- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-07
- Bylos Nr.
- 2A-446/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Vytas Milius
- Ieškovas
- K. Š., A. Š.
- Atsakovas
- A. Š., V. A., Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vyto Miliaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 22 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-12-50-565/2010 pagal ieškovų K. Š. ir A. Š. ieškinį atsakovams A. Š., V. A., Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėja – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), trečiajam asmeniui – Vilniaus 18-ojo notarų biuro notarei G. K. dėl susitarimo nustatyti atkuriamos nuosavybės teisės į žemę dalis pripažinimo negaliojančiu, Vilniaus apskrities administracijos sprendimų panaikinimo bei restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
V. Š., gim. 1910 m. (miręs 1967 m.), nuosavybės teise valdė 0,0560 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Su prašymais atkurti nuosavybės teises į šią žemę kreipėsi buvusio savininko žmona atsakovė A. Š., buvusio savininko dukra atsakovė V. A., buvusio savininko sūnaus V. Š., gim. 1948 m., žmona ieškovė K. Š. ir buvusio savininko sūnaus V. Š., gim. 1948 m., sūnus ieškovas A. Š..
Žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), stovi gyvenamasis namas, kuris nuosavybės teise priklausė V. Š., gim. 1910 m. Namo savininkai keitėsi paveldėjimo ir dovanojimo teisinių santykių pagrindu, šiuo metu namas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso (ir ginčijamų sprendimų atkurti nuosavybės teises į žemę priėmimo metu priklausė) ieškovei K. Š. (1/2 dalis, pagrindas – 1995 m. birželio 9 d. paveldėjimo teisės liudijimas), ieškovui A. Š. (1/4 dalis, pagrindas – 1995 m. birželio 9 d. paveldėjimo teisės liudijimas), atsakovei A. Š. (1/8 dalis, pagrindas – 1995 m. birželio 13 d. paveldėjimo teisės liudijimas, 2003 m. rugpjūčio 10 d. dovanojimo sutartis) ir atsakovei V. A. (1/8 dalis, pagrindas – 2003 m. rugpjūčio 10 d. dovanojimo sutartis).
2002 m. birželio 6 d. Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu Nr.1179V yra nustatytos 564 m² namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribos.
2004 m. birželio 1 d. A. Š., K. Š., A. Š. ir V. A. pasirašė susitarimą, kad nuosavybės teisės į buvusio savininko V. Š. nuosavybės teise turėtą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bus atkuriamos tokia tvarka: A. Š. – į 0,0094 ha, K. Š. – į 0,0094 ha, A. Š. – į 0,0282 ha, V. A. – į 0,0094 ha. Šis susitarimas 2006 m. kovo 16 d. buvo pateiktas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriui su prašymu atkurti nuosavybės teises pagal šiame susitarime nurodytas dalis.
Atsakovė A. Š. 2004 m. rugsėjo 15 d. yra parašiusi prašymą leisti nusipirkti 4 m² namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį. Duomenų apie šio prašymo patenkinimą nėra.
2006 m. liepos 5 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko V. Š. nuosavybės teise turėtą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini): ieškovei K. Š. – grąžinant natūra 0,0094 ha namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, ieškovui A. Š. – grąžinant natūra 0,0094 ha namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, atsakovei V. A. – grąžinant natūra 0,0094 ha namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, atsakovei A. Š. – grąžinant natūra 0,0278 ha namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį.
