Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, išnagrinėjęs pareiškėjos J. S. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Irenos Pavliukevič 2016 m. gegužės 4 d. nutarimo, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas dėl 2016 m. sausio 8 d. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3-iojo PK tyrėjos O. Kudriašovos nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminio tyrimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015 m. rugsėjo 23 d. pareiškėja kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą su protokolu – pareiškimu, kuriuo pranešė ir prašė ištirti aplinkybes apie tai, kad M. B. davė melagingus parodymus keturiuose civiliniuose teismo procesuose, vykusiuose 2007 – 2014 metais dėl jos ir gretimą žemės sklypą valdančio M. B. ginčų dėl neteisėtų statybų ir kitų su ribos tarp žemės sklypų nustatymu susijusių klausimų. Pareiškėja nurodė, kad M. B. melavo dėl statinio pastatymo metų, leidimo statybai turėjimo, jos sutikimo statybai, taip pat paaiškino, kad garažas pastatytas ant jos žemės, ant jai leisto įsigyti žemės ploto, riba tarp žemės sklypų yra laužta, o ne tiesi linija. Dėl nurodytų procesų taip pat melavo A. B..

2015 m. spalio 19 d. nutarimu Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 3-iojo KPS tyrėja O. K. atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą nesant BK 235 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. 2015 m. lapkričio 16 d. nutarimu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorė panaikino tyrėjos nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Po nutarimo priėmimo buvo atlikti pareiškimo patikslinimo veiksmai.

2016 m. sausio 8 d. po pareiškimo patikslinimo veiksmų atlikimo priimtas Vilniaus apskrities VPK Vilniaus m. 3-iojo KPS tyrėjos O. Kudriašovos nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kadangi nesurinkta pakankamai duomenų, kuriais remiantis galima teigti, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu).

2016 m. vasario 15 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės I. Pavliukevič nutartimu pareiškėjos skundas atmestas. Nutarime teigiama, kad tyrėjos nutarimas yra pagrįstas, teisėtas ir motyvuotas, jo naikinti nėra pagrindo. Nurodyta, kad išvada, jog negauta jokių objektyvių duomenų apie veiką, turinčią nusikalstamos veikos požymių, tyrėjos nutarime konstatuota pagrįstai.

2016 m. balandžio 12 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas panaikino Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės nutarimą, nurodydamas, kad jis neatitinka BPK 168 straipsnio reikalavimų, yra nepakankamai motyvuotas, nutarime neįvertinti konkretūs pareiškėjos skunde nurodomi duomenys apie galimos nusikalstamos veikos požymius, neatsakyta į esminius skundo argumentus, ir perdavė pareiškėjos skundą dėl 2016 m. sausio 8 d. nutarimo nagrinėti prokurorei iš naujo.

2016 m. gegužės 4 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorė atmetė pareiškėjos skundą, nurodydama, kad M. B. duoti parodymai teisminio nagrinėjimo civiliniame procese metu nebuvo pripažinti galimai melagingais. Teismai civilinėse bylose nustatė reikšmingas aplinkybes, kurios pagrindžia, kad M. B. davė teisingus parodymus. Taip pat nutarime nurodyta, kad dokumentai, kurie buvo pateikti bylose, nebuvo suklastoti, tai nustatyta ikiteisminio tyrimo metu. Prokurorė nutarimu paliko galioti 2016 m. sausio 8 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Pareiškėja dėl prokurorės nutarimo pateikė skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui.

