Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, eA-3255-520/2017

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-03-29
Bylos Nr.: eA-3255-520/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00688-2015-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Ramūnas Gadliauskas
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
Trečiasis asmuo: Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos

Kategorijos

16.2.2Detalieji planai

Administracinė byla Nr. eA-3255-520/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00688-2015-3Procesinio sprendimo kategorija 16.2.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo asociacijos susivienijimo Žali.lt apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos susivienijimo Žali.lt skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas asociacija susivienijimas Žali.lt (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 1-2150 „Dėl apie 7,6 ha teritorijos tarp Santariškių ir Molėtų plento detaliojo plano tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorius 2013 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 30-1285 pavedė Miesto plėtros departamentui organizuoti apie 7,6 ha teritorijos tarp Santariškių gatvės ir Molėtų plento detaliojo plano (toliau – ir Detalusis planas) rengimą, nustatė, jog detaliojo planavimo tikslas – vadovaujantis Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniais, patikslinti esamo sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribas, naudojimo ir tvarkymo režimą, keičiant Santariškių medicinos miestelio detalųjį planą, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1191, nustatyti kitos teritorijos dalies paskirtį – kita, naudojimo būdas – inžinerinės infrastruktūros teritorijos (I), pobūdį – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybos (II), naudojimo bei tvarkymo režimą, padalyti sklypais ir patikslinti valstybinės reikšmės miško ribas dėl projektuojamos gatvės per nagrinėjimą teritoriją. Pareiškėjo teigimu, planavimo organizatorius, rengdamas Detaliojo plano sprendinius, turėjo kreiptis į Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą, kuris priimtų atrankos išvadą dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo (toliau – ir PAV) atlikimo reikalingumo, tačiau tai nebuvo padaryta.

Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Sprendimas negalėjo būti priimtas, kadangi jo priėmimo metu nebuvo priimtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 1997 m. spalio 23 d. nutarimo „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pataisos, kuriomis Detaliuoju planu keičiamos miško naudmenos būtų išbrauktos iš valstybinės reikšmės miško plotų. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miško schema Sprendimo priėmimo metu nebuvo pakeista, todėl Sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 6 daliai ir Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1131 patvirtinto Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašo (toliau – ir Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašas) 4 punkto nuostatai. Be to, nesant pakeistam aukštesnės galios teisės aktui, teritorijų planavimo dokumentas buvo įregistruotas, taip oficialiai jį paskelbiant. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Detaliojo plano sprendiniais ketinama pakeisti miško naudmenas, esančias II grupės rekreaciniuose miškuose, formuojant inžinerinę infrastruktūrą, apimančią inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas ir pastatus, tačiau šiuo atveju miško žemės naudmenų pakeitimo sąlyga neegzistuoja, kadangi Vilniaus miesto bendrajame plane ir ypatingos valstybinės svarbos projektų specialiuosiuose planuose nėra numatyti Detaliojo plano sprendiniai, t. y. miško žemės pakeitimas į kitas naudmenas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Detaliojo plano teritorija priklauso Verkių regioniniam parkui, todėl nagrinėjamu atveju miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis turi neprieštarauti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymui ir paminėtos saugomos teritorijos teritorijų planavimo dokumentams arba būti jose numatytas. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad Detaliajame plane numatytas miško naudmenų keitimas yra numatytas Verkių regioninio parko tvarkymo plane. Pagal galiojančio Verkių regioninio parko tvarkymo plano sprendinius Detaliojo plano teritorijoje draudžiama statyti statinius ir plėtoti inžinerinę infrastruktūrą, paversti miško žemę kitomis naudmenomis, todėl Detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Miškų įstatymo 11 straipsnio nuostatoms bei Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 daliai.

Atsiliepimas

Atsakovas Taryba ir trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Miškų įstatymo 11 straipsnio 6 dalis nedraudžia tvirtinti teritorijų planavimo dokumentų, kurių sprendiniai numato miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, anksčiau negu bus patikslinta valstybinės reikšmės miškų plotų schema. Atsižvelgiant į tai, Sprendimu patvirtinus Detalųjį paną ir jo sprendinius, buvo nurodyta, kad sprendiniai įsigalioja teisės aktų nustatyta tvarka patikslinus valstybinės reikšmės miškų plotus ir ribas.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalį miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką nustato Vyriausybė. Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1369 patvirtinto Valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašo (toliau – ir Schemų rengimo tvarkos aprašas) 13.3 punkte nustatyta, jog valstybinės reikšmės miškų plotų schemos tikslinamos, kai miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis suplanuotas patvirtintuose detaliuosiuose, specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose ar vietovės lygmens bendruosiuose planuose, parengtuose vadovaujantis Miškų įstatymo 11 straipsnyje nustatytais miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis išimtiniais atvejais ir atsižvelgiant į minėtame straipsnyje nustatytus miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis apribojimus. Miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis laikomas įvykusiu, kai paverčiamas miško žemės plotas išregistruojamas iš Miškų valstybės kadastro ir kai pakeitimai įregistruojami Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre. Todėl, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, teritorijų planavimo dokumento, numatančio miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, tvirtinimo ir valstybinės reikšmės miškų plotų schemos tikslinimo eiliškumas konkrečiu atveju neturi esminės reikšmės, nepažeidžia ir negali pažeisti pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, nesukelia teisinių pasekmių.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pagal teisinį reglamentavimą valstybinės reikšmės miškų plotų schemos tikslinamos jau pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus. Sprendimo 3.4 punkte nustatyta, kad Detaliojo plano sprendiniai įsigalioja teisės aktų nustatyta tvarka patikslinus valstybinės reikšmės miškų plotus ir ribas, tačiau minėtu punktu yra nustatytos įsigaliojimo sąlygos ne pačiam Sprendimui, o Detaliojo plano sprendiniams, susijusiems su valstybinės reikšmės miškų plotu ir ribomis bei jų tikslinimu. Valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos tikrina, ar planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau pareiškėjas nepateikė duomenų, kad būtų nustatyta kokių nors pažeidimų. Detaliojo plano planavimo sąlygas, be kitų subjektų, išdavė ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija 2013 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. 2-167 sutiko su susisiekimo komunikacijų ir inžinerinių tinklų Verkių regioninio parko pietiniu pakraščiu tiesimu. Detalųjį planą suderino tiek Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, tiek Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo laikėsi pozicijos, kad Detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja Miškų įstatymui, numatytos gatvės trasa yra suderinta nustatyta tvarka. Trasos vieta mažiausiai paveiks mišką ir Verkių regioninio parko vientisumą, todėl šio plano įgyvendinimas neturės reikšmingų neigiamų pasekmių biologinei įvairovei, natūralioms buveinėms ar gamtinėms vertybėms ir šiuo atžvilgiu neprivaloma atlikti minėto plano strateginio pasekmių aplinkai vertinimo. Detaliuoju planu realizuojama gatvės statybai parinkta vieta atitinka Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų sprendiniuose nurodytą jungties tarp Molėtų plento ir Santariškių gatvės alternatyviąją trasą. Be to, Vilniaus miškų urėdija 2013 m. birželio 28 d. raštu nurodė, kad Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 punktui neprieštarauja projekto sprendiniai, numatantys miško žemę paversti kitomis naudmenomis, panaudojant miško žemę inžinerinės infrastruktūros ir visuomeninės paskirties teritorijoms formuoti.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad PAV nebuvo atliekamas, nes Detaliojo plano sprendiniai nenumato ūkinės veiklos, įrašytos į Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – ir PŪVPAVĮ) 2 priede nurodomą Planuojamos ūkinės veiklos, kuriai turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo, rūšių sąrašą. Pagal Detalųjį planą sklypo Nr. 3 planuojama ūkinė veikla įrašyta į PŪVPAVĮ 2 priedo 10.2 punktą, tačiau nežinant konkretaus planuojamo objekto, atranka dėl planuojamos ūkinės veiklos PAV rengiant teritorijų planavimo dokumentą netikslinga. Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, PŪVPAVĮ nustatytos procedūros bus atliekamos prieš rengiant konkrečių objektų statybos techninius projektus, nes pagal PŪVPAVĮ 3 straipsnio 4 dalį poveikio aplinkai vertinimo procedūras galima atlikti ne tik teritorijų planavimo metu, bet ir techninio projekto rengimo stadijoje.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atsiliepime į skundą prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, 2014 m. gegužės 12 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. TP-1043 patikrinęs pateiktą Detalųjį planą, pateikė teigiamą patikrinimo išvadą. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas planavimo organizatorius, turėdamas teigiamą išvadą, gali detalųjį planą teikti tvirtinti vietos savivaldybės tarybai ar jos įgaliotam administracijos direktoriui, todėl būtent detalusis planas laikytinas administraciniu aktu, sukeliančiu tam tikras teisines pasekmes.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo asociacijos susivienijimo Žali.lt skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Miškų įstatymo 11 straipsnio nuostatomis ir pažymėjo, kad miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis yra galimas tik Vyriausybei priėmus nutarimą dėl tam tikrų valstybinės reikšmės miškų plotų išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų. Teisės aktai nustato, kad reikalingos dvi sąlygos miško žemę paversti kitomis naudmenomis: pavertimas turi būti suplanuotas teritorijų planavimo dokumente ir priimtas Vyriausybės nutarimas dėl tam tikrų valstybinės reikšmės miškų plotų išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų, tačiau pats įstatymas imperatyviai nenustato, kokia tvarka (seka) tokia žemė paverčiama kitomis naudmenomis. Teismo vertinimu, Miškų įstatymo nuostatos nedraudžia tvirtinti teritorijų planavimo dokumentų, kurių sprendiniai numato miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, anksčiau negu bus patikslinta valstybinės reikšmės miškų plotų schema. Pagal teisinį reglamentavimą valstybinės reikšmės miškų plotų schemos tikslinamos jau pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad negalioja pats Tarybos priimtas sprendimas, o individualus teisės aktas (Detalusis planas) negali būti tvirtinamas, kol nepriimtas tai numatantis Vyriausybės nutarimas, nes Sprendimo 3.4 punktu yra nustatytos įsigaliojimo sąlygos ne pačiam Sprendimui, kuriuo patvirtinamas Detalusis planas, o Detaliojo plano sprendiniams, susijusiems su valstybinės reikšmės miškų plotu ir ribomis bei jų tikslinimu.

Teismas nustatė, kad Detaliajam planui planavimo sąlygas, be kitų subjektų, išdavė ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, ir Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija, bei konstatavo, jog pareiškėjo argumentas, kad planavimo sąlygos Detaliajam planui rengti akivaizdžiai prieštarauja Miškų įstatymo ir Teritorijų planavimo įstatymo normoms, galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams, yra nepagrįstas. Schemų rengimo tvarkos aprašo 36 punkte įtvirtinta nuostata, kad valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos tikrina, ar planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas atitinka teisės aktų reikalavimus, ir duomenų, jog būtų nustatyta kokių nors pažeidimų, byloje nėra, be to, Detalųjį planą suderino tiek Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, tiek Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija. Rengiant Detalųjį planą įvykdytas sąlygų sąvado reikalavimas, parengtas strateginio pasekmių aplinkai vertinimo atrankos dokumentas, kuris nustatyta tvarka pateiktas vertinimo subjektams, gautos visų vertinimo subjektų išvados, kad strateginis pasekmių aplinkai vertinimas neprivalomas.

Teismas pažymėjo, kad Detaliuoju planu realizuojama gatvės statybai parinkta vieta atitinka Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų sprendiniuose nurodytą jungties tarp Molėtų plento ir Santariškių gatvės alternatyviąją trasą. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad rengiant Detalųjį planą nebuvo įvertintos planuojamos teritorijos probleminės situacijos. Teismas darė išvadą, kad Detaliojo plano sprendiniai nenumato ūkinės veiklos, įrašytos į PŪVPAVĮ 2 priede nurodomą Planuojamos ūkinės veiklos, kuriai turi būti atliekama atranka dėl PAV, rūšių sąrašą. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju spręstinas klausimas, ar nesant priimto galutinio sprendimo dėl valstybinės reikšmės miškų plotų schemos nagrinėjamoje teritorijoje patikslinimo, kai jau pradėta ši procedūra, gali būti priimamas galutinis sprendimas dėl PAV atrankos reikalingumo, nes atranka atliekama tik tuo atveju, jeigu miško iškirtimas, siekiant pakeisti žemės naudojimą, numatomas didesniame nei 1 ha plote (miesto teritorijoje).

Teismas nustatė, kad Detaliajame plane numatomas tiesti kelias (gatvė) turės 3 eismo juostas ir bus 600 metrų ilgio. Nors pagal Detalųjį planą sklypo Nr. 3 planuojama ūkinė veikla įrašyta į PŪVPAVĮ 2 priedo 10.2 punktą, tačiau, teismo vertinimu, dėl objektyvių priežasčių (nežinomas konkretus planuojamas objektas) pagrįstai buvo nuspręsta, jog atranka dėl planuojamos ūkinės veiklos PAV rengiant teritorijų planavimo dokumentą netikslinga, ir numatyta, kad PŪVPAVĮ nustatytos procedūros bus atliekamos prieš rengiant konkrečių objektų statybos techninius projektus. Teismas sprendė, kad PŪVPAVĮ 3 straipsnio 4 dalies nuostatos leidžia PAV procedūras atlikti ne tik teritorijų planavimo metu, bet ir techninio projekto rengimo stadijoje. Detaliojo plano rengėjas 2013 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. 13-370 informavo Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą, kad rengiamo Detaliojo plano sprendiniai nenumato ūkinės veiklos, įrašytos į PŪVPAVĮ 2 priedo 1.10 punktą, nes rengiamame Detaliajame plane miško iškirtimas, siekiant pakeisti žemės naudojimą, numatomas apie 9 873 kv. m teritorijoje (neviršija 1 ha).

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog nenustatyta, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, būtų viršijęs įstatymų jam suteiktas teises ar priėmęs nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

III.