Šalies argumentai
Ieškovai K. Š. ir A. Š. 2009 m. liepos 10 d. kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančiu 2004 m. birželio 1 d. susitarimą; 2) panaikinti 2004 m. birželio 1 d. susitarimo pagrindu 2006 m. liepos 5 d. priimtus atsakovo Vilniaus miesto viršininko administracijos sprendimus: Nr. 2.4-01-4118 dėl nuosavybės teisės atkūrimo A. Š., Nr. 2.4-01-4121 dėl nuosavybės teisių atkūrimo K. Š., Nr. 2.4-01-4122 dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. A. ir Nr. 2.4-01-4120 dėl nuosavybės teisės atkūrimo A. Š.: 3) taikyti restituciją, sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), perduodant valstybės nuosavybėn. Nurodė, kad 2004 m. birželio 1 d. susitarimą sudarė neįsigilinę į susitarimo turinį ir esmę, o nuosavybės teisės į žemės sklypą turėjo būti atkurtos proporcingai ieškovų ir atsakovų turimoms namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalims.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalį nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą (5 str. 2 d. 1 p.). Namas, stovintis namų valdos žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), sprendimų atkurti nuosavybės teises į žemę priėmimo metu priklausė visoms šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise. Todėl teismas darė išvadą, kad visos šalys turi teisę į šio žemės sklypo grąžinimą natūra. Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 yra patvirtinta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarka ir sąlygos (toliau – Tvarka). Tvarkos 15 punkte numatyta, kad prie prašymo atkurti nuosavybės teises gali būti pridėtas notariškai patvirtintas piliečių susitarimas, nurodantis, į kurias to paties turto dalis jie pageidauja atkurti nuosavybės teises. Teismas pažymėjo, kad 2004 m. birželio 1 d. susitarimas neprieštarauja Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 daliai, kadangi šiuo susitarimu nebuvo perleistos teisės atkurti nuosavybės teises į buvusiam savininkui V. Š. priklausiusį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o buvo susitarta, į kurias žemės sklypo dalis šalims bus atkurtos nuosavybės teises. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal šį susitarimą ieškovams nuosavybės teisės atkuriamos į tokias pačias dalis, kaip ir priklausytų pagal Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 4 p.
Teismas taip pat sprendė, kad neįrodytas ieškovų teiginys, jog jie negalėjo teisingai suvokti 2004 m. birželio 1 d. susitarimo esmės, nes blogai moka lietuvių kalbą. Ieškovai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, ieškovė paaiškino, kad gyvena Lietuvoje nuo 1972 m., ieškovė yra gimusi Lietuvoje. Ieškovas taip pat yra gimęs Lietuvoje, baigė Gedimino technikos universitetą. Iš byloje esančių nuosavybės teisių į žemę atkūrimo bylos dokumentų nuorašų matyti, kad ieškovai tiesiogiai (ne per atstovą) dalyvavo nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese, teikė lietuvių kalba surašytus dokumentus. Atkreiptinas dėmesys, kad 2004 m. birželio 1 d. susitarime ieškovai savo vardą ir pavardę yra parašę lietuviškos abėcėlės rašmenimis. Ta aplinkybė, kad ieškovė teismo procese naudojosi vertėjos pagalba, nėra pakankamas įrodymas, jog ieškovė nemoka lietuvių kalbos, negali suprasti lietuvių kalba parašyto teksto. Prieš pasirašydamos 2004 m. birželio 1 d. susitarimą, šalys pasirašė žemės sklypo planą, kuriame yra nurodyta, kokiomis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalimis šalys naudosis. Šios dalys yra tokios pat, kaip ir nurodyta 2004 m. birželio 1 d. susitarime. Tai paneigia ieškovų nurodytas aplinkybes, kad 2004 m. birželio 1 d. susitarimo turinys jiems nebuvo žinomas iki šio susitarimo pasirašymo. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sudarydami sandorius, asmenys privalo elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl ieškovai privalėjo atidėti 2004 m. birželio 1 d. susitarimo pasirašymą, jei jiems nebuvo suprantama šio susitarimo esmė, ir imtis priemonių šiems neaiškumams pašalinti (kreiptis į teisininkus, pasinaudoti vertėjo pagalba, dar kartą aptarti susitarimo sąlygas su kitomis šalimis). Byloje nėra įrodymų, kad ieškovams buvo realiai trukdoma šiomis priemonėmis pasinaudoti.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė K. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo šiuos argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovų suklydimą, jį vertino tik vienu aspektu (dėl gebėjimo suprasti lietuvių kalba pateiktą tekstą), tačiau iš esmės nepasisakė dėl ieškovų neteisingo suvokimo, kokio turinio susitarimą jie pasirašė, kokias teisines pasekmes sukels tokio pobūdžio susitarimas atkuriant nuosavybės teises namų valdos žemės sklype, t. y. neatskleidė bylos esmės.
2. Ginčijamas susitarimas negali būti pripažįstamas atitinkančiu protingumo kriterijų, nes nėra protinga turint teisinį pagrindą ir faktinę galimybę tapti namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), bendrasavininku didesne dalimi, atsisakyti tokios galimybės bei apriboti savo interesus.
3. Analizuojant susitarimą lingvistiniu požiūriu matyti, kad susitarimo tekste visiškai nekalbama apie tai, kad piliečiai susitarė atkurti nuosavybės teises būtent namų valdos žemės sklype. Pasirašant susitarimą, atsakovai nurodė, kad jis reikalingas dėl spartesnio nuosavybės teisių atkūrimo proceso. Be to, V. A. paaiškino, kad nuosavybės teisės į namų valdą bus atkuriamos proporcingai turimoms gyvenamojo namo dalims, likusią turimą nuosavybės teisę atsakovės realizuos kitais nuosavybės teisių atkūrimo būdais, o ieškovai trūkstamą dalį išsipirks iš valstybės vadovaujantis LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis (toliau – Taisyklės). Iš susitarimo teksto net ir teisiškai išprususiam asmeniui negalėjo būti aiški jo esmė bei pasekmės ta prasme, kaip jis buvo įvertintas atsakovų.
4. Atsižvelgiant į pirminiuose prašymuose išreikštus šalių pageidavimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ieškovai pagrįstai tikėjosi, kad dalis turimos nuosavybės teisės atsakovės atkurs kitais būdais, o ne natūra pasididinant turimą teisę į namų valdos žemės sklypo dalis. Pasirašydami susitarimą, ieškovai suklydo manydami, jog jis reikalingas tik nuosavybės teisių atkūrimui bendrąja prasme ir nėra tiesiogiai susijęs su turimomis teisėmis į namų valdos žemės sklypą. Šiai dienai ieškovai, turėdami didesnes gyvenamojo namo dalis, turi mažesnes sklypo dalis, nors namų valdos sklypai skirti tinkamam gyvenamojo namo eksploatavimui.
5. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2005 m. sausio 6 d. raštas Nacionalinei žemės tarnybai patvirtina faktą, kad ginčijamas susitarimas prieštarauja Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymui, nes nuosavybės teisės piliečiams grąžinant namų valdos dalis turėjo būti atkurtos vadovaujantis jų turimomis gyvenamojo namo dalimis, o likusi dalis nuosavybės teisių turėtų būti atkurta kitais įstatyme nustatytais būdais – lygiaverčiu sklypu, kompensacija pinigais ir pan.
6. Sprendime klaidingai nurodyta, kad susitarta, jog A. Š. nuosavybės teisės bus atkuriamos į 0,0278 ha ploto sklypo dalį, nes susitarime nurodyta – 0,0282 ha. Tokiu būdu, apeliantės nuomone, tvirtinant susitarimą net nebuvo pateiktos Vilniaus apskrities viršininko pažymos apie turimas pretendentų teises. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė tikrovės neatitinkančią aplinkybę, kad pagal ginčijamą susitarimą ieškovams nuosavybės teisės atkuriamos į tokias pat dalis, kaip ir priklausytų pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nes pretendentai turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 0,0560 ha žemėvaldą tokiomis dalimis: A. Š. – 0,0178 ha, V. A. – 0,0186 ha, K. Š. – 0,094.
7. Teismas neįvertino Nacionalinės žemės tarnybos 2005 m. vasario 14 d. rašto Nr. 4 B(3.1)-184, kuriame nurodyta, kad tais atvejais, kai pastatas priklauso keliems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise, kiekvienam iš bendraturčių nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik į atitinkamą grąžinamo natūra žemės sklypo, suformuoto minėto pastato eksploatavimui dalį, kuri nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam piliečiui priklausančią pastato dalį. Minėtas rašytinis įrodymas, apeliantės nuomone, leidžia daryti išvadą, kad priimi Vilniaus apskrities viršininko sprendimai prieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktui, t. y. imperatyvioms įstatymo normoms.
Ieškovas A. Š. pareiškimu prisideda prie apeliacinio skundo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad šalims sudarant ginčijamą susitarimą galiojusių Taisyklių 8 punkte buvo numatyta, jog kiekvieno bendraturčio namų valdos ar prie kito pastato, įrenginio ar kito statinio perkamo žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu gyvenamojo namo ar kito pastato, įrenginio arba kito statinio bendraturčių susitarimu, o bendraturčiams nesusitarus – atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato, įrenginio arba kito statinio dalį. Taigi Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises, nagrinėjamu atveju pagrįstai vadovavosi 2004 m. birželio 1 d. šalių susitarimu, o fakto, kad minėtas susitarimas buvo pasirašytas suklydimo įtakoje, ieškovai neįrodė.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės V. A. ir A. Š. prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad gyvenamojo namo įgijimo pagrindas ir žemės nuosavybės įgijimo pagrindas nagrinėjamu atveju reglamentuojami skirtingų teisės normų, todėl reikalavimas sieti namo dalis su žemės dalimis yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas. Tuo tarpu apeliaciniame skunde taip ir nenurodoma, kuo gi pasireiškė neteisingas apeliantės suvokimas pasirašant susitarimą, o apeliantė taip pat nepasisakė, kas jai trukdė elgtis atidžiai ir rūpestingai. Atvirkščiai, byloje nustatyta, kad prieš pasirašant 2004 m. birželio 1 d. susitarimą, šalys pasirašė sklypo planą, kuriame yra nurodyta, kokiomis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) dalimis šalys naudosis. Be to, minėtą susitarimą įstatymų nustatyta tvarka patvirtino notarė, o šalys patvirtino, kad sandorio turinį ir pasekmes suprato bei sandorį sudarė laisvai išreikšta visų sandorio šalių valia. Atsakovės taip pat pažymi, kad ieškovai neva susivokė klydę praėjus beveik penkeriems metams po ginčijamo sandorio, o tai įvyko būtent tuomet, kai atsakovės atsisakė už nerealiai žemą kainą parduoti joms priklausančias pastatų ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) dalis bei 2009 m. gegužės 28 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą dėl naudojimosi pastatais ir namų valdos žemės sklypu (duomenys neskelbtini) tvarkos nustatymo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kolegijos nuomone, šalių ginčą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmę turinčias aplinkybes, tinkamai taikė materialios bei procesinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).
Nesutikdama su sprendimu apeliantė nurodo, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas ieškovų suklydimą vertino tik vienu aspektu – ieškovų gebėjimu suprasti lietuvių kalba pateiktą tekstą ir tokiu būdu neatskleidė bylos esmės. Tačiau sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu negalima, nes, kaip rodo ieškinio turinys, būtent lietuvių kalbos nemokėjimu bei tuo, kad susitarimas nebuvo išverstas į ieškovams suprantamą kalbą, pastarieji ir grindė savo reikalavimą dėl susitarimo pripažinimo negaliojančiu (1 t., 1 - 4, 103-107 b. l.). Taigi, priešingai negu nurodė apeliantė, teismui atsisakius analizuoti ieškovų sugebėjimą suprasti lietuvių kalbą, o tuo pačiu ir susitarimo turinį, bylos esmė būtų neatskleista. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodytais motyvais, su kuriais jų neatkartodama kolegija sutinka, pagrįstai konstatavo, kad ieškovai galėjo ir turėjo suprasti susitarimo turinį, kuris, kaip pažymėta, ieškovams buvo perskaitytas, suprastas dėl turinio ir pasekmių bei kaip atitinkantis jų valią priimtas ir ieškovų pasirašytas. Ieškovė kokių nors argumentų, paneigiančių minėtos pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą, apeliaciniame skunde nenurodė.
Be to, priešingai negu teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas analizavo ieškovų veiksmus iki pasirašant ginčijamą susitarimą bei teisingai konstatavo, kad tai, jog susitarimas atitinka pastarųjų valią, patvirtina ir tai, kad dar iki jį sudarant, ieškovai savo poziciją dėl jiems tenkančių dalių (atitinkančių nustatytas susitarimu) atstatomoje nuosavybėje į žemę, išreiškė pasirašydami ginčo sklypo planą, kas parodo ieškovų nuoseklumą, išreiškiant valią dėl dalių bendrojoje nuosavybėje nustatymo (CK 6.193 str. 1 d. (1 t., 249, 250 b. l.). Svarbu yra ir tai, kad ginčo susitarimo tekstas nėra sudėtingas ir neleidžia kaip nors kitaip negu yra parašyta traktuoti šalių susitarimą dėl ieškovų dalių atstatomoje nuosavybėje į V. Š. žemės valdą (duomenys neskelbtini) (CK 6.196 str. 1 d., 1 t., 6 b. l.). Tokiu būdu apeliantės teiginys, kad pasirašydami susitarimą ieškovai mane, jog jis reikalingas tik nuosavybės teisių atkūrimui bendrąja prasme ir nėra tiesiogiai susijęs su turimomis teisėmis į namų valdos žemės sklypą, ne tik neįrodytas, bet ir nelogiškas (CPK 178 str.). Tuo tarpu tai, kad susitarimu buvo sutarta dėl atsakovei A. Š. 282 kv. m. dalies nuosavybėje, o skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje klaidingai nurodyta, jog susitarta buvo dėl 278 kv. m., neleidžia teigti apie skundžiamo sprendimo neteisėtumą.
Savo skundą apeliantė, be kita ko, grindžia nuoroda į Taisyklių 7 punkto nuostatą bei teigia, kad šios teisės normos kontekste šalių susitarimas neatitinka protingumo kriterijų, nes nėra protinga, turint teisinį ir faktinį pagrindą, atsisakyti didesnės dalies nuosavybės ir sutikti dėl mažesnių dalių. Tačiau, visų pirma, pažymėtina, kad sprendžiant nagrinėjamą ginčą pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus bei konstatavo, kad susitarimas neprieštarauja nei Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies bei 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoms, nei Tvarkos 15 punktui, pagal kurį pateikiant prašymą atkurti nuosavybės teises piliečiai taip pat galėjo pridėti notarine tvarka patvirtintą susitarimą, nurodantį, į kurias to paties turto dalis jie pageidauja atkurti nuosavybės teises, kas nagrinėjamuoju atveju ir buvo padaryta. Be to, net ir apeliantės nurodytų Taisyklių 8 punktas reglamentavo, kad kiekvieno bendraturčio namų valdos perkamo žemės sklypo dalys bendroje nuosavybėje nustatomos remiantis rašytiniu gyvenamojo namo bendraturčių susitarimu ir tik jo nesant - apskrities viršininko sprendimu.
Taigi, turint omenyje, kad ieškovai nepateikė nei patikimų, nei pakankamų įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo susitarimas buvo sudarytas prieš jų valią bei tai, kad susitarimu jo šalys susitarė, kad didesnė žemės sklypo dalis atitinka jo buvusio savininko žmonai ir atitinkamai ieškovės vyro motinai bei ieškovo senelei, laikyti susitarimą prieštaraujančiu teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, nėra pagrindo. Tokios išvados pagrįstumo nepaneigia ir apeliantės nuoroda į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2005 m. sausio 6 d. raštą Nr. 31/05/19-39.
Nemažą dalį apeliacinio skundo apeliantė skyrė byloje esančiam Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2005 m. vasario 14 d. raštui (1 t., 11 b. l.) bei nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jame išdėstytą valstybinės institucijos poziciją. Šiuo atveju pažymėtina, kad atsiliepime į apeliacinį skundą Nacionalinė žemės tarnyba, komentuodama paminėtą raštą, nurodė, kad jame išdėstyta nuomone dėl Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 nuostatų, nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kaip atitinkančio Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, Tvarkos 15 punkto bei Taisyklių 8 punkto reikalavimus. Kolegija į šią valstybinės institucijos poziciją atsižvelgia.
Atmetęs ieškinį pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad susitarimu ieškovams buvo atkurtos nuosavybės teisės į tokias pačias dalis kaip ir priklausytų pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Apeliantė nurodo, kad tokia išvada neatitinka tikrovės, tačiau pati apeliaciniame skunde pripažįsta, kad ji turėjo teisę į 0,094 ha, o ieškovas A. Š. - į 0,093 ha žemės valdą.
Sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo, svarbu atsižvelgti į tai, kad ieškinį dėl 2004 m. šalių sudaryto susitarimo, kurio esmės jie neva nesuprato, ieškinį padavė daugiau negu po penkerių metų po jo sudarymo ir tik po to (kaip matyti iš bylos medžiagos ir atsakovų atsiliepimo į apeliacinį skundą), kai atsakovai atsisakė parduoti ieškovams savo žemės sklypo dalis, o tarp šalių kilo ginčas dėl jų naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo. Be to, apeliantė nenurodė jokių argumentų, paneigiančių Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 22 d. sprendime išdėstytus motyvus dėl ieškovų galimybių imtis priemonių jiems kilusiems neaiškumams pašalinti.
Atitinkamai, nesant pagrindo naikinti ieškovų ginčijamą susitarimą, negali būti patenkinti ir kiti jų pareikšti reikalavimai.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.