Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-08-29 · Administracinė byla Nr. A-146-2626-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-08-29
Bylos Nr.
A-146-2626-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas
E. G.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Advokatai
Lina Meškauskienė
Kategorijos
  • 6.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-2626/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02775-2010-7Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2; 79.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugpjūčio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei Linai Meškauskienei,atsakovo atstovei Irminai Junevičiūtei,trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Živilei Karčiauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja E. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 1-5), prašydama:

panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) 2010 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. 6-13-503;panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 6-13-516;panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 6-13-548;panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 6-13-573;panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 6-13-574;panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 6-13-575;panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. (11.6) I-5167;įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pagal skundžiamus sprendimus išskaitytą motinystės (tėvystės) išmokos dalį;priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Skunde ir pareiškėjos atstovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 92-95) paaiškino, kad pareiškėja, kuri yra individualia veikla užsiimantis asmuo, nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 23 d. buvo nėštumo ir gimdymo atostogų. Skundžiami 2010 m. birželio 18 d., 2010 m. birželio 19 d. ir 2010 m. birželio 22 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai buvo priimti po to, kai pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka 2010 m. balandžio 28 d. pateikė gyventojo pajamų deklaraciją už 2009 metus, kurioje buvo nurodyta bendra iš individualios veiklos gauta pajamų 2009 metais suma – 45488,4 litų. Šios pajamos gautos pagal 2009 m. balandžio 21 d., 2009 m. birželio 11 d., 2009 m. liepos 16 d., 2009 m. lapkričio 3 d. sąskaitas atitinkamai 2009 m. birželio 18 d., 2009 m. liepos 9 d., 2009 m. rupjūčio 31 d., 2009 m. gruodžio 10 d. Pareiškėjos teigimu, VSDFV Vilniaus skyrius, pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Ligos ir motinystės įstatymas), tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Ligos ir motinystės pašalpų nuostatai) reikalavimus, pareiškėjos gautas pajamas nepriklausomai nuo jų gavimo dienos (mėnesio) priskyrė ir tolygiai išdėstė visiems 2009 metams, t. y. kiekvienam 2009 m. mėnesiui. Dėl tokio, pareiškėjos manymu, nepagrįsto pajamų paskirstymo visiems metams, neatsižvelgiant į faktinį jų gavimo laiką, atsakovas nepagrįstai apskaičiavo motinystės ir motinystės (tėvystės) išmokos permoką.

Dėl skundžiamų sprendimų nepagrįstumo ir neteisėtumo pareiškėja pateikė šiuos argumentus:

VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. birželio 18 d. sprendimas Nr. 6-13-503 ir 2010 m. birželio 19 d. sprendimas Nr. 6-13-516, kuriuose nurodoma, kad pareiškėja motinystės pašalpos gavimo laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 9 d. pagal pirmąjį sprendimą ir nuo 2009 m. kovo 10 d. iki 2009 m. kovo 23 d. pagal antrąjį sprendimą turėjo draudžiamųjų pajamų, dėl ko susidarė atitinkamai 11 107,39 litų ir 2 106,63 litų motinystės pašalpos ir priskaičiuotų mokesčių permoka, neatitinka faktinių aplinkybių, todėl neteisėti ir naikintini. Pareiškėja akcentavo, kad nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpis, už kurį ji gavo motinystės pašalpą, tęsėsi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 23 d. Šiuo laikotarpiu ji neturėjo jokių draudžiamųjų pajamų. Pirmąsias draudžiamąsias pajamas 2009 metais iš individualios veiklos gavo tik 2009 m. birželio 18 d. (2009 m. balandžio 21 d. sąskaita), t. y. jau pasibaigus nėštumo ir gimdymo (motinystės pašalpos mokėjimo) laikotarpiui. Kadangi VSDFV Vilniaus skyrius visas pareiškėjos 2009 metais gautas pajamas priskyrė 2009 metų atitinkamai I, II, III ir IV ketvirčiams, o po to šias pajamas išskaidė kiekvienam mėnesiui, todėl pareiškėjos 2009 m. birželio mėnesį gautos pajamos faktiškai buvo traktuotos kaip gautos pirmąjį metų ketvirtį proporcingai kiekvieną to ketvirčio mėnesį. Pareiškėja mano, kad toks pajamų priskyrimas yra neteisėtas nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 8 straipsnio 1 dalimi, pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu. Tiek Ligos ir motinystės įstatymo 5 straipsnio 5 dalis, tiek Ligos ir motinystės pašalpų nuostatų 41 punktas teisę į pašalpą (jos ribojimą) sieja su pajamų neturėjimu (turėjimu) pašalpos gavimo laikotarpiu. VSDFV sprendime nurodyti argumentai, esą pajamų gavimo momentas gali būti perkeltas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 patvirtintais Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatais (toliau – ir Registro nuostatai), t.y. Registro nuostatų 25.11 punktu, yra nepagrįsti ir atmestini. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, jog iki įsigaliojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. vasario 10 d. nutarimui Nr. 125, duomenų apie konkretų mėnesį apdraustojo turėtas pajamas Registre iš viso nebuvo, ir tik įsigaliojus minėtam Vyriausybės nutarimui, pakeitusiam Registro nuostatus, o būtent pagal šių nuostatų 25.11 punktą savarankiškai dirbančiųjų pajamos galėjo būti išskaidomos proporcingai visiems metams (veiklos vykdymo laikotarpiui). Pareiškėjos nuomone, Vyriausybės nutarimas, įsigaliojęs tik 2010 metais, negalėjo turėti įtakos jai paskirtų ir 2009 metais išmokėtų motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydžio. Motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiuotos pagal jau po šių išmokų išmokėjimo datos priimtus teisės aktus, tokiu būdu pažeisti konstituciniai įstatymo negaliojimo atgal, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir saugumo principai.

VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. 6-13-573 ir 2010 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. 6-13-574, kuriais nuspręsta nuo 2010 m. birželio 28 d. išskaityti po 50 % iš pareiškėjos gaunamos bet kurios išmokos sumas pagal aukščiau nurodytus VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. birželio 18 d. ir 2010 m. birželio 19 d. sprendimus, naikintini, nes šie sprendimai yra priimti nepagrįstų ir neteisėtų sprendimų pagrindu, o išskaitytos sumos turi būti grąžintos pareiškėjai.VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. birželio 22 d. sprendimas Nr. 6-13-548, kuriame nurodoma, jog pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos gavimo laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. susidarė 16 684,66 litų ir priskaičiuotų mokesčių permoka dėl draudžiamųjų pajamų, turėtų visą 2009 metų motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo laikotarpį, neatitinka faktinių aplinkybių, todėl neteisėtas ir naikintinas. Pareiškėja, vadovaudamasi Ligos ir motinystės įstatymo 21 straipsnio 4 dalies bei Ligos ir motinystės pašalpų nuostatų 48¹ punkto nuostatomis, pažymėjo, kad jokie jos konkretų mėnesį gautų pajamų paskirstymai ir (ar) išdalinimai Registre nepakeičia pajamų gavimo (pripažinimo) momento, su kuriuo Ligos ir motinystės įstatymas sieja teisę į motinystės išmokas. Pirmiau minėta Vyriausybės 2010 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 125 nustatyta tvarka, pagal kurią savarankiškai dirbančių asmenų pajamos per veiklos vykdymo laikotarpį išdalinamos proporcingai kiekvienam mėnesiui, negali būti taikoma atgal. Pareiškėjos teigimu, VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai, kuriais jos motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiuotos pagal jau po šių išmokų išmokėjimo priimtus teisės aktus, kaip minėta, pažeidžia konstitucinius įstatymo negaliojimo atgal, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir saugumo principus. Pareiškėjos teigimu, apskaičiuojant jos birželio, liepos, rugpjūčio ir gruodžio mėnesio pašalpas, jos gautos pajamos pagal 2009 m. balandžio 21 d., 2009 m. birželio 11 d., 2009 m. liepos 16 d., 2009 m. lapkričio 3 d. sąskaitas galėjo būti priskirtos draudžiamosioms pajamoms tik pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3, 4, 5, 6, 8, 9, 16, 18¹, 19 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 10 straipsnyje pateiktą skaičiuoklę ir tik gauta suma galėjo būti mažinama atitinkamo mėnesio, kurį gautos pajamos, motinystės (tėvystės) pašalpa. Dėl tų pačių priežasčių naikintinas ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. 6-13-575, kuriuo nuspręsta nuo 2010 m. birželio 28 d. išskaityti po 50 % iš pareiškėjos gaunamos bet kurios išmokos sumas, apskaičiuotas pagal VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 6-13-548 ir VSDFV 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. (11.6) I-5167.

Šalies argumentai

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 31-34), kuriame išdėstytą poziciją palaikė atsakovo atstovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 92-95), nurodė, kad Ligos ir motinystės įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (iki 2010 m. birželio 31 d. galiojusi redakcija) numatyta, jog savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama tik motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokoms gauti, ir sveikatos draudimu. Ligos ir motinystės įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apdraustojo asmens draudžiamosiomis pajamomis laikomos visos asmens pajamos, nuo kurių buvo mokamos arba turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui. To paties straipsnio 4 dalis nustato, kad savarankiškai dirbančių asmenų socialinio draudimo stažas nustatomas pagal sumokėtas socialinio draudimo įmokas. Jei šios įmokos sumokėtos nuo minimalios mėnesinės algos dydžio sumos, įgyjamas vieno mėnesio socialinio draudimo stažas, o tais atvejais, kai įmokos sumokėtos nuo mažesnės ar didesnės nei minimalioji mėnesinė alga sumos, socialinio draudimo stažas laikomas proporcingai mažesniu arba didesniu. Remiantis 2008 m. gruodžio 18 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3, 4, 5, 6, 8, 9, 16, 18¹, 19 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. IX-71 10 straipsnio 4 dalimi, savarankiškai dirbančių asmenų draudžiamosiomis pajamomis laikomos pajamos, nuo kurių 2009 metais įmokėtos sumažinto tarifo ligos ir motinystės privalomojo draudimo įmokos ir kurios apskaičiuotos proporcingai mokėtoms valstybinio socialinio draudimo įmokoms. Todėl individualią veiklą vykdančio asmens 2009 metais gauta pajamų suma dauginama iš 0,3509 dydžio koeficiento, kuris apskaičiuojamas 2009 metais sumažintą socialinio draudimo įmokos tarifą (10 proc.) dalinant iš tų metų bendrojo socialinio draudimo įmokų tarifo (28,5 proc). Remiantis Ligos ir motinystės įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi, individualią veiklą 2009 metais vykdančių asmenų metinę pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, sumą sudaro Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaruotų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų ir apskaičiuotos mokestinių metų individualios veiklos pajamų mokesčio sumos skirtumas. To paties įstatymo 9 straipsnio 5 dalis nustato, jog socialinio draudimo įmokos nuo asmens pajamų, gautų praėjusiais metais, metinės sumos turi būti sumokėtos iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai paskutinės dienos.

Pažymėjo, kad Ligos ir motinystės įstatymas (5 str. 5 d. 1, 3 p., 21 str. 4 d.) bei Ligos ir motinystės nuostatai (41, 44, 48¹ p.) numato, kad motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimui reikšminga yra tai, ar asmuo motinystės ir motinystės (tėvystės) atostogų metu neturi draudžiamųjų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos. Ar asmuo motinystės (tėvystės) pašalpos gavimo laikotarpiu turi draudžiamųjų pajamų, nustatoma pagal Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras) duomenis (Ligos ir motinystės įstatymo 10 str. 3 d.). Vadovaujantis Registro nuostatų 25.11 punktu, teritorinė registro tvarkymo įstaiga (VSDFV teritorinis skyrius) savarankiškai dirbančių asmenų praėjusių metų pajamų metinę sumą, nuo kurios turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos socialinio draudimo įmokos (remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis), ir jų sumokėtų įmokų metinę sumą Registro tvarkymo įstaigos nustatyta tvarka išdėsto ketvirčiais (už 2009 m.) proporcingai savarankiškai dirbančio asmens veiklos vykdymo laikotarpiui ir sumokėtoms įmokoms.

Pažymėjo, kad pareiškėja, kaip vykdantis individualią veiklą asmuo, 2010 metais deklaravo pajamas už 2009 metus, todėl VSDFV Vilniaus skyrius, gavęs iš Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenis apie pareiškėjos deklaruotą 2009 metų pajamų metinę sumą (38 665,14 Lt), vadovaudamasis Registro nuostatų 25.11 punktu, pagrįstai pareiškėjos pajamas išdėstė ketvirčiais už pareiškėjos deklaruotą veiklos vykdymo laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., t. y.: už 2009 m. I ketvirtį – 9 533,90 Lt, II ketvirtį – 9 639,80 Lt, III ketvirtį – 9 745,70 Lt, IV ketvirtį – 9 745,74 Lt. Kadangi nuo šių sumų buvo sumokėtos sumažinto tarifo įmokos, laikoma, kad pareiškėjos 2009 m. I ketvirčio vieno mėnesio pajamos – 1 115,15 Lt, II ketvirčio – 1 127,54 Lt, III ketvirčio – 1 139,92 Lt, IV ketvirčio – 1 139,93 Lt. Pareiškėjos vieno mėnesio draudžiamųjų pajamų suma yra didesnė nei minimali mėnesinė alga, todėl laikoma, kad ji draudžiamųjų pajamų turėjo visą mėnesį. Atsižvelgus į tai, jog E. G. 2010 metais deklaravo individualios veiklos pajamas už 2009 metus, buvo nustatyta, kad ji motinystės pašalpos gavimo laikotarpiu (motinystės pašalpa pareiškėjai paskirta VSDFV Vilniaus skyriaus 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. 6-24-33351 nuo 2008 m. lapkričio 4 d. iki 2009 m. kovo 9 d. ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 6-24-7853 už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 10 d. iki 2010 m. kovo 23 d.) turėjo draudžiamųjų pajamų. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad motinystės pašalpos gavimo laikotarpiu pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų, kurių mėnesio suma buvo didesnė nei minimali mėnesinė alga, todėl, vadovaujantis Ligos ir motinystės įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 1 punktu bei Ligos ir motinystės nuostatų 41 punktu, pareiškėjai tuo metu neturėjo būti mokama motinystės pašalpa. Taigi, atsakovo teigimu, VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai priėmė 2010 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. 6-13-503 ir 2010 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 6-13-516 dėl motinystės pašalpos už minėtus laikotarpius permokos nustatymo bei 2010 m. birželio 28 d. sprendimus Nr. 6-13-573, Nr. 6-13-574 dėl motinystės pašalpos permokos išieškojimo.

Paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 6-24-9578 pareiškėjai buvo paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2011 m. sausio 20 d. Vadovaujantis Ligos ir motinystės įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi (iki 2010 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija), kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis, nuo 2009 m. sausio 1 d. buvo apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per 9 kalendorinius mėnesius, nuo 2009 m. liepos 1 d. – per 12 kalendorinių mėnesių, buvusių prieš vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį. Todėl pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos dydis buvo nustatytas pagal vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį, apskaičiuotą pagal jos nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2009 m. vasario 28 d. turėtas draudžiamąsias pajamas. Kadangi motinystės pašalpos gavimo laikotarpiu pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų, jai tuo metu, vadovaujantis Ligos ir motinystės įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 1 punktu, neturėjo būti mokama motinystės pašalpa, kuri įeina į draudžiamąsias pajamas, pagal kurias nustatomas ir motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti naudojamas kompensuojamasis uždarbis. Todėl įvertinus pareiškėjos pajamas, gautas iš individualios veiklos, ir perskaičiuotą motinystės pašalpą, pasikeitė ir pareiškėjos draudžiamosios pajamos bei pagal jas apskaičiuotas vienos dienos kompensuojamasis uždarbis. Atsižvelgęs į naujus duomenis, VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 6-26-2464 perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2011 m. sausio 20 d., t. y. nuo teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijimo dienos pagal pasikeitusį kompensuojamąjį uždarbį. Vadovaudamasis Ligos ir motinystės įstatymo 21 straipsnio 4 dalimi bei Ligos ir motinystės nuostatų 48¹ punktu, atsakovas pažymėjo, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. birželio 22 d. sprendimas Nr. 6-13-548, kuriuo buvo nustatyta motinystės (tėvystės) pašalpos permoka už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2010 m. gegužės 31 d., bei 2010 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. 6-13-575 dėl motinystės (tėvystės) pašalpos permokos išieškojimo yra pagrįsti ir teisėti.

Atkreipė dėmesį į tai, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. (10.4) 3-87581 ir 2010 m. liepos 7 d. raštu Nr. (10.4) 3-42912 pareiškėjai buvo suteikta visa informacija ginčo klausimais.

Be to, atsakovas nesutiko su skundo teiginiu, jog skundžiami sprendimai pažeidžia konstitucinius įstatymo negaliojimo atgal, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir saugumo principus, kadangi pareiškėjos individualios veiklos pajamos nustatytos ir motinystės (tėvystės) pašalpos paskaičiuotos vadovaujantis galiojančiais teisės aktais.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 68-71) ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdyje (b. l. 92-95) rėmėsi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos išdėstė pirmosios instancijos teismui atsakovas. Be to, nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 7 straipsnio 2 dalyje (2009 metais galiojusi redakcija) buvo nustatyta, kad individualią veiklą vykdančių asmenų socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos ir mokamos nuo praėjusiais metais gautų pajamų metinės sumos. Asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip tai apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, pajamų metinę sumą sudaro Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaruotų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų ir apskaičiuotos mokestinių metų individualios veiklos pajamų mokesčio sumos skirtumas. VSDĮ 9 straipsnio 4, 5 dalyse (2009 metais galiojusi redakcija) nustatyta, kad individualią veiklą vykdantys asmenys jiems priklausančias mokėti socialinio draudimo įmokas moka į VSDFV teritorinio skyriaus sąskaitą nuo veiklos vykdymo pradžios iki veiklos pabaigos. Socialinio draudimo įmokos nuo asmens pajamų, gautų praėjusiais metais, metinės sumos turi būti sumokėtos iki metinės pajamų (pelno) mokesčio deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai termino paskutinės dienos. Atsižvelgdamas į tai, trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad individualią veiklą vykdantys asmenys laikomi neturinčiais draudžiamųjų pajamų tuo laikotarpiu, kai jie Valstybinės mokesčių inspekcijos nustatyta tvarka deklaravo veiklos nevykdymą arba veiklos pabaigą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimu (b. l. 97-103) pareiškėjos E. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi Ligos ir motinystės įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 5 dalies 1, 3 punktų, 21 straipsnio 4 dalies bei Ligos ir motinystės nuostatų 41, 48¹ punktų, 55¹ punkto 3 pastraipos, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3, 4, 5, 6, 8, 9, 16, 18¹, 19 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 10 straipsnio (Ligos ir motinystės nuostatų 6 punkto 2 pastraipos), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2009 metais galiojusi redakcija), 9 straipsnio 4, 5 dalių (2009 metais galiojusi redakcija), 10 straipsnio, taip pat Registro nuostatų 25.11 punkto (iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) nuostatomis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad pagal Registro duomenis pareiškėja vykdė individualią veiklą visus 2009 metus, nes nėra duomenų apie veiklos nutraukimą kuriais nors 2009 metų mėnesiais, pareiškėja socialinio draudimo įmokas sumokėjo nuo 38 665,14 Lt. Remdamasis paminėtomis teisės normomis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos deklaruota individualios veiklos pajamų suma teisėtai išdėstyta proporcingai ketvirčiais už visus 2009 metus: I ketvirtį – 9 533,90 Lt, II ketvirtį – 9 639,80 Lt, III ketvirtį – 9 745,70 Lt ir IV ketvirtį – 9 745,74 Lt. Nuo šių sumų pareiškėja sumokėjo sumažinto tarifo įmokas, todėl atsakovas pagrįstai nustatė, kad 2009 m. I ketvirtį vieno mėnesio pareiškėjos draudžiamosios pajamos motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpoms skaičiuoti yra 1 115,15 Lt (9 533,90 Lt : 3 x 0,3509), II ketvirtį – 1 127,54 Lt (9639,80 Lt : 3 x 0,3509), III ketvirtį – 1 139,92 Lt (9 745,70 Lt : 3 x 0,3509) ir IV ketvirtį – 1 139,93 Lt (9 745,74 Lt : 3 x 0,3509). Atsižvelgęs į tai, kad pagal pareiškėjos deklaruotas pajamas vieno mėnesio draudžiamosios pajamos didesnės nei minimali mėnesinė alga (800 Lt), teismas taip pat padarė išvadą, jog atsakovas pagrįstai rėmėsi Nuostatų 41, 48¹ punktais ir teisėtai konstatavo, kad pareiškėja pajamų turėjo visą mėnesį. VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Ligos ir motinystės įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 1 punktu bei Ligos ir motinystės nuostatų 41 punktu, pagrįstai 2010 m. birželio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 6-13-503 ir 2010 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 6-13-516 dėl motinystės pašalpos permokos nustatymo bei 2010 m. birželio 28 d. sprendimus Nr. 6-13-573 ir Nr. 6-13-574 dėl šios permokos išieškojimo. Taip pat VSDFV 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimu (raštu) Nr. (11.6) I-5167 buvo teisėtai nuspręsta, kad pagal Ligos ir motinystės nuostatų 12 punktą (kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas pagal Registro duomenis) pareiškėjai pagrįstai buvo perskaičiuotas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis.

Teismas pažymėjo, jog atsakovas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjai vaiko priežiūros atostogos suteiktos 2009 m. kovo 24 d., todėl vidutinis vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, vadovaujantis Ligos ir motinystės įstatymu bei Ligos ir motinystės nuostatais, apskaičiuotas pagal jos draudžiamąsias pajamas, turėtas nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2009 m. vasario 28 d. Atsižvelgęs į tai, kad pagal patikslintus Registro duomenis skaičiuotinu laikotarpiu pasikeitė pareiškėjos draudžiamosios pajamos (50 713,76 Lt), teismas padarė išvadą, jog VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 6-26-2464 teisėtai perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą pagal pasikeitusį vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį (271,20 Lt (50 713,76 Lt : 187 d. d.)). Taip apskaičiuota mėnesio pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks 1 metai yra 5 722,32 Lt (271,20 x 21,1 x 100 proc.), o iki vaikui sukaks 2 metai – 4 863,97 Lt (271,20 x 21,1 x 85 proc.).

Teismas nurodė, kad pagal Registro duomenis motinystės (tėvystės) pašalpos gavimo laikotarpiu pareiškėja dirbo savarankiškai bei turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Ligos ir motinystės įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 3 punktu, 21 straipsnio 4 dalimi bei Ligos ir motinystės nuostatų 48¹ punktu, pagrįstai 2010 m. birželio mėnesį priėmė sprendimą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos dalies mokėjimo. Atsižvelgęs į tai, kad nesant duomenų apie draudžiamąsias pajamas pareiškėjai buvo mokama viso dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa, teismas padarė išvadą, jog VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai 2010 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 6-13-548 nustatė motinystės (tėvystės) pašalpos permoką už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. bei 2010 m. birželio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 6-13-575 dėl šios permokos išieškojimo.

Teismas pabrėžė, jog pareiškėja nepagrįstai teigia, kad tik LR Vyriausybės 2010 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 125 buvo įtvirtinta tvarka, pagal kurią savarankiškai dirbančių asmenų pajamos per veiklos vykdymo laikotarpį išdalinamos proporcingai kiekvienam mėnesiui, todėl Vyriausybės nutarimas, įsigaliojęs tik 2010 metais, negalėjo įtakoti pareiškėjai paskirtų ir 2009 metais išmokėtų motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydžio.

Kiekvienas norminis aktas taikomas tik tiems visuomeniniams santykiams, kurie atsiranda aktui įsigaliojus, o tiems santykiams, kurie atsirado iki norminio akto įsigaliojimo, taikomos anksčiau galiojusios norminio akto taisyklės. Pažymėjo, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog atsakovas, priimdamas skundžiamus sprendimus, vadovavosi teisės normomis, kurios galiojo apskaičiuojant ir mokant pašalpą.

Remdamasis išdėstytu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. birželio 18 d. sprendimas Nr. 6-13-503, 2010 m. birželio 19 d. sprendimas Nr. 6-13-516, 2010 m. birželio 22 d. sprendimas Nr. 6-13-548, 2010 m. birželio 28 d. sprendimai Nr. 6-13-573, Nr. 6-13-574 ir Nr. 6-13-575 bei VSDFV 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Nr. (11.6) I-5167 yra pagrįsti ir teisėti.

III.

Pareiškėja E. G. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 109-112) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

Remiantis Ligos ir motinystės įstatymo 5 straipsnio 5 dalies, 21 straipsnio 4 dalies bei Ligos ir motinystės nuostatų 41, 48¹ punktų nuostatomis, motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpos dydis siejamas su vienintele sąlyga – pašalpos gavėjo pajamų gavimu atitinkamos pašalpos gavimo laikotarpiu, atitinkamą pašalpos mokėjimo mėnesį. Apeliantė pažymi, kad nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 23 d., už kurį ji gavo motinystės išmokas, ji neturėjo jokių pajamų. Pirmąsias draudžiamąsias pajamas 2009 metais iš individualios veiklos ji gavo tik 2009 m. birželio 18 d. (pagal 2009 m. balandžio 21 d. sąskaitą), t. y. pasibaigus nėštumo ir gimdymo (motinystės pašalpos mokėjimo) laikotarpiui. Anot apeliantės, jos pajamos, gautos pasibaigus motinystės (nėštumo ir gimdymo) atostogoms, negalėjo įtakoti nėštumo ir gimdymo laikotarpiu jai priskaičiuotos ir išmokėtos motinystės pašalpos išmokos perskaičiavimo.Remdamasi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, apeliantė mano, kad ji draudžiamąsias pajamas gavo tik motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo laikotarpiu, kuris prasidėjo nuo 2009 m. kovo 24 d., o ne nėštumo ir gimdymo pašalpos mokėjimo laikotarpiu (t. y. iki 2009 m. kovo 23 d.). Teismui pateikti duomenys ir dokumentai patvirtina, kad ji gavo pajamas, pripažintinas draudžiamosiomis pajamomis, 2009 m. birželio 18 d., 2009 m. liepos 9 d., 2009 m. rugpjūčio 31 d., 2009 m. gruodžio 10 d. Atsižvelgiant į tai, mano, kad, apskaičiuojant ir mokant jai motinystės (nėštumo ir gimdymo) ir motinystės (tėvystės) pašalpą už 2009 metų sausio - gegužės, rugsėjo - lapkričio mėnesius, neturėjo būti atsižvelgta į jos 2009 metais gautas pajamas, nes šiais mėnesiais ji pajamų neturėjo. Teigia, kad apskaičiuojant birželio, liepos, rugpjūčio ir gruodžio mėnesio pašalpas, jos 2009 m. birželio 18 d., 2009 m. liepos 9 d., 2009 m. rugpjūčio 31 d., 2009 m. gruodžio 10 d. gautos pajamos galėjo būti priskirtos draudžiamosioms pajamoms tik pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3, 4, 5, 6, 8, 9, 16, 18¹, 19 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 10 straipsnyje pateiktą skaičiuoklę ir tik gauta suma, atsižvelgiant į visas aplinkybes, galėjo būti mažinama atitinkamo mėnesio, kuri gautos pajamos, motinystės (tėvystės) pašalpa.Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nenurodė, koks teisės aktas nustato teisę/pareigą asmeniui, užsiimančiam veikla pagal individualios veiklos pažymą, o ne užsiimančiam individualia veikla (individualios įmonės savininkui), pranešti apie veiklos nevykdymą (pabaigą). Be to, teismas nenurodė, koks teisės aktas, reglamentuojantis socialinių išmokų (pašalpų) mokėjimą, nustato pagrindą nemokėti ar mokėti tik dalį socialinės išmokos, jei asmuo nevykdo ar vykdo veiklą. Apeliantės teigimu, teisės aktai, reglamentuojantys socialinių išmokų mokėjimą, šių išmokų dydį sieja tik su asmens pajamų gavimu ir nenumato jokių kitų sąlygų, pagrindų, kuriems esant ši išmoka galėtų būti nemokama arba mokama tik jos dalis. Pažymi, kad teisė teritorinei Registro tvarkymo įstaigai savarankiškai dirbančių asmenų praėjusių metų pajamų metinę sumą, nuo kurios turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos socialinio draudimo įmokos, ir jų sumokėtų įmokų metinę sumą išdėstyti mėnesiais proporcingai savarankiškai dirbančio asmens veiklos vykdymo laikotarpiui ir sumokėtoms socialinio draudimo įmokoms buvo nustatyta tik LR Vyriausybės 2010 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 125, kuris įsigaliojo 2010 m. vasario 10 d., t. y. po to, kai pasibaigė pareiškėjos motinystės (tėvystės) atostogos. Tokiu būdu minėtas nutarimas negalėjo įtakoti pareiškėjai paskirtų ir 2009 metais išmokėtų motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydžio. Be to, jokie pareiškėjos konkretų mėnesį gautų pajamų paskirstymai ir(ar) išdalinimai Registre nepakeičia pajamų gavimo (pripažinimo) momento (aiškiai įtvirtinto Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme), su kuriuo teisės aktai sieja pareiškėjos teisę į motinystės išmokas. Remdamasi teisės aktais, reglamentuojančiais motinystės pašalpų mokėjimą, apeliantė taip pat pažymi, kad pagrindinis šių teisės aktų tikslas yra kompensuoti asmens, kuris yra motinystės atostogose, negautas pajamas, tuo tarpu LR Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 patvirtintų Registro nuostatų 25.11 punkto, LR Vyriausybės 2010 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 125 pakeisto tų pačių nuostatų 25.11 punkto nuostatų tikslas yra susijęs su asmens pareiga sumokėti atitinkamo dydžio socialinio draudimo įmokas, asmeniui paskaičiuotinu draudimo stažu (priklausomai nuo sumokėtų socialinio draudimo įmokų), kuris tiesiogiai priklauso nuo veiklos vykdymo laikotarpio ir šiuo metu asmens gaunamų pajamų.

Šalies argumentai

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 117-119) nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriais rėmėsi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, atsakovo manymu, yra atmestinas apeliacinio skundo teiginys, kad skundžiamame sprendime teismas nenurodė, koks teisės aktas, reglamentuojantis socialinių išmokų mokėjimą, nustato pagrindą nemokėti ar mokėti tik dalį socialinės išmokos, jei asmuo nevykdo ar vykdo veiklą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi Ligos ir motinystės įstatyme, Registro nuostatuose įtvirtinta savarankiškai dirbančių asmenų socialinio draudimo įmokų mokėjimo ir skaičiavimo tvarka, taip pat Ligos ir motinystės įstatyme bei Ligos ir motinystės nuostatuose nustatyta motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpų mokėjimo tvarka. Kadangi Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis apeliantė vykdė veiklą visus 2009 metus, deklaravo 2009 metų pajamų metinę sumą, nuo kurios turėjo būti mokamos įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui (Ligos ir motinystės įstatymo 9 str. 4, 5 d.), t. y. per visą 2009 metų veiklos laikotarpį turėjo draudžiamųjų pajamų, Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime teisingai konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai nustatė pareiškėjos motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpų permokas.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su apeliaciniu skundu taip pat nesutinka ir prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 120-123) išdėsto tuos pačius argumentus, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teisme. Papildomai nurodo, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog pirmos instancijos teismas nenurodė, koks teisės aktas nustato, kad jos 2009 m. birželio, liepos, rugpjūčio ir gruodžio mėnesiais gautos pajamos (t. y. kai pareiškėjai buvo pervesti pinigai) turi būti dėstomos kaip visų metų draudžiamosios pajamos, nes tai reglamentuoja VSDĮ 7 straipsnio 2 dalis bei 9 straipsnio 4, 5 dalys (2009 metais galiojusi redakcija). Pažymi, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas nustato gyventojų pajamų apmokestinimo pajamų mokesčiu tvarką, o pajamas, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, ir socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarką reglamentuoja Valstybinio socialinio draudimo įstatymas.

Taip pat mano, kad yra klaidinantis apeliantės teiginys, jog ji negalėjo (neturėjo) pranešti apie veiklos nevykdymą (pabaigą). Paaiškina, kad duomenys apie savarankiškai dirbančių asmenų veiklos vykdymo laikotarpius gaunami iš Mokesčių mokėtojų registro. Registro nuostatų 25.11 punkte nustatyta tvarka vadovaujamasi išdėstant Valstybinėje mokesčių inspekcijoje 2010 metais deklaruotas metines 2009 metų individualios veiklos pajamas (savarankiškai dirbantys asmenys savo pajamas už praėjusius metus deklaruoja pasibaigus kalendoriniams metams). Paminėtas Registro nuostatų punktas nenustato naujų normų, o tik detalizuoja VSDĮ 7 straipsnio 2 dalyje (2009 metais galiojusi redakcija) įtvirtintą nuostatą apie metines pajamas. Pažymi, kad pareiškėjos pajamos išdėstytos visiems metams, nes pareiškėja nedeklaravo veiklos pabaigos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. balandžio 4 d. įsakymo Nr. VA-29 (su vėlesniais pakeitimais) nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėja iškėlė administracinį ginčą dėl VSDF valdybos Vilniaus skyriaus sprendimų 2010 m. birželio 18 d. Nr. 6-13-503, 2010 m. birželio 19 d. Nr. 6-13-516, 2010 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 6-13-548, kuriais nustatyta motinystės pašalpos permoka už laikotarpį nuo 2009 m.sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 23 d. bei motinystės (tėvystės) pašalpos permoka už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2010 m. gegužės 31 d. (toliau – ir Permokų nustatymo sprendimai Nr. 6-13-503, Nr. 6-13-516, Nr. 6-13-548), taip pat 2010 m. birželio 28 d. sprendimus Nr. 6-13-573, Nr. 6-13-574, Nr. 6-13-575, kuriais nuspręsta nuo 2010 m. birželio 28 d. išskaityti iš E. G. gaunamos bet kurios išmokos po 50 procentų motinystės bei motinystės (tėvystės) pašalpos permokas (toliau – ir Permokų išieškojimo sprendimai Nr. 6-13-573, Nr. 6-13-574, Nr. 6-13-575).

Pareiškėjos prašomas panaikinti VSDF valdybos 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Nr. (11.6) I-5167 yra priimtas išnagrinėjus ginčą išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šiuo sprendimu VSDF valdybos teritorinio skyriaus priimti sprendimai palikti nepakeisti. Taigi pareiškėjai teisines pasekmes sukelia VSDF valdybos Vilniaus skyriaus sprendimai.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą laikydamasi šios įstatymo normos reikalavimų.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (toliau – ir VSDĮ ) 30 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad Fondo valdybos teritoriniai skyriai yra Fondo valdybos steigiamos teritorinės įstaigos, kurių pagrindinis uždavinys - operatyvus Fondo lėšų tvarkymas užtikrinant priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų surinkimą ir išieškojimą į Fondą laiku ir teisingą socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 30 straipsnį, nustatantį valdybos teritorinių skyrių funkcijas, teritoriniams padaliniams yra priskirtos funkcijos: kontroliuoti priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų, baudų, delspinigių sumokėjimą ir vykdo laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą (1 p.); priimti prašymus gauti pensiją, pašalpą ar kitą išmoką ir ją skirti (2 p.); įstatymų nustatyta tvarka išieškoti dėl gavėjų kaltės permokėtas pensijų, pašalpų ir kitų išmokų sumas (8 p.); mokėti pensijas, pašalpas ar kitas išmokas ir tvarkyti jų apskaitą (10 p.).

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnis nustato atsakomybės už Fondui padarytą žalą sąlygas. Šio straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu socialinio draudimo išmokos neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Fondo lėšų. Išieškomos sumos dydis per mėnesį negali viršyti 50 procentų gavėjui priklausančios socialinio draudimo išmokų sumos. Jeigu asmuo jokių socialinio draudimo išmokų negauna, permoka išieškoma teismo tvarka.

Iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas suteikė VSDFV teritoriniams skyriams teisę įstatymų nustatyta tvarka išieškoti dėl gavėjų kaltės permokėtas pensijų, pašalpų ir kitų išmokų sumas, jei yra įstatymu nustatytos sąlygos.

VSDFV teritoriniais skyriai, atlikdami įstatymų leidėjo jų kompetencijai priskirtas viešojo administravimo funkcijas ir priimdami atitinkamus individualius teisės aktus, be kita ko, turi vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis. Šio įstatymo 8 straipsnis nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog viešojo administravimo subjekto priimtame individualiame teisės akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žiūrėti, pavyzdžiui, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009 ir kt.). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žiūrėti, pavyzdžiui, 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008).

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad Permokų nustatymo sprendimai Nr. 6-13-503, Nr. 6-13-516, Nr. 6-13-548 ir Permokų išieškojimo sprendimai Nr. 6-13-573, Nr. 6-13-574, Nr. 6-13-575 neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Kiekviena valdžios institucija (taip pat ir viešojo administravimo) yra saistoma bendrųjų inter alia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Todėl atsakovas, nusprendęs, jog yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjai buvo permokėta motinystės pašalpa ir yra pagrindas ją išieškoti, privalėjo motyvuoti savo sprendimus pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Permokų nustatymo sprendimuose nurodyti tik laikotarpiai už kuriuos pareiškėjai nustatytos motinystės pašalpų permokos ir permokėtos sumos, taip pat įrašyta, kad permokos susidarė dėl to, kad pašalpos mokėjimo laikotarpiu pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų. Sprendimuose nenurodyta kokiomis būtent nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir materialinės teisės aktų normomis remtasi konstatuojant pašalpos permoką. Minėtuose sprendimuose nurodytas argumentas, jog permokos susidarė dėl to, kad pašalpos mokėjimo laikotarpiu pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų yra abstraktus, nepagrįstas jokiais konkrečiais objektyviais duomenimis (faktais) ir šio argumento nėra aišku apie kokias būtent draudžiamąsias pajamas (kada ir iš kokios veiklos gautas) kalbama sprendimuose. Be to, šiuose sprendimuose iš viso nenurodytas jų priėmimo teisinis pagrindas. Minėti Permokų nustatymo sprendimų Nr. 6-13-503, Nr. 6-13-516, Nr. 6-13-548 turinio trūkumai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme yra esminiai, todėl šie sprendimai negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais, o jų pagrindų priimti sprendimai dėl pašalpų permokos išieškojimo.

Teisėjų kolegija nustatė, kad į Permokų išieškojimo sprendimus Nr. 6-13-573, Nr. 6-13-574, Nr. 6-13-575 yra perrašytos Permokų nustatymo sprendimuose Nr. 6-13-503, Nr. 6-13-516, Nr. 6-13-548 nurodytos permokų sumos pakartojant jau minėtą konkrečiais objektyviais duomenimis (faktais) nepagrįstą teiginį, kad pašalpos mokėjimo laikotarpiu pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų. Permokų išieškojimo sprendimuose nurodyta, kad jie priimti vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi bei Ligos ir motinystės pašalpų nuostatų 71 punktu. Minėtoje įstatymo normoje ir ją pakartojančiame Ligos ir motinystės pašalpų nuostatų 71 punkte yra nustatyta, kad jeigu socialinio draudimo išmokos neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Fondo lėšų. Tačiau Permokų išieškojimo sprendimuose nėra jokių objektyviais duomenimis (faktais) pagrįstų argumentų, kad pašalpos permokos susidarė (jei jos iš tikrųjų susidarė) dėl pareiškėjos kaltės ir dėl to atsirado pagrindas taikyti pareiškėjai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatas. Dėl minėtų priežasčių Permokų išieškojimo sprendimai Nr. 6-13-573, Nr. 6-13-574, Nr. 6-13-575 taip pat negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais.

Atsakovo argumentai dėl Permokų nustatymo sprendimų ir Permokų išieškojimo sprendimų priėmimo faktinio ir teisinio pagrindimo, kurie išdėstyti atsiliepime į pareiškėjos skundą dėl minėtų sprendimų, nėra pagrindas šiuos sprendimus laikyti pagrįstais ir teisėtais, nes įstatymas reikalauja, kad kiekvieno individualaus teisės akto pagrindimas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis turi būti nurodytas individualiame teisės akte (VAĮ 8 str.). Kilus ginčui teisme dėl individualaus teisės akto, jį priėmęs viešojo administravimo subjektas, kuris su skundu nesutinka, turi pareikšti savo poziciją dėl priimto akto pagrindimo atitinkamais objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis teisingumo, pakankamumo ir pan.

VSDF valdyba, išnagrinėjusi ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, dėl Permokų nustatymo sprendimų ir Permokų išieškojimo sprendimų, 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. (11.6) I-5167 pareiškėjos skundo nepatenkino. Iš minėto sprendimo matyti, kad VSDF valdyba nepatikrino ir neįvertino teritorinio skyriaus priimtų sprendimų pagrįstumo objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis kontekste, nepasisakė, ar sutinka, kad yra pagrindas taikyti pareiškėjai Permokų išieškojimo sprendimuose nurodytas teisės normas. Kadangi VSDF valdybos 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendime Nr. (11.6) I-5167 nepateiktas pareiškėjos skundžiamų teritorinio skyriaus sprendimų pagrįstumo patikrinimas, kuris turėjo būti atliktas nagrinėjant ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o remiantis Registro duomenimis pateiktas atitinkamas savarankiškas vertinimas, dėl minėtos priežasties šis sprendimas taip pat laikytinas nepagrįstu ir naikintinas.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas (ABTĮ 143 str.) panaikinant atsakovo priimtus sprendimus bei VSDF valdybos sprendimą, kadangi jie prieštarauja aukštesnę galią turintiems teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d.1 p.). Tenkinti pareiškėjos skundą dalyje dėl VSDFV Vilniaus skyriaus įpareigojimo išmokėti pagal skundžiamus sprendimus išskaitytą motinystės pašalpos dalį nėra pagrindo, nes skundžiamų akto, kuriuo remiantis atliktas išskaitymas, panaikinimas yra pagrindas grąžinti išskaitytą sumą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos E. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjos skundą patenkinti iš dalies. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. 6-13-503, 2010 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 6-13-516, 2010 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. 6-13-548, 2010 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 6-13-573, 2010 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 6-13-574, 2010 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 6-13-575 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. (11.6) I-5167 panaikinti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėIrmantas JarukaitisArūnas Sutkevičius