Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo Ž. Š. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 5 d. nutarties, kuria teismas nutarė perduoti Lietuvos Respublikos pilietę Ž. Š. Vokietijos Federacinei Respublikai pagal Prokuratūros prie Liubeko žemės teismo vyriausiojo prokuroro 2005-04-14 išduotą Europos arešto orderį Nr. 703 AR 690/05 RH baudžiamajam persekiojimui, už jos teritorijoje padarytus nusikaltimus, numatytus 146 paragrafo 1 pastraipoje Nr. 3 ir 2 , 22 paragrafe, 23 paragrafo 1 pastraipoje, 53 paragrafe.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Lietuvos Respublikos Generalinėje prokuratūroje gautas Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos teisminės institucijos – Prokuratūros prie Liubeko žemės teismo 2005-04-14 išduotas Europos arešto orderis Nr. 703 AR 690/05 RH dėl Lietuvos Respublikos pilietės Ž. Š. suėmimo ir perdavimo Vokietijos Federacinei Respublikai baudžiamajam persekiojimui už jos teritorijoje padarytus keturis nusikaltimus, susijusius su padirbtų pinigų, kaip tikrų, išleidimu apyvarton, turint verslišką tikslą.

Ž. Š. įtariama tuo, kad ji 2004-08-25 apsipirko Marelo parduotuvėje Griomitce, 2004-08-27 vienoje nežinomoje parduotuvėje, 2004-08-28 gėlių Palmo parduotuvėje Oitino mieste ir 2004-09-01 parduotuvėje ,,Porzellen und Geschenke Maws“ Oldenburge, Holšteino žemėje ir kiekvieną kartą už prekes sumokėdavo 100 eurų suklastotu banknotu, kas jai buvo žinoma. Paskutiniu atveju buvo bandyta sumokėti, tačiau liudytoja Mawa atsisakė priimti banknotą.

Taigi, Ž. Š. įtariama padariusi Vokietijos baudžiamajame kodekse (toliau – BK) 146 paragrafo 1 pastraipos Nr. 3 ir 2, 22 paragrafe, 23 paragrafo 1 pastraipoje, 53 paragrafe numatytus nusikaltimus. Maksimali įkalinimo arba laisvės apribojimo bausmė, kuri Vokietijoje gali būti paskirta už šiuos nusikaltimus, kaip nurodyta Europos arešto orderyje yra – 15 metų (skundžiamoje nutartyje per klaidą nurodyta, kad 10 metų). Šie nusikaltimai pažymėti Europos arešto orderio I skirsnyje nurodytų nusikaltimų sąraše ir tuo pačiu atitinka dvigubo baudžiamumo principą, nes yra numatyti Lietuvos Respublikos BK 213 straipsnyje.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso tvarka (toliau – BPK) Ž. Š. buvo sulaikyta 2005-08-11, kardomoji priemonė, suėmimas, jai paskirta 2005-08-12, suėmimo terminas nustatytas iki 2005-10-11.

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. spalio 5 d. nutartimi, išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokurorės pareiškimą dėl Ž. Š. perdavimo pagal Europos arešto orderį, nenustatęs jokių privalomo ar neprivalomo Europos arešto orderio nevykdymo pagrindų, nustatytų 2002-06-13 Tarybos pagrindų sprendime „Dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių tvarkos (2002/584/TVR)“ ir Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnyje, kurie neleistų perduoti Ž. Š., nutarė perduoti Lietuvos Respublikos pilietę Ž. Š. Vokietijos Federacinei Respublikai baudžiamajam persekiojimui už jos teritorijoje įvykdytus nusikaltimus.

Ž. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo nutartį ir Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prašymą atmesti. Mano, kad nėra pagrindo ją perduoti Vokietijos Federacinei Respublikai.

Ž. Š. teigia, kad Europos arešto orderyje nurodytos teisės normos numato, kad baudžiamas yra tas, kas ne tik realizavo žinomai suklastotus pinigus, bet ir juos įgijo žinodamas, kad jie suklastoti. Vien tik netikrų pinigų realizavimas žinant, kad jie yra suklastoti (tačiau to nežinant įgijimo metu) nenumato baudžiamosios atsakomybės. Anot Ž. Š., Vokietijos teisėsaugos institucijų papildomai atsiųstame paaiškinime buvo detalizuoti pinigų realizavimo faktai bei pateikti realizavimą patvirtinantys įrodymai, tačiau nebuvo detalizuota, ar ji yra kaltinama tiek dėl žinomai suklastotų pinigų įgijimo, tiek dėl jų realizavimo. Vokietijos Federacinės Respublikos BK 146 paragrafas numato, kad išleidimas netikrų pinigų į apyvartą yra baudžiamas tada, kai jie buvo įgyti pagal minėto paragrafo 1 ir 2 reikalavimus. Pirmasis 146 paragrafo reikalavimas numato pinigų padirbinėjimą, antrasis – tikslą įgyti žinomai suklastotus pinigus. Ž. Š. teigimu, jos veikos aprašyme nėra užsiminta, kad ji atliko veiksmus pagal pirmą ar antrą reikalavimą. Jos nuomone, jei ji tokių veikų neatliko, tai vien tik pinigų realizavimas nėra baudžiamas pagal 146 paragrafą. Todėl sprendimas ją išduoti už nusikaltimus, numatytus 146 paragrafe, nėra pagrįstas.

