyje. Tuo atveju, jeigu Šengeno valstybės kompetentingos institucijos spręstų klausimą dėl leidimo gyventi ar ilgalaikės vizos pareiškėjui išdavimo ir pradėtų konsultacijas su Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis, Departamentas svarstytų galimybę išbraukti pareiškėjo duomenis iš C. SIS; jeigu kita Šengeno valstybė išduotų pareiškėjui leidimą gyventi, įspėjimas dėl neįsileidimo centrinėje Šengeno informacinėje sistemoje būtų atšaukiamas. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl leidimo gyventi konkrečioje valstybėje išdavimo, iš esmės nurodydamas tik hipotetinę, galbūt ateityje kilsiančią būtinybę, vykti į kurią nors valstybę.
6. Pasak pareiškėjo, Departamento turimi duomenys neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjo tikslai yra kiti, o ne užsiimti verslu Lietuvoje. Pažymėtina, kad šios aplinkybės (t. y. aplinkybės, kad pareiškėjas, norėdamas gauti Leidimą, pateikė neatitinkančius tikrovės duomenis) konstatuotos galiojančiame sprendime Nr. (15/4-1) 3I-1681 (00264), kurio teisėtumas ir pagrįstumas nėra ginčijamas / nuginčytas teisės aktuose nustatyta tvarka. Pareiškėjas skunde nurodo būtinybę ateityje vykti į Šengeno valstybes, tačiau neargumentuoja būtinybės atvykti būtent į Lietuvos Respubliką; ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad pareiškėjo tikslai yra kiti, o ne užsiimti verslu Lietuvoje. Sprendimas atsisakyti išduoti Leidimą pareiškėjui priimtas įvertinus visas susijusias aplinkybes ir jų visumą (t. y. pareiškėjo formalius paaiškinimus dėl įmonės veiklos, buveinės; duomenis apie įmonės steigimą, nurodomą gyvenamąją vietą ir kt.), o ne atskirus, atsietus nuo duomenų visumos požymius, kuriuos pareiškėjas bando paaiškinti skunde. Sprendimas priimtas nustačius, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindas, t .y. duomenys, kuriuos pateikė užsienietis, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Pareiškėjo pateiktuose dokumentuose įmonės tikslai, veiklos pobūdis apibūdinti formaliai, abstrakčiai, nekonkrečiai. Leidimo laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio pagrindu išdavimo tikslas – ne įmonės įsteigimas, o reali, vykdoma teisėta veikla. Atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, – viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių, tokiu būdu užkertamas kelias užsieniečiams piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Šiuos migracijos politikos tikslus įtvirtina Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarime Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“. Nagrinėjamu atveju byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog pareiškėjas ketina užsiimti realia teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir šis ketinimas yra pagrindinis pareiškėjo tikslas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Įvertinus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką tikslą, duomenis apie pareiškėjo patikimumą, atsisakymo išduoti leidimo laikinai gyventi pagrindą ir aplinkybes, ginčijamas sprendimas yra proporcingas siekiamiems tikslams.
7. Taigi, ginčijamą sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-354 priėmė kompetentingas subjektas (Departamentas kompetentingas pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį), ginčijamas sprendimas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, todėl nėra pagrindo panaikinti sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-354. Atsakovas nesutinka su skundo teiginiu, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčijamas sprendimas priimtas praleidus 5 darbo dienų terminą, sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-354 apskritai negalėjo būti priimtas. Net ir pripažinus, kad šie veiksmai sudaro procedūrinį pažeidimą, jis nėra esminis ir nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu.
III
1. Teismo posėdyje pareiškėjo M. I. I. (M. I. I.) atstovė advokatė Ilona Ivašauskaitė (2015 m. spalio 26 d. advokato orderis, serija LA Nr. 247520 (t. 2, b. l. 17)) rėmėsi pareiškėjo skunde nurodytais argumentais ir prašė skundą tenkinti.
