Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Irena Pocevičienė Teisminio proceso Nr. 1-71-1-00248-2012-9

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. rugsėjo 19 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. O. V., V. V. ir R. V. apeliacinius skundus dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. O. V. ir V. V. pripažinti kaltais :

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir kiekvienas nubaustas 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda;pagal BK 286 str. ir kiekvienas nubaustas 18 MGL (2340 Lt) bauda;pagal BK 290 str. ir kiekvienas nubaustas 15 MGL (1950 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 5 d. 1 p., šios bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir V. O. V. bei V. V. kiekvienam paskirta galutinė subendrinta bausmė – 25 MGL (3250 Lt) bauda.

- pagal BK 284 str. 1 d. ir nubaustas 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 290 str. ir nubaustas 15 MGL (1950 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir jam paskirta galutinė bausmė – 22 MGL (2860 Lt) bauda.

Pagal BK 286 str. R. V. išteisintas jam nepadarius šios veikos.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. O. V., V. V. ir R. V. nuteisti už tai, kad :

1) 2012 m. liepos 14 d., apie 21 val., viešoje vietoje – daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini) kieme – jie, veikdami bendrininkų grupėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, išvadino V. B. necenzūriniais žodžiais, neleido jam vaikščioti ir vaikė kieme, vėliau pro atidarytą buto langą šaukė ir išvadino V. B. necenzūriniais žodžiais policijos pareigūnų akivaizdoje, t. y. įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką;

2) 2012 m. liepos 14 d., laikotarpiu nuo 21.30 val. iki 22.40 val., savo bute (duomenys neskelbtini), policijos tarnybiniame automobilyje ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariato patalpose (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, prieš savo pareigas einančius policijos pareigūnus A. B., L. S., S. J. ir O. T. vartojo necenzūrinius žodžius, jų garbę ir orumą žeminančius žodžius ir taip tyčia įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus;

3) 2012 m. liepos 14 d., apie 21.40 val., (duomenys neskelbtini) sulaikymo metu V. V. grasino policijos pareigūnams L. S. ir S. J. panaudoti fizinį smurtą – grasino papjauti peiliu, o V. O. V. tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje bei policijos tarnybiniame automobilyje bandė suduoti smūgius policijos pareigūnams L. S. ir S. J. bei įspirdama ne mažiau 3 kartų policijos pareigūnui S. J. į įvairias kūno vietas sukėlė jam fizinį skausmą, t. y. abu pasipriešino savo pareigas einantiems valstybės tarnautojams.

Iš esmės identiškais apeliaciniais skundais nuteistieji V. O. V., V. V. bei R. V. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir juos išteisinti. Nurodo, kad apylinkės teismas netyrė ir nuosprendyje iš viso nepasisakė dėl jų teiginių apie įvykį ir advokato nurodytų aplinkybių. Nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu nebuvo išsiaiškinta, kas iš tiesų kaltas dėl nesantaikos tarp jų ir kaimynų. Policijos pareigūnus V. B. iškvietė būdama neblaivi. Nurodo, kad negalima tikėti tyrėjos O. T. surašytu įvykio vietos apžiūros protokolu, kadangi protokole nėra jokio kito atstovo parašo, todėl neaišku, kuri vietovė buvo apžiūrėta ir užfiksuota nuotraukose. Apeliantai taip pat teigia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 str. nustatyta, jog žmogaus būstas neliečiamas, todėl neturėdami teismo leidimo policijos pareigūnai negalėjo patekti į jų butą, sulaikyti jų ir išvežti į policijos komisariatą. Yra įsitikinę, kad išlaužę duris pareigūnai turėjo nedelsiant apie tai pranešti prokurorams, tačiau to jie nepadarė. Policijos pareigūnai savo neteisėtais veiksmais patys išprovokavo vėliaus sekusį grubų jų (nuteistųjų) elgesį. Be to, policijos tyrėjai padarė kitų teisės normų pažeidimų – sulaikymo protokole nenurodė kur jie buvo sulaikyti, kaip buvo apsirengę, ketino juos apklausti nedalyvaujant jų gynėjams. Atsižvelgdami į šias aplinkybes apeliantai mano, kad apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl jis turi būti panaikintas.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė tenkinti apeliacinius skundus. Prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland). Tokios praktikos laikomasi ir nagrinėjant bylas Lietuvos teismuose.

BPK 20 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.

BK 284 str. 1 d. numatyta atsakomybė asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti veiksmai, dėl kurių aplinkiniai pasijuto šokiruoti ar pažeminti, trukdymas kitiems žmonėms ilsėtis, dirbti ir pan. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. 1 d. veikos padarymo motyvai neturi reikšmės – jie gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai. Nusikaltimo padarymo vieta yra viešoji vieta, kuri suprantama kaip vieta, viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ar žinios ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai – gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio pasekmė šiuo atveju yra visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas.

