Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-03-08 · Administracinė byla Nr. P-556-109-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-03-08
Bylos Nr.
P-556-109-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Nijolė Piškinaitė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
Pareiškėjas
akcinės bendrovės ,,Žemaitijos pienas”
Kategorijos
  • 66.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P17 – 109/2007Procesinio sprendimo kategorija 66.1; 66.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2007 m. kovo 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005 pagal pareiškėjo akcinės bendrovės ,,Žemaitijos pienas” skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas akcinė bendrovė „Žemaitijos pienas” 2004 m. gruodžio 6 d. patikslintu pareiškimu ir 2005 m. vasario 15 d. patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė atlyginti tiesioginius (6 592 760,40 Lt) ir netiesioginius (36 919,45 Lt) nuostolius bei priteisti 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo šios bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėjas paaiškino, kad žemės ūkio ministro 2003 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių kai kurios nuostatos (toliau – ir Taisyklės), remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu byloje Nr. I1-08/04, prieštarauja Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.76 straipsniui, Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir 4 straipsnio 2 daliai bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 725, l punktui. Kadangi teismas pripažino kai kurias šių Taisyklių nuostatas prieštaraujančiomis minėtiems teisės aktams, todėl, pareiškėjo nuomone, atsirado prielaidos deliktinei atsakomybei numatytai CK 6.271 straipsnyje atsirasti. Taisyklėse įtvirtintas paramos teikimo būdas ribojo įmonės galimybes konkuruoti, nes, atsižvelgdama į jose įtvirtintas nuostatas ginčijamu laikotarpiu t. y. 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais už supirkto pieno toną ji mokėjo tokią kainą, kokią mokėjo ir 2002 m. tą patį laikotarpį ir ši kaina buvo aukštesnė, nei tuo metu Lietuvos vidutinė. Pareiškėjas pažymėjo, kad kitų pieną superkančių ir perdirbančių įmonių vidutinė kaina kiekvienu paramos gavimo mėnesiu laikytina kaip kaina, kuri nusistovėjo 2003 m., kuri ir laikytina rinkos kaina. Dėl šitokio kainų skirtumo bei neteisėtų Taisyklėse įtvirtintų sąlygų pareiškėjas, kaip ūkio subjektas, buvo diskriminuojamas ir dėl to patyrė tiesioginius ir netiesioginius nuostolius, kurių nekompensavo gauta parama. Pareiškėjas iš nuosavų lėšų buvo priverstas mokėti pieno gamintojams 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais už supirktą rūšinio pieno toną vidutiniškai 32,41 Lt daugiau nei kitos pieną superkančios ir perdirbančios įmonės, dėl to patyrė išlaidų, kurios sudarytų 5,467 mln. Lt tiesioginių nuostolių. Pareiškėjas nurodė, jog atsiradęs lėšų stygius įmonei kliudė laiku atsiskaityti su pieno gamintojais, todėl jis 2003 m. birželio 25 d. buvo priverstas sudaryti kreditavimo sutartį su akcine bendrove „Vilniaus banku”, kuris įmonei suteikė 16 mln. Lt kreditą apyvartinėms lėšoms, mokant fiksuotas 3,89 proc. metines palūkanas, vėliau papildomu susitarimu Nr. l (pakeitimas pridedamas) pakeistas į 4,8 proc. metinių palūkanų. Pareiškėjas paaiškino, jog paramos teikimo laikotarpiu t. y. 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais minėtam bankui sumokėjo 970,4 tūkst. Lt palūkanų, ką taip pat laiko tiesiogiai patirtais nuostoliais. Atlikęs minėtų nuostolių skaičiavimą, pareiškėjas nurodė, jog jos tiesioginiai nuostoliai per minėtą laikotarpį sudaro 6 592 760,42 Lt (5 622 300 Lt + 970 460,42 Lt), be to paaiškino, jog taikant CK 6.251 straipsnio l dalį bei CK 6.249 straipsnio 1 dalį jam atsiranda teisė į negautas pajamas, nes negalėjo disponuoti ankščiau minėtais piniginiais dydžiais, kas sąlygoja netiesioginių nuostolių atsiradimą. Jie, pasak pareiškėjo, skaičiuotini taikant vidutinių palūkanų dydį, mokamą komerciniuose bankuose už indėlius nuo nesumokėtos laiku sumos, todėl pareiškėjo netiesioginiai nuostoliai per minėtą laikotarpį sudaro 36 919,45 Lt (metinės palūkanos viso yra 147 677,83 Lt (6 592 760,42 Lt * 2,24 proc./l00 proc.; vieno mėnesio palūkanos yra 12 306,48 Lt (147 677,83 Lt/12 ). Pareiškėjas skunde prašė taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalį bei 6.210 straipsnio 2 dalį, kuri suteikia teisę reikalauti iš atsakovo įstatymu numatytų procesinių palūkanų (6 proc.) už šioje civilinėje byloje priteistą sumą nuo šios civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. birželio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir negali būti taikomas nuo tada, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ ) 116 str. l d.). To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Remiantis tuo, teismas padarė išvadą, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų dėl norminio akto (ar jo dalies) teisėtumo galia nukreipta į ateitį, todėl jie netaikytini nuo oficialaus paskelbimo (jei sprendime nenumatyta kitaip), tačiau iki to laiko buvusiems ir jau pasibaigusiems teisiniams santykiams tokie sprendimai nėra aktualūs. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimas „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2004 m. lapkričio 4 d. ir šiame sprendime teismas nepasisakė, jog tam tikros Žemės ūkio ministerijos 2003 m. birželio 16 d. įsakymu patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių nuostatos neturėjo būti taikomos nuo jų priėmimo dienos. Todėl teismas padarė išvadą, jog Taisyklių atskiros nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis CK, Konkurencijos įstatyme bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarime įtvirtintoms normoms, laikomos panaikintos ir negali būti taikomos nuo 2004 m. lapkričio 4 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo (ABTĮ 20 str. l d., 3 p.). Iki atitinkamo sprendimo, kuriuo konstatuojamas teisės akto neteisėtumas, teisės aktas laikytinas teisėtu ir turi būti vykdomas. Remiantis aukščiau išdėstytu, teismas konstatavo, kad Žemės ūkio ministerijos darbuotojai, skirstydami minėtą paramą pieno perdirbėjams 2003 m. antrąjį pusmetį ir 2004 m. sausio mėnesį veikė teisėtai ir kitaip veikti negalėjo, todėl remtis CK 6.271 straipsniu šiuo atveju nėra pagrindo, nes byloje nėra įrodyti neteisėti atsakovo veiksmai, kurie sudaro vieną iš deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų numatytų CK 6.245-6.250 straipsniuose. Teismo teigimu, netgi tuo atveju, jeigu egzistuotų visos būtinosios sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti, pareiškėjas, siekdamas netiesioginių nuostolių atlyginimo, juos turėtų pagrįsti ne preliminariomis tikėtinų galimybių prognozėmis, o realaus verslo plano pagrindu atliktais ekonominį pagrindimą turinčiais paskaičiavimais, kas šiuo atveju atlikta nebuvo. Išvestinės žalos šiuo atveju taip pat nėra pagrindo reikalauti, kadangi pareiškėjas neįrodė valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo pagrindų. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės skirta 56 mln. Lt parama buvo paskirstyta per 2003 m. antrąjį pusmetį ir 2004 m. sausio mėnesį, tuo tarpu pareiškėjas į teismą su prašymu atlyginti, jo manymu, Taisyklėse įtvirtintos tvarkos jai padarytą žalą kreipėsi tik 2004 m. kovo 16 d., t. y. kai jau buvo paskirstytos visos šiai paramai valstybės biudžete numatytos lėšos - 56 mln. Lt. Teismo manymu, pareiškėjo akcinės bendrovės „Žemaitijos pienas” elgesys, ginčijamų teisės normų pagrindu jai gavus visą paramą ir tik po to kreipiantis į teismą dėl neva pažeistų jo teisių ir teisėtų interesų, yra nesuderinamas su teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų valstybės valdžios institucijos veiksmų, neįrodė, kad būtent šie neteisėti veiksmai sudarė sąlygas CK 6.271 straipsnyje numatytai valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą netenkintinas.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 27 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: pareiškėjo akcinės bendrovės „Žemaitijos pienas“ skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė akcinei bendrovei „Žemaitijos pienas“ iš Lietuvos Respublikos valstybės 5 337 600 Lt (penkis milijonus tris šimtus trisdešimt septynis tūkstančius šešis šimtus litų) žalai atlyginti ir 5 % (penkių procentų) dydžio metines palūkanas nuo šios sumos (5 337 600 Lt), palūkanas skaičiuojant nuo 2004 m. balandžio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas konstatavo, kad norminio teisės akto teisėtumo klausimas buvo pradėtas tirti dėl to, jog teisme nagrinėjama individuali byla bei kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo, kuri galimai buvo padaryta ginčijamu norminiu administraciniu aktu, buvo pateiktas teismui nepraleidus įstatyme numatytų terminų ginčyti šiam aktui (CK 1.125 str. 8 d.). Teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias bylų dėl norminio administracinio akto teisėtumo nagrinėjimą, dėl ko teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisingu (ABTĮ 143 straipsnis). Teismas nurodė, kad Taisyklės, kartu su priedais, kaip vientisas norminis teisės aktas, tiesiogiai nustatė pareiškėjo teisių ir pareigų apimtį teisiniame santykyje, kurį reguliavo Taisyklės, nes iš vienos pusės, pareiškėjui atsirado pareiga supirkti iš pieno gamintojų pieną bei sumokėti už jį 2002 metų birželio – gruodžio mėnesių kainas. Iš kitos pusės, pareiškėjui atsirado teisė už susidariusį kainų skirtumą tarp 2002 metų ir 2003 metų birželio – gruodžio mėnesių iš valstybės gauti 11 433 000 Lt dydžio paramą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimu, administracinėje byloje Nr. I1 – 08/04, Taisyklių nuostatos, kuriomis buvo įtvirtinti paramos skirstymo kriterijai bei apribojimai pieno kiekiui, už kurį skiriama parama (Taisyklių 5 p. 1 d.; 2 p.; 3.1 p.; 10 p.), buvo pripažintos prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų neįvykdęs savo pareigos – supirkti iš gamintojų pieną ir už jį sumokėti 2002 m. birželio – gruodžio mėnesių kainas. Taigi pareiškėjui įvykdžius savo pareigą, o Taisyklių nuostatas dėl kriterijų, kuriais buvo nustatyta pareiškėjo teisė į 11 433 000 Lt paramą, teismo sprendimu pripažinus neteisėtomis, atsiranda pagrįstas pagrindas manyti, kad galėjo būti pažeista pareiškėjo teisė gauti teisingo dydžio paramą, o tuo pačiu, kad jam galėjo būti padaryta ir turtinė žala. Taip pat teismas konstatavo, kad tokiu atveju, kai yra paskiriama neteisingo dydžio parama, ryšys tarp tokios paramos yra tiesioginis. Teismas konstatavo, kad parama pieno perdirbimo įmonėms turėjo būti teikiama pagal kriterijų, t. y. tokiu būdu, jog būtų pilnai kompensuotos kiekvienos pieno perdirbimo įmonės išlaidos, kurias jos patyrė, sumokėdamos konkrečius pieno supirkimo kainų skirtumus pieno gamintojams. Pieno perdirbimo įmonei suteikus paramą, kuri kompensavo tik dalį įmonės patirtų išlaidų, ta nekompensuota išlaidų dalimi, įmonei buvo padaryta žala (tiesioginiai nuostoliai). Teismas įvertinęs tai, kad parama turėjo būti suteikiama ne už praėjusį laikotarpį, o esamuoju pieno supirkimo metu, padarė išvadą, jog nustatant 2003 m. birželio – gruodžio mėnesių pieno supirkimo rinkos kainas turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2003 m. padarytomis prognozėmis dėl pieno supirkimo kainų lygio numatomo sumažėjimo, kaip vieninteliu objektyviu kriterijumi. Teismas nurodė, kad pareiškėjui padaryta 5 337 600 Lt žala yra priteistina iš atsakovo CK 6.271 straipsnio pagrindu. Teismas patenkino ir pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.), nustatant mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas (CK 6.210 str. 1 d.).

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, 2006 m. balandžio 6 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė paštu prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005 pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė CK 6.253 straipsnio 5 dalies normos reikalavimus, kuria vadovaujantis atsiranda pagrindas netaikyti civilinės atsakomybės Lietuvos valstybei. Teismas pažeidė CK 6.282 straipsnio 1 dalies, 6.38 straipsnio 3 dalies ir 6.248 straipsnio 4 dalies, 6.251 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1255/1999 38 straipsnio reikalavimus.

3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus.

4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 normas.

5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2003 m. birželio 16 d. įsakymo Nr. 3D-236 normas.

6. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 30 d. sprendime padarytos išvados prieštarauja CK ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimui Nr. 725.

7. Atsakovas anksčiausiai apie aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymas dėl proceso atnaujinimo, t. y. apie esminius materialinės teisės normų pažeidimus, galėjo sužinoti tik tą dieną, kai gavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimą (2006 m. sausio 17 d.). Todėl prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimo termino nepraleido (ABTĮ 156 str. 1 d.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Administracinė byla, kurioje atnaujinti procesą prašo atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu. Atsakovo prašymas atnaujinti procesą grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, t. y. jei pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Atsakovo teigimu, anksčiausiai apie aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymas dėl proceso atnaujinimo, t. y. apie esminius materialinės teisės normų pažeidimus, galėjo sužinoti tik tą dieną, kai gavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimą. Atsakovas teismo 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimą gavo 2006 m. sausio 17 d., todėl termino paduoti prašymą nepraleido. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas su prašymu dėl proceso atnaujinimo kreipėsi praleidęs įstatymo nustatytą terminą. Apie jo nurodomą proceso atnaujinimą pagrindą (materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant) atsakovas turėjo sužinoti apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną, t. y. 2005 m. gruodžio 30 d., todėl vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi, prašymą dėl proceso atnaujinimo turėjo paduoti iki 2006 m. kovo 30 d., o padavė (išsiuntė) 2006 m. balandžio 6 d. Atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti atsakovas neprašo, todėl vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, atsisakytina atnaujinti procesą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalimi, 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005 pagal pareiškėjo akcinės bendrovės ,,Žemaitijos pienas” skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasNijolė PiškinaitėArūnas Sutkevičius