Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 22 d. sprendimu skundą patenkino iš dalies - Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 56 pakeitė, pašalindamas iš jo 1 punkto rezoliucinės dalies nuostatą „ji taip pat pažeidė šį įstatymą savo veikla sudariusi situaciją, dėl kurios negalima nustatyti, ar jos pateikta metinė finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę (15 straipsnio 3 dalis)“. Kitoje dalyje Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. 56 paliktas nepakeistas, skundą atmetant kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad byloje įrodymų, patvirtinančių objektyvias priežastis, sutrukdžiusiais Darbo partijai pateikti nepriklausomo audito išvadas įstatymo nustatytu laiku, nesurinkta. Priešingai, bylos duomenys patvirtino, jog Darbo partija, nesudariusi sutarties, uždarajai akcinei bendrovei „Audito pulsas“ 5000 Lt avansą sumokėjo 2006 m. kovo 29 d. ( b.l. 143, t. 1) ir tik po Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. birželio 12 d. priminimo 2006 m. birželio 27 d. raštu informavo Vyriausiąją rinkimų komisiją, jog UAB „Audito pulsas“ 2006 m. birželio 9 d. atsisakė užbaigti Darbo partijos nepriklausomą 2005 metų auditą (b.l. 142, t. 1; b.l. 143, t. 1).

Teismas konstatavo, jog Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 19 straipsnio 2 dalies ir 24 straipsnio 1 dalies normos yra imperatyvios. Tai reiškia, jog šio įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 1 dalyje nustatytas pareigas politinė partija ne tik privalo įvykdyti, bet ir įvykdyti įstatymo nustatytu laiku. Pareiškėjas, įstatymo nustatytu terminu nepateikdamas Vyriausiajai rinkimų komisijai patvirtintos apskaitos žurnalo kopijos, finansinės veiklos nepriklausomo audito išvados, šiurkščiai pažeidė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 19 straipsnio 2 dalies ir 24 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas konstatavo, kad pagrindas neskirti dotacijos politinei partijai yra Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo šiurkštus pažeidimas, faktinių aplinkybių, susijusių su šio įstatymo pažeidimu, nustatymas bei jų įvertinimas yra neatsiejama dotacijos skyrimo politinei partijai klausimo dalis. Nustatyta, jog Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija 2006 m. lapkričio 14 d. priėmė vieną sprendimą, kuriuo išsprendė du klausimus. Tačiau, teismo konstatavimu, Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalis nenumato, kad valstybės biudžeto dotacijos skyrimo politinei partijai klausimu Vyriausioji rinkimų komisija privalo priimti du administracinius aktus. Teismas pažymėjo, kad Darbo partijos skundo argumentas, jog Vyriausiosios komisijos pirmininkas nebalsavo ir taip neišreiškė savo pozicijos svarstomu klausimu, paneigtas Vyriausiosios komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. posėdžio protokolo duomenimis bei paties Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko, atstovavusio teisme atsakovę, paaiškinimais.

Šį teismo sprendimą Darbo partija apskundė apeliacine tvarka. Prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 22 d. sprendimą iš dalies panaikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kadangi bylos aplinkybėms išsiaiškinti būtina surinkti ir ištirti daug naujų įrodymų.

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2007 m. lapkričio 19 d. nutartimi pareiškėjo Darbo partijos apeliacinį skundą patenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 22 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas nurodė, kad Vyriausioji rinkimų komisija 2006 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 56, be kitų teiginių, konstatavo ir tai, kad Darbo partija savo veikla sudarė situaciją, dėl kurios negalima nustatyti, ar jos pateikta metinė finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę. Remiantis Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 22 straipsnio nuostatomis padarė išvadą, kad vertinti politinės partijos finansinės veiklos deklaracijos duomenų teisingumą (atitikimą tikrovei) yra įgaliota Valstybinės mokesčių inspekcija, o ne Vyriausioji rinkimų komisija; iš šio teiginio nuosekliai išplaukia išvada, kad būtent ši valstybės institucija yra kompetentinga spręsti ir tai, ar politinės partijos vykdoma buhalterinė apskaita leidžia patikrinti jos duomenų tikrumą. Teisėjų kolegija nustatė, kad Valstybinė mokesčių inspekcija nėra pateikusi atsakovui išvadų dėl Darbo partijos finansavimo buhalterinės apskaitos tinkamumo; šios institucijos 2006 m. spalio 17 d. rašte atsakovui yra nurodyta, kad Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija, vykdydama Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 22 straipsnio 3 dalies reikalavimus, 2006 m. balandžio 5 d. pradėjo Darbo partijos 2005 m. finansinės veiklos tikrinimą, siekiant tikrinimo išvadą pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai, tačiau tokios išvados negali pateikti kol nebus gauti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atliekamo ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, leidžiantys pagrįstai įtarti, kad Darbo partija pateikė neteisingą 2005 m. finansinės veiklos ataskaitą, ir dėl to galintys turėti įtakos patikrinimo baigčiai. Teismas pažymėjo, kad Vyriausioji rinkimų komisija, darydama išvadą dėl Darbo partijos finansinės deklaracijos tikrumo patikrinimo negalimumo, rėmėsi duomenų šaltiniais, kurie nėra pakankami tokiai išvadai padaryti. Valstybinė mokesčių inspekcija savo teiginį, kad negali užbaigti 2006 m. balandžio mėnesį pradėto Darbo partijos finansinės veiklos patikrinimo, sieja ne su pareiškėjo veiksmais ar neveikimu, o su būtinybe įvertinti ikiteisminio tyrimo duomenis. Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Vyriausioji rinkimų komisija, priimdama sprendimą, kuriuo konstatavo, kad Darbo partija savo veikla sudarė situaciją, dėl kurios negalima nustatyti, ar jos pateikta metinė finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę, viršijo savo įstatyminę kompetenciją, todėl pirmosios instancijos teismas šią skundžiamo atsakovo sprendimą dalį panaikino pagrįstai.