2. Teismo posėdyje atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei šios institucijos Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausioji specialistė Vida Juciūtė (2014 m. gruodžio 8 d. įsakymas Nr. 3K-76 „Dėl įgaliojimų suteikimo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui šios institucijos Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausiajai specialistei Vidai Juciūtei“ (t. 1, b. l. 96)) rėmėsi atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytais argumentais ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas 2014 m. spalio 22 d. asmeniškai pateikė Vilniaus AVPK Migracijos valdybai prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuriame, be kita ko, nurodė: pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, į Lietuvą atvyko 2014 m. spalio 21 d.; būsimasis adresas ir telefonas Lietuvoje – (duomenys neskelbtini), tel. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje ketina užsiimti teisėta veikla, yra įregistravęs įmonę Lietuvos Respublikoje kaip savininkas ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas, siekiant įmonės tikslų bei vykdant veiklą; ketina dirbti / užsiimti teisėta veikla UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios adresas – (duomenys neskelbtini); gyvenimui skirtos lėšos Lietuvoje – minimali mėnesio alga (MMA); pranešimą apie priimtą sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi prašė siųsti Lietuvos Respublikos institucijai, kuriai buvo pateiktas prašymas išduoti Leidimą; pareiškėjas parašu patvirtino, kad už melagingų duomenų pateikimą atsako įstatymuose nustatyta tvarka (t. 1, b. l. 44–49); su prašymu pareiškėjas pateikė, be kita ko, akcijų pirkimo–pardavimo sutartį (t. 1, b. l. 63–65), valstybės įmonės Registrų centro išrašą (t. 1, b. l. 53–54), UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigimo aktą (t. 1, b. l. 55–56), įstatus (t. 1, b. l. 57–59), vienintelio akcininko sprendimą (t. 1, b. l. 66).
2. Remiantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro 2014 m. spalio 7 d. išrašu, UAB „(duomenys neskelbtini)“, kodas (duomenys neskelbtini), teisinis statusas neįregistruotas, buveinės adresas – (duomenys neskelbtini), elektroninio pašto adresas ir telefonas – (duomenys neskelbtini), tel. (duomenys neskelbtini); bendrovės įstatinis kapitalas – 50 000 Lt (500 akcijų, kurių kiekvienos nominali vertė – 100 Lt), bendrovė priklauso vieninteliam akcininkui, t. y. pareiškėjui, kuris yra ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius (t. 1, b. l. 53–54).
3. Remiantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigimo aktu, ją įsteigė J. Š., bendrovės direktoriumi išrinktas V. Š. (t. 1, b. l. 55–56).
4. J. Š. (pardavėja) ir M. K. T. (pirkėjas) 2013 m. rugpjūčio 5 d. sudarė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėja įsipareigojo perduoti pirkėjui, o šis įsipareigojo nupirkti 500 paprastųjų vardinių UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas – (duomenys neskelbtini),) akcijų, kurių kiekvienos nominali vertė – 100 Lt (t. 1, b. l. 60–62).
5. M. K. T. (pardavėjas) ir pareiškėjas (pirkėjas) 2014 m. rugsėjo 25 d. sudarė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas įsipareigojo perduoti pirkėjui, o šis įsipareigojo nupirkti 500 paprastųjų vardinių UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas – (duomenys neskelbtini)) akcijų, kurių liekvienos nominali vertė – 100 Lt (t. 1, b. l. 63–65).
6. Pareiškėjas, būdamas vieninteliu UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininku, 2014 m. rugsėjo 25 d. nusprendė nuo 2014 m. rugsėjo 25 d. bendrovės direktoriumi išrinkti save, skirti direktoriui atlyginimą, proporcingai dirbtam laikui, o gavus Leidimą, skirti ne mažesnį atlyginimą negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus mėnesio atlyginimas, taip pat mokant visus socialinio draudimo ir kitus mokesčius (t. 1, b. l. 66).
7. UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios adresas: (duomenys neskelbtini), 2014 m. spalio 17 d. sutikime sutiko, kad jai nuosavybės teise priklausančioje patalpoje (bute), kurios bendras plotas – 27,79 m², adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (žr. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2014 m. gegužės 27 d. išrašą, registro Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 68–69), 2014 m. gruodžio 8 d. išrašą, registro Nr. 10/146739 (t. 1, b. l. 85–86)), leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikotarpiu gyventų ir savo gyvenamąją vietą deklaruotų pareiškėjas (t. 1, b. l. 67).
8. Pareiškėjas 2014 m. spalio 22 d. apklausos dėl įstaigos veiklos lape, atsakydamas į apklausos lape nurodytus klausimus, be kita ko, nurodė: pareiškėjo įmonės pavadinimas – UAB „(duomenys neskelbtini)“, ji registruota adresu: (duomenys neskelbtini), įstatinis kapitalas sudaro 50 000 Lt (500 akcijų, kurių kiekvienos nominali vertė – 100 Lt); pareiškėjo pareigos įmonėje – direktorius, jis dažnai atvyks, iš pradžių galbūt pasiliks 15–30 dienų tam, kad galėtų organizuoti savo naująjį verslą; įmonės vykdoma veikla – siaurųjų audinių ir apsaugos pirštinių gamyba, eksportas į Lietuvą ir kaimynines šalis (Baltarusiją, Rusiją, Latviją, Lenkiją, kitas Europos Sąjungos šalis); įmonės buveinė šiuo metu įsikūrusi tuo adresu, kuriuo yra registruota; pareiškėjui įmonės tvarkymui bus reikalingi vietiniai darbuotojai, kurie padėtų tirti naujus klientus ir rinkas, taip pat reikės asmens buhalterijai; pareiškėjas yra absolventas su profesine darbo patirtimi (duomenys neskelbtini), šeima turi verslo patirties, dirbant JAE, niekada nedirbo Lietuvoje, bet yra ekspertai (Ispanijoje, Italijoje ir kt.); pareiškėjas nusprendė užsiimti verslu būtent Lietuvoje, o ne kitoje Šengeno valstybėje, nes Lietuva yra galimybių šalis, turinti vartus į Europos ir Rusijos rinkas, Lietuva turi logistikos privalumą; pareiškėjas yra buvęs Šveicarijoje, Vokietijoje, Čekijoje, leidimo gyventi ar dirbti kitoje Šengeno valstybėje neturi; pareiškėjas Lietuvoje ketina gyventi adresu: (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 76–78; vertimas į lietuvių kalbą (t. 1, b. l. 79)).
9. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenų apie pareiškėją nuo 2013 m. gruodžio 1 d. neturėjo (t. 1, b. l. 84).
10. Remiantis pareiškėjo atstovo advokato L. Biekšos pateiktais rašytiniais įrodymais, pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) įmonės „(duomenys neskelbtini)“, kurios veikla – tekstilė, pagalbinės priemonės (kita) – generalinis direktorius, teismui pateiktas dokumentas sudarytas iki 2014 m. spalio 31 d. (vertimas iš anglų kalbos (t. 1, b. l. 103–104)), nurodyta įmonė buvo (duomenys neskelbtini) zonos prekybos ir pramonės asociacijos nare iki 2014 m. kovo 31 d. (vertimas į lietuvių kalbą (t. 1, b. l. 107)), yra (duomenys neskelbtini) prekybos ir pramonės rūmų narė iki 2016 m. kovo 31 d. (vertimas į lietuvių kalbą (t. 1, b. l. 109)).
11. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2014 m. gruodžio 15 d. sprendime Nr. (15/4-1) 3I-1681(00264) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini)piliečiui M. I. I.“ atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (t. 1, b. l. 10–13, 87–90; t. 2, b. l. 1–4). Sprendime Nr. (15/4-1) 3I-1681(00264), be kita ko, nurodyta:
11.1. Departamentas 2014 m. spalio 28 d. iš Vilniaus AVPK Migracijos valdybos gavo pareiškėjo prašymą išduoti Leidimą ir kartu pateiktus dokumentus sprendimui dėl Leidimo išdavimo priimti.
