Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ ieškinį atsakovei V. P. dėl įpareigojimo sąskaitose teikti papildomą informaciją nebuitiniams šilumos vartotojams; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja V. P. 2015 m. gegužės 27 d. kreipėsi su skundu į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (toliau – Komisija), prašydama išnagrinėti ginčą su šilumos tiekėja UAB „Litesko“ ne teisme tvarka. Pareiškėja skunde, be kitų reikalavimų, prašė Komisijos įpareigoti UAB „Litesko“ išrašomose sąskaitose už šilumą teikti papildomą informaciją, kuria vadovaudamasi pareiškėja turėtų galimybę patikrinti jai nurodytų apmokėti sumų pagrįstumą.Komisija 2015 m. rugsėjo 14 d. rašte Nr. 2R-(ŠP)-2894 minėtą reikalavimą pripažino pagrįstu; skundo dalies dėl kitų reikalavimų nagrinėjimą nutraukė.Ieškovė UAB „Litesko“, vadovaudamasi tuo metu galiojusios redakcijos Energetikos įstatymo 34 straipsnio 15 dalimi, kreipėsi į teismą su skundu (ieškiniu) atsakovei V. P., prašydama panaikinti Komisijos 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. 2R-(ŠP)-2894 dalį dėl UAB „Litesko“ įpareigojimo įmonės sąskaitose teikti papildomą informaciją nebuitiniams šilumos vartotojams. Nurodė, kad atsakovei priklausančios patalpos, esančios Rambyno g. 20, Telšiuose (toliau – Patalpos), yra negyvenamosios, komercinės paskirties, todėl atsakovė negali būti laikoma buitiniu šilumos vartotoju. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo nuostatomis, nebuitiniams šilumos energijos vartotojams išrašomos sąskaitos, o ne mokėjimo už šilumą pranešimai. Ieškovės vartotojams pateikiamose sąskaitose nurodyta informacija atitinka teisės aktų reikalavimus. Ieškovės teigimu, Komisija be jokio teisinio pagrindo įpareigojo ieškovę keisti vartotojams pateikiamų sąskaitų formas bei nurodyti papildomą, nei nustato teisės aktai, informaciją. Šilumos pirkimo–pardavimo sutartys yra viešosios sutartys, kurių sąlygos turi būti vienodos visiems tos pačios kategorijos vartotojams (CK 6.161 str. 4 d.). Todėl Komisijos sprendime nurodytą reikalavimą ieškovė turėtų vykdyti ne tik atsakovės, bet ir visų kitų nebuitinių šilumos vartotojų atžvilgiu. Tai pareikalautų papildomų finansinių sąnaudų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 9 d. sprendimu ieškovės UAB „Litesko“ ieškinį atmetė ir Komisijos 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 2R-(ŠP)-2894 paliko nepakeistą.Šilumos ūkio įstatymo (toliau ir – ŠŪĮ) 12 straipsnio 3 dalis nustato: „Atsiskaitymo dokumentas yra sąskaita už šilumą. Buitiniam šilumos vartotojui išrašytoje sąskaitoje turi būti pateikta tiksli, aiški ir išsami informacija, kuria remdamasis šilumos tiekėjas apskaičiavo vartotojo mokesčio dydį už jo suvartotą šilumos kiekį patalpoms šildyti ir šilumos kiekį karštam vandeniui ruošti bei karšto vandens temperatūrai palaikyti. Pateiktos informacijos privalo pakakti, kad vartotojas galėtų pasitikrinti, ar teisingai jam apskaičiuoti mokesčiai.“ Teismas nurodė, kad nei gramatiškai, nei kaip nors kitaip aiškinant šią normą negalima daryti išvados, kad ne buitinio, bet kitokio šilumos vartotojo atsiskaitymo dokumente neturi būti pateikiama informacija, iš kurios abonentas (vartotojas) galėtų pasitikrinti, ar teisingai apskaičiuoti mokesčiai. Be to, bendros nuostatos, reglamentuojančios energijos pirkimo–pardavimo santykius, įtvirtintos CK 6.388 straipsnio 1 dalyje, taip pat nustato, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato kitaip. Todėl apskaitos prietaisų rodmenys, pagal kuriuos yra apskaičiuojamas atsakovei taikytinas energijos kiekis (taikant Metodus Nr. 4 ir Nr. 5), turi būti pateikiami, nepriklausomai nuo to, ar ji vartoja energiją buitiniams poreikiams, ar verslo poreikiams.Teismas nustatė, kad atsakovei pateikiamose sąskaitose yra nurodoma informacija apie patiektą energijos kiekį ir kainą. Teismas sutiko su Komisijos išvada, kad tokios informacijos nepakanka, kad