Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Sauliaus Jakaičio ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl rašto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Nurodo, jog Rašte nurodyto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 67 straipsnio 1¹ ir 1² dalys nekalba ir net neužsimena apie prašymo suteikti prieglobstį pateikimą nedelsiant. Ši pareiga kildinama iš poįstatyminio teisės akto – Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 ,,Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas). Taigi, nesant imperatyvaus įstatyminio reikalavimo, numatyto 67 straipsnio 1¹ ir 1² dalyse, prašymą pateikti nedelsiant, valstybės institucijų atsisakymas priimti prašymą remiantis savo poįstatyminiu teisės aktu, savavališkai ir nepagrįstai duodant nuorodą į Įstatymą, laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu.

Migracijos departamentas akcentuoja, jog pareiškėjos sulaikymo Lietuvoje metu jau galiojo valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl masinio užsieniečių antplūdžio (kuri iki šiol nėra atšaukta), todėl jos prašymo suteikti prieglobstį pateikimui imperatyviai buvo taikoma Įstatymo 67 straipsnio 1¹ ir 1² dalyse nustatyta tvarka. Pagal Įstatymo 67 straipsnio 1¹ dalį prašymas suteikti prieglobstį Migracijos departamentui gali būti pateiktas vieninteliu atveju – kai į Lietuvos Respubliką užsienietis atvyko teisėtai (2 p.). Jokių kitų atvejų, kai prašymas gali būti pateiktas Migracijos departamentui, esant paskelbtai ekstremaliajai situacijai, Įstatymo 67 straipsnio 1¹ dalyje nenustatyta. Taigi, Migracijos departamentas neturėjo jokio teisinio pagrindo priimti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Nepagrįsti yra ir pareiškėjos skundo teiginiai, kad ji neturėjo galimybės pateikti prašymo suteikti prieglobstį anksčiau. Nurodo, jog pagal Įstatymo 67 straipsnio 1¹ dalies 3 punktą pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, būdama užsienyje, turėjo pateikti užsienio reikalų ministro nurodytose Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ar konsulinėse įstaigose. Jokių duomenų, kad pareiškėja bandė pateikti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje ir kad toks prašymas nebuvo priimtas, pareiškėja nepateikė. Nebuvo pateikti ir įrodymai, kad pareiškėja šia tvarka negalėjo pasinaudoti. Akcentuoja, kad net atvykusi į Lietuvos Respublikos teritoriją neteisėtai, pareiškėja turėjo visas galimybes pateikti prašymą suteikti prieglobstį VSAT, kaip tai yra nustatyta Įstatymo 67 straipsnio 1¹ dalies 3 punkte, kadangi, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, būtent VSAT pareigūnai 2021 m. spalio 2 d. sulaikius pareiškėją, surašė jai įtariamojo laikino sulaikymo protokolą. Jokių duomenų, galinčių patvirtinti, kad pareiškėja neturėjo galimybės nedelsiant, tą pačią dieną, kai buvo sulaikyta, VSAT pareigūnams pateikti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nei pareiškėja, nei jos atstovas nepateikė. Nagrinėjamu atveju skunde nurodyti teiginiai, kad pareiškėja buvo sulaikyta jau Lietuvos gilumoje, o ne pasienio kontrolės punkte ar tranzito zonoje, ir galėjo prašymą pateikti tik po mėnesio, yra deklaratyvūs ir nepatvirtina, kad ji neturėjo galimybės pateikti prašymą nedelsiant, ypač atsižvelgiant į tai, kad ji jau tą pačią dieną, kai buvo sulaikyta, kontaktavo su VSAT pareigūnais. Migracijos departamentas pažymi, kad Įstatymo 67 straipsnio 1² dalyje imperatyviai nustatyta, kad prašymas, pateiktas nesilaikant to paties straipsnio 11 dalies reikalavimų, nepriimamas. Nurodo, kad Migracijos departamentas ne tik neturėjo teisinio pagrindo priimti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, bet pareiškėja turėjo visas galimybes pateikti prašymą suteikti prieglobstį kitais įstatymo 67 straipsnio 1¹ dalyje nurodytais būdais, tačiau šiomis galimybėmis ne tik nepasinaudojo, bet bandė apgauti Lietuvos Respublikos pareigūnus, pateikdama žinomai suklastotą asmens dokumentą. Skunde pareiškėja nepateikė jokių tokį savo elgesį paaiškinančių priežasčių, o deklaratyvūs skundo teiginiai, kad pareiškėja neturėjo kitos galimybės pateikti prieglobsčio prašymą, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir teisės aktų nuostatoms, todėl nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą raštą neteisėtu ar nepagrįstu.

Nesutinka su pareiškėjos skundo teiginiais, kad Migracijos departamentas padarė teisės taikymo klaidą ir pareiškėjos atveju turėjo vadovautis ne Įstatymo 67 straipsnio 1¹ ir 1² dalimis, o to paties straipsnio 1 dalimi. Pažymi, kad pareiškėjos Migracijos departamentui 2021 m. lapkričio 30 d. pateikto prašymo metu Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl masinio užsieniečių antplūdžio (kuri iki šiol nėra atšaukta). Įstatymo 67 straipsnyje yra imperatyviai nustatyta, kad, esant šiai situacija, yra taikomos būtent Įstatymo 67 straipsnio 1¹ ir 1² dalys. Pareiškėja turėjo visas galimybes pasinaudoti šiose nuostatose įtvirtinta prašymo pateikimo tvarka.

Nurodo, jog Migracijos departamentas nėra įgaliotas spręsti dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo tais atvejais, kai toks prašymas turi būti pateiktas VSAT ar Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai. Kiekviena institucija, kuri pagal Įstatymo 67 straipsnio nuostatas yra įgaliota priimti tokio pobūdžio prašymus, dėl šių prašymų priėmimo sprendžia savo kompetencijos ribose. Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos prašymas pateiktas Migracijos departamentui, šį prašymą išnagrinėjo būtent pagal Migracijos departamento kompetenciją. Kaip jau minėjome, pareiškėją prašymą suteikti prieglobstį Migracijos departamentui galėjo pateikti tik tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikoje ji būtų teisėtai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja į Lietuvą atvyko neteisėtai, Migracijos departamentas, neišeidamas už savo kompetencijos ribų, paaiškino, kad jos prašymas neatitinka teisės aktų reikalavimų ir negali būti priimtas. Kaip teisingai nurodo pareiškėja, pagal Įstatymo 67 straipsnio 1² dalį VSAT, atsižvelgusi į užsieniečio pažeidžiamumą ar kitas individualias aplinkybes, gali priimti užsieniečio, neteisėtai kirtusio Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prašymą suteikti prieglobstį. Taigi, tokiu atveju būtent VSAT, o ne Migracijos departamentas, turi vertinti, ar yra Įstatymo 67 straipsnio 1² dalyje nurodytos aplinkybės. Kadangi pareiškėjos prašymas buvo pateiktas ir VSAT (pagal Įstatymo 67 straipsnio nuostatas jis ir turėjo būti teikiamas šiai tarnybai) ir būtent ši tarnyba gali nustatyti, ar yra Įstatymo 67 straipsnio 1² dalyje nurodytos aplinkybės, Migracijos departamentas neturėjo jokio teisinio ar faktinio pagrindo kreiptis į VSAT dėl dokumentų ar nuomonės pateikimo. Migracijos departamentas pareiškėjos prašymą įvertino pagal Migracijos departamento kompetenciją, remdamasis pareiškėjos prašymo pateikimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimais ir atsižvelgdamas į pareiškėjos individualias aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. 10K-39670, kuriuo grąžintas pareiškėjos prieglobsčio prašymas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų teismo 2021 m. spalio 22 d. nutartimi pareiškėjai buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (iki 2022 m. sausio 22 d.).

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rūmų 2021 m. gruodžio 22 d, teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. e1-1733-298/2021 pareiškėja buvo pripažinta kalta, padariusi nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 291 str. 1d., 300 str. 2d., ir jai skirta 90 parų arešto bausmė. Vadovaujantis LR BK 64(1) str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir pareiškėjai paskirta 60 parų arešto bausmė. Sutinkamai su LR BK 66 str., LR BPK 140 str. 9 d., į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo metu išbūtas laikas nuo 2021 m. spalio 21 d. ir nuspręsta pareiškėją laikyti visiškai atlikusia bausmę pagal šį baudžiamąjį įsakymą.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjai pritaikyta sulaikymui alternatyvi priemonė – apgyvendinimas VSAT Užsieniečių registracijos centre.

2021 m. lapkričio 29 d. pareiškėja pateikė prašymą Migracijos departamentui ir VSAT suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d. iki 2022 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 18⁴ dalyje įtvirtinta, kad prašymas suteikti prieglobstį – užsieniečio bet kokia forma išreikštas kreipimasis dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Įstatymo 67 straipsnio 1¹ dalyje numatyta, jog paskelbus karo padėtį, nepaprastąją padėtį, taip pat ekstremaliąją situaciją ar ekstremalųjį įvykį dėl masinio užsieniečių antplūdžio, užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį gali būti pateiktas: 1) pasienio kontrolės punktuose ar tranzito zonose – Valstybės sienos apsaugos tarnybai; 2) Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai į Lietuvos Respubliką užsienietis atvyko teisėtai, – Migracijos departamentui; 3) užsienio valstybėje – užsienio reikalų ministro nurodytose Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ar konsulinėse įstaigose.

Pagal Įstatymo 67 straipsnio 1² dalį, užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį, pateiktas nesilaikant šio straipsnio 1¹ dalyje nurodytos tvarkos, nepriimamas, paaiškinant prašymo suteikti prieglobstį pateikimo tvarką. Valstybės sienos apsaugos tarnyba, atsižvelgusi į užsieniečio pažeidžiamumą ar kitas individualias aplinkybes, gali priimti užsieniečio, neteisėtai kirtusio Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prašymą suteikti prieglobstį.

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (toliau – ir Prieglobsčio procedūrų direktyva) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu tarptautinės apsaugos prašoma kitų institucijų, kurios, tikėtina, gali gauti tokių prašymų, tačiau nėra kompetentingos juos registruoti pagal nacionalinę teisę, valstybės narės užtikrina, kad tokiu atveju registracija būtų vykdoma ne vėliau kaip per šešias dienas nuo prašymo dienos.

Pagal Prieglobsčio procedūrų direktyvos 6 straipsnio 5 dalį, jeigu dėl vienu metu didelio trečiosios šalies piliečių arba asmenų be pilietybės prašomos tarptautinės apsaugos skaičiaus praktiškai labai sunku laikytis 1 dalyje nustatyto termino, valstybės narės gali numatyti, kad tas terminas pratęsiamas iki 10 darbo dienų.

Aprašo 22 punkte įtvirtinta, jog prašymas suteikti prieglobstį laikomas pateiktu, kai užsienietis jį pateikia Įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nurodytai valstybės institucijai ar įstaigai (toliau – institucija), laikydamasis to paties straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų. Neteisėtai kirtus Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prašymas suteikti prieglobstį privalo būti pateiktas nedelsiant.

Pagal Aprašo 23 punktą, jeigu prašymas suteikti prieglobstį pateikiamas Įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nenurodytai institucijai ir (arba) nesilaikant to paties straipsnio 2 dalyje ar Aprašo 22 punkte nustatytų reikalavimų, toks prašymas ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo momento, kai yra nustatoma, kad gautas prašymas yra prašymas suteikti prieglobstį, grąžinamas užsieniečiui, jį informuojant apie prašymų suteikti prieglobstį pateikimo tvarką. Ši informacija pateikiama užsieniečiui raštu ta kalba, kurią, kaip pagrįstai galima manyti, jis supranta.

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl to, ar pagrįstai ir teisėtai grąžintas pareiškėjos prašymas dėl prieglobsčio suteikimo.

Migracijos departamentas skundžiamame Rašte nurodo, jog pareiškėjos prašymas dėl prieglobsčio nėra pateiktas nedelsiant. Pažymėtina, jog Įstatymo 67 straipsnio 1¹ ir 1² dalys nėra nurodyta, jog prašymas suteikti prieglobstį turi būti pateikiamas nedelsiant. Ši pareiga kildinama iš poįstatyminio teisės akto – Aprašo. Nors pareiškėja skunde nurodo, jog imperatyvaus įstatyminio reikalavimo, numatyto 67 straipsnio 1¹ ir 1² dalyse, prašymą pateikti nedelsiant, valstybės institucijų atsisakymas priimti prašymą remiantis savo poįstatyminiu teisės aktu, savavališkai ir nepagrįstai duodant nuorodą į Įstatymą, laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu, tačiau su tokia pareiškėjos nuomone nesutiktina. Įstatymo 67 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog tvarką, reglamentuojančią užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį pateikimą ir nagrinėjimą, nustatymą, ar prieglobsčio prašytojas yra pažeidžiamas asmuo, sprendimų priėmimą ir jų vykdymą, nustato vidaus reikalų ministras. Taigi, būtent Įstatymu vidaus reikalų ministrui yra pavesta nustatyti prašymų suteikti prieglobstį pateikimo tvarką, kuri ir yra nustatyta Apraše, todėl darytina išvada, jog Aprašo nuostatos, reikalaujančios pateikti prašymą suteikti prieglobstį nedelsiant, Įstatymo nuostatoms neprieštarauja.

Tačiau teismas akcentuoja ir tai, jog analizuojant tarptautinius teisės aktus nustatyta, jog 1951 m. Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) nėra nustatytas laiko reikalavimas prieglobsčio prašymo pateikimui. Taip pat Prieglobsčio procedūrų direktyvoje ir 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (naujos redakcijos) (toliau – Kvalifikavimo direktyva), pagrindiniuose Europos Sąjungos teisės aktuose nustatančiuose prieglobsčio sistemą Europos Sąjungoje, irgi nėra nustatyta jokio termino ar sąlygos, kada užsienietis turi pateikti prieglobsčio prašymą.

Konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje nurodomos sąlygos, kurioms esant turi būti taikomas prieglobsčio prašytojų nebaudimas - įvažiavęs į šalį, kurioje jis ruošiasi prašyti prieglobsčio, turi nedelsdamas prisistatyti valdžios institucijoms.

Konvencijos 31 straipsnyje įtvirtintas „nedelsiamo prisistatymo“ kriterijus yra aptartas Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro Tarptautinių ir Europos standartų, kuriais reglamentuojamas prieglobsčio prašytojų nebaudimas už neteisėtą atvykimą arba buvimą, prieglobsčio prašytojų, ypač specifinių poreikių grupių, pavyzdžiui, vaikų, sulaikymas, amžiaus vertinimas bei galimybė gauti informacijos, konsultavimas ir prieglobsčio procedūra, apžvalgoje (toliau - JTVPRK), kurioje nurodyta, jog tarptautinėje teisėje nenustatytas įpareigojimas asmeniui prašyti tarptautinės apsaugos pasitaikius pirmai tinkamai progai. Be to, netgi tais atvejais, kai pareiškėjas tyčia vengia pateikti prašymą, pavyzdžiui, todėl, kad norėtų prašyti prieglobsčio kitoje valstybėje, kurioje yra apsistoję jo giminaičiai ar draugai, šis nedelsimas nebūtinai rodo, kad pareiškėjo poreikis gauti tarptautinę apsaugą yra nepagrįstas. Minėtoje JTVPRK apžvalgoje nurodyta, jog taikant „nedelsiamo prisistatymo“ aspektą, reikia atsižvelgti į tai, kad skubaus prisistatymo sąvoka yra santykinė, skubumas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, taip pat ir nuo galimybės pasikonsultuoti.

Atkreiptinas dėmesys, kad tokio pobūdžio bylose pabėgėlis neretai tranzitu kerta kitas valstybes, o sulaikomas trečioje valstybėje pasiprašo prieglobsčio, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teisme šios aplinkybės neginčijamos, nesureikšminamos ir nėra laikomos pagrindu nesuteikti apsaugos (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimas Haghilo v. Cyprus; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. spalio 21 d. sprendimas H.S. and others v. Cyprus).

Nors Migracijos departamentas nurodo, jog nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nėra aktuali pareiškėjos atžvilgiu, nes minėta baudžiamoji byla vyko dėl 2019 m. vykusių įvykių, kai Lietuvos Respublikoje nebuvo paskelbta ekstremali padėtis dėl masinio užsieniečių antplūdžio, tačiau nesutiktina su tokia Migracijos departamento nuomone, nes aukščiau minėtoje praktikoje išdėstyta analogiška praktika, kuri yra ir tarptautiniuose dokumentuose.

Pažymėtina ir tai, jog atvejais, kai nacionalinės teisės aktai prieštarauja Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės nuostatoms, įskaitant ir direktyvas, turi būti vadovaujamasi netiesioginio ES teisės veikimo principu, kaip tai nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje EA-4316-858/2017. Šis principas reiškia, kad valstybės narės teismas, taip pat kitos kompetentingos valstybės institucijos, aiškindamos ir taikydamos nacionalinę teisę, nesvarbu, ar jos nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamos į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą byloje Marleasing (C-106/89); 2008 m. birželio 24 d. sprendimą byloje Commune de Mesquer (C-188/07); 1997 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Inter-Environnement Wallonie (C-129/96); 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje H. K. (C-218/01) ir kt.). Minėtą būtinybę nacionalinę teisę aiškinti pagal direktyvų nuostatas ir tikslus yra ne kartą pažymėjęs ir LVAT (žr. LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje A-858-1810/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-686/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgtina į tai, jog pareiškėjai atsidūrus Lietuvoje, t. y. svetimoje, jai nepažįstamoje, kitokios kultūros šalyje, nemokant valstybinės kalbos, būnant suimtai, buvo sudėtinga suvokti, kada, kaip ir į ką privaloma kreiptis dėl prieglobsčio suteikimo, todėl darytina išvada, jog Migracijos departamentas netinkamai aiškina sąvoką „nedelsiant“.

Migracijos departamentas skundžiamame Rašte taip pat nurodo, jog vadovaujantis 67 straipsnio 1¹ ir 1² dalimis, paskelbus karo padėtį, nepaprastąją padėtį, taip pat ekstremaliąją situaciją ar ekstremalųjį įvykį dėl masinio užsieniečių antplūdžio, užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį gali būti pateiktas: pasienio kontrolės punktuose ar tranzito zonose – Valstybės sienos apsaugos tarnybai; Lietuvos Respublikos teritorijoje, kai į Lietuvos Respubliką užsienietis atvyko teisėtai, – Migracijos departamentui; užsienio valstybėje – užsienio reikalų ministro nurodytose Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ar konsulinėse įstaigose.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pateikė VSAT ir Migracijos departamentui. Nors Migracijos departamentas atsiliepime nurodo, jog pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį Migracijos departamentui galėjo pateikti tik tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikoje ji būtų teisėtai, tačiau teismo vertinimu, vadovaujantis Prieglobsčio procedūrų direktyvos 6 straipsnio 1 ir 5 dalimis, net ir pateikus prašymą dėl prieglobsčio institucijai, kuri nėra kompetentinga jį registruoti pagal nacionalinę teisę, Migracijos departamentas privalėjo užtikrinti, jog pareiškėjos prieglobsčio prašymas būtų registruotas per 6 arba 10 dienų, tačiau šios pareigos neįvykdė.

Pažymėtina ir tai, jog sprendžiant dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti skundžiamą Raštą pagrįstumo, būtina įvertinti ginčijamo Rašto, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį VAĮ 10 straipsnio nurodytiems individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, motyvai. Administraciniame sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 7 punktas). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio (iki 2020 m. lapkričio 1 d. VAĮ 8 straipsnis) nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011).

Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440-14).

Nagrinėjamu atveju darytina išvada, jog Migracijos departamento Raštas neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų. Rašte tik pateikiamas teisinis pagrindas, tačiau nėra nurodytas faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios individualios aplinkybės bei motyvai. Iš skundžiamo Rašto nėra aišku, kokių veiksmų (į ką kreiptis, kokiu būdu kreiptis, kokia kalba kreiptis) turi imtis pareiškėja, kad galėtų įgyvendinti teisę kreiptis dėl prieglobsčio.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamento Raštas negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu, todėl Raštas naikintinas, o Migracijos departamentas įpareigotinas pareiškėjos prašymo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo priėmimo klausimą išnagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjos M. A. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Prieglobsčio skyriaus Prieglobsčio skyriaus 2021 m. gruodžio 22 d. raštą Nr. 10K-39670 ir įpareigoti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Prieglobsčio skyrių pareiškėjos M. A. prašymo dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo priėmimo klausimą išnagrinėti iš naujo.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.