Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. gynėjo advokato Valdo Falkausko apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo J. P. nuteistas pagal BK 181 str. 3 d. laisvės atėmimu 4 metams, pagal BK 146 str. 2 d. – laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., 9 d., šią subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su 2011 m. birželio 16 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, paskiriant bausmę atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. P. nuteistas už tai, kad iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su V. Ž. ir G. D., 2010-09-03 apie 23 val. atvyko į Panevėžio miestą, prie (duomenys neskelbtini) gatvėje esančio namo Nr. (duomenys neskelbtini) kur V. Ž. ir G. D., pavartodami fizinį smurtą prieš A. B., tai yra jėga pargriaunant A. B. ant žemės, suduodant A. B. ne mažiau kaip tris smūgius rankomis į galvos sritį, grasinant A. B. šaunamuoju ginklu – pusiau automatiniu 7.65 mm kalibro pistoletu „Browning“, jėga įsodino A. B. į automobilį „Saab“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir nugabeno jį į Kauno miestą, kur 2010-09-04 apie 1 val. nuvežė jį į J. P. nurodytą patalpą adresu (duomenys neskelbtini) ir patalpino šio namo pirmojo aukšto bute, kur J. P. su kitais bendrininkais A. B. pasodino ant sulankstomos kėdės ir, perkišus jo vieną ranką per porankį, surakino A. B. rankas antrankiais, ant A. B. galvos uždėtą medžiaginį maišą apvyniojo lipnia juosta, surišo A. B. kojas užtraukiama plastikine juostele ir šiais bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam A. B. odos nubrozdinimus kairiajame antakyje, dešinės ausies kaušelyje, riešuose ir čiurnose, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, kas sukėlė A. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko pasikeisdami saugojo ir laikė A. B. minėtose patalpose iki 2010-09-14, kuomet apie 3 val. A. B. savarankiškai išsilaisvino ir pabėgo, tai yra neteisėtai, pavartojant fizinį smurtą ir sukeliant pavojų A. B. gyvybei ir sveikatai, atėmė A. B. laisvę ir laikė jį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas.

Be to, J. P. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2010-09-04 13 val. 11 min. iki 2010-09-14 3 val. 11 min., iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe kartu su V. Ž. ir G. D., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai, tai yra V. Ž. ir G. D. kalbant su nukentėjusiuoju G. K. telefonu bei siunčiant SMS žinutes iš mobiliojo ryšio telefonų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)G. K. į mobiliojo ryšio telefonus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), pokalbių metu bei SMS žinutėse grasindami pavartoti fizinį smurtą prieš G. K. brolį A. B., tai yra grasindami nupjauti A. B. pirštą, ranką, „paleisti detalėmis“ bei grasindami susidoroti su pačiu G. K. išsakant žodžius „nubausim ir tave“, o J. P. apie tai žinant ir suvokiant, 2010 m. rugsėjo 9-10 d. laikotarpyje automobiliu nuvežė į Panevėžio miestą bendrininką V. Ž., kuris po nukentėjusiosios E. K. buto balkonu padėjo plastikinį maišelį, kuriame buvo Tele - 2 „Pildyk“ pakuotė su SIM kortele ir dvi kompaktinės DVD plokštelės su nelaisvėje laikomo nukentėjusiojo A. B. balso įrašu, tokio turinio: „geriau rink pinigus, būtinai atsiimk iš mentų zajavą, pasakyk mentams, kad užgėręs, su mergom ir draugais. Po dviejų dienų gausi nurodymus kaip paduoti pinigus. Pinigus rink, nes kitaip kasdieną gausi po vieną rankos pirštą. Nedaryk jokių veiksmų, daryk viską taip, kaip sakau aš“, ir tokiu būdu, bendrais veiksmais vertė nukentėjusįjį G. K. savo, V. Ž. ir G. D. naudai perduoti didelės vertės turtą – 100 000 eurų.

Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodo apie tai, kad J. P. kaltę paneigia ir tokios aplinkybės: jo telefonas A. B. vežimo iš Panevėžio į Kauną metu buvo išjungtas. Tačiau ši aplinkybė nei paneigia, nei patvirtina, kad A. B. buvo gabenamas iš Panevėžio į Kauną. Kad jis buvo prie savo namų pagrobtas ir prievarta įsodintas į savo automobilį bei vežamas į Kaune esančias J. P. tėvams priklausančias patalpas, ir kad šiame nusikaltime dalyvavo ir J. P., įrodyta byloje surinktais įrodymais, tą patvirtina ir pats J. P.. Lieka neaišku ką, anot gynėjo, reiškia ši aplinkybė. Kita vertus, nuosprendyje ir nenurodyta, kad G. K. grasinamojo pobūdžio žinutės buvo siunčiamos iš J. P. mobiliojo ryšio telefono. Skunde gynėjas taip pat nurodo, kad SMS žinutės „Sveikas, broli, papuoliau į bėdą, nežinau kur ir kas, reikia paduoti 100 stuku euru ir kuo greičiau, nes bus labai blogai. Patikek čia ne juokai! Susirink viska pas save ir skrysk cia kuo greičiau. Cia gausi kitus nurodymus. Tik jokiu mentu.“ turinio analizė rodo, jog joje nėra grasinimo neigiamomis pasekmėmis. Pirmiausia kolegija pažymi, kad šioje žinutėje yra užfiksuotas reikalavimas surinkti didelę sumą pinigų. Prašymas nesikreipti į policiją ir tai, kad jis dar gaus nurodymus, nukentėjusiajam G. K. tik patvirtino reikalavimo neteisėtumą. O žodžiai, kad bus labai blogai ir kad tai ne juokai, būtent ir rodo grasinamąjį pobūdį. Be to, kaip parodė nukentėjusysis, jis suprato, kad iš brolio A. B. telefono numerio žinutę rašė jam ne pats brolis, tai jis suprato iš to, kad tekstas buvo be klaidų, o A. B. rašydavo su klaidomis, be skyrybos ženklų. Antra, byloje nustatyta, kad tai buvo tik pirmoji žinutė, siųsta G. K., jau po kelių minučių buvo išsiųsta kita „gavai zin? viską supratai?“. Kitos žinutės, kurias gavo G. K., buvo siųstos iš skirtingų abonentų numerių ir buvo akivaizdžiai ir tiesiogiai grasinančio turinio: „Zinia gavai? Pinigus surinkai? Per ka padavinėsi? Uz 10@ ranka galim atsiusti“; „Maziau klausinek. greiciau judinkis. Zajava atsiemet?“; „Greiciau atrasinek nera laiko zaisti su tavim.ar su mentais mastai atsakymus? 5mim dar palaukiam tavo atsakymu“; „Tu salygu nestatinek. Motina pas mentus buvo, tai tegul nueina ir pasako kad atsirado brolis. Ant taves jau mentu chvostas yra mes zmoniu nepakisinesim. Surinkai pinigus? Suma reali. Gali puse paduoti dabar, kitus palauksim dar 3 dienas. Nebejuokauk pats“; „Skolinkis.cia neturgus. 50@ paduodi dabar, kitu laukiam 3 d. Kitaip paleisim detalemis. Matom kad nesusigraibai kas per situacija“; „Tel laikyk įjungta. Parasim kur nuvaziuoti pasiimti pirsta. Matom kad realei nemastai ir nesupranti kur papuoles esi“; „Jokiu navotkiu cia nera rysk ta tema. Nesk pinigus. Nesupratingas esi, tai lauk dovanu“; „Pasimastei? supranti kas viksta? Paduosi pinigus, pasiimsi broli sveika“; „Kitaip nerak a mastyti. Nubausim ir tave“. Išdėstytų žinučių turinys leidžia padaryti išvadą, kad buvo grasinama panaudoti fizinį smurtą prieš G. K. brolį A. B. nupjaunant jam pirštą, „paleidžiant detalėmis“, taip pat buvo grasinama ir pačiam G. K. „nubausim ir tave“, jei šis nesurinks ir neperduos nuteistiesiems 100 000 eurų. Visgi pagrindinis apeliacinio skundo argumentas yra tai, kad byloje nėra surinkta įrodymų, jog J. P. rašė grasinamojo pobūdžio žinutes su reikalavimu sumokėti pinigus, kad nukentėjusieji neparodė, jog jis būtų tiesiogiai su jais apie tai bendravęs, ir jis net nežinojo, kad bus reikalaujama pinigų iš G. K.. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiame nuosprendyje jau minėta, jog pats A. B. pagrobimo ir laisvės atėmimo jam faktas būtent ir buvo susijęs su tikslu neteisėtai iš jo brolio G. K. reikalauti pinigų. Nuteistasis G. D. ikiteisminio tyrimo metu buvo parodęs, kad tai J. P. su V. Ž. sugalvojo tokią pinigų sumą, nes taip pat norėjo dalies pinigų. Šioje byloje nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarytos bendrininkaujant. Tai reiškia, kad bendrininkus siejo bendras nusikalstamas sumanymas, bendras siekiamas tikslas, ir tai yra įrodyta ir pačių nuteistųjų parodymais. J. P. su bendrininkais iš anksto aptarė A. B. pagrobimo planą, pasidalijo vaidmenis ir jiems pasiruošė: G. D. pasirūpino ginklu, maišu, kurį uždėjo nukentėjusiajam ant galvos, J. P. nukentėjusiojo sulaikymui paėmė antrankius bei dvi neperšaunamas liemenes, iš anksto pasirūpino patalpa, kurioje bus laikomas nukentėjusysis ir jo automobilis. J. P. kartu su nuteistaisiais G. D. ir V. Ž., G. D. išsinuomotu automobiliu atvyko į Panevėžį prie nukentėjusiojo A. B. namų, kur G. D. su V. Ž. sulaikė nukentėjusįjį, pavartodami smurtą, grasindami ginklu, uždėdami jam antrankius ir maišą ant galvos, prievarta įsodinę į A. B. automobilį vežė į Kaune iš anksto numatytą, J. P. suteiktą patalpą, o tuo metu J. P. vairavo automobilį, kuriuo visi bendrininkai atvyko į Panevėžį. Kaip pagrįstai nurodyta nuosprendyje, nors J. P., sulaikant A. B., prieš jį fizinio smurto nevartojo, jam negrasino, tačiau žinojo ir suprato, kad tokius veiksmus atliko jo bendrininkai ir tam pritarė, nes sulaikymo aplinkybės buvo visų bendrininkų aptartos iš anksto. Jis tuo metu atliko kitą iš anksto numatytą vaidmenį – tuo metu buvo automobilyje, kurį turėjo vairuoti važiuojant į Kauną po A. B. sulaikymo, be to, jis suteikė patalpas, kuriose buvo patalpintas nukentėjusysis bei jo automobilis. J. P. automobiliu vežė V. Ž. į Panevėžį, kai jie nuvežė nukentėjusiojo A. B. balso įrašus su reikalavimu G. K., kad jis rinktų pinigus už brolio A. B. išlaisvinimą ir padėjo po nukentėjusiojo motinos balkonu, tuo atlikdamas dalį turto prievartavimo veiksmų. Nurodytomis aplinkybėmis buvo rastas po nukentėjusiosios balkonu maišelis su „Tele 2 pildyk“ pakuote su SIM kortele ir dviem kompaktinėmis DVD plokštelėmis, kuriose buvo pagrobto sūnaus A. B. balso įrašas su prašymu surinkti pinigus, įsidėti siuntinuke esančią SIM, į kurią paskambins išpirkos reikalaujantys asmenys, patvirtino nukentėjusioji E. K., kuri kompaktinius diskus pateikė policijos pareigūnams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad teisme J. P. parodė, kad jam nebuvo žinoma apie reikalaujamą iš nukentėjusiojo brolio sumą, tačiau apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją J. P. pripažino, kad buvo nutarta iš G. K. reikalauti 100 000 eurų. Taip pat pažymima, kad nėra būtina kiekvienam bendrininkui tiesiogiai rašyti grasinamojo pobūdžio žinutę tam, kad jis būtų nusikaltimo bendravykdytojas. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad įrodymų visuma patvirtina, jog J. P. žinojo apie neteisėtai reikalaujamo turto dydį ir pobūdį ir prisidėjo prie kitų bendrininkų atliekamų nusikalstamų veiksmų, atlikdamas jų dalį - nuveždamas automobiliu kitus bendrininkus, tiesiogiai atliekančius veiksmus, susijusius su turto prievartavimu, suvokdamas tokių veiksmų pobūdį, siekdamas realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus, t.y. kartu su kitais bendrininkais buvo šių nusikaltimų vykdytojas. BK 24 straipsnio 1 dalis bendrininkavimą padarant nusikalstamą veiką apibrėžia kaip tyčinį bendrą dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–P-9/2009, 2K-90/2013, 2K-49/2014). Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad kitame nuosprendyje (G. D. ir V. Ž. atžvilgiu) J. P. laikomas tik kaip galimu padėjėju vykdant asmens pagrobimą ir kaip įrankis perduodant A. B. balso įrašus jo motinai. Gynėjo manymu, realiai J. P. atlikti veiksmai pilnai atitinka BK 24 str. 6 dalyje padėjėjo sąvoką, nes žmogaus pagrobimui jis teikė atitinkamas priemones. Bet turto prievartavimui jis jokių priemonių neteikė, tokios veiklos nekurstė, jos neorganizavo ir jokiais aktyviais veiksmais joje nedalyvavo. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir kolegija juos atmeta. Priešingai nei teigia gynėjas, nuosprendyje J. P. nelaikomas tik kaip galimas padėjėjas vykdant asmens pagrobimą, nuosprendyje teismas aiškiai išdėstė savo poziciją ir apibūdino nuteistojo veiksmus kaip vykdytojo. BK 24 str. 3 d. nustatyta, kad vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju). Vykdytoju laikomas asmuo, betarpiškai padaręs nusikalstamą veiką, tiesiogiai įvykdęs bendros veikos sudėtį ir pasiekęs bendrai siektų padarinių. Nusikaltimo vykdytojais gali būti ir tie bendrai veikiantys asmenys, kurie nors tiesiogiai neatlieka nusikalstamos veikos sudėtyje aprašytų veiksmų, tuo pačiu metu būdami kartu su kitais vykdytojais nusikalstamos veikos darymo vietoje tiesiogiai jiems suteikia pagalbą: palaužia nukentėjusiojo pasipriešinimą ar neleidžia jam pabėgti, šalina kliūtis besibraunantiems į patalpas vogti ir panašiai. Pagal BK 24 str. 6 d. nuostatas, padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Padėjėjas, priešingai nei vykdytojas, savo nusikalstama veikla prie kitų bendrininkų veikos prisideda tada, kai jie jau ketina padaryti atitinkamą nusikalstamą veiką. Nagrinėjamoje byloje J. P. buvo nusikaltimų bendravykdytojas. Nors, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jo veiksmų apimtis darant nusikalstamas veikas buvo mažesnė nei G. D. ir V. Ž., tačiau visgi jis atliko vykdytojo veiksmus. Kaip jau minėta, nusikalstamas sumanymas kilo bekalbant visiems trims nuteistiesiems, tada visi trys suplanavo nusikalstamus veiksmus, visi trys ne vieną kartą važiavo į Panevėžį, siekdami išsiaiškinti kokiu metu namo grįžta A. B., J. P. pasiūlė nukentėjusiojo laikymui tėvų patalpas Kaune, kartu važiavo iš Kauno į Panevėžį, kur G. D. su V. Ž. užpuolė iš automobilio išlipusį A. B. ir abu įsėdo jau į nukentėjusiojo automobilį, o J. P. atgal į Kauną vairavo automobilį, su kuriuo visi trys buvo atvykę į Panevėžį, visas tas dešimt dienų, kai A. B. buvo laikomas J. P. tėvams priklausančiose patalpose, jie visi trys ateidavo pas A. B., duodavo maisto, leisdavo atlikti gamtinius reikalus. Taip pat J. P. kartu su V. Ž. vežė kompaktinius diskus į Panevėžį, kuriuose buvo reikalaujama rinkti pinigus. Akivaizdu, jog J. P. atlikto abiejų nusikalstamų veikų sudėtis atitinkančius veiksmus, ir, kaip minėta, nėra nebūtina, jog vykdytojas tiesiogiai atliktų visus nusikalstamos veikos sudėtyje aprašytus veiksmus, užtenka, kad jis atliktų dalį jų. Be to, kaip jau minėta, padėjėjas, priešingai nei vykdytojas, savo nusikalstama veikla prie kitų bendrininkų veikos prisideda tada, kai jie jau ketina padaryti atitinkamą nusikalstamą veiką, o nagrinėjamoje byloje J. P. kartu su kitais dviem nuteistaisiais sumanė daryti nusikalstamas veikas, tai yra turėjo bendrą vieningą tyčią bei suplanavę veiksmus juos ir atliko. Taigi J. P. nebuvo „įrankis“ ir nebuvo išnaudojamas kitų nuteistųjų, kaip nepagrįstai teigia gynėjas.

Pagal BK 181 str. 1 d. turto prievartavimas – tai atviras ar užmaskuotas savo ar kitų asmenų naudai kito asmens vertimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasinant prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudojant kitokią psichinę prievartą. Reikalavimas turto prievartavimo atveju visada yra neteisėtas ir jis nėra susijęs su reikalaujančio asmens ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais ar kitomis aplinkybėmis, kurios, suinteresuoto asmens manymu, jam tokią teisę suteikia.

Apeliacinio teismo nuomone, byloje ištirtų ir nuosprendyje įvertintų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis J. P. kartu su kitais nuteistaisiais G. D. ir V. Ž. reikalavo iš nukentėjusiojo G. K. perduoti jiems turtą (100 000 eurų), tai darė grasindami panaudoti prieš pagrobtą jo brolį fizinį smurtą, taip pat ir prieš jį patį. J. P. nuo pat sumanymo pradžios dalyvavo nusikalstamuose veiksmuose, taigi suvokė savo veiksmų pobūdį. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad turto prievartavimas yra baigtas nusikaltimas nuo reikalavimo pareiškimo momento. Realus turto užvaldymas nusikaltimo baigtumui reikšmės neturi. Nusikalstama veika laikoma baigta, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos su grasinimo turiniu, t. y. kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės ar kaltininko išsakytas nukentėjusiajam neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Tai apeliaciniame skunde akcentuoja gynėjas, nurodydamas, kad baudžiamosios teisės teorija ir praktika laikosi nuomonės, kad ši nusikaltimo sudėtis yra formali ir nusikaltimas yra baigtas, kai nukentėjusysis supažindinamas su neteisėtos turtinės pretenzijos ir grasinimo turiniu. Pagal G. K. parodymus, pretenziją jis gavo 2010-09-04 13 val. 11 min. Tai reiškia, kad nusikaltimas yra pabaigtas tuomet, kai jis perskaitė reikalavimą. Tad nebetenka prasmės kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės, kad ir po šio momento J. P. skambino ir rašė SMS žinutes G. K., nes, jei taip ir buvo, tai nėra nei nauji nusikaltimai, nei tęstinio nusikaltimo požymis. V. Ž. vežimas į Panevėžį, kur pastarasis po balkonu paliko maišelį su kompaktiniu disku, J. P. atsakomybei taip pat neturi jokios reikšmės, nes nusikaltimas jau buvo baigtas anksčiau ir J. P. dalyvavimo laipsnis ir pobūdis turto prievartavime nėra nei tinkamai ištirtas, nei tinkamai įrodytas. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl kolegija juos atmeta. Pažymėtina, kad turto prievartavimas dažnai praktikoje nėra pavienis veiksmas, dažnai turtas prievartaujamas kurį laiką. Tai lemia ir aplinkybė, jog, skirtingai nei, pvz., plėšimo atveju, kaltininkas, pateikęs prievarta pagrįstą reikalavimą, iš karto pats turto nepaima, o siekia, kad nukentėjusysis patenkintų tokį jo reikalavimą ir perduotų jam turtą ateityje. Tai gali būti susiję ir su nukentėjusiojo vertimu atlikti tam tikrus veiksmus, kuriuos atlikus reikalaujama gautą turtą perduoti kaltininkui (pvz., paimti iš banko sąskaitos pinigus ir juos perduoti kaltininkui, nupirkti ir atiduoti kaltininkui tam tikras prekes ir pan.). Nagrinėjamu atveju surinkti pinigus ir perduoti kaltininkams. Pavienę tęstinę nusikalstamą veiką sudaro keli tapatūs veiksmai, iš kurių kiekvienas atskirai atitinka BK specialiosios dalies straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Tęstinei nusikalstamai veikai būdingi tam tikri požymiai – visus atliekamus veiksmus jungia bendra tyčia, bendras sumanymas. Nagrinėjamoje byloje nuteistieji iš G. K. turtą prievartavo, tai yra siuntė jam grasinančio pobūdžio žinutes kurį laiką – keletą dienų, tačiau visi grasinimai buvo nukreipti į vieną bendrą tikslą – neteisėtai gauti 100 000 eurų, pinigų reikalaujama buvo iš to paties asmens, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai visus veiksmus kvalifikavo kaip vieną tęstinę veiką. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai nurodė, jog J. P. bendrais veiksmais su G. D. ir V. Ž. vertė nukentėjusįjį G. K. savo, V. Ž. ir G. D. naudai perduoti didelės vertės turtą ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 181 str. 3 d.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. P. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupe. Taip pat teismas bausmės skyrimo motyvuose nurodė, kad vadovaujasi BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir atsižvelgė į BK 61 str. numatytas bausmių skyrimo nuostatas. Teismas nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2013-05-02 nuosprendžiu nustatyta, jog šių nusikaltimų iniciatorius ir pagrindinis vykdytojas buvo G. D. (7 t., b. l. 179). J. P. padarė du tyčinius nusikaltimus, kurių vienas yra sunkus, kitas apysunkis (BK 11 str.), praeityje teistas.

Baudžiamasis įstatymas už didelės vertės turto prievartavimą numato tik laisvės atėmimo bausmę, nenustatyta aplinkybių, kurioms esant galima būtų skirti švelnesnę bausmę negu numato įstatymas. Nukentėjusiojo A. B. sulaikymo būdas, jo sužaloto ir surišto laikymas uždaroje patalpoje 10 parų rodo, kad laisvė jam buvo atimta sveikatai pavojingu būdu, nusikalstamos veikos metu buvo panaudotas šaunamasis ginklas, todėl, atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą, kaltinamojo asmenybę, už padarytus nusikaltimus paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Taip pat teismas nurodė, jog Pavilionio nusikalstamų veiksmų apimtis, palyginus su kitais bendrininkais, buvo daug mažesnė – jis vežė kitus bendrininkus automobiliu į nusikaltimų vietas ar iš jų, suteikė patalpas, nenustatyta, kad jis būtų vartojęs smurtą prieš nukentėjusįjį, todėl jam skirtina mažesnė laisvės atėmimo bausmė nei kitiems bendrininkams. Teismas, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, paskyrė J. P. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 str. 3 d., laisvės atėmimą 4 metams, taigi paskyrė bausmę, artimą sankcijos minimumui, o už nusikalstamą veiką, numatytą BK 146 str. 2 d., paskyrė laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams, taip pat ženkliai mažesnę už sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Taip pat teismas paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu, vadovaudamasis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., nustatęs, kad veikos sudaro sutaptį. Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nuosprendyje nenurodė ir nepagrindė kokią sutaptį įžvelgia – idealią ar realią. Taip pat gynėjas teigia, kad idealiosios nusikaltimų sutapties požymių aptariamuose įvykiuose nėra, nes turto prievartavimas tiek laiko, tiek vietos požiūriu, tiek reikalavimą pareiškusių asmenų atžvilgiu įvyko jau po to, kai buvo pabaigtas asmens pagrobimas. Pastaroji veika laikoma baigta, kai realiai apribojama asmens laisvė, t.y. faktiškai pagrobus žmogų ir perkeliant jį į kitą vietą. Tai įvyko Panevėžyje, kai A. B. buvo uždėti antrankiai ir jis buvo patalpintas į automobilio bagažinę. Šių veiksmų metu niekas ir niekam nereiškė reikalavimo perduoti turtą ir negrasino neigiamomis pasekmėmis. Tad yra pagrindas teigti, kad BK 146 straipsnyje numatyta veika buvo pabaigta 2010 m. rugsėjo 3 dieną apie 23 valandą. J. P. tyčia neapėmė jokių po to sekusių veiksmų, nes jis nežinojo nei kada, nei kokių būdu G. D. sieks susigrąžinti pagrobtą turtą. Jis net nežinojo, ar bus siekiama realiai atgauti pagrobtą mašiną ir daiktus, ar bus reikalaujama kompensacijos. Tai reiškia, kad pas jį nebuvo susiformavęs vieningas sumanymas (vieninga tyčia), kuri apimtų keletą nusikalstamų veiksmų. Dėl šios priežasties jo situacijoje nėra ir realios nusikaltimų sutapties požymių. Ir tai patvirtina faktas, kad jis neatliko nei vieno savarankiško veiksmo, kuris patvirtintų jo, kaip turto prievartavimo vykdytojo aktyvumą, t.y. nei jis kalbėjo telefonu su G. K., nei jis kalbėjo su A. B. motina, nei jis darė A. B. garso įrašus, nei jis perdavė G. K. kokius nors grasinimus, nei siuntė kam nors grasinančias SMS žinutes. Yra pagrindas manyti, kad būtent dėl to, kad nepasitvirtino kaltinamajame akte nurodyti aktyvūs veiksmai, teismas ėmė aukščiau minėtais būdais sunkinti J. P. padėtį bei nepagrįstai pritaikė normas, apibrėžiančias nusikaltimų sutaptį. Visus šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta. Apie tai, kad J. P. kaltė padarius nusikaltimą, numatytą BK 181 str. 3 d., yra įrodyta, ir apie tai, kad nėra būtina, jog kiekvienas bendrininkas paspaustų telefone mygtukus tam, kad jam kiltų atsakomybė, šiame nuosprendyje jau buvo pasisakyta. Dėl to, kad teismas nuosprendyje tiesiogiai neįvardino kokią sutaptį įžvelgia J. P. veikose, kolegija sutinka, tačiau iš nuosprendžio bausmės skyrimo motyvų bei nurodyto baudžiamojo įstatymo straipsnio, kuriuo teismas vadovaujasi bendrindamas bausmes (BK 63 str. 5 d. 1 p.) yra akivaizdu, jog teismas nustatė idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Nors gynėjas nurodo, kad BK 146 straipsnyje numatyta veika buvo pabaigta 2010 m. rugsėjo 3 dieną apie 23 valandą, o J. P. tyčia neapėmė jokių po to sekusių veiksmų, nes jis nežinojo nei kada, nei kokių būdu G. D. sieks susigrąžinti pagrobtą turtą, nežinojo, ar bus siekiama realiai atgauti pagrobtą mašiną ir daiktus, ar bus reikalaujama kompensacijos, kolegija šiuos skundo teiginius atmeta. Byloje nustatyta, kad G. D. buvo nusikalstamos veikos sumanytojas, jis kartu su V. Ž. ir J. P. susitarė bendrai daryti nusikalstamą veiką – reikalauti turto iš G. K., o tuo tikslu pagrobti ir laikyti nelaisvėje G. K. brolį A. B., ir tokiu būdu reikalauti išpirkos. Idealioji sutaptis yra tada, kai viena pavojinga veika vienu metu pažeidžiami keli BK straipsniai. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad idealioji nusikalstamų veikų sutaptis yra ir tada, kai veikos padarytos per labai trumpą laiką; bendras sumanymas; viena iš nusikalstamų veikų yra tik etapas tikslui pasiekti. Nors gynėjo argumentai yra tokie, jog nusikaltimas, numatytas BK 146 str. 2 d. baigėsi 2010 m. rugsėjo 3 d. apie 23 val., o nusikaltimas, numatytas BK 181 str. 3 d., buvo pradėtas kitą dieną, šie argumentai nėra teisingi. Visų pirma, kaip jau minėta, sumanymas kilo padaryti būtent BK 181 str. 3 d. numatytą nusikaltimą, o jam pasiekti buvo nutarta pagrobti A. B., tai yra nusikaltimas, numatytas BK 146 str. 2 d., buvo etapas tikslui pasiekti. O kad nusikaltimas, numatytas BK 146 str. 2 d., priešingai nei teigia gynėjas, nebuvo baigtas tik per prievartą įsodinus A. B. į jo automobilį, rodo ir paties straipsnio dispozicija ir pati kaltinimo formuluotė – nuteistieji neteisėtai, pavartojant fizinį smurtą ir sukeliant pavojų A. B. gyvybei ir sveikatai, atėmė jam laisvę ir laikė jį nelaisvėje ilgiau kaip 48 valandas. Kita vertus, A. B. nelaisvėje buvo laikomas nuo 2010 m. rugsėjo 3 d. iki 2010 m. rugsėjo 14 d., tai yra abu nusikaltimai buvo vykdomi tuo pačiu metu ir neteisėtas laisvės atėmimas dar nebuvo pasibaigęs. Įvertinusi visas šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusikalstamas veikas bendrino apėmimo būdu, kadangi jos sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Pažymėtina dar ir tai, kad nustatęs idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, tik dėl šios priežasties skiriant subendrintą bausmę teismas kaip tik dėl to taikė J. P. palankesnį bausmių subendrinimo būdą. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., pagal BK 181 str. 3 d. paskirta bausme buvo apimta švelnesnė bausmė, paskirta pagal BK 146 str. 2 d. Teismas, vadovaudamasis BK 63 str. 9 d., paskirdamas galutinę subendrintą bausmę pridėjo taip pat tik dalį bausmės, paskirtos ankstesniu 2011 m. birželio 16 d. nuosprendžiu. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad J. P. ir už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti pagrindo nėra.

Motyvuojamoji dalis

Tačiau gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nes teismas pažeidė BK 66 str. nuostatas ir į J. P. paskirtą bausmę įskaitė ne visą šio nuteistojo kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką.

BK 66 str. 1 d. nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. BK 63 str. 9 d. nurodyta, kad pagal šio straipsnio taisykles subendrinant bausmes, paskirtas ankstesniu nuosprendžiu, į bausmės laiką įskaitoma ir bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad į J. P. paskirtą galutinę subendrintą bausmę teismas pagrįstai įskaitė suėmime išbūtą laiką nuo 2008 m. vasario 6 d. iki 2008 m. vasario 8 d. Nors nuosprendyje šis laikas įvardintas kardomuoju kalinimu, iš tikrųjų tai yra dalis ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir atliktos bausmės. Nepaisant to, šiuo atveju nei BK 66 str. 1 d., nei BK 63 str. 9 d. nuostatos nebuvo pažeistos. Teismas į bausmę taip pat pagrįstai įskaitė J. P. kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. kovo 13 d. ir nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2014 m. gegužės 16 d., t.y. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienos.

Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad į bausmę nebuvo įskaitytas J. P. suėmimo laikas nuo jo sulaikymo užsienio valstybėje momento iki perdavimo pagal ekstradiciją Lietuvos Respublikai dienos. Iš bylos matosi, kad 2012 m. vasario 9 d. prokuroro nutarimu buvo paskelbta įtariamojo J. P. paieška (6 t. 89-90 b.l.). 2012 m. vasario 15 d. teismo nutartimi įtariamajam J. P. paskirta kardomoji priemonė suėmimas nenustatant jo termino (6 t., 94-96 b.l.). 2012 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, remdamasis jau nurodyta teismo nutartimi, išdavė J. P. Europos arešto orderį (EAO). Jau pirmosios instancijos teismui buvo pateikti ir dokumentai, iš kurių matosi, kad pagal nurodytą EAO J. P. buvo sulaikytas Švedijoje 2013 m. birželio 23 d. (8 t., 63 b.l.). Nuo tos dienos nuteistasis buvo suimtas iki jo konvojavimo į Lietuvos Respubliką ir patalpinimo į areštinę 2013 m. rugpjūčio 30 d. momento (7 t., 39 b.l.). Užsienio valstybėje J. P. buvo sulaikytas ir ten laikomas suimtas vykdant Lietuvos teismo nutartį ir EAO, todėl šis suėmime išbūtas laikas, vadovaujantis BK 66 str. 1 d., taip pat turi būti įskaitytas į nuteistajam paskirtą bausmę.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 16 d. nuosprendį pakeisti.

Į nuteistajam J. P. paskirtą galutinę subendrintą 5 (penkerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę papildomai įskaityti kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2013 m. birželio 23 d. iki 2013 m. rugpjūčio 30 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.