šilumos vartotojas galėtų pasitikrinti, ar teisingai jam apskaičiuoti mokesčiai. Bendro naudojimo patalpų sunaudotas šilumos kiekis apskaičiuojamas taikant Komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 (toliau – Metodas Nr. 4) ir 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtintą Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5 (toliau – Metodas Nr. 5). Teisme šalys neginčijo, kad bendro naudojimo patalpose sunaudoto šilumos kiekiui apskaičiuoti pagal minėtus Metodus reikia: 1) daugiabučio namo įvadinio šilumos apskaitos prietaiso rodmenų; 2) butų bei kitų patalpų savininkų deklaruoto karšto vandens ir / arba priskirto pagal normatyvus suvartoto su karštu vandeniu geriamo vandens kiekio; ir 3) daugiabučio namo geriamo vandens apskaitos karštam vandeniui ruošti prietaiso rodmenų. Teismo vertinimu, Komisija teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad šilumos tiekėjas privalo pateikti abonentui Metode Nr. 4 ir Metode Nr. 5 nurodytą informaciją, pagal kurią šilumos vartotojas galėtų pasitikrinti, ar teisingai jam apskaičiuoti mokesčiai.Dėl ieškovės argumento, kad atsakovė gali gauti tokią informaciją bet kada, kai jai kyla abejonių, teismas pažymėjo, kad informacija, iš kurios vartotojas galėtų pasitikrinti, ar teisingai jam apskaičiuoti mokesčiai, turi būti pateikiama šilumos vartotojui atsiskaitymo dokumente arba tokiu pat būdu ir periodiškumu, kaip ir atsiskaitymo dokumentas (ŠŪĮ 12 str. 3 d.).Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima nuspręsti, kad Komisijos nustatyto teisinio įpareigojimo įvykdymas pareikalautų ypatingai didelių organizacinių ir finansinių sąnaudų. Ieškovės argumentus dėl įpareigojimo neproporcingumo teismas atmetė dar ir dėl to, kad pirma, ieškovė teikia tokią informaciją kitiems šilumos vartotojams, turintiems patalpas Rambyno g. 20, Telšiuose; antra, ieškovė UAB „Litesko“ priklauso įmonių grupei (koncernui) „Veolia“, o šiam koncernui priklausančios kitos įmonės (pvz., UAB „Vilniaus energija“) tokią informaciją pateikia ne tik buitiniams vartotojams, bet ir sąskaitose, išrašomose komerciniams subjektams. Teismo vertinimu, to pakanka konstatuoti, jog ieškovei nustatytas teisinis įpareigojimas yra protingas ir proporcingas siekiamiems tikslams.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „Litesko“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti – panaikinti Komisijos 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. 2R-(ŠP)-2894 dalį dėl UAB „Litesko“ įpareigojimo įmonės sąskaitose teikti papildomą informaciją nebuitiniams šilumos vartotojams; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nepriklausomai nuo šilumos vartotojo teisinio statuso (buitinis ar komercinis vartotojas), šilumos tiekėjas visiems vartotojams teikiamose atsiskaitymo dokumentuose už suvartotą šilumą / karštą vandenį turi pateikti išsamią informaciją, pagal kurią visi šilumos vartotojai galėtų pasitikrinti apskaičiuotų mokėtinų sumų teisingumą. Tokia teismo išvada prieštarauja teisės aktų nuostatoms. Šilumos ūkio įstatyme išskirtos dvi šilumos tiekėjo teikiamų šilumos vartotojams atsiskaitymo dokumentų už suvartotą šilumos energiją formos, priklausomai nuo šilumos vartotojo teisinio statuso – buitinis ar komercinis vartotojas. Mokėjimo už šilumą pranešimas, kuriame nurodoma išsami, tiksli, aiški ir visus mokesčiams apskaičiuoti reikalingus išeities duomenis turinti informacija buitiniam šilumos vartotojui apie jam už atsiskaitymo laikotarpį apskaičiuotas mokėtinas už patiektą šilumą šildymui ir (ar) karštam vandeniui ruošti sumas (ŠŪĮ 2 str. 16 d.). Sąskaita už šilumą – Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriame nurodytas atsiskaitymo laikotarpiu vartotojui patiektos šilumos ar karšto vandens kiekis, jų kaina ir suma, kurią turi sumokėti vartotojas (ŠŪĮ 2 str. 26 d.). Pastarąją atsiskaitymo dokumentų formą apeliantė naudoja išrašydama sąskaitas nebuitiniams