Pareiškėjas asociacija susivienijimas Žali.lt apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimu patvirtinto Detaliojo plano sprendiniais pakeistos miško naudmenos, buvusios II grupės rekreaciniuose miškuose, vietoj miško naudmenų formuojant inžinerinę infrastruktūrą, apimančią inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas ir pastatus. Pareiškėjo skundas buvo grindžiamas argumentais, kad Sprendimas ir juo patvirtintas Detalusis planas buvo parengti ir patvirtinti pažeidžiant šias nuostatas: Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punktą, 3, 6 dalis; Teisėkūros pagrindų įstatyme ir Teritorijų planavimo įstatyme nustatytą teritorijų planavimo dokumentų priėmimo, paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką; Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalį; PŪVPAVĮ 3 straipsnio 4 dalį. Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrįsti savo sprendimą, ištirti įrodymus bei atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindimus reikalavimus, tačiau dėl pirmojo pareiškėjo argumento, t. y. dėl Detaliojo plano prieštaravimo Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatai, pirmosios instancijos teismas nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas galiojančio bendrojo ir specialiojo plano sprendinių neanalizavo, todėl neaišku, kuo remdamasis jis padarė išvadą, kad Detaliuoju planu realizuojama gatvės statybai parinkta vieta atitinka Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų sprendiniuose nurodytą jungties tarp Molėtų plento ir Santariškių gatvės alternatyviąją trasą, nes nei bendrojo plano, nei specialiojo plano sprendiniuose miško naudmenų keitimas nėra numatytas.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Detaliojo plano sprendinių atitikimas Miškų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatai taip pat nebuvo tiriamas, saugomos teritorijos specialiojo plano sprendiniai taikomi Detaliojo plano teritorijai visiškai nebuvo analizuojami, pats planas net nebuvo minimas. Pirmosios instancijos teismas analizavo Schemų rengimo tvarkos aprašo nuostatas, nors miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką reglamentuoja kitas Vyriausybės nutarimas, t. y. Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašas. Pareiškėjas ne kartą akcentavo pirmosios instancijos teismui Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašo, nustatančio miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką, 4 punkto nuostatą, kuri yra ginčo santykį reglamentuojančio teisės akto norma, o Schemų rengimo tvarkos aprašo nuostatos yra nesusijusios su nagrinėjamu ginču, nes byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl atitinkamos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos sprendinių ar procedūrų teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Schemų rengimo tvarkos aprašo nuostata, kuri skundžiamo akto priėmimo metu dar netgi nebuvo priimta, nepaaiškino, kodėl vadovavosi ne Sprendimo priėmimo metu, bet vėliau priimta teisės akto nuostata. Be to, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime cituojama Schemų rengimo tvarkos aprašo 13.3 punkto nuostata (redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu) taip pat patvirtina pareiškėjo argumentą, kad pirmiausiai Vyriausybė turi patikslinti schemą, o tik po to gali būti tvirtinamas atitinkamas teritorijos planavimo dokumentas.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisės normų taikymo (pagal dalyką ir laiką) klaidas, todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog pagal teisinį reglamentavimą valstybinės reikšmės miškų plotų schemos tikslinamos jau pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus, yra nepagrįsta ir prieštarauja Miškų įstatymo 11 straipsnio 6 daliai, Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašo 4 punktui, kuriame expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nustatyta, kad prieš tvirtinant detalųjį planą, pirmiau turi būti patvirtinta valstybinės reikšmės miškų schema. Be to, tokia pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja ir skundžiamo akto priėmimo metu galiojusiai Schemų rengimo tvarkos aprašo nuostatai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime yra padarytos grubios teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, kurių negalima laikyti atsitiktinėmis, ir jos kelia abejonių dėl sprendimą priėmusio teismo nešališkumo.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime nepasisakė dėl Sprendimo 3.4 punkto normos santykio su Sprendimo priėmimo metu galiojusia Teisėkūros pagrindų įstatymo 19 straipsnio 3 dalimi ir Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos (galiojusios nuo 2014 m. sausio 1 d.), kurios nuostatos dėl teritorijų planavimo dokumentų tvirtinimo, paskelbimo ir registravimo taikomos ir iki 2014 m. sausio 1 d. pradėtiems rengti detaliesiems planams, 27 straipsnio 6 dalimi. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo išsakytų argumentų, susijusių su skundžiamo akto įsigaliojimu. Pareiškėjo teigimu, nors pirmosios instancijos teismas neteisėtą atsakovo Sprendimą bando pateisinti faktu, kad planavimo sąlygas Administracijos rengiamam Detaliajam planui išdavė tos pačios savivaldybės įsteigta Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija, tačiau neaišku, kokią įtaką planavimo sąlygų išdavimas turi Sprendimo teisėtumui. Kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netyrė ir neanalizavo nei Vilniaus miesto bendrojo plano, nei Verkių regioninio parko tvarkymo plano sprendinių, pirmosios instancijos teismas neatsakė į pareiškėjo argumentus dėl Sprendimo prieštaravimo Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 daliai.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas akcentuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas pripažino, jog Detaliuoju planu suplanuotai veiklai reikalinga atlikti PAV procedūras, bet nusprendė, kad dėl objektyvių priežasčių (nežinomas konkretus planuojamas objektas) pagrįstai buvo nuspręsta, jog atranka dėl planuojamos ūkinės veiklos PAV rengiant teritorijų planavimo dokumentą netikslinga. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad PŪVPAVĮ 3 straipsnio 4 dalies nuostata leidžia poveikio aplinkai vertinimo procedūras atlikti ne tik teritorijų planavimo metu, bet ir techninio projekto rengimo stadijoje, padaryta nesistemiškai vertinant teisės aktus ir prieštarauja įstatymų leidėjo tikslams. Ne visų statinių statybai reikalingas teritorijų planavimo dokumentų rengimas, kai kuriems užtenka statybą leidžiančio dokumento, todėl reikalavimas atlikti PAV procedūras prieš teritorijų planavimą (kai jis nereikalingas) būtų absurdiškas. Tačiau tais atvejais, kai statinių statybai reikalingas teritorijų planavimas (kaip nagrinėjamu atveju), PAV turi būti atliekamas prieš derinant ir tvirtinant tam tikrą teritorijų planavimo dokumentą. Pirmosios instancijos teismas PŪVPAVĮ 3 straipsnio 4 dalies nuostatą aiškino visiškai neatsižvelgdamas į PŪVPAVĮ priedelio 10.2 punkto turinį, neanalizuodamas, dėl kokių priežasčių tam tikra veikla įrašytą į sąrašą: ar dėl statinio tipo, ar dėl užstatymo ploto ar kitų priežasčių. Be to, iš Detaliojo plano sprendinių yra aiškūs planuojamų statyti pastatų ir statinių tipas (gatvė, automobilių stovėjimo aikštelė, visuomeninės – sveikatos paskirties pastatai), todėl tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta ir byloje esančiais įrodymais.

Atsiliepimas

Atsakovas Taryba ir trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad vienas iš atvejų, kada miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis – inžinerinės infrastruktūros teritorijoms, apimančioms komunikacinius koridorius, inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas ir aptarnavimo objektus, formuoti (Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Į bylą pateiktos Detaliojo plano dokumentacijos 172 puslapyje yra Bendrojo plano iki 2015 metų pagrindinio brėžinio ištrauka, iš kurios matyti, kad Detaliuoju planu realizuojama gatvės statybai parinkta vieta atitinka Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų sprendiniuose nurodytą jungtį tarp Molėtų plento ir Santariškių gatvės. Dėl to apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo bendrojo plano sprendinių bei kad bendrojo plano sprendiniuose miško naudmenų keitimas nėra numatytas, yra visiškai nepagrįsti. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą savo praktikoje pažymėjęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, kad teritorijų planavimo dokumento, numatančio miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, tvirtinimo ir valstybinės reikšmės miškų plotų schemos tikslinimo eiliškumas šiuo atveju neturi esminės reikšmės, nepažeidžia ir negali pažeisti pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų. Sprendimo 3.4 punktu yra nustatytos įsigaliojimo sąlygos Detaliojo plano sprendiniams, susijusiems su valstybinės reikšmės miškų plotu ir ribomis bei jų tikslinimu, todėl laikytina, kad Detalusis planas nepažeidžia ir negali pažeisti pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, todėl pareiškėjas neturi kreipimosi į teismą teisminės gynybos (reikalavimo) teisės. Nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad viešasis interesas paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, tačiau atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, jog pareiškėjas nenurodo, kokias objektyviai reikšmingas visuomenei vertybes šioje administracinėje byloje gina, o materialinių teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą atmesti. Detaliuoju planu numatyta gatvė užtikrintų tiesesnį, patogesnį ir greitesnį patekimą į Santariškių medicininiame miestelyje esančias gydymo įstaigas greitosios pagalbos automobiliams (ar kitam transportui), todėl Detalusis planas užtikrina viešąjį interesą, o Sprendimo panaikinimas jį pažeistų.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad Miškų įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostata ir pareiškėjo nurodomo Schemų rengimo tvarkos aprašo 4 punktas imperatyviai nedraudžia tvirtinti teritorijų planavimo dokumentų, kurių sprendiniai numato miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, anksčiau negu bus patikslinta valstybinės reikšmės miškų plotų schema, nes teisės aktai imperatyviai nenustato, kokia tvarka (seka) tokia žemė paverčiama kitomis naudmenomis, o šiuo metu pagal teisinį reglamentavimą valstybinės reikšmės miškų plotų schemos tikslinamos jau pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad Detaliojo plano sprendiniai nenumato ūkinės veiklos, įrašytos į PŪVPAVĮ 2 priede nurodomą Planuojamos ūkinės veiklos, kuriai turi būti atliekama atranka dėl PAV, rūšių sąrašą. PŪVPAVĮ 3 straipsnio 4 dalies nuostatos akivaizdžiai leidžia PAV procedūras atlikti ne tik teritorijų planavimo metu, bet ir techninio projekto rengimo stadijoje.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad nors Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2014 m. gegužės 12 d., patikrinęs pateiktą Detalųjį planą, pateikė teigiamą patikrinimo išvadą, tačiau savivaldybės taryba, priimdama sprendimą dėl detaliojo plano patvirtinimo, savarankiškai, nepriklausomai nuo teritorijų planavimo dokumente esančios teigiamos išvados, sprendžia tvirtinti detalųjį planą ar ne.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Bylos dalykas – atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 1-2150 „Dėl apie 7,6 ha teritorijos tarp Santariškių ir Molėtų plento detaliojo plano tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas apie 7,6 ha teritorijos tarp Santariškių ir Molėtų plento, Verkių seniūnijoje, detalusis planas ir jo sprendiniai, teisėtumas ir pagrįstumas.

Nustatyta, kad Administracijos direktorius 2013 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 30-1285 pavedė Miesto plėtros departamentui organizuoti Detaliojo plano rengimą. 2013 m. birželio 21 d. išduotas planavimo sąlygų sąvadas, iš kurio matyti, kad planavimo organizatorius yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, o planavimo tikslai ir uždaviniai bei numatoma veikla: vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano 2015 metų sprendiniais, patikslinti esamo sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) ribas, naudojimo ir tvarkymo režimą keičiant Santariškių medicinos miestelio detalųjį planą, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1-1191, nustatyti kitos teritorijos dalies paskirtį – kita, būdą – inžinerinės infrastruktūros teritorijos (I), pobūdį – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybos (II), naudojimo bei tvarkymo režimą, padalyti sklypais ir patikslinti valstybinės reikšmės miško ribas dėl projektuojamos gatvės per nagrinėjamą teritoriją.

Pažymėtina, kad teritorijų planavimo dokumento rengėja – savivaldybės įmonė (toliau – ir SĮ) „Vilniaus planai“. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija 2013 m. birželio 4 d. išdavė planavimo sąlygas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui rengti, kuriose nurodyta rengiant Detalųjį planą gauti raštišką pritarimą iš valstybinio miško valdytojo bei detalųjį planą derinti su Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos specialistu. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius 2013 m. birželio 11 d. rašte Miesto plėtros departamentui nurodė, kad jis neprieštarauja, jog tik teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis tik „išmiškinus“ teritoriją būtų rengiamas Detalusis planas. Valstybės įmonė Vilniaus miškų urėdija 2013 m. birželio 28 d. SĮ „Vilniaus planai“ nurodė, kad Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 punktui neprieštarauja projekto sprendiniai, numatantys miško žemę paversti kitomis naudmenomis, panaudojant miško žemę inžinerinės infrastruktūros ir visuomeninės paskirties teritorijoms formuoti, bei informavo, kad neprieštarauja valstybinės reikšmės miško plotų tikslinimo ir pavertino kitomis naudmenomis Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijos 52 kvartalo 14, 15, 18 ir 20 sklypo dalyse teisinių procedūrų eigai pagal galiojančius teisės aktus. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2013 m. birželio 12 d. išdavė planavimo sąlygas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui rengti.

Iš Detaliojo plano aiškinamojo rašto matyti, kad pagrindinis detaliojo plano uždavinys – suformuoti sklypą naujai gatvei tiesti, nes tai sudarytų prielaidas transporto srautams mažinti Santariškių medicinos miestelio teritorijoje, lankytojus nukreipiant tiesiogine jungtimi iš Molėtų plento į Santariškių medicinos miestelio šiaurinę dalį bei pagerinant transporto ryšius (įskaitant ir viešąjį transportą ) su Visoriais; įgyvendinti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų sprendiniuose nurodytą jungties tarp Molėtų plento ir Santariškių gatvės alternatyviąją trasą; taip pat įgyvendinti Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos pageidavimus (rekomendaciją), kad nauja jungtis galėtų būti įrengta ties pietine Verkių regioninio parko riba, kuri buvo pažymėta Vilniaus miesto bendrajame plane kaip viena iš galimų alternatyvų, ir kt.

Akcentuotina, kad Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos 2012 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. (3)-V3-2176(12.1) Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nurodė, kad pradinis siūlomas naujos gatvės tarp Geležinio Vilko ir Santariškių gatvių tiesimas prieštarauja Verkių regioninio parko steigimo tikslams, parko gamtosaugos kryptims ir priemonėms, numatytoms Verkių regioninio parko tvarkymo plane, patvirtintame aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-342, bei informavo, kad esant pagrįstam poreikiui neprieštarautų naujos gatvės įrengimui ties Verkių regioninio parko riba, Verkių miško pietiniu pakraščiu, esamo lauko kelio pagrindu, Vilniaus miesto bendrajame plane nurodyta gatvės alternatyviąja trasa.

SĮ „Vilniaus planas“, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą informuodama apie PAV reikalingumą rengiant Detalųjį planą, nurodė, kad Detaliojo plano sprendiniai nenumato ūkinės veiklos, įrašytos į PŪVPAVĮ 2 priedo 1.10 punktą, nes Detaliajame plane numatytas miško iškirtimas siekiant pakeisti žemės naudojimą – 9 873 kv. m (neviršija 1 ha), bei 10.7 punktą, nes Detaliajame plane numatomas tiesti kelias (gatvė) turės tik 3 eismo juostas (ne 4 ir daugiau) ir bus tik 600 m ilgio. Taip pat buvo nurodyta, kad sklype Nr. 3 planuojama ūkinė veikla yra įrašyta į PŪVPAVĮ 2 priedo 10.2 punktą, tačiau dėl objektyvių priežasčių (nežinomas konkretus planuojamas objektas), atranka dėl PAV netikslinga, o PŪVPAVĮ numatytos procedūros bus atliekamos prieš rengiant konkrečių objektų statybos techninius projektus.

Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ekologiniai projektai“ parengė „Apie 7,6 ha teritorijos tarp Santariškių gatvės ir Molėtų plento Vilniaus m. detaliojo plano strateginio pasekmių aplinkai vertinimo atrankos dokumentą“. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas informavo UAB „Ekologijos projektai“, kad vykdant miško žemės naudmenų pavertimą nustatyta tvarka, Detaliojo plano strateginis pasekmių aplinkai vertinimas neprivalomas. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, išnagrinėjusi minėtą dokumentą Natura 2000 ir nacionalinių saugomų teritorijų ir jose saugomų gamtinių vertybių aspektu, nurodė, kad pasirinktos naujos trasos vieta mažiausiai paveiktų valstybinį mišką ir būtų išlaikytas Verkių parko vientisumas, todėl Detaliojo plano įgyvendinimas neturės reikšmingų neigiamų pasekmių biologinei įvairovei, natūralioms buveinėms ar kitoms gamtinėms vertybėms ir šiuo atžvilgiu neprivaloma atlikti Detaliojo plano strateginio pasekmių aplinkai vertinimo. Vilniaus visuomenės sveikatos centras taip pat nurodė, kad neprivaloma atlikti Detaliojo plano strateginio pasekmių aplinkai vertinimo.

Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2014 m. sausio 3 d. raštu Nr. (38-4)-VR-1.7-35 pareiškėją informavo, kad pagal planuojamos ūkinės veiklos mastą, pobūdį bei vietos ypatumus, PŪVPAVĮ nustatytų procedūrų atlikimas rengiant Detalųjį planą yra netikslingas. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2014 m. balandžio 23 d. raštu Nr. (38-4)-VR-1.7-1727 suderino Detalųjį planą. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius 2014 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 49SJN-(14.49.105)-1052 pritarė Detaliajam planui. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. gegužės 8 d. teritorijų dokumentų vertinimo pažymoje Nr. 12(12.27)-BSV-5328 konstatavo, kad Detalusis planas atitinka sveikatos teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas kitoje byloje skundė Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. sausio 3 d. raštą Nr. (38-4)-VR-1.7-35 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2421-624/2015 jį panaikino.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. galioja nauja Teritorijų planavimo įstatymo redakcija, pakeista 2013 m. birželio 27 d. Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-407 (šio įstatymo 3 straipsnio 8 dalis). Tačiau 2013 m. birželio 27 d. Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-407 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą. Byloje nustatyta, kad Detalusis planas buvo pradėtas rengti iki 2014 m. sausio 1 d.

