- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2010-01-14
- Bylos Nr.
- 1A-19-113-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Pocius (pirm.), Linas Pauliukėnas, Valentinas Janonis
- Nuteistasis
- A. P.
- Advokatai
- Sergiejus Buta
- Kategorijos
Pranešėjas Valentinas Janonis Baudžiamoji byla Nr. 1A-19-113/2010
Teisėjas Vytautas Kelpšas Procesinio sprendimo kategorija 1.2.18.11.;
2010 m. sausio 14 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Pociaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. P. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2008-10-02 nuosprendžio, kuriuo A. P. nuteista pagal BK 223 str. 1 d. 35 MGL (4375 Lt) dydžio bauda, o pagal BK 220 str. 1 d. (dėl 2005 m. firmos deklaruotų pajamų ir dėl 2006 m. firmos deklaruotų pajamų) išteisinta, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. P. nuteista už tai, kad ji, būdama A. Pr. komercinės firmos ,,(duomenys neskelbtini)“ (kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) direktorė ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 7 d. iki 2006 m. balandžio 7 d., parduodama Lietuvoje aštuonias transporto priemones fiziniams asmenims, transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartyse nurodė mažesnę pardavimo kainą, nei realiai už jas sumokėjo pirkėjai, būtent:
2005 m. liepos 7 d. pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 724 nurodyta 5200 Lt suma, o V. K. už automobilį sumokėjo 16 228 Lt;
2005 m. gruodžio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 1057 nurodyta 4600 Lt suma, o V. R. už automobilį sumokėjo 7000 Lt;
2006 m. vasario 11 d. pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 1159 nurodyta 1920 Lt suma, o V. Rč. už automobilį sumokėjo 3500 Lt;
2006 m. kovo 10 d. pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 1225 nurodyta 10 000 Lt suma, o A. T. už automobilį sumokėjo 12 000 Lt;
2006 m. kovo 20 d. pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 1245 nurodyta 8600 Lt suma, o V. K. už automobilį sumokėjo 20 000 Lt;
2006 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 1270 nurodyta 12 400 Lt suma, o I. S. už automobilį sumokėjo 15 000 Lt;
2006 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 1275 nurodyta 2850 Lt suma, o Z. S. už automobilį sumokėjo 6900 Lt;
2006 m. kovo 30 d. pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 1284 nurodyta 4650 Lt suma, o G. B. už automobilį sumokėjo 6733 Lt.
Nefiksuodama buhalterinėje apskaitoje gautų pajamų, A. P., pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 str. 1 d. (ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama), 6 str. 2 d. (į apskaitą privaloma traukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu), 13 str. 1 d. 5 p. (privalomas apskaitos dokumento rekvizitas yra ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška), aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti A. Pr. komercinės firmos „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto bei įsipareigojimų dydžio.
Šalies argumentai
Nuteistoji A. P. apeliaciniu skundu prašo Tauragės rajono apylinkės teismo 2008-10-02 nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti, nes jos veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 223 str. 1 d., sudėties požymių. Apeliantė nurodo, kad teismas, kvalifikavęs veiką pagal BK 223 str. 1 d., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą nuosprendį, nes byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių jos kaltę, nuodugniai netirta įmonės veikla, be to, įrodymai įvertinti vienpusiškai ir nemotyvuotai, ignoruoti liudytojų parodymai. Nuteistosios nuomone, kaltinimas dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo suformuluotas nekonkrečiai. Teismas nustatė, kad ji aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą – pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 13 str. 1 d. 5 p., kuris numato, kad privalomas apskaitos dokumentų rekvizitas yra ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška, kad skirtumas tarp sutartyje nurodytų sumų ir realiai sumokėtų pinigų nebuvo įtrauktas į A. Pr. komercinės firmos „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, t. y. teismas padarė išvadą, kad automobilių pirkimo–pardavimo sutartyse ji nurodė mažesnes automobilių pardavimo kainas ir dėl to kilo nusikalstamos pasekmės – negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Teismas taip pat nustatė, kad jos veikoje nėra tyčios, todėl nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 222 str. 1 d. į BK 223 str. 1 d., tačiau, jeigu jos, A. P., veikoje nėra tyčios dėl nusikaltimo, numatyto BK 222 str. 1 d., visiškai nereiškia, kad veikoje yra visi BK 223 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymiai. Teismas nenustatė, kokiu būdu ji padarė nusikaltimą, numatytą BK 223 str. 1 d., t. y. nenustatė objektyviųjų šio nusikaltimo sudėties požymių. A. P. nuomone, teismo išvada, jog į pirkimo–pardavimo sutartis buvo aplaidžiai neatsargiai įrašytos mažesnės sumos, nei buvo realiai sumokėta, prieštarauja kitai teismo išvadai, jog byloje nėra jokių įrodymų, kur liudytojų nurodytos sumokėtos didesnės pinigų sumos būtų panaudotos, kad būtų perduotos kaltinamajai ar jai žinant kaip nors kitaip panaudotos, o kaltinamoji tyčia būtų įrašiusi į pirkimo–pardavimo sutartis mažesnes sumas, negu ji gavo iš tikrųjų. Reiškiant įtarimą, kaltinimą bei nuosprendžiu pripažįstant ją kalta padarius BK 223 str. numatytą nusikaltimą, turėjo būti konkrečiai nurodyta, kokius padarinius sukėlė jos padaryta veika, visi BK 223 str. 1 d. nurodyti alternatyvūs padariniai yra įrodinėtini. Šioje byloje to nebuvo padaryta – kaltinime nurodyta, kad ji aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti A. Pr. komercinės firmos „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto bei įsipareigojimų dydžio. Iš tokios kaltinimo formuluotės akivaizdu, kad kaltinimas surašytas neišsiaiškinus, kokius padarinius sukėlė aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas. Šių padarinių nepatvirtina ir 2007-10-05 Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos išvada. Nesukonkretinus atsiradusių padarinių, nėra pagrindo teigti, kad ji, A. P., padarė BK 223 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Kaltinimo formulavimo trūkumai nebuvo ištaisyti nagrinėjant bylą teisme, o tai pažeidė jos, kaip kaltinamosios, teisę žinoti, kuo ji kaltinama. Nuteistoji apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad nuosprendyje pirmosios instancijos teismas rėmėsi 2007-01-22 Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktu, kuriame įvertinti liudytojų, teigusių, jog už automobilius jie mokėję brangiau, nei nurodyta apskaitos dokumentuose, parodymai. Toks patikrinimo aktas, apeliantės nuomone, viršija specialisto kompetencijos ribas, nes asmenų parodymų vertinimas yra teismo kompetencijos sritis. Teismas šiuo patikrinimo aktu rėmėsi tiesiogiai, nors turėjo remtis tik ta dalimi, kuri patvirtinama bylos proceso metu apklaustų liudytojų parodymais. Tačiau teismas rėmėsi ir V. K., A. B., I. D., O. E., A. E., G. B., kurie nebuvo apklausti kaip liudytojai, atliekant įrodymų tyrimą, parodymais. Taigi teismas nuosprendį pagrindė įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesivadovavo BPK 20 str. 5 d. nuostatomis, įpareigojančiomis vertinti įrodymus remiantis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepagrįstai padarė nelogiškas ir prieštaringas išvadas.
Teismo posėdžio metu nuteistosios gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Skundžiamas Tauragės rajono apylinkės teismo 2008-10-02 nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes A. P. nepadarė veikos, turinčios BK 223 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).
BK 223 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Aplaidaus apskaitos tvarkymo objektyviąją pusę apibūdina veika, padariniai ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Šis nusikaltimas pasireiškia alternatyviomis veikomis: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymu, 2) aplaidžiu buhalterinės apskaitos tvarkymu, 2) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimu. Baudžiamajai atsakomybei už nurodytų veikų padarymą kilti būtinos BK 223 str. 1 d. dispozicijoje nurodytos alternatyvios pasekmės – negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas gali būti padaromas ir tyčia, ir dėl neatsargumo, o nusikalstamas aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas gali būti padaromas tik neatsargia kaltės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009-10-13 nutartis Nr. 2K-P-305/2009). Išnagrinėjęs bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nuteistosios A. P. padarytoje veikoje nėra BK 223 str. 1 d. dispozicijoje nustatytų aplaidaus apskaitos tvarkymo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Apkaltinamajame nuosprendyje suformuluota išvada dėl A. P. kaltės neparemta išsamiu bylos aplinkybių nustatymu – teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nuteistosios apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl jos veikos įvertinimo yra nepagrįstos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apylinkės teismas tinkamai neištyrė ir teisingai neįvertino bylos aplinkybių ir surinktų įrodymų, kurie galėjo turėti esminės įtakos A. P. veikos teisiniam įvertinimui ir jos kaltės klausimo išsprendimui.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad A. P. nuteista už tai, kad aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti A. Pr. komercinės firmos „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto bei įsipareigojimų dydžio. Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas. Kaip jau minėta, nusikalstamas aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas gali būti padaromas tik neatsargia kaltės forma, t. y. arba dėl nusikalstamo pasitikėjimo, arba dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Veika dėl nusikalstamo pasitikėjimo laikoma padaryta tuo atveju, kai asmuo žino įstatymų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, tačiau sąmoningai jų nevykdo arba juos vykdo netinkamai ir numato, kad dėl to nebus galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, bet lengvabūdiškai tikisi to išvengti. Veika dėl nusikalstamo nerūpestingumo laikoma padaryta tuo atveju, kai asmuo nežino arba blogai žino įstatymų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus ir nenumato, kad dėl to nebus galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, tačiau pagal užimamas pareigas ar darbo specifiką privalo ir gali tai žinoti bei numatyti tų įstatymų nevykdymo pasekmes.
A. P. neigė gavusi didesnes sumas už parduotus automobilius, nei įrašyta sutartyse. Ji, apklausta teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad pagal firmoje veikusį automobilių pardavimo mechanizmą ji su vadybininkais aptardavo parduodamų automobilių kainas, automobilių pardavimu rūpindavosi vadybininkai, jie ieškodavo pardavimo agentų, pastarieji ir parduodavo automobilius. Su pardavimo agentais jokios sutartys nebuvo sudaromos, taip pat nebuvo aptarta, kiek už parduotą automobilį atiteks agentui. Taigi ji nežino, nesiaiškino, už kiek jie iš tikrųjų parduodavo automobilius pirkėjams. Ji pinigus už parduotus automobilius gaudavo iš pardavimo agentų, vadybininkų, gaudavo tokią sumą, kokia būdavo anksčiau sutarta, dėl to jokių problemų nekildavo. Iš automobilių pirkėjų tiesiogiai ji pinigų negaudavo. Į pirkimo–pardavimo sutartis ji įrašydavo tik tokias pinigų sumas, kokias jai perduodavo. Kelias sutartis rengė buhalterė, pastaroji jai perdavė gautus grynuosius pinigus, ir ji įnešė juos į kasą, nes ji tvarkė grynuosius pinigus, pildė kasos žurnalą. Šių nuteistosios nurodytų aplinkybių nepaneigia jokie byloje surinkti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai. Kaip liudytoja apklausta buvusi įmonės buhalterė B. V. parodė, kad išrašydavo sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius, dokumentus išrašydavo pagal pirkimo–pardavimo sutartis, kurias ji gaudavo, buvo pasirašiusi keletą automobilių pirkimo–pardavimo sutarčių, žinojo, už kiek kokia mašina bus parduodama, ir tokias sumas įrašė į sutartis. Kainas nurodydavo vadybininkai, jie parduodavo automobilius, derindavo kainas su pirkėjais, direktorė pati automobilių nepardavinėdavo, tik parengdavo dokumentus, įnešdavo į kasą ir paimdavo iš jos grynuosius pinigus. B. V. parodė nieko nežinanti apie neatitikimą tarp už automobilius realiai sumokėtų sumų ir pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytų pardavimo kainų. Kaip liudytojas apklaustas buvęs įmonės vadybininkas G. M. parodė, kad jis važiuodavo į užsienį pirkti automobilių, o jų prekyba užsiėmė kitas vadybininkas (dabar miręs), pastarasis turėjo „savo žmonių tinklą“, kurie perparduodavo automobilius, kiek jie uždirbdavo, jis nežino. Tas kitas vadybininkas nustatydavo ir automobilių kainas, derindavo jas su direktore. Teisiamojo posėdžio metu kaip liudytojai apklausti automobilių pirkėjai vieningai parodė, kad su A. P. nekontaktavo, su ja nederino automobilių kainų, jai pinigų už automobilius nemokėjo, pinigus mokėjo automobilių pardavėjams. Taigi A. P. parodymus visiškai patvirtina liudytojų parodymai. Be to, nors automobilių pirkėjai teigė, kad sutartyse įrašytos automobilių kainos yra nerealios, per mažos, bylos duomenys liudija, kad firma automobilius įsigijo mažesnėmis kainomis nei sutartyse nurodytos jų pardavimo kainos (reiškia, bet kokiu atveju gavo pelną), byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių automobilių pirkėjų parodymus, kad jie už automobilius sumokėjo žymiai daugiau, nei nurodyta sutartyse. Specialisto išvadoje nustatinėjama ne baudžiamojoje byloje įrodinėtina aplinkybė – asmens kaltė, joje konstatuoti tik Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimai, nustatyti išanalizavus automobilių pirkimo–pardavimo sutartis bei automobilių pirkėjų parodymus, ir jų pasekmės. Taigi nuteistosios versija, kad į pirkimo–pardavimo sutartis ji įrašydavo tokias pinigų sumas, už kokias buvo sutarta parduoti automobilius ir kokias jai perduodavo vadybininkai, agentai, lieka nepaneigta, byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kad nuteistoji, parduodama Lietuvoje aštuonias transporto priemones fiziniams asmenims, transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartyse nurodė mažesnes jų pardavimo kainas, nei gavo iš tikrųjų. Vadovaujantis aptartais duomenimis, nėra jokio pagrindo laikyti, kad anksčiau aptarta A. P. veika sudaro aplaidaus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo požymį, t. y. kad ji nevykdė arba netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą ar kitus įstatymus bei norminius aktus, reglamentuojančius buhalterinės apskaitos tvarkymą. Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ji, kaip firmos direktorė, parduodama Lietuvoje aštuonias transporto priemones fiziniams asmenims, transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartyse nurodydama mažesnę pardavimo kainą, nei realiai už jas sumokėjo pirkėjai, pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 str. 1 d. (ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama), 6 str. 2 d. (į apskaitą privaloma traukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu), 13 str. 1 d. 5 p. (privalomas apskaitos dokumento rekvizitas yra ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška) ir taip aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, neatitinka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog A. P. į pirkimo–pardavimo sutartis būtų tyčia įrašiusi mažesnes sumas, nei gavo iš tikrųjų. Tačiau byloje taip pat nėra įrodymų, kad ji tą veiką padarė dėl neatsargumo.
Remiantis teismų praktika, bet kurioje baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, jis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Vadovaudamasis aptartų įrodymų visuma, atlikta jų tarpusavio ryšio analize, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog A. P. nepadarė veikos, turinčios BK 223 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, ir pripažįsta jos nuteisimą neteisėtu ir nepagrįstu. Todėl A. P. išteisintina pagal BK 223 str. 1 d.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,
nusprendžia:
panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2008-10-02 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.
A. P. pagal BK 223 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.