Teismas pažymėjo, kad pripažinus, jog Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 56 dalis, kuria Darbo partija pripažinta savo veikla sudariusi situaciją, dėl kurios neįmanoma nustatyti jos pateiktos finansinės deklaracijos duomenų tikrumo, yra neteisėta ir naikintina, apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalyku tampa klausimas ar atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad darbo partija įvykdė kitus 2006 m. lapkričio 14 d. sprendime įvardintus pažeidimus ir ar jie pripažintini šiurkščiais. Teismas nurodė, kad Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas nustato politinių partijų finansinės veiklos dokumentų pateikimo Vyriausiajai rinkimų komisijai reikalavimus: pagal įstatymo 22 straipsnio 9 dalies normą politinės partijos privalo kasmet, ne vėliau kaip iki ateinančių metų kovo 1 dienos, pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Vyriausiajai rinkimų komisijai praėjusių kalendorinių metų metinę politinės partijos finansinės veiklos deklaraciją; įstatymo 19 straipsnio 2 dalis reikalauja, kad kartu su finansinės veiklos deklaracija turi būti pateikta ir apskaitos žurnalo kopija; pagal įstatymo 24 straipsnio 1 dalį politinė partija, per kalendorinius metus gavusi didesnę kaip 3000 MGL dydžio pajamų sumą, per tris mėnesius nuo finansinių metų pabaigos, t.y. iki balandžio 1 d. , turi atlikti finansinį auditą ir pateikti jo išvadą Vyriausiajai rinkimų komisijai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai. Teismas nustatė, kad Darbo partijos 2005 m. apskaitos žurnalo kopija atsakovui buvo pateikta 2006 m. lapkričio 14 d., nepriklausomo audito išvada - 2006 m. rugpjūčio 18 d., byloje nėra ginčo dėl to, kad audito išvadą pareiškėjas privalėjo pateikti. Taigi, konstatavo, kad Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 22 straipsnio 9 dalyje ir 24 straipsnio 1 dalyje nustatytus dokumentų pateikimo terminus Darbo partija pažeidė.

Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas 30 straipsnio 1 dalyje nustato taisyklę, pagal kurią šiurkštus šio įstatymo pažeidimas yra pagrindas politinei partijai taikyti sankciją- neskirti valstybės biudžeto dotacijos pusmetinio dydžio. Baigtinio šiurkščių Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimų sąrašo įstatymų leidėjas nėra įvardijęs, tačiau įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad sprendžiant dalies išlaidų politinei kampanijai kompensavimo klausimą ,,šiurkščiais įstatymo pažeidimais šio straipsnio 2 dalyje laikoma netinkama veikla, nurodyta šio įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje, kita veikla, dėl kurios negalima nustatyti, ar politinės partijos finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę, ir privalomų pateikti dokumentų nepateikimas ar saugotinų dokumentų praradimas, taip pat kita veikla, kurią Vyriausioji rinkimų komisija pripažįsta šiurkščiai pažeidžiančia šio įstatymo reikalavimus.“.

Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalis apibrėžia šio įstatymo tikslą - ,,užtikrinti politinių kampanijų demokratiškumą, politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo teisėtumą bei viešumą, nustatyti, kaip finansuojamos politinės partijos bei politinės kampanijos, ir sukurti veiksmingą bei skaidrią politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolę.“.

Įvertinęs cituotų Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 15 straipsnio 3 dalies ir 1 straipsnio 1 dalies normų turinį visumos šio įstatymo nuostatų kontekste teismas padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas kaip šiurkščius kvalifikuoja tuos įstatymo pažeidimus, kurie žymiai apsunkina ar daro negalimu įstatymo tikslų pasiekimą. Įstatymas politinės partijos finansinės veiklos dokumentų pavėluoto pateikimo šiukščiu įstatymo pažeidimu tiesiogiai neįvardija. Neabejotinai yra galimos faktinės situacijos, kai nurodyti pirmiau dokumentų pateikimo terminai yra pažeidžiami nežymiai – viena ar keliomis dienomis; nėra pagrindo prielaidai, kad toks pavėlavimas galėtų sutrikdyti Vyriausiajai rinkimų komisijai tinkamai vykdyti partijos finansinės veiklos kontrolę.

Teisėjų kolegija taip pat padarė išvadą, kad vien Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 22 straipsnio 9 dalyje ir 19 straipsnio 2 dalyje nustatytų finansinės veiklos dokumentų pateikimo terminų pažeidimo konstatavimas nėra pakankamas pripažinti, kad politinė partija šiurkščiai pažeidė šį įstatymą. Visais atvejais būtina vertinti, kokias realias pasekmes toks pavėlavimas sukėlė, t. y. kaip buvo paveikta partijų ir politinių kampanijų efektyvios finansavimo kontrolės ir kt. įstatyminių tikslų realizavimo galimybė.

Apeliacinės instancijos teismui pateiktos Vyriausiosios rinkimų komisijos vyresniosios specialistės J. L. sudarytos lentelės duomenys rodo, kad finansinės veiklos dokumentus galimai vėlavo pateikti arba kai kurių iš jų iš viso nepateikė ir kitos politinės partijos. Tai leidžia daryti prielaidą, kad atsakovas savo veikloje taikydamas Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo normas ne visais atvejais finansinės politinių partijų veiklos dokumentų pateikimo reikalavimų pažeidimus vertina kaip šiurkščius įstatymo pažeidimus.

Teismas pažymėjo, kad siekiant nustatyti, ar Darbo partija padarė šiurkštų Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimą, būtina ištirti, dėl kokių priežasčių Darbo partija žymiai pažeidė įstatymo nustatytus finansinės veiklos dokumentų pateikimo terminus, kokią įtaką susidariusiai situacijai turėjo Generalinės prokuratūros atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl darbo partijos finansinėje veikloje įtariamų finansinių nusikaltimų, kokias pasekmes Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo taikymo prasme sukėlė pavėluotas partijos finansinės veiklos dokumentų pateikimas, ar šios pasekmės atsirado dėl pareiškėjo kaltės. Taip pat yra svarbu įvertinti, kaip Vyriausioji rinkimų komisija finansinės veiklos dokumentų pateikimo tvarkos pažeidimus vertino spręsdama dėl valstybės dotacijų už 2005 metus skyrimo kitoms politinėms partijoms. Kadangi nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino, jos yra svarbios teisingam bylos išsprendimui, pirmosios instancijos teismą nagrinėjamoje dalyje panaikino ir bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 6 d. sprendimu Darbo partijos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Darbo partija 2006 m. kovo 1 d. pateikė VRK 2005 metų politinės partijos finansinės veiklos deklaraciją, kurioje nurodė, kad Darbo partija per 2005 kalendorinius metus gavo 1 972 057,23 Lt pajamų, o jos išlaidos sudarė 1 672 821,77 Lt (t.1,b.l.132-134), o 2006 m. rugpjūčio 18 d. ją patikslino, nurodžiusi, kad partija per šį laikotarpį gavo 1 957 031,38 Lt pajamų ir turėjo 1 628 310,57 Lt išlaidų (t.1,b.l.137-139). Dėl patikslinimo priežasties partijos iždinininkė paaiškino, kad pamiršo eliminuoti vidinių sąskaitų judėjimą ir tai paaiškėjo audito metu (t.1,b.l.141). 2006 m. rugpjūčio 18 d. VRK buvo gauta UAB „Alvigos draudimas“ Darbo partijos 2005 m. finansinės veiklos deklaracijos audito išvada, kurios 3 punktu buvo konstatuota, kad partijos vidaus kontrolės sistema turi reikšmingų trūkumų ir nepašalina apgaulės ar klaidos neaptikimo rizikos, tačiau pareiškė nuomonę, kad deklaracija „visais reikšmingais atžvilgiais tikrai ir teisingai parodo Darbo partijos 2005 m. gruodžio 31 d. pinigų likučius ir yra parengta pagal galiojančius teisės aktus“ (t.1,b.l.135-136,140).

Dėl audito išvados nepateikimo laiku teismas surinko įrodymų, kad VRK 2006 m. birželio 12 d. raštu partijai nurodė paaiškinti nepateikimo priežastis, į ką buvo atsakyta, jog partija dėl audito atlikimo yra susitarusi su UAB „Audito pulsas“, tuo tikslu 2006 m. kovo 29 d. pervedė jai 5000 Lt avansą, tačiau ši įmonė 2006 m. birželio 7 d. avansą grąžino, o 2006 m. birželio 9 d. atsisakė užbaigti auditą. Užklausus UAB „Audito pulsas“, ši 2006 m. spalio 2 d. raštu atsakė, kad su ja dėl audito atlikimo tartasi 2006 m. kovą, tačiau partija nepasirašė jai pateikto sutarties projekto, todėl audito darbai nebuvo pradėti, o avansas – grąžintas (t.1,b.l.142-1145). Partijos sąskaitos banke išrašas patvirtina, kad minimas avansas bendrovei „Audito pulsas“ išties pervestas 2006 m. kovo 29 d., pagrindu nurodyta 2006 m. kovo 21 d. sutartis (t.3,b.l.76).

Iš VRK nario J. J. rengtos Pažymos dėl darbo partijos finansinės veiklos įvertinimo matyti, kad VMI 2006 m. birželio 13 d. raštu kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, pradėjusią ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, tikslu gauti patikrinimui reikalingus finansinius dokumentus (t.1,b.l.72-75). Iš generalinės prokuratūros paaiškinimų teiktų, VRK (2006 m. spalio 31 d. Nr.8.2.-2739(04), 2008 m. vasario 25 d. Nr.8.2.-615(04) teismas nustatė, kad prokuratūra dėl įtarimų vedus, pažeidžiant LR įstatymus ir teisės aktus, dvigubą buhalteriją, dėl ko deklaracijoje galimai nurodytos neteisingos partijos pajamų ir išlaidų sumos, pradėjo ikiteisminį tyrimą ir 2006 m. birželio 29 d. partijai pateikė įtarimą padarius veikas, numatytas BK 220 straipsnyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, vėliau pateikti įtarimai dėl nusikaltimo, numatyto BK 205 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Teismas pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga yra išskirta į tris baudžiamąsias bylas. Generalinė prokuratūra teigia, kad yra nustatyta, t. y. surinkti pakankami įrodymų teigti, jog VRK ir VMI buvo teikiami apgaulingi pareiškimai, vien jų pagrindu partijai neteisėtai 2005-2007 metais paskyrus kompensacijas bei dotacijas, valstybės biudžetui padaryta virš 6 milijonų litų turtinė žala (1t.,b.l76-177,t.3,b.l.173-174). Darbo partija 2006 m. liepos 4 d. ir 2006 m. liepos 18 d. prašė Generalinės prokuratūros leisti pasidaryti paimtų iš jos finansinių dokumentų kopijas, į ką atsakyta, jog tokia galimybė įmanoma (t.2.,b.l.153).

Teismas taip pat nustatė, kad iš 29 rinkimuose dalyvavusių politinių partijų trys - Lietuvių tautininkų sąjunga, Lietuvos lenkų liaudies partija ir Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija – 2005 m. pajamų ir išlaidų deklaracijas pateikė ne laiku; apskaitos žurnalų kopijas ne laiku pateikė 4 partijos (Darbo partija, Liberalų ir centro sąjunga, Lietuvos rusų sąjunga, Naujoji sąjunga (socialliberalai), iš viso nepateikė 16 partijų („Jaunoji Lietuva“, Lietuvos tautininkų sąjunga, Lietuvos centro partija, Lietuvos humanistų partija, Lietuvos lenkų liaudies partija, Lietuvos liaudies sąjunga „Už teisingą Lietuvą“, Lietuvos nacionaldemokratų partija, Lietuvos socialinio teisingumo sąjunga, Lietuvos socialistų partija, Lietuvos teisingumo partija, Piliečių sąjunga, partija „Rusų aljansas“, Respublikonų partija, Tautos pažangos partija, Tėvynės sąjunga (konservatoriai), Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija); iš 7 partijų, pagal įstatymą privalėjusių pateikti audito išvadas, tik viena- Darbo partija- Komisijai ją pateikė ne laiku- 2006 m. rugpjūčio 18 d., o Liberalų ir centro sąjunga audito išvados VMI apskritai nepateikė (t.2,b.l.154-165,t.3,b.l.81-120,146-147). VMI 2006 m. liepos 3 d. informavo komisiją, kad atlikti partijų mokestiniai tyrimai, o Darbo partijos – tęsiamas (t.3.,b.l.124-144). VMI taip pat informavo teismą, kad audito išvadų jai nepateikimas ar pavėluotas pateikimas nesukelia pasekmių, nes tyrimą atlieka savarankiškai, pagal pateiktus finansinius dokumentus tikrindami, ar politinių partijų veikla atitinka teisės aktų reikalavimus (t.3,b.l.146-147).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo Darbo partijos skundą patenkino iš dalies – pakeitė VRK 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 56 ir pašalino iš jo rezoliucinės dalies 1 punkto nuostatą: „ji taip pat pažeidė šį įstatymą, savo veikla sudariusi situaciją, dėl kurios negalima nustatyti, ar jos pateikta metinė finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę (15 straipsnio 3 dalis )“, kitą VRK 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 56 dalį paliko nepakeistą, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (t.2,b.l.134-140). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2007 m. lapkričio 19 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies - Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 22 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl to, kad bylos aplinkybėms išsiaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų, o atsakovės apeliacinį skundą atmetė (t.3,b.l.48-67). LVAT pripažino, kad VRK, priimdama 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 56 dalyje, kuria nurodė, kad Darbo partija savo veikla sudarė situaciją, dėl kurios negalima nustatyti, ar jos pateikta metinė finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę, viršijo savo įstatyminę kompetenciją, ir, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas šią skundžiamo atsakovo sprendimo dalį panaikino pagrįstai, nurodė nesant pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo ir šią teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teismas šioje nutartyje nurodė, kad pripažinus, jog VRK 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 56 dalis, kuria Darbo partija pripažinta savo veikla sudariusi situaciją, dėl kurios neįmanoma nustatyti jos pateiktos finansinės deklaracijos duomenų tikrumo, yra neteisėta ir naikintina, apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalyku tampa klausimas, ar atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Darbo partija įvykdė kitus 2006 m. lapkričio 14 d. sprendime įvardintus įstatymo pažeidimus, taip pat - ar šie pažeidimai pripažintini šiurkščiais Partijų finansavimo įstatymo prasme, t. y. yra tokie, dėl kurių partijai galima taikyti sankciją ir neskirti dalies valstybės dotacijos. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, vertinant Partijų finansavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies ir 1 straipsnio 1 dalies normų turinį visumos šio įstatymo nuostatų kontekste, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas kaip šiurkščius kvalifikuoja tuos įstatymo pažeidimus, kurie žymiai apsunkina ar daro negalimu įstatymo tikslų pasiekimą ir pažymėjo, kad vien įstatymo 22 straipsnio 9 dalyje ir 19 straipsnio 2 dalyje nustatytų finansinės veiklos dokumentų pateikimo terminų pažeidimo konstatavimas nėra pakankamas pripažinti, kad politinė partija šiurkščiai pažeidė šį įstatymą.

Teismas nurodė, pagal Partijų finansavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalį politinių partijų finansinę veiklą ir politinių kampanijų finansavimą kontroliuoja VRK, VMI bei kitos institucijos įstatymų nustatyta tvarka. VRK: 1) kontroliuoja, kaip politinės partijos, pretendentai, kandidatai, referendumų iniciatoriai ar oponentai bei kiti politinių kampanijų dalyviai laikosi šio įstatymo nustatytų reikalavimų; 2) sudaro sąlygas ir atsako, kad jos interneto tinklalapyje politinių partijų finansinės veiklos, politinių kampanijų finansavimo, viešosios informacijos rengėjo ar platintojo deklaracijos, pradinės ir galutinės politinių kampanijų finansavimo ataskaitos būtų skelbiamos nedelsiant gavus šių ataskaitų duomenis, atnaujinamos ir šie duomenys atitiktų gautą informaciją (2 dalis). Analogiškų normų yra ir Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punkte, pagal kurį vienas iš VRK uždavinių yra įstatymų nustatyta tvarka ir formomis kontroliuoti politinių partijų ir politinių organizacijų, politinių kampanijų finansavimą. Politinė partija už Partijų finansavimo įstatymo pažeidimus atsako šio įstatymo Administracinių teisės pažeidimų kodekso ir Baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka (30 str. 2 dalis). Partijų finansavimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad VMI : 1) tikrina, ar metinių politinių partijų finansinės veiklos deklaracijų, politinių kampanijų finansavimo ataskaitų, politinės partijos ar politinės kampanijos finansavimo apskaitos žiniaraščių duomenys atitinka turimus asmenų deklaruotų pajamų duomenis; 2) tikrina, ar politinių partijų finansinė veikla, politinių kampanijų finansavimas tvarkomas Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka; 3) tikrinimų išvadas pateikia Vyriausiajai rinkimų komisijai.

Vadovaujantis Partijų finansavimo įstatymo 24 straipsnio nuostatomis, jeigu politinė partija per kalendorinius metus gavo didesnę kaip 3000 MGL (375 000 Lt) dydžio pajamų sumą, ji turi atlikti nepriklausomą savo veiklos auditą ir per 3 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos, t.y. iki 2006 m. balandžio 1 d. dienos, pateikti VRK ir VMI nepriklausomo audito išvadą. Pagal įstatymo 13 str. 1 dalies nuostatas politinės partijos turi teisę įstatymų nustatyta tvarka gauti dotacijų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Biudžeto dotacijos dydį nustato VRK ir ne vėliau, kaip iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos ir lapkričio 15 dienos, apie tai pateikia pažymą Finansų ministerijai (13 str. 5 dalis). Dotacijai iš valstybės biudžeto gauti pagal įstatymo 22 str. 9 dalį politinės partijos kasmet, ne vėliau kaip iki ateinančių metų kovo 1 dienos, pateikia VMI ir VRK praėjusių kalendorinių metų metinę politinės partijos finansinės veiklos deklaraciją. Prie šios deklaracijos turi būti pateikiama patvirtinta apskaitos žurnalo kopija, o VRK reikalavimu – ir finansinės veiklos deklaracijos duomenis pagrindžiantys dokumentai (19 str. 2 dalis).

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje yra reikšmingas teisinių santykių susijusių su nepriklausomo partijos veiklos audito atlikimu ir audito išvados pateikimu, metinės politinės partijos finansinės veiklos deklaracijos pateikimu, ir patvirtintos apskaitos žurnalo kopijos patikimu, reglamentavimu.

Nepriklausomo partijos veiklos audito tikslai ir turinys atskleisti Įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 7 dalį metinė politinės partijos finansinės veiklos deklaracija yra dokumentas, kuriame politinės partijos deklaruoja per vienus finansinius metus gautas pajamas, aukas ir jų aukotojus, skolintas ir kitas teisėtai gautas lėšas, turėtas išlaidas, grąžintas skolas, nurodo, kaip panaudota valstybės biudžeto dotacija (...), o pagal 17 dalį politinės partijos ar politinės kampanijos finansavimo apskaitos žiniaraštis - pajamų ir išlaidų politinei partijai arba politinei kampanijai apskaitos registras. Politinės partijos ar politinės kampanijos finansavimo apskaitos žiniaraštyje registruojamos visos per metus gautos ar politinei kampanijai gautos aukos, taip pat ir nepriimtinos, politinei kampanijai panaudotos nuosavos lėšos, politinės kampanijos išlaidos ar prisiimti finansiniai įsipareigojimai. Dėl šioje byloje kilusio ginčo, už kokio konkrečiai dokumento- finansavimo apskaitos žiniaraščio ar apskaitos žurnalo kopijos- nepateikimą nubausta pareiškėjas, kolegija nurodė, kad tokio ginčo neturėtų būti, nes skirtingas žodžių junginys vartojamas skirtingame kontekste (t. y. terminas „žiniaraštis“ ar „registras“ vartojamas bendrine prasme, siekiant nustatyti registro duomenų turinį, o terminas „žurnalas“ vartojamas nurodant, kad šie duomenys gali būti renkami ir atvaizduojami dokumente-žurnale, juolab, kad pareiškėjui (kaip ir kitoms partijoms) buvo išduoti VRK parengta ir patvirtinta šio žiniaraščio (ar žurnalo forma).

Pagal Partijų finansavimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalį politinei partijai, padariusiai šiurkštų šio įstatymo pažeidimą, Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu partijai neskiriamas valstybės biudžeto dotacijos pusmetinis dydis. Jo dalis paskirstoma kitoms politinėms partijoms, politinė partija turi teisę pradėti gauti biudžeto asignavimų pusmetinį dydį tik kitą pusmetį nuo pažeidimo pašalinimo (30 str. 1 dalis). Šiurkštaus šio įstatymo pažeidimo turinys atskleistas įstatymo 15 str. 3 dalyje. Teismas pažymėjo, kad veiklą, dėl kurios negalima nustatyti, ar politinės partijos finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę- pirmosios instancijos teismas ir LVAT pripažino nustatytą nepagrįstai ir šią konstataciją panaikino, todėl sprendė klausimą ar buvo kiti šiurkštų pažeidimą kvalifikuojantys pagrindai.

Politinių partijų finansavimo įstatymo 22 straipsnio 5 dalis numato, kokie veiksmai laikytini netinkama veikla. Teismas pažymėjo, kad Komisija pareiškėjui šio pažeidimo neinkriminavo.

Teismas nustatė,kad iš 29 rinkimuose dalyvavusių politinių partijų trys - Lietuvių tautininkų sąjunga, Lietuvos lenkų liaudies partija ir Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija - 2005 m. pajamų ir išlaidų deklaracijas pateikė ne laiku; apskaitos žurnalų kopijas ne laiku pateikė 4 partijos (Darbo partija, Liberalų ir centro sąjunga, Lietuvos rusų sąjunga, Naujoji sąjunga (socialliberalai), apskritai nepateikė 16 partijų („Jaunoji Lietuva“, Lietuvos tautininkų sąjunga, Lietuvos centro partija, Lietuvos humanistų partija, Lietuvos lenkų liaudies partija, Lietuvos liaudies sąjunga „Už teisingą Lietuvą“, Lietuvos nacionaldemokratų partija, Lietuvos socialinio teisingumo sąjunga, Lietuvos socialistų partija, Lietuvos teisingumo partija, Piliečių sąjunga, partija „Rusų aljansas“, Respublikonų partija, Tautos pažangos partija, Tėvynės sąjunga (konservatoriai), Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija); iš 7 partijų, pagal įstatymą privalėjusių pateikti audito išvadas, tik viena - Darbo partija - ją pateikė ne laiku – 2006 m. rugpjūčio 18 d. Pagal Partijų finansavimo įstatymo 13 straipsnio 5 dalį politinės partijos valstybės biudžeto dotacijos dydį nustato Vyriausioji rinkimų komisija ir ne vėliau kaip iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos ir lapkričio 15 dienos apie tai pateikia pažymą Finansų ministerijai. Įrodymais nustatyta, kad sprendimas, kuriuo nutarta darbo partijai neskirti dotacijos dalies priimtas 2006 m. lapkričio 14 d., o sprendimas ir pažyma, kuriais paskirstyta valstybės biudžeto dotacija – 2006 m. lapkričio 15 d., t. y. paskutinę termino dieną.

Kolegijos padarė išvadą, kad formaliai konstatuoti buvus įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą užtenka pareiškėjo iš esmės neginčijamo fakto, kad ji finansavimo apskaitos žiniaraščio (apskaitos žurnalo kopijos) nepateikė apskritai. Kolegija sutiko su pareiškėjo teiginiu, kad sąvokos „pateikimas ne laiku“ ir „nepateikimas“ nėra tapačios, bet aptariamu atveju, pažeidimo kvalifikacijai yra svarbios aplinkybės, kiek ilgai vėluota ir dėl kokių priežasčių. Tokiomis svarbiomis aplinkybėmis, kurios VRK sudarė pagrįstas prielaidas pažeidimus kvalifikuoti kaip šiurkščius, vertinant jas vienoje visumoje ir sistemiškai, kolegijos nuomone, yra tokios: 1) bylos įrodymais nustatytas faktas, kad pareiškėjas į auditorių dėl audito atlikimo kreipėsi iki termino pateikti išvadą likus tik dviem dienoms, nežiūrint to, savo nuožiūra ir rizika nepasirašė pasirinkto auditoriaus parengtos bei pateiktos jo atlikimo sutarties, taigi, laiku audito neatliko dėl savo kaltės, neapdairumo ar nerūpestingumo; 2) UAB „Alvigos draudimas“ Darbo partijos 2005 m. finansinės veiklos deklaracijos audito išvados konstatacija, kad partijos vidaus kontrolės sistema turi reikšmingų trūkumų ir nepašalina apgaulės ar klaidos neaptikimo rizikos; 3) aplinkybė, kad Generalinė prokuratūra dėl įtarimų Darbo partijai vedus, pažeidžiant LR įstatymus ir teisės aktus, dvigubą buhalteriją, dėl ko deklaracijoje galimai nurodytos neteisingos partijos pajamų ir išlaidų sumos, buvo pradėjusi ikiteisminį tyrimą ir 2006 m. birželio 29 d. partijai pateikė įtarimą padarius veikas, numatytas BK 220 straipsnyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, vėliau pateikė įtarimus dėl nusikaltimo, numatyto BK 205 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Dėl argumento, kad šis ikiteisminis tyrimas sutrukdė ar galėjo sutrukdyti pareiškėjui laiku pateikti įstatymo reikalaujamus dokumentus, teismas nurodė, kad šis argumentas netinka apskritai nepateiktam dokumentui (finansavimo apskaitos žiniaraščiui/apskaitos žurnalo kopijai) pateisinti, nes partija jo nepildė, laiku pateikti audito išvadą, kolegijos nuomone, ikiteisminis tyrimas ir jo metu paimti partijos finansiniai dokumentai, kompiuterių atminties laikmenos pareiškėjui netrukdė, nes, kaip matyti iš partijos susirašinėjimo su Generaline prokuratūra, ši, pareiškėjui panorėjus, būtų sudariusi galimybę pasidaryti kratos metu paimtų dokumentų ar laikmenų kopijas (Generalinės prokuratūros 2006 m. liepos 20 d. raštas).

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. teismas priėmė sprendimą neišnagrinėjęs visų byloje pareikštų reikalavimų, ir tuo tokiu pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija nenagrinėjo ir nepasisakė dėl visų skundo reikalavimų. Teismas tik pabandė atsakyti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartyje keliamus klausimus ir neatkreipė dėmesio į šios nutarties rezoliucinę dalį, kuria apeliacinės instancijos teismas panaikino visą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 22 d. sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas mano, kad apeliacinės instancijos teismas panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 22 d. sprendimą, tačiau manytina, kad tai yra rašymo apsirikimo klaida, kurios abiejų instancijų teismai nepastebėjo.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 56 dalis, kuria pripažinta, jog Darbo partija savo veikla sudarė situaciją, dėl kurios neįmanoma nustatyti jos pateiktos deklaracijos duomenų tikrumo, yra neteisėta ir naikintina. Darbo partija šiuo klausimu apeliacinio skundo padavusi nebuvo. Esant tokiai situacijai, aprašomojoje nutarties dalyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad ši Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 22 d. sprendimo dalis paliekama nepakeista, nors rezoliucine nutarties dalimi buvo panaikintas visas pirmosios instancijos teismo sprendimas. Panaikinus sprendimą visą ar iš dalies, šis klausimas jau yra išspręstas. Tačiau tokio sprendimo argumentai yra aktualūs kitiems Darbo partijos skundo teiginiams patikrinti, juo labiau argumentams dėl finansinės ūkinės veiklos patikrinimo ir šios veiklos būklės konstatavimo.

Žemesnės instancijos teismas

Šio argumento Vilniaus apygardos administracinis teismas nenagrinėjo ir dėl jo nepasisakė, taip pat nenagrinėjo ir kitų LVAT nutartyje nurodytų aplinkybių, pažeisdamas ABTĮ 13 straipsnį.

6. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį viešojo administravimo subjektai privalo vadovautis šio įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintais principais. Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad viešojo administravimo subjekto priimami aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. To paties įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje suformuluoti reikalavimai individualiam administraciniam sprendimui, t. y. tai, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės normomis. Nei teisės aktai, nei viešojo administravimo principai nenumato galimybės remtis kokiomis nors prielaidomis viešojo administravimo srityje, tame tarpe ir priimant individualius teisės aktus. Kadangi teismas atmetė Darbo partijos skundą vadovaudamasis prielaidomis, t. y. konstatavo, kad Komisijai padaryti pagrįstas prielaidas sudarė byloje nustatytos aplinkybės, darytina išvada, kad tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas pažeidė materialines teises normas, t. y. buvo pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 8 straipsnio 1 dalies normų reikalavimai.

7. Vilniaus apygardos administracinio teismo nustatytos prielaidos taip pat nėra teisingos. Dalis faktinių aplinkybių 2008 m. kovo 6 d. sprendime vertinamos tendencingai, o dalis jų nutylėta. Be to, teismas rėmėsi aplinkybėmis, kuriomis remtis negalima.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad Darbo partija audito išvados neatliko dėl savo kaltės, t. y. neapdairumo ir nerūpestingumo. Toks konstatavimas neatitinka faktinių aplinkybių, be to, teismas, priimdamas sprendimą, ne visas jas ištyrė ir įvertino.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad Darbo partija dėl audito atlikimo buvo sutarusi 2006 metų kovo mėnesį. UAB „Audito pulsas“ 2006 m. spalio 2 d. raštu nurodė priežastį dėl kurios ši įmonė neatliko audito – kad Darbo partija nepasirašė jų pateikto sutarties projekto. 2006 m. kovo 29 d. Darbo partija pervedė UAB „Audito pulsas“ 5 000 Lt dydžio avansą; pavedimo pagrindu nurodyta 2006 m. kovo 21 d. sutartis. Byloje nėra ginčo dėl to, kad UAB „Audito pulsas“ šiuos pinigus gavo. Įmonė užbaigti auditą atsisakė tik 2006 m. birželio 9 d., o 2006 m. birželio 27 d. grąžino iš Darbo partijos gautus pinigus. UAB „Audito pulsas“ nepaneigė fakto, kad buvo pradėjusi auditą, tačiau beveik per 3 mėnesius jo neužbaigė ir pinigus grąžino tik 2006 m. birželio 27 d. Taigi, iki Įstatymo nurodyto termino šiai įmonei nebuvo jokių kliūčių atlikti auditą ir pateikti išvadą nors ir pavėluotai.

8. Darbo partija nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme prašė iškviesti UAB „Audito pulsas“ atstovus ir juos apklausti, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šią pareigą, kaip ir pareigą surinkti kitus įrodymus, priskyrė Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

9. UAB „Audito pulsas“ veiksmus įtakojo 2006 m. gegužės 19 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas ir krata Darbo partijos būstinėje, kadangi būtent po šių įvykių UAB „Audito pulsas“ atsisakė atlikti auditą. Dėl kokių priežasčių UAB „Audito pulsas“ neatliko audito iki 2006 m. gegužės 19 d. galėtų paaiškinti tik šios įmonės atstovai.

10. Teismas nepagrįstai Darbo partijos kaltę grindžia tuo, kad nesudariusi sutarties su UAB „Audito pulsas“ Darbo partija elgėsi nerūpestingai. Teismas neatkreipė dėmesio į CK 6.162 straipsnio 1 dalį ir 6.163 straipsnį, t. y. kad 2006 m. kovo 29 d. pervesdama pinigus ir nurodydama tokio pervedimo pagrindu 2006 m. kovo 21 d. sutartį, Darbo partija iš esmės šią sutartį akceptavo, o UAB „Audito pulsas“, gavusi pinigus, iš karto jų negrąžino ir pradėjo auditą. Tokiu būdu net ir nesant pasirašytos sutarties, šalys susitarė dėl esminių sutarties sąlygų ir pradėjo vykdyti sutartį. Šiuo atveju ar buvo sudaryta rašytinė sutartis, neturi jokios reikšmės.

11. Teismas vertino tik dalį UAB „Alvigos auditas“ išvadų. Teismas nesirėmė audito išvados dalimi, kurioje nurodyta, kad Darbo partijos metinė finansinės veiklos deklaracija visais reikšmingais atžvilgiais tikra ir teisingai parodo Darbo partijos 2005 m. gruodžio 31 d. likučius ir yra parengta pagal galiojančius teisės aktus. Ši audito išvados dalis yra esminė, kadangi joje konstatuojama partijos finansinė ūkinė veikla ir apskaitos likučiai.

12. Nei Komisija, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas neatkreipė dėmesio į audito tikslus, išvardintus Įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje. UAB „Alvigos auditas“, patikrinusi partijos finansinę ūkinę veiklą ir ją įvertinusi kaip teisingą ir atitinkančią teisės aktų nuostatas, įvykdė auditoriams keliamus reikalavimus. Pastaba dėl vidaus kontrolės trūkumų yra nieko nelemianti ir adresuota partijos vadovybei. Taigi, nei Komisija, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas šios pastabos negalėjo vertinti atskirai nuo bendros auditoriaus išvados, kuri patvirtino partijos apskaitos atitikimą galiojantiems teisės aktams.

13. Nagrinėjant bylą nebuvo aiškinamasi, ar politinės partijos ar politinės kampanijos finansavimo apskaitos žiniaraštis (Įstatymo 2 str. 17 d.) ir apskaitos žurnalas (jo sąvoka Įstatyme neapibrėžta) yra tapatūs dokumentai, todėl neaišku, apie kurį dokumentą yra kalbama, o šie dokumentai negali būti laikomi tapačiais.

14. Ikiteisminio tyrimo faktu ir Darbo partijai pareikštais įtarimais negalėjo remtis nei Komisija, nei teismas. Argumentas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą negali būti naudojamas kokiam nors sprendiniui priimti ar išvadai padaryti. Ar partija padarė kokias nors nusikalstamas veikas, konstatuoti gali tik teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą (BPK 44 str. 6 d.). Dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo nagrinėjant šią administracinę bylą jau yra pasisakęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Ši aplinkybė nėra joks įrodymas ir negali būti kaip nors vertinama. Teismas, nustatęs, kad šia aplinkybe Komisija rėmėsi priimdama 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 56, turėjo ją pašalinti ir šia aplinkybe nesiremti. Tokiu būdu net ir nustatydamas bei vertindamas prielaidas, kuriomis rėmėsi Komisija, Vilniaus apygardos administracinis teismas pats pažeidė ABTĮ 81 ir 86 straipsnius.

15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 19 d. nutartyje nurodė, kad Komisijos 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. 59 yra išvestinis iš 2006 m. lapkričio 14 sprendimo Nr. 56, todėl teismo sprendimą šio Komisijos sprendimo atžvilgiu lems tai, kaip bus išspręstas klausimas dėl pirmojo Komisijos sprendimo Nr. 56.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, priėmęs Darbo partijos skundą, pats pažeidė ABTĮ 37 straipsnio 1 dalį ir 71 straipsnio 1 dalį, bei sudarė sąlygas Komisijos 2006 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 59 skubiam įvykdymui. .

Žemesnės instancijos teismas

Vertinant, ar padaryti pažeidimai buvo pagrįstai pripažinti šiurkščiais, būtina atsižvelgti į pareiškėjo kaltę. Mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir nepažeisdamas galiojančių teisės normų nustatė visas aplinkybes, susijusias su Darbo partijos padarytų pažeidimų priežastimis. Nurodė, kad Įstatymas imperatyviai nurodo dokumentų pateikimo terminus. Tačiau, pavėluotas dokumentų pateikimas ne visais atvejais laikomas šiurkščiu pažeidimu, o šios aplinkybės yra sietinos su pasekmėmis ir su politinės partijos kaltės klausimu. Pareiškėjo argumentai, neva jis Vyriausiajai rinkimų komisijai audito išvados ir kitų dokumentų negalėjo pateikti dėl atliktos kratos, buvo paneigti, kadangi buvo nustatyta, jog krata buvo atliekama jau pasibaigus Įstatymo nustatytiems terminams dokumentams pateikti, vadinasi, negalėjo įtakoti pareiškėjo galimybės pateikti dokumentus laikantis Įstatymo reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apelianto atstovas paaiškino apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą patenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad politinės partijos turi atlikti nepriklausomą savo veiklos auditą, jeigu politinė partija per kalendorinius metus gavo didesnę kaip 3000 MGL dydžio pajamų sumą, ir per 3 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai nepriklausomo audito išvadą.

Šiurkštaus įstatymo pažeidimo atvejai yra numatyti Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje. Šiuose straipsniuose numatyta, kad šiurkščiais įstatymo pažeidimais šio straipsnio 2 dalyje laikoma netinkama veikla, nurodyta šio įstatymo 22 straipsnio 5 dalyje, kita veikla, dėl kurios negalima nustatyti, ar politinės partijos finansinės veiklos deklaracija atitinka tikrovę, ir privalomų pateikti dokumentų nepateikimas ar saugotinų dokumentų praradimas, taip pat kita veikla, kurią Vyriausioji rinkimų komisija pripažįsta šiurkščiai pažeidžiančia šio įstatymo reikalavimus.