Kaip matyti iš šioje byloje ginčijamo administracinio akto turinio, Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu patvirtino Detalųjį planą ir jo sprendinius (1 p.) bei nustatė, kad Detaliojo plano sprendiniai įsigalioja teisės aktų nustatyta tvarka patikslinus valstybinės reikšmės miškų plotus ir ribas (3.4 p.). Kadangi Detalusis planas buvo parengtas, derinamas, tikrinamas ir tvirtinamas pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą, todėl nagrinėjant šį ginčą turi būti vadovaujamasi iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusiomis teisės aktų nuostatomis ir tikrinama, ar Detalusis planas jas atitinka. Dėl to toliau šiame sprendime nurodomos teisės aktų nuostatos, galiojusios iki 2014 m. sausio 1 d., jeigu nenurodyta kitaip.

Pareiškėjas ginčija šioje byloje Sprendimo teisėtumą ir pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadą, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nurodydamas, kad Detaliojo plano patvirtinimas prieštarauja Miškų įstatymo 11 straipsnio 6 daliai ir Miško pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašo 4 punkto nuostatai, t. y. Detalusis planas negalėjo būti tvirtinimas iki Vyriausybė nėra priėmusi nutarimo dėl valstybinės reikšmės miško schemos pakeitimo; Detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 daliai, 2 dalies 4 punktui, 3 daliai, Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 daliai, nes Detaliojo plano teritorija patenka į ekstensyvaus pritaikymo miestui miško teritoriją pagal Verkių regioninio parko tvarkymo plano sprendinius, o Vilniaus miesto bendrajame plane nėra numatyti Detaliojo plano sprendiniai, t. y. miško žemės pakeitimas į kitas naudmenas; Detaliojo plano rengimo procedūros prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymui ir PŪVPAVĮ, nes nebuvo atliktas poveikio aplinkai vertinimas ir nebuvo priimta atrankos išvada dėl poveikio aplinkai vertinimo, nors planuojama ūkinė veikla įrašyta į PŪVAVĮ 2 priede nurodytą sąrašą.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija nesutinka su pareiškėjo argumentais ir atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes Detalusis planas parengtas ir patvirtintas laikantis teisės aktų reikalavimų, Detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja teisės aktų nuostatoms. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat tvirtina, kad Detalusis planas nepažeidžia ir negali pažeisti pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, todėl pareiškėjas neturi kreipimosi į teismą teisminės gynybos (reikalavimo) teisės.

Atsakydama į nurodytą atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Administracijos argumentą, kad pareiškėjas neturi kreipimosi į teismą teisminės gynybos (reikalavimo) teisės, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog pareiškėjas, kuris yra viešasis juridinis asmuo (asociacija), skunde nurodė, kad jis į teismą kreipėsi gindamas viešąjį interesą. Iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 31 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktai nustatė, kad tiek asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, tiek suinteresuota visuomenė turi teisę kreiptis į teismą dėl neteisėtai priimto administracinio sprendimo panaikinimo. Suinteresuota visuomenė – visuomenė, kuriai daro įtaką arba gali daryti įtaką rengiamo teritorijų planavimo dokumento sprendiniai ar kuri yra suinteresuota tų sprendinių įgyvendinimu; pagal šį apibrėžimą nevyriausybinės organizacijos, padedančios spręsti kraštotvarkos problemas ir veikiančios pagal Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus, laikomos suinteresuotomis organizacijomis (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 35 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sistemiškai analizuojant Orhuso konvencijos 2 straipsnio 5 dalies, 9 straipsnio 2 dalies normas ir ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte ir 56 straipsnio 1 dalyje nurodytas teisės normas yra akivaizdu, kad suinteresuotos visuomeninės organizacijos, padedančios spręsti aplinkosaugos problemas, veikiančios pagal nacionalinių įstatymų reikalavimus, turi teisę ginti viešąjį interesą kreipiantis į administracinį teismą aplinkosaugos srityje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-11/2004; 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-211/2013).

Atkreiptinas dėmesys, jog šioje byloje yra ginčijamas Tarybos sprendimas, kuriuo patvirtintas Detalusis planas, kurio sprendiniai yra susiję su valstybinės reikšmės miško plotų ir ribų patikslinimu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje suformuluotas vienas iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką (1998 m. birželio 1 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime pabrėžė, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad būtų apsaugota natūrali gamtinė aplinka, atskiri jos objektai, kad būtų užtikrintas racionalus gamtos išteklių naudojimas ir jų atkūrimas bei gausinimas; tam tikslui turi būti sukurta ir deramai funkcionuoti atitinkama valstybės institucijų sistema, valstybės biudžete turi būti numatytos lėšos, reikalingos apsaugoti natūralią gamtinę aplinką, atskirus jos objektus, užtikrinti racionalų gamtos išteklių naudojimą, atkūrimą bei jų gausinimą; iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnio kyla pareigos ir visiems Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems asmenims: jie privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala žemei, jos gelmėms, vandeniui, orui, augalijai ir gyvūnijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėta, kad miškai, parkai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai; pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė; ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus (žr., pvz., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą).

Šios konstitucinės doktrinos kontekste konstatuotina, kad pirmiau nurodytose Konstitucijos normose ne tik įtvirtintas aplinkos apsaugos principas: visi juridiniai ir fiziniai asmenys turi susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala aplinkai (taip pat ir joje gyvenantiems žmonėms), bet ir suponuojamos teisinio poveikio priemonių taikymo prielaidos, subjektams nesilaikant nustatytų imperatyvų. Ypatinga miško reikšmė aplinkai, visuomenei ir ekonomikai lemia ir valstybės bei kiekvieno asmens pareigą jį saugoti, racionaliai naudoti, o šios pareigos įgyvendinimą visų pirma garantuoja teisė.

Pareiškėjo pagrindinis tikslas ir svarbiausia vertybė – siekti gerovės valstybės statuso savo veikloje vadovaujantis darnaus vystymosi principais (įstatų 2.1 p.). Pareiškėjo tikslai: kartu su kitais visuomenės nariais rūpintis aplinka, ginti natūralią ekologinę planetos sistemą (įstatų 2.2.2 p.); siekti žmogaus taikaus ir darnaus sugyvenimo su gamta bei su kitu žmogumi, skatinti visuomenę atsisakyti vartotojiškų nuostatų (įstatų 2.2.3 p.). Vienas iš pareiškėjo uždavinių yra rūpintis gyvenamosios aplinkos ir gamtos puoselėjimu bei išsaugojimu, žmogaus teisių užtikrinimu ir kitų pamatinių demokratinių vertybių užtikrinimu, vykdant projektus, organizuojant ir dalyvaujant talkose, švaros akcijose ir kitose veiklose (įstatų 2.6.5 p.). Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas aktyviai dalyvavo ginčijamos teritorijos planavimo procese.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėjas pagal savo veiklą gali būti laikomas suinteresuota visuomene Teritorijų planavimo įstatymo prasme, turinčia teisę kreiptis į teismą aplinkosaugos srityje ir reikšti reikalavimą dėl Sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas (Detalusis planas), panaikinimo.

Tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados, kad Miškų įstatymo nuostatos nedraudžia tvirtinti teritorijų planavimo dokumentų, kurių sprendiniai numato miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, anksčiau negu bus patikslinta valstybinės reikšmės miškų plotų schema, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nustatyta, jog viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – ,,viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Tad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-35/2010; 2012 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1356/2012).

Žemesnės instancijos teismas

Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams.