Ž. Š. nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, turėtų atsižvelgti į aplinkybę, kad Vokietijos Federacinė Respublika nevykdo savo tarptautinių įsipareigojimų. Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucinis teismas 2005 m. liepos 18 d. nusprendė, kad Įstatymas, kuriuo pritaikytas 2002-06-13 tarybos pagrindų sprendimas dėl Europos arešto orderio ir valstybių narių tarpusavio perdavimo procedūrų, yra antikonstitucinis ir todėl negaliojantis. Šiuo metu Vokietijos Federacinė Respublika atsisako išduoti savo piliečius pagal Europos arešto orderį, taip atsisakydama bendradarbiavimo ir abipusės teisinės pagalbos teikimo.

Teismo posėdyje Ž. Š. gynėjas prašė skundą patenkinti, o prokurorė prašė šį skundą atmesti.

Skundas atmestinas.

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. spalio 5 d. nutartimi nutarė perduoti Lietuvos Respublikos pilietę Ž. Š. Vokietijos Federacinei Respublikai pagal prokuratūros prie Liubeko žemės teismo vyriausiojo prokuroro 2005-04-14 išduotą Europos arešto orderį Nr. 703 AR 690/05 RH baudžiamajam persekiojimui, už jos teritorijoje padarytus nusikaltimus, numatytus 146 paragrafo 1 pastraipoje Nr. 3 ir 2, 22 paragrafe, 23 paragrafo 1 pastraipoje, 53 paragrafe.

Iš papildomai gauto atsakymo iš VFR Liubeko žemės prokuratūros matyti, kad Ž. Š. norima patraukti baudžiamojon atsakomybėn už tyčinį netikrų pinigų įgijimą ketinant paleisti juos apyvarton kaip tikrus (VFR BK 146 paragrafo 1 pastraipos 3 numeris) ir už tokią veiką, padarytą versliškai (VFR BK 146 paragrafo 2 pastraipa). Už atvejį, kai veika nebaigta, veika papildomai kvalifikuojama ir pagal VFR BK 22 ar 23 paragrafus.

Tokios veikos yra baudžiamos tiek pagal Lietuvos Respublikos, tiek pagal VFR įstatymus, jos numatytos ir 2002-06-13 Tarybos pagrindų sprendimo „Dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių tvarkos (2002/584/TVR)“ 2 straipsnio 2 dalyje numatytame sąraše veikų už kurias baudžiama ir netaikant dvigubo baudžiamumo principo, sankcijų dydžiai kliūties Europos arešto orderio vykdymui pagal Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnį nesudaro. Faktinės nusikalstamų veikų aplinkybės šioje proceso stadijoje neanalizuojamos ir įrodymai nevertinami, todėl dėl skundo argumentų liečiančių šiuos klausimus, čia nepasisakoma.

2002-06-13 Tarybos pagrindų sprendimas „Dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių tvarkos (2002/584/TVR)“ galiojantis ir Lietuvos Respublikoje, be kita ko, nustato, kad valstybės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis. Jokių privalomo ar neprivalomo Europos arešto orderio nevykdymo pagrindų nei pagal 2002-06-13 Tarybos pagrindų sprendimo „Dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių tvarkos (2002/584/TVR)“ 3 ir 4 straipsnius, nei pagal Lietuvos Respublikos BK 9¹ straipsnį nenustatyta. Ž. Š. skundo argumentas, kad VFR savo piliečių pagal Europos arešto orderį neišduoda nėra kliūtimi vykdyti Europos arešto orderį, nes jokie Lietuvos Respublikos teisės aktai ir pasirašytos tarptautinės sutartys nenumato galimybės nevykdyti Europos arešto orderio dėl nurodytos priežasties.

Dėl nurodytų motyvų Ž. Š. skundas netenkinamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista

Rezoliucinė dalis

nutar i a:

Ž. Š. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartį.