- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-26
- Bylos Nr.
- 1A-816-397/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika, Gytis Večerskas
- Kaltinamasis
- A. S.
- Nukentėjusysis
- J. S.
- Advokatai
- Albinas Miliauskas
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Ramučio Mickaus apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. liepos 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. A. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2017 m. lapkričio 5 d. apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini) esančio namo kambaryje kilusio konflikto metu mušė ir kitaip smurtavo prieš sutuoktinę J. S., t. y. šeimos narį, tyčia ją pargriovė ant sofos, rankomis smaugė bei pastūmė į spintą ir sieną, tuo šeimos nariui sukėlė fizinį skausmą.
2. Pirmosios instancijos teismas A. S. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisino konstatavęs, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas nurodė, kad šioje byloje A. S. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo negalima pagrįsti byloje surinktais ir ištirtais duomenimis.
Šalies argumentai
3. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras Ramutis Mickus apeliaciniame skunde (toliau – Skundas) prašo pakeisti Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. liepos 31 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – A. S. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 1 metams, taip pat prašo vadovaujantis BK 63 straipsniu prie Vilkaviškio rajono apylinkės tesimo 2017 m. vasario 17 d. nuosprendžiu paskirtos 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalinai pridėti šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, t. y. 8 mėnesius ir galutinę bausmę nustatyti laisvės atėmimą 2 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
3.1. Skunde nurodoma, kad teismas nevertino visų asmenų parodymų bei rašytinių įrodymų kaip visumos ir tik kaltinamojo A. S. ir nukentėjusiosios J. S. teisme duotiems parodymams teikė išskirtinę prioritetinę reikšmę, todėl padarė klaidingas išvadas. Nukentėjusioji J. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad konfliktas tarp jos ir sutuoktinio A. S. kilo dėl šios pranešimo pareigūnams ir pastarojo nubaudimo administracine tvarka už tai, kad A. S. 2017 m. spalio 28 d. vairavo transporto priemone būdamas neblaivus, tokią konflikto kilimo priežastį ši nurodė ir atvykusiems pareigūnams. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu atvykusiems pareigūnams nurodė, kad konflikto metu A. S. ne tik smurtavo, bet ir suplėšė marškinėlius, kurie buvo rasti nusikaltimo vietoje bei paimti. Tiek nukentėjusioji, tiek liudytoja K. K. atvykusiems pareigūnams ir apklausiant liudytojomis nurodė, jog A. S. prieš J. S. smurtauja jau ne pirmą kartą. Liudytoja K. K. jau išvykus policijos pareigūnas ir išsivežus A. S. nurodė, kad jai tuomet motina papasakojo, jog A. S. neleido jai išeiti iš kambario ir smaugė. Taip pat teisme nurodė, kad pareigūnams pranešė, nes J. S. ir A. S. garsiai ginčijosi, tačiau negalėjo įtikinamai nurodyti kodėl pagalbos centrui telefonu 112 pranešė, jog A. S. muša sutuoktinę, kodėl prisistatė kitu asmeniu, jeigu šios teigimu A. S. niekados nesmurtavo prieš jos motiną anksčiau bei kodėl kilus kitiems barniams tarp jų to nedarydavo. Priešingai, nei nurodo teismas, liudytojas Ž. B. patvirtino, kad įvykio vietoje nukentėjusioji nurodė, jog ši dėl patirto smurto, t. y. smaugimo ir stūmimo į sieną bei spintą, jautė fizinį skausmą, tai pareigūnas nurodė ir tarnybiniame pranešime. Tai, kad J. S. bijo A. S., nustatyta ir ta aplinkybe, kad pastaroji vengė atvykti į teismo posėdžius, kurie dėl šios neatvykimo buvo atidėti net šešis kartus ir į teismo posėdį atvyko tik tuomet, kai A. S. buvo pasiųstas realiai atlikti paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės, todėl nukentėjusiosios ir liudytojos teisme duoti nenuoseklūs parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, pasiliekant prie ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kurie atitinka ir neprieštarauja kitiems surinktiems įrodymams.
3.2. Skunde teigiama, kad A. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jam gulint pas vaikus kambaryje girdėjo kaip nukentėjusioji skambino pareigūnams 112 ir pranešė, jog jis ją muša, o teisme jau nurodė, jog galvojo, kad sutuoktinė skambina, tačiau negalėjo paaiškinti kaip galėjo girdėti žodžius „mane muša“. Teisme jis nurodė, kad nukentėjusiosios marškiniai buvo suplėšyti iki įvykio. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog marškiniai buvo suplėšyti konflikto metu, tačiau teisme nurodė, kad po įvykio pati susiplėšė, todėl A. S. to negalėjo matyti. A. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad nukentėjusiosios net nepalietė ranka, kas prieštarauja liudytojos K. K. duotiems parodymams, kuri girdėjo kaip nukentėjusioji liepė A. S. „baigti“ ir pastarąją „paleisti“ bei trankymo garsus į spintą, todėl tokie A. S. duoti parodymai vertintini kritiškai kaip asmens, kuris yra suinteresuotas bylos baigtimi.
3.3. Skunde taip pat nurodoma, kad pateiktame kaltinime yra teisingai nurodyta, kad A. S. kitais būdais smurtavo prieš nukentėjusiąją – smaugė bei stūmė į sieną ir spintą, t. y. nemušė (nesudavė smūgių). Nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, tikslas nėra būtinas nusikaltimo padarymo sudėties požymis, todėl jo tirti nėra privaloma, be to, nei vienas iš apklaustųjų nepatvirtino, jog A. S. buvo nuėjęs pas kaimynę ir dėl tos priežasties kilo konfliktas. Nukentėjusioji neprivalo parodyti sužalojimus aplinkiniams, tuo labiau atvykusiems vyriškos lyties policijos pareigūnams. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsiranda nepriklausomai nuo to, kas praneša apie nusikalstamos veikos padarymą, todėl ta aplinkybė, jog apie padarytą nusikaltimą pranešė dukra K. K., nėra priežastis bylą nutraukti. Faktą, kad buvo smurtaujama, nurodė nukentėjusioji ir liudytojai K. K. ir Ž. B.. Teismas, darydamas išvadą, kad smurto fakto nepatvirtino visi liudytojai, į teismo posėdį turėjo išsikvieti bei apklausti ir įvykio vietoje buvusį pareigūną S. Z.. Nukentėjusioji, priešingai nei nurodė teismas, apkalbėti A. S. dėl šio tariamos neištikimybės neturėjo jokio pagrindo, nes konfliktas įvyko dėl kitos priežasties, t. y. dėl pagal nukentėjusios pranešimą A. S. nubaudimo administracine tvarka, kas yra nustatyta surinkta bylos medžiaga.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į apeliacinį skundą išteisintasis A. S. prašė Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Ramučio Mickaus apeliacinį skundą atmesti.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė Dana Rutkauskaitė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis A. S., jo gynėjas Albinas Miliauskas ir nukentėjusioji J. S. prašė apeliacinį skundą atmesti.
6. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Ramučio Mickaus apeliacinis skundas atmetamas.
7. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
8. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
9. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.
10. Išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
11. Teisėjų kolegijos nuomone, spręsdamas A. S. kaltės (nekaltumo) klausimą, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir pagrįstai A. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisino, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
12. BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų), ir ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir kurių negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo.
13. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą – apklausė nukentėjusiąją J. S. ir liudytoją S. Z. siekiant išsiaiškinti įvykio aplinkybes dėl A. S. fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai J. S..
14. Nukentėjusioji J. S. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad viską papasakojo pirmosios instancijos teisme ir šiuos parodymus patvirtino. Marškinėlius susiplėšė užsikabinusi už durų rankenos. Aplinkybių, kurias nurodė apklausos protokole ikiteisminio tyrimo metu, teisme nenurodė, nes buvo pikta, kadangi jie su A. S. buvo susipykę, todėl ir pasiliko prie tų parodymų. Paskui išsiaiškino kai jis grįžo po kelių dienų. Iš sulaikymo jis grįžo gal po dviejų parų ir gal kitą dieną išsiaiškino. Apie tai, kad davė melagingus parodymus, tyrimo neinformavo, nes viską pasakė kai buvo teismas, o po įvykio nepasakė, nes turėjo traumą, darbą ir ilgai gydėsi, gulėjo ligoninėje. Pareigūnams apie melagingus parodymus iš karto nepranešė, nes pagalvojo, kad pasakys teismo metu kaip viskas buvo. Iš kur atsirado paraudimas ant kaklo, kurį nurodė apklaustas pareigūnas, nežino, gal tada kai marškinėliai užsikabino už durų, bet tada to nepastebėjo. Ant vyro buvo supykus dėl kaimynės, dėl pavydo, o pareigūnams sakė, kad visko daug įvyko ir susipyko. Dėl melagingų parodymų buvo įspėta, atsakomybę suprato. Kai ją apklausė naktį, ji buvo neblaivi. Į antrą apklausą ją išsikvietė ir tyrėja klausė, ar lieka prie ankstesnių parodymų, ji pasakė, kad taip, daugiau jos nieko neklausė, perrašė ir davė pasirašyti. Prašė palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
15. Liudytojas S. Z. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad pagal iškvietimą į Skunčikų namus praeitais metais lapkritį vyko lyg naktį, gavus pranešimą, kad triukšmaujama ar mušasi. Atvykus pasitiko nuketėjusioji. Jos marškinėliai buvo suplėšyti, o ant kaklo raudonos žymės. Iš kito kambario atėjo A. S., klausė, kas vyksta, ji paaiškino, kad vyras mušė, smaugė, nes pagalvojo, jog ji paskundė jį dėl kelių eismo taisyklių pažeidimo. Vyras neigė, kad mušė sutuoktinę, abiem buvo nustatytas neblaivumas. Kolega ėjo aiškintis pas vaikus. Mergaitė paaiškino, ji kvietė policiją, bet bijojo prisipažinti. Tuomet iškvietė tyrėjus ir A. S. pristatė į komisariatą. Nukentėjusioji sakė, kad ją ar mušė, ar smaugė, tiksliai nepamena, dėl to, kad vyrą paskundė, jog neblaivus vairavo ir jį nubaudė. Ar skundėsi moteris skausmu neprisimena, bet ant kaklo buvo žymė. Plyšimas marškinėliuose buvo nuo kaklo žemyn, kaip ji pati sakė – grumtynių metu, kad vyras suplėšė. Nukentėjusioji buvo susijaudinusi, įpykusi, gal dar ir dėl alkoholio.
16. Liudytoja K. K. apeliacinės instancijos teismo posėdyje pasinaudojo BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta teise neduoti parodymų apie įvykio aplinkybes, kadangi išteisintasis yra jos patėvis, todėl aukštesnysis teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsni 1 dalimi, pagarsino jos parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, kuriuose ji nurodė, kad nematė ar tą vakarą A. S. naudojo fizinį smurtą. Kai A. S. ir J. S. susipyksta, bando žodžiu aiškintis, būna nesutarimų, bet smurto nebūna. Jai pasirodė, kad išgirdo smūgį lyg tai į spintos duris, bet negali pasakyti ar tai tikrai buvo. Policiją kvietė dėl to, kad jie buvo neblaivūs ir nenorėjo, kad įsipliekstų konfliktas.
17. Apkaltinamasis teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti grindžiamos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Jeigu teisiamajame posėdyje buvo išnaudotos visos procesinės galimybės pašalinti abejones, kad buvo padaryta nusikalstama veika ir kad būtent kaltinamasis ją padarė, šios abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.
18. Susipažinus su byloje esančiais įrodymais matyti, jog nukentėjusiosios fizinio skausmo sukėlimo fakto tiesiogiai nematė nei vienas liudytojas. Apie nukentėjusiosios patirtus sužalojimus ir jų padarymo mechanizmą liudytojai S. Z. ir Ž. B. sužinojo tik iš pačios nukentėjusiosios pasakojimų. Taigi, šioje byloje viso baudžiamojo proceso metu išteisintajam A. S. pareikšti kaltinimai buvo grindžiami iš esmės tik nukentėjusiosios J. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir iš jų išvestais kitais netiesioginiais įrodymais. Tuo tarpu išteisintasis A. S. viso proceso metu savo kaltę nuosekliai neigė.
19. Nukentėjusioji J. S. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad buvo supykusi dėl kaimynės, dėl pavydo, todėl melagingai nurodė, kad A. S. prieš ją smurtavo. Liudytoja K. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad nematė ar tą vakarą A. S. naudojo fizinį smurtą. Vien tai, kad liudytoja K. K. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog A. S. prieš J. S. yra naudojęs fizinį smurtą (t. 1, b. l. 25, 26) savaime nepatvirtina, kad smurtas buvo naudojamas ir kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Taigi, nagrinėjamuoju atveju, neįmanoma pašalinti abejonių dėl nukentėjusiosios J. S. parodymų ir nustatyti kurie iš jos duotų parodymų yra teisingi. Liudytojo S. Z. apeliacinės instancijos teismo posėdyje duoti parodymai apie tai, kad iš karto po konflikto J. S. teigimu sutuoktinis A. S. ją smaugė ir mušė, šio fakto taip pat nepatvirtina, kadangi J. S., kuriai, beje, buvo nustatytas vidutinis (1,88) promilių girtumo laipsnis (t. 1, b. l. 34, 35), melagingas aplinkybes galėjo nurodyti ne tik duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tačiau ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams.
20. Aukštesnysis teismas, įvertinęs visus byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad šioje baudžiamojoje byloje nepakanka objektyvių ir neginčijimų įrodymų, patvirtinančių, kad A. S. 2017 m. lapkričio 5 d. apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini) esančio namo kambaryje kilusio konflikto metu mušė ir kitaip smurtavo prieš sutuoktinę J. S., t. y. šeimos narį, tyčia ją pargriovė ant sofos, rankomis smaugė bei pastūmė į spintą ir sieną, tuo šeimos nariui sukėlė fizinį skausmą.
Motyvuojamoji dalis
21. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apkaltinamasis nuosprendis, kokį šiuo atveju prašo priimti prokuroras, negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nešališkai ištyrė A. S. tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus ir pagrįstai visas kilusias abejones vertino kaltinamojo naudai bei jį išteisino pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje A. S. veiksmuose nebuvo nustatyta nusikalstamos veikos požymių, dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su prašoma skirti bausme, nepasisakoma ir jie paliekami nenagrinėti.
22. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir motyvais pagrindo nėra, todėl Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. liepos 31 d. nuosprendis paliekamas galioti, o prokuroro Ramučio Mickaus apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Ramučio Mickaus apeliacinį skundą atmesti.