Primintina, kad nagrinėjamu atveju Sprendimu patvirtinto Detaliojo plano sprendiniai yra susiję su valstybinės reikšmės miško plotų ir ribų patikslinimu, t. y. valstybinės reikšmės miško žemės pavertimu kitomis naudmenomis. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad dalis Detaliuoju planu suplanuotos teritorijos yra Verkių regioniniame parke. Pareiškėjas skundą, be kita ko, grindė tuo, kad Detaliojo plano teritorija priklauso Verkių regioniniam parkui, todėl nagrinėjamu atveju miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis turi neprieštarauti Saugomų teritorijų įstatymui ir paminėtos saugomos teritorijos teritorijų planavimo dokumentams arba būti jose numatytas. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija 2017 m. vasario 3 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad miškas, esantis prie suplanuotos gatvės, yra II grupės rekreacinis miškas, ir kad Verkių regioninio parko tvarkymo planas numato Detaliuoju planu suplanuotą gatvę, kuri yra pagal Verkių regioninio parko ribą. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija šiuose rašytiniuose paaiškinimuose taip pat nurodo, kad iš esmės didžioji dalis Detaliuoju planu suplanuotos gatvės yra už Verkių regioninio parko ribų, tačiau neneigia, jog dalis gatvės yra suplanuota Verkių regioninio parko teritorijoje, ir dėl to Detaliojo plano sprendiniuose buvo numatyta miško žemę paversti kitomis naudmenomis.

Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 43 dalį valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai – didelio ploto saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais sudėtingose, ypač vertingose teritorijose, kurių apsauga ir tvarkymas siejamas su teritorijos funkcinių bei kraštovaizdžio tvarkymo zonų nustatymu. Regioniniai parkai – saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais regioninės svarbos kraštovaizdžiui ir ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reglamentuoti (Saugomų teritorijų įstatymo 12 str. 2 d. 2 p.). Taigi Verkių regioninis parkas yra valstybinis parkas, o Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad statiniai valstybiniuose parkuose projektuojami, statomi ar rekonstruojami vadovaujantis teisės aktais, valstybinių parkų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniais, atsižvelgiant į miestelių ir kaimų architektūros, kraštovaizdžio ypatumus, paveldo objektų apsaugos reikalavimus. Valstybiniuose parkuose esantys miestai ir miesteliai tvarkomi pagal parengtus ir patvirtintus jų bendruosius bei detaliuosius planus, kurių sprendiniai neprieštarauja valstybinių parkų tvarkymo planų (planavimo schemų) sprendiniams (Saugomų teritorijų įstatymo 13 str. 4 d.). Valstybiniuose parkuose, biosferos rezervatuose ir biosferos poligonuose esančią miško žemę paversti kitomis naudmenomis leidžiama tik reikmėms, susijusioms su saugomų teritorijų apsauga, tvarkymu, pritaikymu visuomenės poreikiams ir naudojimu rekreacijai, jeigu tai numatyta šių saugomų teritorijų planavimo dokumentuose ir neprieštarauja valstybinių parkų, biosferos rezervatų ir biosferos poligonų nuostatams (Miškų įstatymo 11 str. 3 d.).

Dėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Administracijos 2017 m. vasario 3 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodytos aplinkybės, kad Detalusis planas yra susijęs su valstybei svarbaus projekto įgyvendinimu, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, jog šis argumentas yra nurodytas tik apeliacinės instancijos teismui, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, dėl jo nepasisakė. Be to, atsakovas nenurodė jokio konkretaus Lietuvos Respublikos Seimo sprendimo ar Vyriausybės nutarimo, kuriuo būtų numatyta ginčijamoje teritorijoje įgyvendinti valstybei svarbų projektą (Projektų pripažinimo valstybei svarbiais ekonominiais ar kultūriniais projektais tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 136, 1, 2 ir 8 p.), nepateikė valstybei svarbių projektų teritorijų planavimo dokumentų.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-342 patvirtintuose Verkių regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindiniuose teiginiuose nurodyta, kad rekreacinių miškų kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje nustatoma ekstensyvaus pritaikymo (MRe1 (miško parkų); MRe2 ((miško parkų (miesto miškų)), ir intensyvaus pritaikymo (MRi (poilsio parkų),) kraštovaizdžio tvarkymo zonos (3.2.2 p.). Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos 2012 m. rugpjūčio 31 d. rašte nurodė, kad naujai planuojama gatvė patenka į Verkių regioninio parko ekologinės apsaugos prioriteto zoną, ekstensyvaus pritaikymo rekreacinių (miesto) miškų kraštovaizdžio tvarkymo zoną (MRe2), valstybinės reikšmės mišką. Pagrindinės Verkių regioninio parko gamtos apsaugos kryptys yra: išsaugoti vertingus gamtinius kompleksus ir objektus; užtikrinti regioninio parko ekosistemos stabilumą ir gerą ekologinę būklę (Verkių regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 4 p.). Verkių regioninio parko rekreacinio naudojimo plėtros kryptys yra šios: pažintinis turizmas, trumpalaikio poilsiavimo gamtoje infrastruktūros vystymas, lankymosi sezono pailginimas (Verkių regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 16 p.). Rekreacinis naudojimas Verkių regioniniame parke vystomas laikantis šių nuostatų: prioritetinė rekreacijos rūšis regioniniame parke yra pažintinis turizmas; organizuojant teritorijos lankymą prioritetas teikiamas dviračių, pėsčiųjų turizmui; rekreaciniai ištekliai turi būti naudojami taip, kad būtų išlaikytas vyraujantis gamtinis kraštovaizdžio pobūdis, nepažeidžiami gamtinių ir kultūrinių vertybių apsaugos reikalavimai (Verkių regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 17 p.).

Valstybinės reikšmės miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, jog valstybinės reikšmės miškai – tai miestų miškai, o miestų miškai – miestų teritorijose esantys miškai (Miškų įstatymo 2 str. 5 d., 4 str. 4 d. 2 p.). Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarką nustato Vyriausybė; miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais: valstybinės svarbos objektams įrengti (1 p.); inžinerinės infrastruktūros teritorijoms, apimančioms komunikacinius koridorius, inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas ir aptarnavimo objektus, formuoti (2 p.). Šis išimtinumo principas, ypač atsižvelgiant į miško, kaip ypatingą reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, svarbą, reiškia, kad vertybė yra miško išsaugojimas ir miškų plotų gausinimas, o ne miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis. Pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 4 punktą paversti miško žemę kitomis naudmenomis draudžiama II grupės rekreaciniuose miškuose, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose nurodytus atvejus, jeigu atitinkamų objektų statyba ar plėtra numatyta Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose bendruosiuose planuose ar ypatingos valstybinės svarbos projektų specialiuosiuose planuose ir numatomas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis neprieštarauja valstybinių parkų ar biosferos rezervatų teritorijų planavimo dokumentams ir biosferos poligonų nuostatams arba jeigu tai numatyta šių saugomų teritorijų planavimo dokumentuose.

Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 ir 3 dalyse nenurodytuose miškuose miško žemę paversti kitomis naudmenomis leidžiama, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nurodyti atvejai yra numatyti Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtuose ir patvirtintuose bendruosiuose planuose ar ypatingos valstybinės svarbos projektų specialiuosiuose planuose ir numatomas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis neprieštarauja valstybinių parkų ar biosferos rezervatų teritorijų planavimo dokumentams ir biosferos poligonų nuostatams (Miškų įstatymo 11 str. 4 d.). Visais atvejais miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis turi būti suplanuotas specialiuosiuose arba detaliuosiuose planuose (Miškų įstatymo 11 str. 5 d.). Miško žemę paversti kitomis naudmenomis valstybinės reikšmės miškuose galima tik tuo atveju, kai Vyriausybė priima nutarimą dėl tam tikrų valstybinės reikšmės miškų plotų išbraukimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų (Miškų įstatymo 11 str. 6 d.).

Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašo 4 punkto redakcijoje, galiojusioje iki 2014 m. balandžio 3 d., buvo nustatyta, kad miško žemė paverčiama kitomis naudmenomis, nustatyta tvarka parengus ir patvirtinus specialiuosius arba detaliuosius planus, tik tada, kai patvirtinti Miškų įstatymo 11 straipsnio 2, 3, 4 dalyse nurodyti teritorijų planavimo dokumentai; kai planuojama miško žemę paversti kitomis naudmenomis valstybinės reikšmės miškų plotuose, Lietuvos Miškų įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje nurodyti teritorijų planavimo dokumentai gali būti tvirtinami tik Vyriausybei Schemų rengimo tvarkos aprašo nustatyta tvarka patikslinus valstybinės reikšmės miškų plotų schemas. Miško žemė paverčiama kitomis naudmenomis, nustatyta tvarka parengus ir patvirtinus specialiuosius arba detaliuosius planus, arba vietovės lygmens bendruosius planus, arba žemės valdos projektus, tik tada, kai patvirtinti Miškų įstatymo 11 straipsnio 2, 3, 4 dalyse nurodyti teritorijų planavimo dokumentai; kai planuojama miško žemę paversti kitomis naudmenomis valstybinės reikšmės miškų plotuose, Miškų įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nurodyti teritorijų planavimo dokumentai gali būti tvirtinami tik Vyriausybei Schemų rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1369 „Dėl Valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, nustatyta tvarka patikslinus valstybinės reikšmės miškų plotų schemas (Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašo 4 punkto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. balandžio 3 d. iki 2015 m. lapkričio 21 d.).

