Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-02-22 · Civilinė byla Nr. 2A-136/2012

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-02-22
Bylos Nr.
2A-136/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Marytė Mitkuvienė
Atsakovas
J. B., I. I., D. J.

Įžanginė dalis

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių J. B. ir I. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-1252-565/2010 pagal restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Junesta“ ieškinį atsakovams J. B., D. J., I. I. dėl avanso grąžinimo ir pagal atsakovių J. B. ir I. I. priešieškinį ieškovui restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Junesta“ dėl 2008 m. gruodžio 22 d. protokolų dėl sutarties nutraukimo pripažinimo iš dalies negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

J. B., I. I. ir V. D. perėmė iš J. R. teisę atkurti nuosavybės teises į J. R. nuosavybės teise turėtą 2,62 ha žemės sklypą Š. gatvės teritorijoje, Vilniuje (atitinkamai į 0,88 ha, 0,87 ha ir 0,87 ha).

2006 m. gruodžio 19 d. ieškovas UAB „Junesta“ (pirkėjas), atsakovė J. B., atsakovė I. I. ir V. D. (pardavėjos) sudarė preliminariąją sutartį dėl žemės sklypo pirkimo – pardavimo (toliau – preliminarioji sutartis), kuria atsakovės ir V. D. įsipareigojo, atstačius joms nuosavybės teisę į J. R. nuosavybės teise turėtą 2,62 ha žemės sklypą, esantį Š. gatvės teritorijoje, Vilniuje, parduoti ieškovui 1,5 ha žemės sklypą, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir 1,3372 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), o ieškovas įsipareigojo nurodytus žemės sklypus nupirkti.

Pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis turėjo būti pasirašyta per 10 darbo dienų nuo nuosavybės teisių į preliminariojoje sutartyje nurodytus žemės sklypus įregistravimo pardavėjų vardu (preliminariosios sutarties 1.2 p.). Šalys taip pat susitarė, kad preliminarioji sutartis galios iki visiško jos įvykdymo, bet ne ilgiau kaip iki 2008 m. gruodžio 19 d., sutartis gali būti pratęsiama 1 metų laikotarpiui, ieškovui pranešus apie tai prieš 1 mėnesį iki sutarties pasibaigimo dienos (preliminariosios sutarties 4.1.p.).

Preliminariosios sutarties 2.2.1. punktu ieškovas įsipareigojo sumokėti 353 000 Lt avansą, iš kurių 52 950 Lt ieškovas turėjo pervesti į valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą kaip gyventojų pajamų mokestį, o likusius 300 050 Lt sumokėti grynais pinigais. Preliminariąją sutartį atsakovės I. I. ir V. D. vardu pasirašė atsakovas D. J., veikdamas pagal 2006 m. rugsėjo 7 d. įgaliojimą. 2006 m. gruodžio 20 d. ieškovas sumokėjo atsakovei J. B. ir atsakovui D. J. po 150 025 Lt avansą (15, 16 b.l.).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 2 d. sprendimu atmetė atsakovės I. I. ir V. D. skundą dėl įpareigojimo atkurti joms nuosavybės teises natūra į 1,5 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir į 1,3372 ha žemės sklypą, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 22 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą.

2008 m. gruodžio 22 d. ieškovas ir atsakovė J. B. pasirašė protokolą dėl sutarties nutraukimo, šio protokolo 1 punktu šalys patvirtino, kad preliminarioji sutartis yra pasibaigusi 2008 m. gruodžio 19 d., o 2 punktu atsakovė J. B. įsipareigojo per protingą terminą grąžinti ieškovui 150 025 Lt avansą. 2008 m. gruodžio 22 d. ieškovas, atsakovė I. I. ir V. D., už kurias pagal 2006 m. rugsėjo 7 d. įgaliojimą veikė atsakovas D. J., pasirašė protokolą dėl sutarties nutraukimo su tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir atsakovė J. B..

Ieškovas RUAB „Junesta“ kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė priteisti 150 025 Lt avansą iš atsakovės J. B., o taip pat 150 025 Lt avansą solidariai iš atsakovų D. J. ir I. I.. Nurodė, kad pagal preliminariąją sutartį gautų avanso sumų atsakovai negrąžino. Be to, ieškovas nurodė, kad mirus V. D., jos teisių perėmėja yra atsakovė I. I., paveldėjusi V. D. turtą. Ieškovas prašė atnaujinti CK 5.63 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą pareikšti reikalavimą priteisti iš atsakovės I. I. mirusiosios V. D. skolą, kurią sudaro negrąžintas avansas, kadangi apie V. D. mirtį ieškovas sužinojo tik iš atsakovų atsiliepimo šios bylos nagrinėjimo metu.

Atsakovės J. B. ir I. I. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiomis 2008 m. gruodžio 22 d. protokolų dėl sutarties nutraukimo 2 punkto dalis, kuriomis atsakovė J. B. įsipareigojo grąžinti ieškovui 150 025 Lt avansą, atsakovė I. I. bei V. D. įsipareigojo grąžinti ieškovui 150 025 Lt avansą. Atsakovė J. B. nurodė, kad įsipareigojimas grąžinti 150 025 Lt avansą buvo prisiimtas suklydimo įtakoje, nes ji jau buvo grąžinusi ieškovui 172 000 Lt avansą, todėl likusi bendra ieškovui negrąžinto avanso suma yra 128 050 Lt. Tuo tarpu prievolė grąžinti ieškovui 128 050 Lt avansą yra J. B. asmeninė prievolė, nes atsakovas D. J. perdavė jai 150 025 Lt, kuriuos gavo iš ieškovo kaip atsakovės I. I. ir V. D. atstovas. Atsakovės taip pat nurodė, kad atsakovas D. J. neturėjo teisės pasirašyti 2008 m. gruodžio 22 d. protokolo dėl sutarties nutraukimo V. D. vardu, nes V. D. mirė 2008 m. vasario 9 d. Be to, ieškovas praleido CK 5.63 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių terminą pareikšti reikalavimą mirusios V. D. įpėdinei atsakovei I. I., atsakovės prašo taikyti šį terminą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovių J. B. ir I. I. ieškovo RUAB „Junesta“ naudai po 150 025 Lt, taip pat po 5 proc. metines palūkanas už priteistas sumas nuo 2009 m. rugsėjo 7 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Be to, teismas priteisė iš atsakovių J. B. ir I. I. valstybės naudai po 4 019,85 Lt bylinėjimosi išlaidų. Tuo tarpu ieškinys atsakovui D. J. ir atsakovių priešieškinis atmesti.

Teismas sprendė, kad neįrodytos atsakovės J. B. nurodytos aplinkybės, kad ji iš ieškovo sumokėto 300 050 Lt avanso jau yra grąžinusi ieškovui 172 000 Lt avansą, nes pagal byloje esančius duomenis 2008 m. vasario 11 d. ieškovas sumokėjo atsakovei J. B. papildomą 172 000 Lt avansą, kurį atsakovė grąžino ieškovui 2008 m. gruodžio 17 d., o įrodymų, kad ieškovas ir atsakovė būtų susitarę dėl 172 000 Lt dydžio kitų išlaidų kompensavimo, nėra. Be to, teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į atsakovės J. B. amžių, jos dažną dalyvavimą sudarant sandorius su nekilnojamuoju turtu, nėra pagrindo teigti, kad atsakovė J. B. galėjo suklysti 2008 m. gruodžio 22 d. protokolu susitardama dėl grąžintino 150 025 Lt avanso.

Atstovavimo pasibaigimas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, išskyrus atvejus, kai apie atstovavimo pasibaigimo faktą šie asmenys sužinojo ar turėjo sužinoti, bet nesužinojo dėl savo paties neatidumo (CK 2.147 str. 3 d.). CK 2.148 str. 2 d. numatyta, kad įgaliotojo ir jo teisių perėmėjų teisės ir pareigos, atsiradusios kaip įgaliotinio veiksmų rezultatas iki to laiko, kai įgaliotinis sužinojo ar turėjo sužinoti apie įgaliojimo pasibaigimą, lieka galioti tretiesiems asmenims, išskyrus, jeigu trečiasis asmuo žinojo ar turėjo sužinoti, kad įgaliojimas pasibaigė. Teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų apie tai, kad atsakovui D. J. buvo pranešta apie V. D. mirtį, byloje taip pat nėra įrodymų, iš kurių galima būtų daryti išvadą, kad atsakovas D. J. ar ieškovas iki 2008 m. gruodžio 22 d. protokolo dėl sutarties nutraukimo pasirašymo žinojo ar turėjo sužinoti apie V. D. mirtį (CPK 178 str.). Todėl atmestinas priešieškinis dalyje dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2008 m. gruodžio 22 d. protokolo dėl sutarties nutraukimo 2 punkto dalį, kuria V. D. įsipareigojo grąžinti ieškovui 150 025 Lt avansą. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad yra pagrindas pratęsti ieškovui CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą pareikšti reikalavimą grąžinti avansą V. D. teisių perėmėjai atsakovei I. I., nes nėra įrodymų, kad ieškovas apie V. D. mirtį būtų sužinojęs iki 2010 m. balandžio 14 d. teismo posėdžio, kai buvo susipažinta su pateiktais mirties ir paveldėjimo teisės liudijimais (CK 5.63 str. 4 d.).

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovės J. B. nurodyta aplinkybė apie tai, jog atsakovas D. J. perdavė jai 150 025 Lt, kuriuos šis atsakovas gavo kaip atsakovės I. I. ir V. D. atstovas, nėra pagrindas teigti, kad atsakovė J. B. turi pareigą grąžinti ieškovui visą 300 050 Lt avansą ir atmesti ieškinį atsakovei I. I., nes 150 025 Lt avansas buvo sumokėtas atsakovei I. I. ir V. D., kurios 2008 m. gruodžio 22 d. protokolu dėl sutarties nutraukimo įsipareigojo šią sumą grąžinti ieškovui.

Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad valstybės naudai iš atsakovių priteistinos po 19,80 Lt pašto išlaidos ir po 4 000,50 Lt žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovas yra atleistas (CPK 83 str. 1 d. 8 p., 96 str. 1 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovės J. B. ir I. I. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo šiuos argumentus:

1. Vadovaujantis CK 5.63 straipsnio 4 dalimi ieškovas privalėjo pateikti teismui prašymą pratęsti terminą pareikšti kreditorinį reikalavimą, kuris turėjo būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka. Kita vertus, rezoliucinėje dalyje teismas, išnagrinėjęs minėtą prašymą ginčo teisenos tvarka, apskritai nenurodė, kad ieškovui pratęsiamas terminas kreditoriniams reikalavimams pateikti.

2. Atsakovių nuomone, nežinojimas apie V. D. mirtį iki 2010 m. balandžio 14 d. teismo posėdžio, nėra svarbi priežastis CK 5.63 straipsnio 1 dalyje numatytam terminui pratęsti, nes nežinojimas – tai neveikimas.

3. Kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas yra suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes informacija apie palikėjos kreditorius padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju atsakovei I. I. nepagrįstai atsirastų CK 5.52 straipsnyje numatyta atsakomybė už palikėjo skolas visu savo turtu.

4. Teismas nevertino atsakovių argumentų, kad ieškovo iniciatyva, jau pasibaigus sutarties galiojimo terminui (2008 m. gruodžio 19 d.), atsakovėms buvo pasiūlyta nutraukti preliminariąją sutartį apeliantėms nenaudingomis sąlygomis, nes pirkėjui negalima taikyti preliminariosios sutarties 4.6 straipsnyje numatytos atsakomybės, o ieškovas gali reikalauti avansu sumokėtų pinigų grąžinimo (CK 6.222 str. 1 d., 6.228 str.).

5. Apeliančių nuomone, jų pareiga buvo tik parduoti žemės sklypą, atstačius į jį nuosavybės teises, tačiau nėra aiškiai išreikšto ar akivaizdaus (aiškiai numanomo) ieškovo įsipareigojimo ateityje sudaryti pagrindinę sutartį.

6. Pagal sutarties 3.2.2 punktą pirkėjas įsipareigojo nurodyti pardavėjams asmenį, kuriam pardavėjai galėtų išduoti įgaliojimą atlikti jų vardu visus būtinus veiksmus, atstatant nuosavybės teises į žemės sklypą, tačiau jokių įrodymų apie tai nėra pateikta. Be to, pagal sutartį pirkėjui sutekta teisė nurodyti kitą pirkėją, su kuriuo pardavėjai būtų privalėję sudaryti pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, o tai leidžia daryti išvadą, kas sutartyje nėra aiškiai išreikšto ieškovo ketinimo ateityje sudaryti pagrindinę sutartį su I. I. (CK 6.165 str.).

7. 2008 m. gruodžio 17 d. J. B. grąžino ieškovui 170 000 Lt avanso pagal 2006 m. gruodžio 19 d. preliminariąją žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį dalį.

8. Byloje nėra pateikta nei vieno įrodymo apie tai, kad ieškovas būtų atlikęs atsakovių vardu visus būtinus veiksmus atstatant nuosavybės teises į žemės sklypą. Be to, jeigu pirkėjas pagal preliminariąją žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį kaip protingas ir atidus asmuo nepagrįstai uždelsia įsigyti kitą žemės sklypą, gali būti sprendžiama, kad taip jis prisidėjo prie dėl prievolės neįvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo. Tokiu būdu, apeliančių nuomone, priteistina suma turėtų būti dalinama proporcingai padarytam ar nepadarytam įnašui į bendrą veiklą.

9. Pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 13 straipsnį, reikalavimas atsakovėms turėjo būti įtrauktas į ieškovo restruktūrizavimo planą, kuris turėjo būti patvirtintas teismo nutartimi.

10. Teismas priteisė galimai per didelį žyminį mokestį, kuris, atsakovių įsitikinimu, turėtų sudaryti 7001 Lt.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas RUAB „Junesta“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti pratęsimas atsakovių teisių nepažeidžia, nes apie tokį ieškovo prašymą joms buvo žinoma ir atsakovės turėjo visas galimybes dėl jo pasisakyti teisminio nagrinėjimo metu. Pagal preliminariąją sutartį pardavėjai turėjo pirkėjams parduoti 2,62 ha žemės sklypą, tačiau teisių į tokį žemės sklypą atkurti nesugebėjo, todėl turi grąžinti pagal sutartį gautus avansus (CK 6.237 str. 1, 2 d.).

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Apeliacinį skundą padavė tik atsakovės J. B. ir I. I., todėl byla nagrinėjama šio skundo ribose.

Nesutikdamos su skundžiamu sprendimu apeliantės nurodo, kad ieškovo prašymas pratęsti terminą pareikšti kreditorinį reikalavimą po V. D. mirties turėjo būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka, o buvo išnagrinėtas ginčo teisenos tvarka. Tačiau sutinkamai su CPK 443 straipsnio 7 dalimi teismas prašymą dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo išnagrinėja ypatingąja teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu kyla ginčas dėl teisės. Tuo tarpu nagrinėjamuoju atveju susidarė priešinga situacija, kai dėl teisės kilusio ginčo metu atsirado būtinybė prašyti atnaujinti terminą (CK 5.63 str. 4 dalis). Todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, prašymą išnagrinėjo kartu su byloje pareikštais reikalavimais, juo labiau atsižvelgiant į tai, kad apeliantėms prašymo turinys buvo žinomas ir jiems buvo suteikta galimybė dėl jo pasisakyti, negali būti vertinama kaip procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų taikymas, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 dalis).

Tokiu pažeidimu negali būti vertinama ir tai, kad, kaip nurodo apeliantės, sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas nepasisakė dėl termino pratęsimo, nes tokią išvadą pirmosios instancijos teismas nurodė sprendimo motyvuose bei patvirtino ir rezoliucinėje dalyje, kuria priteisė iš atsakovės I. I., tame tarpe ir kaip V. D. paveldėtojos, visą ieškovo prašomą sumą – 150 025 Lt.

Apeliantės nurodo, kad atnaujindamas ieškovui praleistą terminą kreditoriniams reikalavimus pareikšti, pirmosios instancijos teismas akcentavo ieškovo nežinojimą. Apeliančių nuomone, nežinojimas tai neveikimas, kuris negali būti laikomas aplinkybe, kuri nepriklauso nuo asmens valios, trečiųjų asmenų, susijusių arba nesusijusių su terminą praleidusiu asmeniu. Visgi sprendžiant dėl teismo padarytos išvados pagrįstumo didelę reikšmę turi pačios apeliantės I. I. neveikimas, kuri būdama V. D. dukra bei paveldėtoja, neabejotinai žinojo apie pastarosios mirtį, tačiau apie tai nepranešė ne tik savo bei V. D. įgaliotiniui D. J., bet ir ieškovui, kuris apie tai sužinojo tik šios bylos nagrinėjimo metu. Beje, pastaroji aplinkybė sudarė pirmosios instancijos teismui pagrindą pagrįstai vertinti D. J. veiksmus pasirašant 2008 m. gruodžio 23 d. protokolą dėl sutarties nutraukimo, kaip sukeliančius jo šalims atitinkamas teisines pasekmes (CK 2.147 str. 3 d., 2.148 str. 2 d.). Pastebėtina, kad argumentų, paneigiančių šių pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, apeliaciniame skunde nėra.

Apelaintės taip pat nurodo, kad palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo, LR CK 5.63 straipsnio prasme, tikslas yra suteikti įpėdiniui informaciją apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes informacija apie jo kreditorius padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu. Tuo tarpu priimto sprendimo pasekmės yra tai, kad I. I. atsiras teisinės pasekmės, numatytos LR CK 5.25 straipsnyje. Tačiau byloje nustatyta, kad apeliantei I. I. priimant V. D. palikimą, neabejotinai turėjo būti žinoma apie ieškovo turtines pretenzijas tiek jai, tiek ir V. D. kylančias iš 2006 m. gruodžio 19 d. preliminariosios sutarties dėl žemės sklypo pirkimo - pardavimo, bei 2008 m. gruodžio 22 protokolo.

Nemaža dalis apeliacinio skundo skirta tarp šalių 2006 m. gruodžio 19 d. sudarytos sutarties aiškinimui, tame tarpe teiginiams apie tai, kad tarp šalių galimai buvo sudaryta ne preliminarioji žemės sklypo pirkimo - pardavimo, bet pavedimo sutartis (beje, pastarąja aplinkybe apeliantės savo procesiniuose dokumentuose, teiktuose pirmosios instancijos teismui, nesirėmė; CPK 306 str. 2 d.). Tačiau visi virš paminėti apeliacinio skundo argumentai nepaneigia apeliančių įsipareigojimų gražinti avansą (preliminariosios sutarties 4.5 p., pagal kurį pardavėjai įsipareigojo neįvykdžius sutartimi prisiimtų įsipareigojimų dėl žemės sklypų perdavimo (Sutarties 1.1 p.), grąžinti pirkėjui (ieškovui) visą gautą avansą; 2008 m. gruodžio 22 d. protokolai dėl to paties avanso grąžinimo).

Pastebėtina, kad atmetus priešieškinį dėl 2008 m. gruodžio 22 d. protokolų pripažinimo iš dalies negaliojančiais, pirmosios instancijos teismas savo išvadas padarė byloje surinktų įrodymų vertinimo pagrindu (CPK 178, 185 str. 2 d.), o kilusiam šalių ginčui, be kita ko, taikė CK 2.133 straipsnio 1 dalies, 6.6 straipsnio 1 - 3 dalių nuostatas. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde nėra patikimų argumentų dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė įrodymų vertinimo taisykles bei materialinės teisės normas.

Tuo tarpu apeliacinio skundo teiginys, kad atsakovė J. B. būtent iš prašomos priteisti avanso sumos grąžino ieškovui 172 000 Lt, tėra deklaratyvus bei pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.

Dalis apeliacinio skundo skirta nuostolių sąvokos apibūdinimui bei teiginiams dėl ieškovo patirtų nuostolių vertės nustatymo. Tačiau pastebėtina, kad nagrinėjamuoju atveju ginčas tarp šalių kilo ne dėl nuostolių atlyginimo (pardavėjo pareiga atlyginti nuostolius jam neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų atskirai aptarta Sutarties 4.5 p.), bet dėl atsakovams sumokėto avanso grąžinimo (sutarties 4.5 p., 2008 m. gruodžio 22 d. protokolai).

Apeliantės taip pat nurodo, kad reikalavimas atsakovėms turėjo būti įtrauktas į ieškovo restruktūrizavimo planą, tačiau pastarojo nepateikia (CPK 178 str.). Kita vertus, vien reikalavimo atsakovėms neįtraukimas į ieškovo restruktūrizavimo planą dar nereikštų ieškovo reikalavimo dėl avanso grąžinimo nepagrįstumo.

Kita vertus, apeliantės pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovių priteisė po 4000,50 Lt žyminio mokesčio išlaidų, nes reikalavimo pirmosios instancijos teisme suma buvo 300 050 Lt, todėl iš atsakovių turėjo būti priteista po 3500,50 Lt (iš viso – 7001 Lt) už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 96 str. 1 d.). Tokiu būdu, įvertinant tai, jog, kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo, iš atsakovių priteistina ir po 19,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme, iš atsakovių iš viso turėjo būti priteista po 3520,30 Lt bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, sumažinant iš atsakovių J. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteistas bylinėjimosi išlaidas valstybei iki 3520,30 Lt iš kiekvienos atsakovės.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė GasiūnienėKonstantinas GurinasMarytė Mitkuvienė