11.2. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, pagal 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą Leidimas gali būti išduodamas / keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintos leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir keitimo sąlygos. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas, jeigu yra bent vienas iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų, užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas leidimo gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių leidimas gyventi užsieniečiui gali būti neišduotas.
11.3. Dokumentų leidimui laikinai gyventi gauti pateikimą, leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimą ir kitus su tuo susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakyme Nr. 1V-329 patvirtintas Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).
11.4. Pareiškėjas 2014 m. spalio 22 d. tuo pagrindu, kad ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Vilniaus AVPK Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi; su prašymu pateikė: galiojantį kelionės dokumentą, Lietuvos Respublikoje įregistruotos UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigimo aktą, įstatus, įregistravimo Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre elektroninį sertifikuotą išrašą, dvi akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, vienintelio akcininko sprendimą, sutikimą dėl gyvenamosios patalpos suteikimo ir kitus dokumentus.
11.5 „Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis įregistruoja įmonę, įstaigą ar organizaciją Lietuvos Respublikoje kaip savininkas ir yra šios įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas, kurio pagrindinis atvykimo tikslas yra darbas šioje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje. M. I. I. yra Lietuvos Respublikoje įregistruotos UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios įstatinis kapitalas – 50 tūkst. litų, savininkas ir vadovas, todėl formaliai atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą. Tačiau, vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti visi reikalingi dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias šio užsieniečio galimybes apsigyventi ir užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje. Be to, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje išvardintos faktinės aplinkybės, kurios suponuoja normoje įtvirtintos taisyklės taikymą t. y. nurodoma, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą viena iš tokių aplinkybių, sąlygojančių leidimo laikinai gyventi neišdavimą, – kai pateikiami tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkantys duomenys.
2014 m. spalio 29 d. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti M. I. I. leidimą laikinai gyventi, ir vadovaudamasis Aprašo 62 punktu, išsiuntė paklausimą Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, 2014 m. lapkričio 12 d. buvo gautas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento raštas, kuriame išdėstyta informacija apie minėtą užsienietį ir kitus (duomenys neskelbtini) piliečius, prašančius išduoti leidimus laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu.
Nagrinėjant minėto užsieniečio prašymą bei pateiktus dokumentus, buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, įsteigta 2013 m. rugpjūčio 2 d., netrukus, jau po trijų dienų, buvo parduota (duomenys neskelbtini) piliečiui M. K. T., iš kurio 2014 m. rugsėjo 25 d. šią įmonę perpirko M. I. I.. Tą pačią dieną, iš bendrovės vadovo pareigų atleidus ankstesnį vadovą, jis buvo paskirtas šios įmonės direktoriumi, o jau 2014 m. spalio 22 d. pateikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi (prašymas pateiktas nagrinėti skubos tvarka).
Pažymėtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įregistruota adresu (duomenys neskelbtini), kuris gerai žinomas Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriui. Turimais duomenimis, šiuo adresu nuolat registruojamos įmonės ir parduodamos užsieniečiams, teisėtos veiklos pagrindu siekiantiems gauti leidimus laikinai gyventi. Patikrinus duomenis Nekilnojamojo turto bei Užsieniečių registruose, nustatyta, kad minėtu adresu esančiame gyvenamosios paskirties bute, kurio bendras plotas 63.57 kv. m, savo buveines įregistravusios net 260 įmonių (skaičiuojant tik įmones, priklausančias užsieniečiams, teisėtos veiklos pagrindu pateikusiems prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi). Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus turimomis žiniomis, dauguma šių įmonių jokios ūkinės komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdo ir įsteigtos tik tam, kad trečiųjų šalių piliečiai galėtų gauti leidimus laikinai gyventi. Pastebėta, kad šiam tikslui pasiekti kai kurios iš jų panaudojamos ne vieną kartą.