BK 286 str. nustatyta atsakomybė už pasipriešinimą teisėtai veikiančiam valstybės tarnautojui, kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, policijos pareigūnui ar policijos rėmėjui, panaudojant fizinį smurtą arba grasinant tuoj pat jį panaudoti. O pagal BK 290 str. atsakomybėn traukiami asmenys, kurie įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Matyti, kad šios dvi nusikalstamos veikos baudžiamajame įstatyme aprašytos formaliosiomis sudėtimis, todėl paminėtais nusikaltimais sukeltos pasekmės veikos kvalifikavimui esminės reikšmės neturi. Šios dvi nusikalstamos veikos padaromos tik tiesiogine tyčia – pasipriešinama valstybės tarnautojui tuomet, kai asmuo suprato, jog panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas jį tuoj pat panaudoti priešinasi asmeniui savo kompetencijos ribose, teisėtai, atliekančiam viešojo administravimo funkcijas, o įžeidžiamas valstybės tarnautojas tuomet, kai asmuo suprato, jog savo elgesiu (pvz. keiksmažodžiais, nepadoriais žodžiais, gestais) įžeidžia (pažemina) teisėtai atliekantį viešojo administravimo funkcijas asmenį. BK 286 str. ir 290 str. nustatytų draudimų paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims tinkamai vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą ir saugoti jų garbę, orumą bei autoritetą visuomenėje jiems atliekant tarnybos funkcijas.

Išnagrinėjęs apeliacinių skundų argumentus ir susipažinęs su skundžiamu teismo nuosprendžiu bei šioje byloje, o taip pat atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. 7.20.-65 esančiais duomenimis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistųjų veikas bei priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis visiškai pagrįstą procesinį sprendimą.

Pažymėtina, kad savo apeliaciniuose skunduose V. O. V. ir V. V. iš esmės kelia abejones dėl policijos pareigūnų veiksmų įvykio metu teisėtumo, jų konstitucinės teisės į būsto neliečiamumą bei kitų teisės normų pažeidimų, kurie, jų teigimu, ir išprovokavo neteisėtą jų (apeliantų) elgesį. Apeliantai visiškai neginčija konkrečių apylinkės teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, turinčių esminės įtakos jų įvykdytų veikų kvalifikavimui, bei savo kaltės įrodymų. Skunduose jie taip pat nenurodė ir jokių konkrečių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje netinkamai įvertino įrodymus ir dėl kurių apeliacinės instancijos teismas turėtų iš naujo juos vertinti. Tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė – savo baigiamosiose kalbose visi apeliantai akcentavo tik neva tai neteisėtus policijos pareigūnų veiksmus įvykio vietoje, jų sulaikymo metu bei juos pristatant į policijos komisariatą. Tačiau, čia kolegija pažymi, jog dar ikiteisminio tyrimo metu V. O. V. prokuratūrai pateikė skundą, kuriame prašė įvertinti policijos pareigūnų elgesį šio įvykio metu. Ištyrusi įvykio aplinkybes ir įvertinusi pareigūnų elgesį jo metu prokurorė V. Kliaugienė 2012-09-14 nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Šis nutarimas įsiteisėjęs, todėl dar kartą analizuoti apeliantų skundų argumentus apie policijos pareigūnų veiksmus įvykio metu kolegija nemato pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tikėjo nukentėjusiųjų V. B., L. S., A. B., S. J., O. T., liudytojos V. B. parodymais apie nuteistųjų atliktus nusikalstamus veiksmus, nes šių proceso dalyvių parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo iš esmės nuoseklūs, jie sutapo, papildė vieni kitus ir neprieštaravo tarpusavyje. Juos patvirtino kiti byloje esantys įrodymai – įvykio metu policijos pareigūnų padarytas garso įrašas, atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga Nr. 7.20.-65 ir kiti objektyvūs bylos duomenys. Atkreiptinas dėmesys, kad ir pas V. įvykio dieną viešėjusi R. V. draugė K. B. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino policijos pareigūnų nurodomas aplinkybes apie jų, nukentėjusiojo V. B. įžeidinėjimą, atsisakymą geranoriškai įsileisti policijos pareigūnus pasiaiškinti įvykio aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo apeliantų kaltę patvirtinančius įrodymus, išsamiai juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir detaliai argumentavo nusikalstamų veikų kvalifikavimą. Teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai, priešingai, nei teigiama apeliaciniuose skunduose, byloje surinkti teisėtai, nepažeidžiant BPK reikalavimų, o jų patikimumas patikrintas teisminio proceso metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą, kuri sudaro pakankamą pagrindą teigti, jog įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, vartodami necenzūrinius žodžius kitų asmenų akivaizdoje, apeliantai sąmoningai ir tyčia sutrikdė visuomenės nario V. B. rimtį ir visuomenės tvarką, įžeidė savo pareigas einančius policijos pareigūnus, o taip pat V. V. grasindamas policijos pareigūnams L. S. ir S. J. panaudoti fizinį smurtą – papjauti, o V. O. V. bandydama suduoti smūgius tiems patiems policijos pareigūnams bei įspirdama S. J. į įvairias kūno vietas, abu apeliantai pasipriešino savo pareigas einantiems policijos pareigūnams. Visi pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai išsamiai, detaliai ir aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.

Įvertinusi tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nusprendė, jog apeliantai padarė veikas, atitinkančias BK 284 str. 1 d., 286 str. bei 290 str. numatytų nusikalstamų veikų sudėtis ir visiškai teisingai pirmiau paminėtą apeliantų elgesį įvertino kvalifikuodamas jį būtent pagal šias teisės normas. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas esmines teisingam atsakomybės individualizavimui reikšmės turinčias bylos aplinkybes, tinkamai įvertino apeliantų asmenybes, kitas svarbias aplinkybes ir, nors ir esant tik jų atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, paskyrė jiems švelnesnes alternatyvias bausmes, savo dydžiu artimas minimalioms BK 47 str. 3 d. 2 p., 284 str. 1 d., 286 str. bei 290 str. numatytoms tokioms bausmėms. Subendrindamas jas apylinkės teismas įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Atmestinas kaip nepagrįstas apeliantų teiginys, kad neteisėtus jų veiksmus išprovokavo policijos pareigūnų netinkamas elgesys. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius ir pagrįstus motyvus dėl pareigūnų elgesio teisėtumo ir tokią savo nuomonę pagrindė galiojančiais teisės aktais. Nukentėję policijos pareigūnai nurodė, jog pagal pranešimą išvyko į įvykio vietą pas nuteistuosius, nes buvo gautas pranešimas apie jų konfliktą su kitais asmenimis. Byloje esantys pranešimų policijos įstaigai apskaitos duomenys patvirtina tai, kad įvykio dieną policijoje buvo gauti ir įregistruoti net 4 telefoniniai pranešimai apie visuomenės rimties trikdymą bei konfliktą nuteistųjų gyvenamosios vietos adresu (2 t., 148 – 161 b.l.). Byloje nustatyta, kad policijos pareigūnei O. T. atvykus į įvykio vietą, nukentėjusysis V. B. informavo ją apie nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką – visuomenės rimties ir viešosios tvarkos sutrikdymą, o apeliantai pirmi, be jokios priežasties ėmė įžeidinėti ne tik V. B. bei V. B., bet ir policijos pareigūnę O. T. ir kartu su ja atvykusius policijos pareigūnus, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, bei jiems dar ir aktyviai pasipriešino. Akivaizdu, kad siekdami nutraukti neteisėtą nuteistųjų veiką, policijos pareigūnai šiuo atveju turėjo įstatymuose įtvirtintą teisę patekti į apeliantų gyvenamąsias patalpas, sulaikyti juos ir pristatyti į policijos įstaigą tam, kad išaiškintų aplinkybes dėl galimų teisės pažeidimų ir toks jų elgesys negali būti laikomas apeliantų neteisėtų veiksmų provokavimu.

Atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad BPK nereglamentuoja sulaikymo ir įvykio vietos apžiūros protokolams bei jų turiniui keliamų reikalavimų. Be to, ikiteisminio tyrimo metu jie patys atsisakė nuo gynėjo (1 t., 89, 110 b.l.) ir parodymų apie jiems pareikštus įtarimus iš esmės nedavė (1 t., 87, 91, 108, 112 b.l.). Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad apžiūrėdami įvykio vietą be atstovo, nenurodydami sulaikymo protokoluose apie tai, kur jie buvo sulaikyti ir kaip buvo apsirengę sulaikymo metu, o taip pat ketinę juos apklausti nedalyvaujant gynėjams ikiteisminio tyrimo pareigūnai esmingai pažeidė BPK reikalavimus.

Kitos apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės (apie nuteistųjų konflikto su kaimynais priežastis, policijos pareigūnus iškvietusios V. B. girtumą ir kt.) taip pat nėra esminės, jos niekaip nepateisina apeliantų neteisėto elgesio, neturi įtakos jų veikų kvalifikavimui bei atsakomybės individualizavimui.

Atsižvelgdama į pirmiau paminėtas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja, jog V. O. V., V. V. ir R. V. apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, apeliaciniuose skunduose dėstomais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

V. O. V., V. V. ir R. V. apeliacinius skundus atmesti.