šilumos vartotojams, t. y. ir atsakovei. Energetikos ministro 2012 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 1-155 patvirtinto Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų aprašo (kuris taikomas nebuitiniams vartotojams, t. y. ir atsakovei, toliau – Aprašas) 29 punkte nustatyta, kad šilumos vartotojas už suvartotą šilumą atsiskaito pagal šilumos tiekėjo pateiktą sąskaitą už šilumą. Vadovaujantis Aprašo 33 punktu, šilumos tiekėjas šilumos vartotojui sąskaitose nurodo mokėtiną sumą už faktiškai per atsiskaitymo laikotarpį suvartotą šilumą. Pagal ŠŪĮ 12 straipsnio 3 dalį, nurodyti tikslią, aiškią ir išsamią informaciją, kuria remdamasis šilumos tiekėjas apskaičiavo vartotojo mokesčio dydį už jo suvartotą šilumos kiekį, reikalaujama tik buitiniams šilumos vartotojams pateikiamuose atsiskaitymo dokumentuose.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Komisijos įpareigojimas apeliantei yra protingas ir proporcingas siekiamiems tikslams. Komisijos sprendime nurodytą reikalavimą ieškovė turėtų vykdyti ne tik atsakovės, bet ir visų kitų nebuitinių šilumos vartotojų atžvilgiu. Siekiant pakeisti šiuo metu ieškovės išrašomų vartotojams sąskaitų formą bei turinį, yra reikalinga atlikti turimos sąskaitų formavimo programos pakeitimus, taip pat papildomos informacijos teikimas vartotojams kiekvieną mėnesį pareikalautų papildomų finansinių sąnaudų. Ieškovė visada pateikia vartotojams išsamią informaciją bei paaiškinimus, todėl nėra jokio teisinio pagrindo keisti išrašomų sąskaitų formos, papildant jas įstatymuose nenumatyta informacija ir taip patirti nepateisinamai dideles programavimo ir kanceliarines išlaidas. Priešingai nei konstatavo teismas, UAB „Vilniaus energija“ (tai pačiai kaip ir UAB „Litesko“ įmonių grupei „Veolia“ priklausanti įmonė) komerciniams šilumos vartotojams išrašomų sąskaitų už šilumą forma / turinys yra analogiška, kaip ir apeliantės.Atsakovė V. P. atsiliepime prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir bylą nutraukti, nes pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001, atsižvelgiant į tai, kad atsakovės (vartotojos) nuolatinė gyvenamoji vieta yra Airijoje, byla yra teisminga tik Airijos teismams. Atsikirsdama į apeliantės argumentus, nurodo, kad iš byloje pateiktų sąskaitų visiškai akivaizdu, kad jose esančios informacijos nepakanka, kad vartotojas galėtų pasitikrinti, ar teisingai jam apskaičiuoti mokesčiai už šildymą. Ši informacija yra teikiama visiems ginčo namo butų savininkams, tačiau atsakovė yra diskriminuojama, nes jai ši informacija nėra teikiama be jokių objektyvių priežasčių. Be to, atsakovė yra fizinis asmuo, kuriam šilumos energija už namo laiptinės šildymą yra priskiriama kaip buitiniam vartotojui, nes namo laptinė nėra komercinė patalpa. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad atsakovė pirktų šilumos energiją komerciniais tikslais, nes ji komercinės veiklos name nevykdo, o turimas kitos paskirties patalpas naudoja savo asmeniniais tikslais.Trečiais asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2012 m. rugpjūčio 27 d. raštu Nr. (17.3-16)3-3164 yra išaiškinusi, jog tiek mokėjimo už šilumą pranešimui, tiek sąskaitai už šilumą yra taikomi bendrieji reikalavimai – pateikti tikslią, aiškią ir išsamią informaciją, kurios pakaktų tam, kad vartotojas galėtų pasitikrinti, ar teisingai jam apskaičiuoti mokesčiai. Darytina išvada, kad vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, nebuitiniai šilumos ir (ar) karšo vandens vartotojai, kaip ir buitiniai šilumos vartotojai, turi tokią pačią teisę gauti visą reikalingą informaciją pasitikrinti, ar mokesčiai už suvartotą šilumos energiją yra apskaičiuoti tinkamai. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Komisija 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 2R-(ŠP)-2894 neįpareigojo apeliantės teikti atsakovei ŠŪĮ 2 straipsnio 16 dalyje nustatytos formos mokėjimo pranešimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).Byloje sprendžiama, ar teisėtas ir pagrįstas atsakovės kaip ginčą inicijavusios pareiškėjos ieškovei pareikštas reikalavimas UAB „Litesko“ išrašomose sąskaitose už suvartotą šilumą teikti papildomą informaciją, kuria vadovaujantis būtų galima pasitikrinti, ar teisingai apskaičiuota jose nurodoma mokėtina suma.Šilumos ūkio subjektų santykius su šilumos vartotojais reglamentuoja Šilumos ūkio įstatymas. Nagrinėjamu atveju aktuali yra šio įstatymo 12 straipsnio 3 dalis, kuri po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo buvo pakeista ir nuo 2016 m. lapkričio 15 d. galiojančioje jos redakcijoje yra nustatyta taip: „Atsiskaitymo dokumentas yra sąskaita už šilumą arba, savivaldybės institucijoms nustačius, mokesčio už šilumą pranešimas, kuris išrašomas buitiniams šilumos vartotojams (toliau kartu – sąskaita (mokėjimo pranešimas). Buitiniam šilumos vartotojui išrašytoje sąskaitoje (mokėjimo pranešime) turi būti pateikta tiksli, aiški ir išsami informacija, kuria remdamasis šilumos tiekėjas apskaičiavo vartotojo mokesčio dydį už jo suvartotą šilumos kiekį patalpoms šildyti ir šilumos kiekį karštam vandeniui ruošti bei karšto vandens temperatūrai palaikyti. Pateiktos informacijos privalo pakakti, kad vartotojas galėtų pasitikrinti, ar teisingai jam apskaičiuoti mokesčiai.“ Palyginus su anksčiau galiojusia 12 straipsnio 3 dalies redakcija, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas (žr. šios nutarties 5 punktą), matyti, kad po pakeitimo tapo aiškiau, kas yra laikoma atsiskaitymo už šilumą dokumentu. Tačiau kitos šios dalies nuostatos, nustatančios tokių dokumentų turiniui tam tikrus reikalavimus, dėl kurių ir kilo ginčas tarp bylos šalių, liko nepakeistos.Minėtoje normoje naudojamos dvi skirtingos sąvokos – „buitinis šilumos vartotojas“ ir „vartotojas“. Pagal ŠŪĮ 2 straipsnio 8 dalį, buitinis šilumos vartotojas – fizinis asmuo, perkantis šilumą ir (ar) karštą vandenį savo buities reikmėms. To paties straipsnio 47 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojas (vartotojas) – juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovei, kuri yra fizinis asmuo, nuosavybės teise priklauso prekybos paskirties negyvenamoji patalpa – parduotuvė, esanti Rambyno g. 20, Telšiuose (b.l. 30). Atsakovė teigia, kad ji turimas patalpas naudoja ne komercinei veiklai vykdyti, bet savo asmeniniais tikslais, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.). Todėl vien atsakovės teiginys, kad ji faktiškai prekybos patalpomis naudojasi ne pagal jų paskirtį, nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovė kaip šių patalpų savininkė šilumą perka savo buitinėms reikmėms (CPK 185 str.). Atsakovė byloje akcentuoja, kad sąskaitos jai išrašomos už namo laiptinės, o ne jai priklausančios patalpos šildymą, tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad atsakovės prievolės mokėti už bendro naudojimo patalpų šildymą pagrindą sudaro jos, kaip namo bendraturtės, pareiga prisidėti prie bendro naudojimo patalpų išlaikymo (CK 4.86 str.). Ši pareiga yra nulemta atsakovės turimos nuosavybės teisinio statuso, kuris nesikeičia priklausomai nuo to, kokios tos bendro naudojimo patalpos ir ar bendraturtis jomis faktiškai naudojasi, ar jomis apskritai galima naudotis. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė, turinti nuosavybės teise komercinės paskirties patalpą – parduotuvę, negali būti prilyginama buitiniam šilumos vartotojui.Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su teismo išvada, kad minėta aplinkybė, jog atsakovė nėra buitinė vartotoja, yra teisiškai nereikšminga sprendžiant šį ginčą. Pagal ŠŪĮ 12 straipsnio 3 dalį, būtent buitiniam šilumos vartotojui išrašytoje sąskaitoje (mokėjimo pranešime) turi būti pateikta tiksli, aiški ir išsami informacija, kuria remdamasis šilumos tiekėjas apskaičiavo vartotojo mokesčio dydį už jo suvartotą šilumos kiekį. Teismas akcentavo kitą šios dalies nuostatą, jog pateiktos informacijos privalo pakakti, kad vartotojas galėtų pasitikrinti, ar teisingai jam apskaičiuoti mokesčiai. Pastarojoje nuostatoje jau naudojama „vartojo“ sąvoka, o ne „buitinio šilumos vartotojo“ sąvoka. Teismas neteisingai konstatavo, kad jokie šios normos aiškinimo būdai neleidžia daryti išvados, kad ne buitinio, bet kitokio šilumos vartotojo atsiskaitymo dokumente neturi būti pateikiama informacija, iš kurios abonentas (vartotojas) galėtų pasitikrinti, ar teisingai apskaičiuoti mokesčiai. Lingvistine prasme aptariamos ŠŪĮ 12 straipsnio 3 dalies nuostatos nėra suformuluotos taip aiškiai, kad nekiltų jokių abejonių, kuriems šilumos vartotojams (ar tik buitiniams, ar visiems) jos taikomos. Tačiau pats buitinio šilumos vartotojo sąvokos išskyrimas iš visų kitų šilumos vartotojų, kaip nurodyta šios nutarties 15 punkte, paaiškinamas įstatymų leidėjo siekiu užtikrinti didesnę šios kategorijos šilumos vartotojų teisių apsaugą. Įstatyme yra nustatytos dviejų rūšių atsiskaitymo dokumentų už suvartotą šilumos energiją formos – mokėjimo pranešimas arba sąskaita. Mokėjimo už šilumą pranešimas – pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytą formą šilumos tiekėjo parengta ir privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus turinti išsami, tiksli, aiški ir visus mokesčiams apskaičiuoti reikalingus išeities duomenis turinti informacija buitiniam šilumos vartotojui apie jam už atsiskaitymo laikotarpį apskaičiuotas mokėtinas už patiektą šilumą šildymui ir (ar) karštam vandeniui ruošti sumas (ŠŪĮ 2 str. 17 d.). Analogiškas reikalavimas mokėjimo už šilumą pranešimo turiniui įtvirtintas ir Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 132.2 punkte. Sąskaita už šilumą – Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriame nurodytas atsiskaitymo laikotarpiu vartotojui patiektos šilumos ar karšto vandens kiekis, jų kaina ir suma, kurią turi sumokėti vartotojas (ŠŪĮ 2 str. 27 d.). Kaip matyti iš šių apibrėžimų, mokėjimo pranešimas yra skirtas buitiniams šilumos vartotojams. Pagal ŠŪĮ 12 straipsnio 3 dalį, mokėjimo pranešimai išrašomi tik tais atvejais, jeigu taip nustato savivaldybės institucijos. Visais kitais atvejais atsiskaitymo dokumentas yra sąskaita už šilumą. Tačiau bet kuriuo atveju, buitiniams šilumos vartotojams pateikiamuose atsiskaitymo dokumentuose turi būti nurodoma tiksli, aiški ir išsami informacija, kuria remdamasis šilumos tiekėjas apskaičiavo vartotojo mokesčio dydį už jo suvartotą šilumos kiekį ir kurios vartotojui pakaktų pasitikrinti, ar teisingai jam apskaičiuoti mokesčiai.Sistemiškai aiškinant minėtas įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad reikalavimas šilumos tiekėjo išrašomose sąskaitose pateikti daugiau informacijos, nei nustatyta ŠŪĮ 2 straipsnio 27 dalyje, taikytinas tik buitiniams šilumos vartotojams, o ne visiems šilumos vartotojams. Priešingas aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, būtų nelogiškas ir apskritai paneigtų tokio teisinio reguliavimo prasmę. Abstrakčiai vadovautis vien teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kaip kad nurodyta Energetikos ministerijos 2012 m. rugpjūčio 27 d. raštu Nr. (17.3-16)3-3164 pateiktame išaiškinime (1 t., b. l. 206), kuriuo remiasi Komisija, nėra pagrindo.Teismas nepagrįstai sprendė, kad vadovaujantis CK 6.388 straipsnio 1 dalimi, atsakovei (o tai reiškia ir visiems kitiems nebuitiniams šilumos vartotojams) sąskaitose už šilumą turi būti pateikiami apskaitos prietaisų rodmenys, pagal kuriuos yra apskaičiuojamas suvartotos energijos kiekis. Visų pirma, minėta norma tokio reikalavimo šilumos tiekėjui nenustato. Antra, ŠŪĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka šilumos tiekėjas privalo suteikti slaptažodį šilumos vartotojams, kad šie galėtų elektroninių ryšių priemonėmis susipažinti su šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenimis. Tokiu būdu užtikrinama visų šilumos vartotojų teisė gauti informaciją, kurios reikia pasitikrinti apskaičiuotų mokesčių teisingumą.Akivaizdu, kad įpareigojimas ieškovei pateikti papildomą informaciją sąskaitose, išrašomose nebuitiniams šilumos vartotojams, pareikalautų tam tikrų išlaidų, susijusių su buhalterinės apskaitos programos pakeitimais.Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai (plečiamai) aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atsiskaitymą su šilumos tiekėju, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, pagal kurį ieškovė įpareigojama atsakovei (o tai reiškia ir visiems kitiems nebuitiniams šilumos vartotojams) sąskaitose už šilumą teikti papildomą informaciją, kurios teisės aktai tokiais atvejais nereikalauja pateikti. Toks pažeidimas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 330 str.).Apeliantė pareikštame ieškinyje prašė panaikinti Komisijos 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. 2R-(ŠP)-2894 dalį dėl UAB „Litesko“ įpareigojimo įmonės sąskaitose teikti papildomą informaciją nebuitiniams šilumos vartotojams. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks reikalavimas suformuluotas netinkamai.Nagrinėjamas ginčas pradėtas iki 2015 m. gruodžio 31 d., todėl šis ginčas nagrinėtinas ir sprendimas dėl jo priimtinas vadovaujantis iki 2015 m. gruodžio 31 d. galiojusių teisės aktų nuostatomis (Energetikos įstatymo (toliau – EĮ) 34 straipsnio pakeitimo ir papildymo 34¹ straipsniu įstatymo 3 str. 2 d.).Šio ginčo nagrinėjimui taikytinos redakcijos EĮ 34 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad Komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. To paties straipsnio 16 dalis numatė, kad ginčo šalys per 30 dienų nuo vartotojų ir energetikos įmonių ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės ar ginčo nagrinėjimas nutraukiamas, priėmimo turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės (EĮ 34 str. 16 d.). Pagal Komisijos 2011 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. O3-75 patvirtinto Ginčų sprendimo ne teisme tvarkos aprašo 122 punktą, kreipimasis į teismą po Komisijos sprendimo dėl vartojimo ginčo ar ginčo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. Kadangi pirmosios instancijos teismas pagal minėtą įstatymo nuostatą yra įpareigotas ginčą nagrinėti iš esmės, teismas neturi teisės apeliacine tvarka peržiūrėti Komisijos priimtų sprendimų ir juos keisti ar naikinti. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tuo atveju, jeigu šalys per nustatytą terminą inicijuoja teisminį ginčo iš esmės nagrinėjimą, atitinkami Komisijos sprendimai neįsigalioja, t. y. neįgyja res judicata galios (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1242/2014).Ieškovė iš esmės siekia, kad būtų atmestas atsakovės skundo reikalavimas dėl papildomos informacijos pateikimo sąskaitose už šilumą. Todėl apeliacinės instancijos teismui panaikinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimtinas naujas sprendimas, tenkinant šį ieškovės reikalavimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimamas apeliantės, t. y. ieškovės naudai, todėl iš atsakovės priteistinos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d., 5 d.). Pagal bylos duomenis, ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmojoje instancijoje sudaro 41 Eur žyminis mokestis už ieškinį, apeliacinėje instancijoje – 41 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą. Iš viso ieškovei iš atsakovės priteistina 82 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ ieškinį iš esmės tenkinti – atmesti atsakovės V. P. 2015 m. gegužės 27 d. skundo reikalavimą įpareigoti uždarąją akcinę bendrovę „Litesko“ išrašomose sąskaitose už šilumą teikti papildomą informaciją.

Priteisti iš atsakovės V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 82 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Litesko“ (į. k. 110818317).