Taip pat svarbu pažymėti, kad M. I. I. kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė buto (duomenys neskelbtini) savininkės – UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutikimą suteikti užsieniečiui gyvenamąją patalpą ir leisti jam deklaruoti savo gyvenamąją vietą šiuo adresu. Nekilnojamojo turto bei Užsieniečių registrų duomenimis, minėtą butą, kurio gyvenamasis plotas yra 19,72 kv. m, kaip savo būsimą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje jau yra nurodę ir šios gyvenamosios patalpos savininkės sutikimus dėl apgyvendinimo ir gyvenamosios vietos deklaravimo yra pateikę daugiau kaip 60 užsieniečių, siekiančių gauti leidimus laikinai gyventi. Akivaizdu, jog šis butas naudojamas būtent tam, kad užsieniečiai, pateikdami prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi, atitiktų Įstatyme nustatytą sąlygą turėti gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, galima teigti, jog M. I. I. pateiktas gyvenamosios patalpos savininko sutikimas yra tik formalus dokumentas, gautas ne tam, kad faktiškai galėtų apsigyventi minėtame bute, o tik tam, kad atitiktų sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti. Todėl darytina išvada, kad šis užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie turimą gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje.
Kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi bei kitais dokumentais M. I. I. pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ verslo planą, kuriame abstrakčiai apibūdinama būsima minėtos įmonės veikla Lietuvos Respublikoje. Šis verslo planas neparemtas jokiais konkrečiais dokumentais, patvirtinančiais realias galimybes jį įgyvendinti ir mažai kuo skiriasi nuo daugelio užsieniečių, siekiančių gauti leidimus laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, pateikiamų verslo planų, galimai parengtų tik tam, kad įrodytų savo deklaruojamų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslų realumą. Šį įtarimą sustiprino M. I. I. apklausa dėl ketinamos vykdyti veiklos Lietuvos Respublikoje, atlikta Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyboje, priimant užsieniečio prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Apklausos metu M. I. I. užpildė apklausos lapą, kuris buvo atsiųstas kartu su užsieniečio prašymu bei pateiktais dokumentais. Atsakydamas į klausimą dėl jam priklausančios įmonės buveinės, M. I. I. nurodė, kad veiklą ketina vykdyti tuo adresu, kuriuo bendrovė įregistruota, o į klausimą, kur ketina gyventi, nurodė, jog gyvens adresu (duomenys neskelbtini). Iš šių užsieniečio atsakymų galima spręsti, kad jis nežino, jog sąlygų vykdyti ūkinę komercinę veiklą bute Vilniuje(duomenys neskelbtini) apskritai nėra, ir akivaizdu, kad jis visai nesidomėjo apie galimybes apsigyventi adresu, kurį kaip savo būsimą gyvenamąją vietą nurodę dešimtys užsieniečių, siekiančių gauti leidimus laikinai gyventi.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Migracijos departamentui yra žinomas padidėjusios nelegalios migracijos iš (duomenys neskelbtini) pavojus, tai rodo bendra informacija apie padėtį šalyje bei ženkliai padidėjęs (duomenys neskelbtini) piliečių prašymų išduoti leidimus laikinai gyventi srautas. Visi šie prašymai pateikiami, formaliai įsigijus Lietuvos Respublikoje įregistruotas įmones. Faktinės aplinkybės, nustatytos nagrinėjant M. I. I. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, duoda rimtą pagrindą manyti, kad šis užsienietis turi kitus tikslus, nei oficialiai deklaruoja, ir dėl to gali kilti nelegalios migracijos rizika.