2016 m. birželio 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas nutartimi netenkino pareiškėjos skundo. Teismas konstatavo, kad šįsyk buvo priimtas pagrįstas ir nustatytas faktines aplinkybes atitinkantis procesinis sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pareiškėjos pateiktos informacijos pagrindu, nes nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų įtarti buvus padarytą kokią nors nusikalstamą veiką. Teismas nurodė, kad pareiškėjos keliami klausimai yra iš esmės analogiški tiems, kurie jau buvo išnagrinėti civiline tvarka ar tiems, dėl kurių sprendimo pareiškėja kreipėsi į statybų teisėtumo priežiūrą atliekančias institucijas. Nutartyje teigiama, kad prašymais pradėti ikiteisminį tyrimą pareiškėja siekia ginčyti jai nepalankų Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą civilinėje byloje. Nutartyje nurodoma, kad civilinėje byloje pateiktų dokumentų autentiškumas, ginčai dėl juose užfiksuotų duomenų patikimumo ir tikrumo bei abiejų suinteresuotų šalių argumentų vertinimas yra spręstini civiliniame procese ir nesudaro savarankiško pagrindo jau po civilinio proceso pabaigimo pradėti ir baudžiamąjį procesą. Teismas pritarė prokurorės išvadoms dėl to, kad nėra nustatyti BK 235 straipsnyje uždraustos nusikalstamos veikos požymiai. Teismas nurodė, kad prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šios veikos grindžiamas tik fragmentiškai atrinktomis kitos ginčo šalies pasisakymų ištraukomis, su kuriomis pareiškėja nesutinka ar kurias ginčija. Nutartyje pažymėta, kad skirtingi šalių parodymai dėl vertinamojo pobūdžio aplinkybių, sudarančių ginčo dalyką, nėra laikomi melagingais parodymais baudžiamąja teisine prasme. Taip pat išaiškinta, kad aplinkybė, jog teismas, priimdamas sprendimą, atmeta visus ar dalį asmens parodymų, savaime nėra pagrindas kelti baudžiamąją bylą pagal BK 235 straipsnį. Teismas pritarė prokurorės argumentui, kad teismai, nagrinėdami civilines bylas, nesikreipė į prokurorą dėl galimai nusikalstamos veikos požymių. Dėl pareiškėjos argumento, kad prokurorė netyrė statybos teisėtumo, teismas nurodė, kad ji neturėjo teisinio pagrindo tirti iš esmės civilinio pobūdžio klausimą dėl statybų teisėtumo ir atsakinėti į pareiškėjos skunde minimus klausimus, ypač atsižvelgiant į tai, kad šis klausimas jau išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

2016 m. birželio 15 d. pareiškėja Vilniaus apygardos teismui pateikė skundą dėl 2016 m. birželio 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties. Pareiškėja nurodo, kad statybos darbų vykdymas ir statinių sublokavimas be savininkų sutikimo reiškia savavaldžiavimo požymius, o tai nebuvo tirta sprendžiant klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Teigiama, kad civilinių ir baudžiamųjų teisinių santykių atribojimas turi būti siejamas ne tik su teisės teorija, bet ir su konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjos nuomone, tyrimas dėl melagingų parodymų nebuvo atliktas. Pareiškėja nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada, jog nėra objektyvių duomenų, kurie leistų įtarti buvus padaryta kokią nors nusikalstamą veiką, nurodydama, kad sprendžiant ginčus institucijos nepateikė dokumentų, kuriuos privalėjo pateikti, arba esamus duomenis interpretavo netinkamai. Pareiškėja teigia, kad pateikdama pareiškimą ir dokumentus, prašė nustatyti, kada ir kas buvo neteisus, nepateikdamas dokumentų, iškraipydamas esamų dokumentų turinį ir situaciją, aiškindamas ir pateikdamas kaip teisėtą. Šiuo metu susiklosčiusi tokia faktinė situacija, kad žmogus, neteisėtai pastatęs statinį, nevykdydamas įstatymo reikalavimų, yra teisus. Skunde teigiama, kad atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą iš esmės tik pareiškimo pagrindu, nepasisakant dėl nurodytų argumentų, neatlikus tyrimo ir analizės, sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Pareiškėja nurodo, kad civilinėse bylose buvo nagrinėjami atskiri klausimai, nei vienas teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl visų ginčo situacijos dokumentų ir asmenų veiksmų teisėtumo, dėl melagingos ir iškraipytos informacijos ir melagingų parodymų nepagrįstai buvo priimtas sprendimas atimti dalį žemės, kuria pareiškėja teisėtai naudojosi nuo 1958 m. Skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir panaikinti teismo nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą ir įpareigoti prokurorą atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus.

Atsiliepimų į skundą negauta.