Pagal Schemų rengimo tvarkos aprašo 13.3 punkto redakciją, galiojusią nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d., schemos tikslinamos, kai teritorijų planavimo dokumentų projektų sprendiniai numato miško žemę paversti kitomis naudmenomis (vadovaujantis pagal Teritorijų planavimo įstatymą (Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617) parengtais, viešai apsvarstytais, suderintais ir teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos patikrintais, bet savivaldybės tarybos ar savivaldybės administracijos direktoriaus nepatvirtintais detaliaisiais planais).

Iš šių Vyriausybės nutarimų, priimtų vadovaujantis Miškų įstatymu, nuostatų matyti, kad Detaliojo plano rengimo ir tvirtinimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nustatė tam tikrą teritorijų planavimo dokumento, numatančio miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, rengimo, tvirtinimo ir valstybinės reikšmės miškų plotų schemos tikslinimo eiliškumą, kai planuojama miško žemę paversti kitomis naudmenomis valstybinės reikšmės miškų plotuose: pirma, parengto, viešai apsvarstyto, suderinto ir teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos patikrinto, bet savivaldybės tarybos ar savivaldybės administracijos direktoriaus nepatvirtinto teritorijų planavimo dokumento (detaliojo plano) projekto sprendiniuose turėjo būti numatyta miško žemę paversti kitomis naudmenomis; tada Vyriausybė Schemų rengimo tvarkos aprašo nustatyta tvarka turėjo patikslinti valstybinės reikšmės miškų plotų schemas; ir tik tada teritorijų planavimo dokumentai galėjo būti tvirtinami. Taigi ginčo atveju valstybinės reikšmės miško plotų ir ribų patikslinimas (teisės aktų nustatyta tvarka) po Detaliojo plano parengimo iki jo patvirtinimo buvo būtina sąlyga priimti Sprendimą.

Sprendimo 3.4 punktas, kuriame nustatyta, kad Detaliojo plano sprendiniai įsigalioja teisės aktų nustatyta tvarka patikslinus valstybinės reikšmės miškų plotus ir ribas, nesudaro pagrindo tvirtinti, jog priimant Sprendimą buvo laikytasi Miškų įstatymo 11 straipsnio 6 dalies, Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašo 4 punkto ir Schemų rengimo tvarkos aprašo 13.3 punkto reikalavimų. Priešingai, jis patvirtina, kad nagrinėjamu atveju nurodytuose teisės aktuose įtvirtintos tvarkos nebuvo laikytasi. Byloje nėra duomenų, kad po Detaliojo plano projekto, kurio sprendiniuose buvo numatyta miško žemę paversti kitomis naudmenomis, parengimo, viešo apsvarstymo, suderinimo ir teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos patikrinimo, tačiau iki jo tvirtinimo, Schemų rengimo tvarkos aprašo nustatyta tvarka buvo priimtas Vyriausybės sprendimas patikslinti valstybinės reikšmės miškų plotų schemas. Teisėjų kolegija, nesutikdama su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Administracijos pozicija, kad teritorijų planavimo dokumento, numatančio miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, tvirtinimo ir valstybinės reikšmės miškų plotų schemos tikslinimo eiliškumas šiuo atveju neturi esminės reikšmės, pažymi, jog šia procedūra yra iš esmės siekiama, jog miško žemė kitomis naudmenomis valstybinės reikšmės miškų plotuose būtų paverčiama tik išimtiniais atvejais, laikantis teisės aktų reikalavimų. Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Administracijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti teisės aktų pasikeitimai nagrinėjamu atveju neturi įtakos, nes Sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas pagal tai, ar jis atitiko aktualų (taikytiną), o ne vėliau įsigaliojusį teisinį reglamentavimą.

Dėl ginčo šalių išdėstytų argumentų, susijusių su Detaliojo plano sprendinių poveikio aplinkai vertinimu, teisėjų kolegija nurodo, kad PŪVPAVĮ 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog atranka atliekama planuojamai ūkinei veiklai, įrašytai į Planuojamos ūkinės veiklos, kuriai turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo, rūšių sąrašą (2 priedas), ir tais atvejais, kai poveikio aplinkai vertinimo proceso dalyviai to reikalauja pagal šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir atsakinga institucija nusprendžia, kad reikia atlikti atranką. Atrankos tikslas – nustatyti, ar privaloma atlikti konkrečios planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą (PŪVPAVĮ 7 str. 2 d.). Atranką atlieka atsakinga institucija, vadovaudamasi planuojamos ūkinės veiklos atrankos metodiniais nurodymais, kuriuos rengia ir tvirtina Aplinkos ministerija (PŪVPAVĮ 7 str. 3 d.). PŪVPAVĮ 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad atranka atliekama remiantis planuojamos ūkinės veiklos organizatoriaus (užsakovo) ar poveikio aplinkai vertinimo dokumentų rengėjo pateikta informacija apie vietą, kurioje numatoma planuojama ūkinė veikla, bei informacija, apibūdinančia planuojamą ūkinę veiklą (veiklos mastas, naudojamos technologijos bei medžiagos, gamtinių išteklių naudojimas, pavojingų medžiagų naudojimas, atliekų susidarymas, jų tvarkymas, tarša ir trukdžiai, galima sąveika su kita planuojama ūkine veikla, avarijų tikimybė ir jų prevencija). Atsakinga institucija atlieka atranką ir priima išvadą, ar privaloma atlikti poveikio aplinkai vertinimą (PŪVPAVĮ 7 str. 6 d.).

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Detaliojo plano sprendiniai nenumato ūkinės veiklos, įrašytos į PŪVPAVĮ 2 priedo 1.10 punktą, ir kad nors pagal Detalųjį planą sklypo Nr. 3 planuojama ūkinė veikla įrašyta į PŪVPAVĮ 2 priedo 10.2 punktą, tačiau pagal PŪVPAVĮ procedūros gali būti atliekamos prieš rengiant konkrečių objektų statybos techninius projektus, pažeidimų dėl Detaliojo plano sprendinių poveikio aplinkai vertinimo nenustatė.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, nurodo, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį sprendinių pasekmių vertinimo etapas yra vienas iš detaliojo teritorijų planavimo procesą sudarančių etapų. Teritorijų planavimo dokumento sprendinių pasekmių vertinimo etapas yra reikalingas teritorijų planavimo dokumento sprendinių poveikiui Vyriausybės nustatyta tvarka įvertinti; rengiant detalųjį planą strateginis teritorijų planavimo dokumento sprendinių pasekmių aplinkai vertinimas atliekamas tik tuo atveju, kai tai numato įstatymai ir kiti teisės aktai; tais atvejais, kai pagal PŪVPAVĮ turi būti atliktas planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas, bet jis nėra atliktas, šis vertinimas atliekamas detaliojo plano rengimo metu (Teritorijų planavimo įstatymo 25 str. 4 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad aplinkybė, jog nebuvo atliktas teritorijos planavimo dokumento sprendinių (planuojamos ūkinės veiklos) poveikio aplinkai vertinimas, kai toks vertinimas yra privalomas, laikytina pakankamu pagrindu pripažinti atitinkamą teritorijos planavimo dokumentą neteisėtu ir jį panaikinti (žr. 2006 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-86/2007; 2014 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2447/2013).