Apibendrinus Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pateiktą informaciją apie (duomenys neskelbtini) pilietį M. I. I., ir įvertinus šio užsieniečio prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes, galima daryti išvadą, kad jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra ne realiai vykdyti teisėtą veiklą ir faktiškai apsigyventi Lietuvos Respublikoje, o tik įteisinti savo buvimą, gaunant tam reikalingą asmens dokumentą. Šio tikslo minėtas užsienietis siekė, pasinaudodamas galimybe įsigyti Lietuvos Respublikoje įregistruotą įmonę ir tuo pagrindu pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Todėl konstatuotina, kad M. I. I., norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius duomenis, nes realių galimybių įgyvendinti deklaruojamus tikslus šis užsienietis neturi. Argumentų, leidžiančių taip teigti, pakanka.“
12. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, Taisyklių 4, 5, 6, 11¹, 11³ ir 12 punktais, SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalimi, Nuostatų 7.14, 7.15, 7.16, 11.5 punktais, Vertinimo tvarka, atsižvelgdamas į sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1681(00264), 2014 m. gruodžio 23 d. sprendime Nr. (15/5-9) 4U-354 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. I. I. atvykti į Lietuvos Respubliką“ uždraudė (duomenys neskelbtini) piliečiui M. I. I., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2017 m. gruodžio 23 d., taip pat nusprendė į Sąrašą įvesti sprendime nurodytus duomenis, susijusius su pareiškėju, bei nusprendė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. I. I., (duomenys neskelbtini), atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį iki 2017 m. gruodžio 23 d. (t. 1, b. l. 15–16, 33–34, 94–95; t. 2, b. l. 6–7).
II
1. Šioje administracinėje byloje sprendžiama, ar Departamento 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-354 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. I. I. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (t. 1, b. l. 15–16, 33–34, 94–95; t. 2, b. l. 6–7) yra teisėtas ir pagrįstas.
2. Minėta, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2014 m. gruodžio 15 d. sprendime Nr. (15/4-1) 3I-1681(00264) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. I. I.“ atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (t. 1, b. l. 10–13, 87–90; t. 2, b. l. 1–4). Remdamasis šiuo sprendimu, Departamentas 2014 m. gruodžio 23 d. sprendime Nr. (15/5-9) 4U-354 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. I. I. atvykti į Lietuvos Respubliką“ uždraudė (duomenys neskelbtini) piliečiui M. I. I., (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2017 m. gruodžio 23 d., taip pat nusprendė į Sąrašą įvesti sprendime nurodytus duomenis, susijusius su pareiškėju, bei nusprendė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. I. I., gim. (duomenys neskelbtini), atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį iki 2017 m. gruodžio 23 d.
3. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas ir kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Įstatymo 133 straipsnio 4 dalis).
Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo, tvarkymo ir duomenų iš šio sąrašo teikimo Centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai tvarką nustato Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintos Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, nustatyti Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintoje Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje (toliau – ir Vertinimo tvarka).
Vertinimo tvarkos 4 punkte nustatyta, kad priimant sprendimus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vertinami duomenys, nurodyti Departamentui pateiktuose arba gautuose dokumentuose, taip pat Departamento funkcijoms vykdyti naudojamų registrų ir valstybės informacinių sistemų duomenys. Atskirais atvejais, atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų ir kitų aplinkybių visumą, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi kitokie nei nustatyti draudimo atvykti laikotarpiai (5 punktas). Pagal Vertinimo tvarkos 11 punktą, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.1 punktas), esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (11.2 punktas), tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.3.1 punktas), užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.3.2 punktas). Šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis (12 punktas).
Nei Taisyklėse, nei Vertinimo tvarkoje nėra nustatyti sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką turiniui ir formai keliami reikalavimai, todėl, teismo vertinimu, priimdamas tokį sprendimą Departamentas turėtų vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, t. y. toks sprendimas turėtų būti pagrįstas ne tik teisės normomis, bet objektyviais duomenimis (faktais), taikomos poveikio priemonės turėtų būti motyvuotos, nurodyta akto apskundimo tvarka, o asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas sukelia tiesiogines teisines pasekmes, turėtų būti pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją. Pažymėtina, kad pagal Taisyklių 12 punkto nuostatas, sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką kopija užsieniečiui turi būti siunčiama registruotu paštu. Tai, kad Departamento sprendimas turi būti teisiškai ir faktiškai pagrįstas, patvirtina ir anksčiau nurodytos teisės aktų nuostatos, pagal kurias Departamentui suteikiama diskrecijos teisė vertinti turimus duomenis apie užsienietį ir atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų ir kitų aplinkybių visumą, nepriimti sprendimo dėl draudimo atvykti arba nustatyti kitokį draudimo atvykti laikotarpį.
Kiek tai yra susiję su duomenų iš nacionalinio sąrašo teikimu Centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai (toliau – ir C. SIS), Taisyklių 11¹ punkte nustatyta, kad duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. SIS II reglamento 24 straipsnio, reglamentuojančio perspėjimų apie draudimą atvykti ar apsigyventi pateikimo sąlygas, 1 dalis nustato, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka. SIS II reglamento 24 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyti atvejai (pagrindai), kuriais perspėjimas yra įvedamas: perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Tokia padėtis susidaro pirmiausia tuomet, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra pagrįstų priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkias nusikalstamas veikas, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti valstybės narės teritorijoje (2 dalis); perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą (3 dalis). Vadinasi, perspėjimas SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju įvedamas ne visais atvejais, o Departamentui priėmus sprendimą, kuriame turėtų būti pagrįstas (motyvuotas) tokios priemonės taikymas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Reikalavimas, kad individualus administracinis aktas būtų adekvatus, aiškus, apima ir šio akto priėmimo pagrindimą proporcingumo principo požiūriu. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009).
4. Ginčijamas sprendimas priimtas remiantis išimtinai Departamento 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. (15/4-1) 3I-1681(00264) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui M. I. I.“, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tokį sprendimą, kuris nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ar ginčijamo sprendimo sudėtinė dalis, Departamentas priėmė konstatavęs, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ketinimą vykdyti ūkinę–komercinę veiklą, taip siekdamas įteisinti savo buvimą Lietuvoje. Iš šio sprendimo matyti, kad atsakovui abejonių sukėlė įsteigtos įmonės buveinės adresas, taip pat neišsami informacija apie būsimus pareiškėjo verslo planus. Nurodytas sprendimas buvo priimtas siekiant užkirsti kelią nelegaliai migracijai. Vadinasi, tokio paties tikslo buvo siekiama ir priimant ginčijamą sprendimą.
Pažymėtina, kad jokių kitų aplinkybių, kurios galėtų būti faktinis ginčijamo sprendimo priėmimo pagrindas, nėra nurodyta. Departamentas nenagrinėjo Vertinimo tvarkos 11 punkte nustatytų kriterijų įtakos sprendimui priimti, nemotyvavo nustatyto draudimo atvykti termino, nenustatė, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą ar jo nenustatyti. Taip pat Departamentas neįverto, ar priimtas sprendimas bus proporcingas ir adekvatus siekiamam tikslui, nepažeis pareiškėjo teisės verstis ūkine komercine veikla Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ar padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Ginčijamame sprendime nėra pateikti argumentai, kad siekis užkirsti nelegalią migraciją nebus pasiektas be papildomos pakankamai reikšmingai pareiškėjo judėjimo laisvę ribojančios priemonės, t. y. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, įtraukimo į Užsieniečių registrą ir perspėjimo įvedimo į C. SIS.
5. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, ir remdamasis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika iš esmės analogiškose bylose (2015 m. spalio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3258-624/2015 ir 2015 m. spalio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015), teismas konstatuoja, kad Departamento 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-354 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. I. I. atvykti į Lietuvos Respubliką“ neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl yra naikintinas kaip neteisėtas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti klausimą dėl draudimo M. I. I. atvykti į Lietuvos Respubliką, jo įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir duomenų centrinei Šengeno informacinei sistemai pateikimo.
6. Nors pareiškėjas prašo atlyginti išlaidas, tačiau jų nepagrindžia. Pareiškėjui išaiškintina, kad bylinėjimosi išlaidų pagrindimą teismui jis gali pateikti per keturiolika dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. I. I. (M. I. I.) skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-354 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. I. I. atvykti į Lietuvos Respubliką“.
Įpareigoti Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti klausimą dėl draudimo M. I. I. (M. I. I.) atvykti į Lietuvos Respubliką, jo įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir duomenų centrinei Šengeno informacinei sistemai pateikimo.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.