Pareiškėjos skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnis įpareigoja prokurorą ir ikiteisminio tyrimo įstaigas kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Nuspręsti ar yra pagrindas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą gali tik prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaiga. Tačiau šis sprendimas, vadovaujantis BPK 168 straipsniu, gali būti priimamas tik tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo turinio yra aiškiai suprantama, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo arba, kai skunde, pranešime ar pareiškime nurodomi faktai, kurių patikimumui nustatyti tyrimas nereikalingas dėl akivaizdaus tų faktų netikrumo.

Aukštesnysis teismas pabrėžia, kad baudžiamasis persekiojimas ir baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė, išimtinio pobūdžio teisinė priemonė. Ikiteiminis tyrimas turi būti pradėtas tik tais atvejais, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiuose asmenų veiksmuose galimai yra nusikalstamos veikos požymių. Tam turi būti nustatytos objektyvios aplinkybės, rodančios, kad buvo įvykdyta nusikalstama veika (BPK 166 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, preliminarus duomenų atitikimas BK išdėstytų nusikalstamų veikų dispozicijoms yra būtinas. Inicijuojant ikiteisminį tyrimą, nesant pakankamai rimto faktinio ir teisinio pagrindo, būtų grubiai pažeidžiamos nepagrįstai persekiojamų asmenų teisės ir interesai. Kiekvienu atveju, net ir kai suinteresuotas asmuo įžvelgia jo interesų pažeidimus, būtina atsakingai įvertinti ar veiksmai, kurie galbūt pažeidė suinteresuoto asmens interesus, yra draudžiami baudžiamojo įstatymo prasme, ar baudžiamasis persekiojimas, kuris turi būti kraštutine priemone, atsižvelgiant ir įvertinant pažeistų interesų svarbą, būtų proporcingas ir pagrįstas.

Šioje situacijoje tarp pareiškėjos ir M. B. yra susiklostęs ilgalaikis (nuo 2000 m. besitęsiantis) ginčas dėl nurodytiems asmenims priklausančių gretimų sklypų ribų ir M. B. statinio – ūkinio pastato, pastatyto teritorijoje, kurioje ribojasi J. S. ir M. B. žemės sklypai. Konfliktas tarp šalių kilo dėl to, kad J. S. vertinimu, M. B. ūkinį pastatą pasistatė jos teritorijos dalyje, nesant jos leidimo. Apygardos teismas, išnagrinėjęs pateiktą medžiagą, nustatė, kad šis ginčas yra išspręstas civilinio proceso tvarka. Iš medžiagos matyti, kad nuo pat sklypų įgijimo pradžios nustatant žemės sklypų ribas ir M. B. vykdytos statybos teisėtumą, tiek viena, tiek kita ginčo šalis buvo padariusi tam tikrų pažeidimų. Tačiau 2014 m. gruodžio 15 d. Vilniaus apygardos teismas nutartyje konstatavo, kad ginčas tarp šalių yra išspręstas, kompensuojant J. S. 14 kv. m. žemės plotą iš bendro M. B. ir I. Daškevič žemės sklypo, besiribojančio su J. S. žemės sklypu, M. B. vykdyta statyba yra pripažinta teisėta, nugriauti pastato nėra pagrindo. Išsprendus ginčą, šalys turi teisę nusistatyti naują žemės naudojimosi tvarką pagal jiems tenkančią nuosavybės teisės dalį. Atkreiptinas dėmesys, kad civilinėje byloje teismo procesas yra pasibaigęs – 2015 m. birželio 16 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti J. S. kasacinį skundą. Taigi 2014 m. gruodžio 15 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis yra įsiteisėjusi. Šios aplinkybės suteikia pagrindo teismui daryti išvadą, kad ginčas tarp J. S. ir M. B. yra galutinai išspręstas ir kitos rūšies (ne civilinio) teisinio proceso inicijavimas analogiškų duomenų pagrindu, nesant papildomos, nusikalstamos veikos požymius rodančios informacijos, neturi teisinio ir faktinio pagrindo.

Apygardos teismas pažymi, kad J. S. pareiškime, kuris, atkreiptinas dėmesys, buvo pateiktas tik 2015 m. rugsėjo 23d., t.y. ne iškarto, kai, pasak pareiškėjos, buvo duoti melagini parodymai, o tik po proceso baigties civilinėje byloje visų instancijų teismuose, ir vėlesniuose skunduose nurodo, jog M. B. veiksmuose yra BK 235 straipsnyje uždraustos nusikalstamos veikos sudėtis. BK 235 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kuris davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas. Kaip teisingai nurodyta 2016 m. gegužės 4 d. prokurorės nutarime, sąvoka „melagingas“ šios straipsnio prasme reiškia visišką ar dalinį tikrovės neatitikimą, sąmoningą jos iškraipymą arba realiai egzistuojančių faktų neigimą ir jų vietoje išgalvotų faktų nurodymą. Tačiau iš teismui pateiktos medžiagos darytina išvada, kad J. S. nepateikė jokių faktinių duomenų apie tai, kuo pasireiškė M. B. parodymų melagingumas. Priešingai – iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad civiliniuose procesuose net nebuvo keltas klausimas dėl M. B. parodymų tikrumo, jų patikimumas įvertintas ir parodymais remtasi, priimant galutinį sprendimą, taigi M. B. ginčo sprendimo eigoje teikė teisingą informaciją, M. B. nurodytos aplinkybės pasitvirtino teisminio nagrinėjimo metu. Pažymėtina, kad viena aplinkybė, jog pareiškėja nesutinka su M. B. pozicija, negali reikšti asmens parodymų melagingumo, nesant tam jokių kitų duomenų. Taigi teismas neturi pagrindo konstatuoti BK 235 straipsnio požymius. Dėl šios priežasties teismas pritaria tyrėjos sprendimui atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 235 straipsnį bei prokurorės ir Vilniaus apylinkės teismo pozicijai dėl tyrėjos sprendimo teisėtumo.

Pareiškėja skunde aukštesniajam teismui taip pat kelia klausimą dėl M. B. savavaldžiavimo (BK 294 straipsnio). BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kuris nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Apygardos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti ir šio nusikalstamos veikos požymius. Nors tyrėjos ir prokurorės nutarimuose bei teismo nutartyje nėra atskirai pasisakyta dėl šio BK straipsnio taikymo, kadangi argumentas dėl jo nurodomas tik pareiškėjo skunde aukštesniajam teismui, tačiau, apygardos teismo vertinimu, buvo atliktas pakankamai išsamus pareiškimo tyrimas, buvo aiškinamosi tos aplinkybės, kurios galėtų sudaryti pagrindą svarstyti BK 294 straipsnio inkriminavimui, tačiau šios nusikalstamos veikos požymiai nenustatyti. Teismo vertinimu, naujas argumentas dėl savivaldžiavimo šiuo atveju naudojamas tik kaip dar vienas bandymas tęsti jau pasibaigusį civilinį ginčą. Kaip jau nurodyta, M. B. vykdyta statyba civiliniuose procesuose pripažinta vykdyta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, turint tam leidimą, t. y. teisėtai. Taigi, šiuo metu nėra jokio pagrindo persekioti M. B. dėl savavaldžiavimo ir taip vis toliau, tik kita teisine forma, tęsti pasibaigusį ir išspręstą ginčą.

J. S. pareiškime ir skunduose taip pat kelia klausimą dėl BK 300 straipsnio taikymo. Apygardos teismas, įvertinęs pateiktoje medžiagoje esančius duomenis, neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada, kad pareiškėja nenurodė jokios konkrečios informacijos apie tai, kad kuris nors iš civilinėje byloje kaip įrodymas naudotų dokumentų galimai buvo suklastotas. Kitų duomenų, leidžiančių daryti išvadą dėl BK 300 straipsnyje uždraustos nusikalstamos veikos požymių, taip pat nenustyta. Pastebėtina, kad analizuojant ir vertinant pateiktus dokumentus, nei tyrėjas, nei prokuroras nei teismas neturi pareigos papildomai tirti ir tikrinti dokumento autentiškumą, jeigu jis yra akivaizdus, nekeliantis abejonių dėl jo tikrumo. Apygardos teismo vertinimu, sprendžiant klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, pareiškėja nepateikė dokumentų, kurie leistų abejoti jų teisėtumu, tokie duomenys nenustatyti analizuojant situacijai reikšmingus faktus, taigi nenustatytinas pagrindas spręsti dėl BK 300 straipsnyje uždraustos nusikalstamos veikos.

Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė turi būti taikoma tik tais atvejais, kai nustatoma, kad kitų teisinės atsakomybės rūšių taikymas yra negalimas, baudžiamoji atsakomybė neturi tapti priemone daryti spaudimą kitiems teisinių santykių dalyviams, siekiant sau palankaus rezultato. Apygardos teismo vertinimu, po civilinėse bylose priimtų teismų sprendimų ginčytinos situacijos aplinkybės yra aiškios, ginčo šalių teisių ir pareigų apimtis – nustatyta. Taigi pareiškėjai aktualaus ginčo esmė yra išspręsta, nors pareiškėjos situacijos sprendimo rezultatas ir netekina. Apygardos teismas sutinka, kad tiriant J. S. pareiškime nurodytas aplinkybes, būtina vertinti ne pavienį dokumentą, teismo sprendimą ir t. t., tačiau pateiktus duomenis analizuoti sistemingai ir tik po to daryti galutines išvadas, kadangi baudžiamąją atsakomybę užtraukiantys veiksmai gali būti nustatyti tik iš aplinkybių visumos. Vis dėlto, šiuo atveju, net ir atlikus visapusišką situacijos aplinkybių analizę, nėra galimybės konstatuoti nusikalstmos veikos požymių pagal pareiškėjos nurodomus ir tyrimo metu nustatytus faktus.

Apygardos teismas pabrėžia, kad sprendimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar atsisakymo jį pradėti turi būti priimamas tik išsamiai ir visapusiškai išanalizavus turimą informaciją, surinkus visus būtinus sprendimo priėmimo duomenis, išnaudojus procesines galimybes nustatyti reikšmingus duomenis. Pagal teismui pateiktą medžiagą matyti, kad tyrimas pagal pareiškėjos nurodytus faktus pradžioje nebuvo atliekamas pakankamai efektyviai – nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą du kartus buvo panaikinti dėl nepakankamai išsamaus tyrimo ir motyvų procesiniuose dokumentuose trūkumo, informacijos pagal pareiškimą tikrinimas tęstas. Tačiau, teismo vertinimu, 2016 m. sausio 8 d. tyrėjos nutarimas, 2016 m. gegužės 4 d. prokurorės nutarimas ir 2016 m. birželio 8 d. teismo nutartis yra tinkamai pakankamai argumentuoti, galutinis sprendimas dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą priimtas įsigilinus į situaciją, atlikus pareiškimo patikslinimo veiksmus, atlikus pakankamai išsamų duomenų tikrinimą ir nurodytų faktų tyrimą. Tyrimo metu liudytojais buvo apklausti asmenys, turintys reikšmingos informacijos (J. S., M. B.), analizuoti ir vertinti visi reikšmingi tyrimui dokumentai. Sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą priimtas ne skubotai, o po visapusės situacijos analizės.

Teismas pastebi, kad visais atvejais teisėtus veiksmus atliekančiam ir savo turtu besirūpinančiam asmeniui neturi būti užkraunama nepagrįsta administracinė našta, valstybės institucijos savo pareigas turi atlikti tinkamai, laikydamosi įstatymo numatytų reikalavimų, ir laiku. Tačiau pabrėžtina, kad tais atvejais, kai asmuo pats inicijuoja eilę teisinių veiksmų skirtingose institucijose, didelis kiekis iš institucijų gaunamos informacijos, jų priimami sprendimai, kurie nebūtinai visa apimtimi sutampa dėl skirtingų institucijų vykdomų funkcijų, nėra vertinami kaip neproporcinga administracinė našta. Šioje situacijoje matyti, kad pareiškėja siekė apginti savo galimai pažeistas teises įvairiomis teisinėmis priemonėmis, ginčydama statybų gretimame sklype teisėtumą bei keldama klausimą dėl žemės sklypų ribų nustatymo pagrįstumo. Kaip jau minėta, dėl šių aplinkybių yra priimtas ir įsiteisėjęs 2014 m. gruodžio 5 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimas. Taigi baudžiamojo proceso inicijavimas analogiškų aplinkybių pagrindu, nenustačius jose nusikalstamos veikos požymių, nėra galimas, dubliuoti teisinių procesų ir dirbtinai kriminalizuoti tų pačių teisinių santykių, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Pareiškėjos nurodyti argumentai yra pasikartojantys, į juos atsakė ir ankstesnius skundus nagrinėję pareigūnai bei Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamoje 2016 m. birželio 8 d. nutartyje. Aukštesniajam teismui pateikti skundo argumentai nesuteikia pagrindo padaryti kitokią išvadą nei padaryta Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartyje, taigi keisti ar naikinti šį sprendimą nėra pagrindo.

Taip pat pažymėtina, kad aukštesnysis teismas nenustatė pagrindo nagrinėti pareiškėjos skundo žodinio proceso tvarka. Apygardos teisme 2016 m. liepos 25 d. gautas J. S. prašymas dėl skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, remiantis BPK 441 straipsnio 3 dalyje numatyta teismo teise surengti teismo posėdį. Pabrėžtina, kad ši BPK norma suteikia teismui diskreciją nupręsti ar yra objektyvus pagrindas skundo nagrinėjimui žodine tvarka. Teismas pažymi, kad pareiškėjos teisė būti išklausytai ir pateikti savo paaiškinimus, nurodyti argumentus dėl sprendžiamo klausimo esmės, yra itin svarbi. Šalies teisę būti išklausytai pabrėžia ir Europos Žmogaus T. T.. Tačiau akcentuotina, kad absoliučiai visų teisinių ginčų sprendimas viešame teismo posėdyje, rengiant žodinį bylos nagrinėjimą, kai tam aiškiai nėra poreikio, reikštų proceso greitumo ir ekonomiškumo principų pažeidimą. Europos Žmogaus T. T. byloje 2016 m. sausio 12 d. sprendime Buterlevičiūtė prieš Lietuvą pabrėžė pranešimo apie teismo posėdžius svarbą, išaiškino, kad šalies teisė dalyvauti teismo posėdyje nėra abosliuti, taip pat nurodė, kad asmens dalyvavimas gali būti laikomas būtinu bylose, kai asmens charakteristika ir gyvenimo būdas yra tiesiogiai susiję su bylos dalyku ar kai sprendimas susijęs su asmens elgesiu (Buterlevičiūtė prieš Lietuvą, 2016 m. sausio 12 d., peticijos Nr. 42139/08). Konkrečiu atveju pareiškėja buvo tinkamai ir laiku informuota apie teismo posėdžio datą, ji turėjo galimybę pateikti papildomus paaiškinimus, pareikšti prašymus prijungti naujus dokumentus ir t. t. Šia teise pareiškėja pasinaudojo, teismas, priimdamas sprendimą, įvertino naujais pateiktus duomenis. Be to, pareiškėjai laiku ir tinkamai buvo įteikti visi su atsisakymu pradėti ikiteisminį tyrimą susiję procesiniai sprendimai, taigi visapusis pareiškėjos informavimas apie situacijos eigą buvo užtikrintas viso proceso metu. Teismo vertinimu, visos reikšmingos situacijos išnagrinėjimui aplinkybės yra nustatytos ir pateiktos tyrimo medžiagoje. Jos yra pakankamos padaryti pagrįstas ir motyvuotas teismo išvadas bei priimti galutinį sprendimą dėl pareiškėjos skundo. Teismui nebuvo nurodytos jokios konkrečios aplinkybės, pagrindžiančios poreikį nagrinėti pareiškėjos skundą žodžinio proceso tvarka. Tokių aplinkybių teismas, net ir atlikęs išsamią medžiagos analizę, nenustatė ir savo iniciatyva. Atsižvelgiant į tai, kad žodinis skundo nagrinėjimas pagal BPK 441 straipsnio 3 dalį yra teismo teisė, o ne pareiga, kad žodinis nagrinėjimas atsižvelgiant į keliamų klausimų pobūdį šiuo atveju nėra būtinas, kad žodinis procesas dar labiau atidėtų sprendimą dėl ginčo esmės bei de facto kaltinamo asmens padėties neapibrėžtumą, pareiškėjos skundas išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka.

Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, Vilniaus miesto apylinkės teismo birželio 8 d. nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, jos keisti ir tenkinti J. S. skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

J. S. skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.