Detaliojo plano rengėjas 2013 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. 13-370 „Dėl PŪVPAV reikalingumo rengiant apie 7,6 ha teritorijos tarp Santariškių gatvės ir Molėtų plento detalųjį planą“ informavo Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą, jog rengiamo Detaliojo plano sprendiniai nenumato ūkinės veiklos, įrašytos į PŪVPAVĮ 2 priedo 1.10 punktą, nes rengiamame Detaliajame plane miško iškirtimas, siekiant pakeisti žemės naudojimą, numatomas apie 9 873 kv. m teritorijoje (neviršija 1 ha), ir jog Detaliajame plane sklype Nr. 3 planuojama ūkinė veikla įrašyta į PŪVPAVĮ 2 priedo 10.2 punktą, tačiau dėl objektyvių priežasčių (nežinomas konkretus planuojamas objektas) atranka dėl planuojamos ūkinės veiklos PAV šiuo metu netikslinga, o PŪVPAVĮ nustatytos procedūros bus atliekamos prieš rengiant konkrečių objektų statybos techninius projektus. Dėl planuojamos ūkinės veiklos PAV procedūrų taikymo Detaliojo plano sprendiniams Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2014 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. (38-4)-VR-1.7-35 nusprendė, kad PŪVPAVĮ nustatytų procedūrų atlikimas rengiant Detalųjį planą yra netikslingas.

Šioje byloje ypatingai svarbi yra ta aplinkybė, kad pareiškėjas jau buvo inicijavęs ginčą teisme, susijusį su Detaliojo plano rengimu, prašydamas panaikinti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. (38-4)-VR-1.7-35 ir įpareigoti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą atlikti PAV atranką dėl Administracijos rengiamo Detaliojo plano sprendinių (miško naudmenų keitimo). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2421-624/2015 panaikino Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. (38-4)-VR-1.7-35, nurodydamas, jog jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų turinio reikalavimų, kadangi iš jo turinio visiškai nėra galimybės spręsti nei dėl faktinio, nei dėl teisinio jo pagrindimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje pažymėjo, kad nuspręsti, ar planuojamai ūkinei veiklai, kuri nėra įrašyta į Planuojamos ūkinės veiklos, kuriai turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo, rūšių sąrašą, reikia atlikti atranką, yra Vyriausybės įgaliotos atsakingos institucijos diskrecija, ir kad procedūra, kurios metu pareiškėjas siekė atrankos dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai, yra baigta, todėl pareiškėjo argumentai dėl būtinybės atlikti atranką dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai Detaliojo plano rengimo metu gali būti įvertinti nustatyta tvarka ginčijant administracinį sprendimą dėl Detaliojo plano patvirtinimo. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2015 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2421-624/2015 panaikinus Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. (38-4)-VR-1.7-35, iš esmės neliko galiojančios kompetentingo subjekto išvados, ar nagrinėjamu atveju rengiant Detalųjį planą buvo privaloma atlikti poveikio aplinkai vertinimą.

Nors atsakovas šioje byloje tvirtina, kad rengiamo Detaliojo plano sprendiniai nenumato ūkinės veiklos, įrašytos į PŪVPAVĮ 2 priedo 1.10 punktą, nes rengiamame Detaliajame plane miško iškirtimas, siekiant pakeisti žemės naudojimą, numatomas apie 9 873 kv. m teritorijoje (neviršija 1 ha), tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad SĮ „Vilniaus planas“ 2013 m. lapkričio 21 d. rašte pareiškėjui nurodė, kad jis su šiuo detaliuoju planu gali tik apytiksliai nustatyti reikiamo iškirsti miško plotą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad SĮ „Vilniaus planas“ Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui nurodytas dydis (apie 9 873 kv. m) yra labai artimas PŪVPAVĮ nurodytam dydžiui (1 ha), kai jau turi būti atliekama atranka dėl PAV. Atsakovas nagrinėjant šią bylą nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kaip jis nustatė Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, kuris priėmė išvadą dėl planuojamos ūkinės veiklos PAV atrankos, nurodytą reikiamo iškirsti miško plotą (apie 9 873 kv. m), t. y. nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kaip jis nustatė, kad reikiamo iškirsti miško plotas neviršija 1 ha. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Verkių regioninio parko tvarkymo plane ir Vilniaus miesto bendrajame plane nėra nurodyta, kokia dalis parko teritorijos, kuri yra valstybinės reikšmės miško žemė, bus paversta kitomis naudmenomis ir iškirsta būtent tokiai gatvei, kuri yra suplanuota Detaliuoju planu, įrengti. Tai iš esmės užkerta kelią įvertinti planuojamos ūkinės veiklos PAV atrankos reikalingumą, nes atranka pagal PŪVPAVĮ 2 priedo 1.10 punktą privaloma atlikti tik tuo atveju, jeigu miško iškirtimas, siekiant pakeisti žemės naudojimą, numatomas didesniame nei 1 ha plote (miesto teritorijoje).

Nors byloje nėra ginčo, kad pagal Detalųjį planą sklypo Nr. 3 planuojama ūkinė veikla įrašyta į PŪVPAVĮ 2 priedo 10.2 punktą, tačiau, pirmosios instancijos teismo vertinimu, dėl objektyvių priežasčių (nežinomas konkretus planuojamas objektas) pagrįstai buvo nuspręsta, jog atranka dėl planuojamos ūkinės veiklos PAV rengiant teritorijų planavimo dokumentą netikslinga, ir numatyta, kad PŪVPAVĮ nustatytos procedūros bus atliekamos prieš rengiant konkrečių objektų statybos techninius projektus. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad PŪVPAVĮ 3 straipsnio 4 dalies nuostatos leidžia PAV procedūras atlikti ne tik teritorijų planavimo metu, bet ir techninio projekto rengimo stadijoje.

Pagal PŪVPAVĮ 3 straipsnio 4 dalį teritorijų planavimo dokumentai ir (ar) statinių, įrenginių techniniai projektai, numatantys šio straipsnio 2 dalyje nurodytą veiklą, kuriai privaloma atlikti poveikio aplinkai vertinimą, gali būti derinami tik atlikus planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą ir priėmus sprendimą leisti vykdyti planuojamą veiklą. Įvertinusi PŪVPAVĮ 3 straipsnio 4 dalies nuostatas, teisėjų kolegija nesutinka su Detaliojo plano rengėjo 2013 m. gruodžio 30 d. rašte Nr. 13-370 Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui išdėstytais teiginiais ir pirmosios instancijos teismo pozicija, kad PŪVPAVĮ nustatytos procedūros gali būti atliekamos prieš rengiant konkrečių objektų statybos techninius projektus, nes teritorijų planavimo dokumentas (Detalusis planas) galėjo būti derinamas (taigi ir tvirtinamas) tik atlikus atranką dėl PAV ir PAV, jeigu atrankos metu būtų nustatyta, jog PAV yra privalomas.

Atsakovo argumentas, kad Detalųjį planą suderino atsakingos institucijos, nepaneigia fakto, jog Detalusis planas buvo patvirtintas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, o būtent atlikus ne visas teisės aktuose nustatytas procedūras, kurios turėjo būti atliktos iki Detaliojo plano tvirtinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pažeidimai, susiję su valstybinės reikšmės miškų plotų schemos nepatikslinimu ir PŪVPAVĮ nustatytos atrankos, kurios metu turėjo būti nustatoma, ar privaloma atlikti konkrečios planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą, tinkamu neatlikimu, yra esminiai, todėl Detalusis planas negalėjo būti tvirtinamas. Atsakovo akcentuojama Detaliojo plano svarba užtikrinant viešąjį interesą nesudaro pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamą situaciją, nes tik teisės aktų reikalavimus atitinkantis Detalusis planas galėjo būti tvirtinamas.

Apibendrinant pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, padaryta netinkamai aiškinant ir taikant teisės aktus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas bei priimamas naujas sprendimas, kuriuo tenkinamas pareiškėjo skundas ir Sprendimas panaikinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo asociacijos susivienijimo Žali.lt apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo asociacijos susivienijimo Žali.lt skundą tenkinti.

Panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 1-2150 „Dėl apie 7,6 ha teritorijos tarp Santariškių ir Molėtų plento detaliojo plano tvirtinimo“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė