Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „LNTV“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-1047-368/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Balsių vystymo grupė“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „LNTV“ dėl piniginių lėšų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo ir jį argumentai

Nei teismas, nei ieškovas nepagrindė realios grėsmės, kad dėl kokių nors apelianto veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, todėl skundžiama nutartis turi būti panaikinta.Teismas nutartyje nepateikė argumentų ir/ar vertinimų, susijusių su ieškovo pareikšto ieškinio tikėtinumu.Teismas, nevertindamas realios grėsmės būsimo ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, rėmėsi išimtinai tik didele ieškinio suma kaip aplinkybe, kuri esą savaime kelia grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Teismas iš esmės nenurodė jokių motyvų, kad dėl kokių nors apelianto veiksmų ar neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, t.y. nepasisakė dėl pagrindų, kurie leistų spręsti apie realiai egzistuojančią grėsmę. Teismas nevertino objektyvaus ieškinio reikalavimo dydžio lyginant jį su apelianto valdomu turtu, nepagrįstai laikydamas, jog 2 933 556,72 Lt ieškinio suma yra didelė, o tai neva yra aiškus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones apelianto atžvilgiu. Iš 2013 m. vasario 28 d. balanso matyti, kad apelianto valdomo turto vertė sudaro 28 295 334 Lt (ilgalaikį turtą sudaro 7 403 732 Lt). Be to, apeliantas yra pelningai veikianti įmonė ir per vienerius metus turėtų gauti 19 486 171 Lt iš pirkėjų bei papildomai susigrąžinti 242 420 Lt PVM mokesčio. Todėl ieškovo pareikšto ieškinio suma 2 933 556,72 Lt, lyginant su apelianto valdomo turto mastu, yra akivaizdžiai nedidelė, o tai reiškia, kad net ir galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo atveju neegzistuoja jokia rizika, kuri galėtų lemti jam palankaus teismo sprendimo neįvykdymą. Ieškovas apelianto atžvilgiu elgiasi nesąžiningai bei siekia taikyti neteisėtas ekonominio spaudimo priemones, kurios pasireiškia apelianto turto areštu, kas sąlygoja ir apelianto dalykinės reputacijos sumažėjimą. Ieškovas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, todėl jo interesai neturėtų būti ginami, o neteisėtos laikinosios apsaugos priemonės, kurios pritaikytos apelianto atžvilgiu, turi būti panaikintos.

Apelianto pateiktame 2013 m. vasario 28 d. balanse nurodyti duomenys apie turimą turtą yra abejotini bei nepagrindžiantys aplinkybės, jog apelianto finansinė padėtis yra gera. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog jo turimo ilgalaikio turto (žemės sklypo) vertė sudaro 7 400 000 Lt. Turto vertinimo priežiūros tarnyba 2012 m. spalio 4 d. išvadoje nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 6 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, kurioje nustatyta apelianto turimo 14,9 ha žemės sklypo vertė 7 400 000 Lt, parengta grubiai pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Be to, antstolis skundžiamos nutarties pagrindu areštavo apeliantui priklausantį žemės sklypą bei nurodė, kad jo vertė tesudaro 46 050 Lt. Todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad apelianto turimas sklypas yra 7 400 000 Lt vertės.Balanse nurodyta, kad apelianto trumpalaikio turto vertė sudaro 20 891 602 Lt, iš kurių per vienerius metus gautinos sumos yra 19 728 591 Lt. Apelianto trumpalaikio turto sudėtis yra detalizuojama apelianto bankroto byloje pateiktame 2012 m. rugpjūčio 24 d. debitorių sąraše, kuriame nurodyta suma beveik atitinka 2013 m. vasario 28 d. balanso duomenis. Apelianto debitorių skolos didžiąja apimtimi yra ginčijamos arba nėra galimybių jų išieškoti. 2013 m. vasario 28 d. balanse nurodyta, kad apelianto per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 10 011 444 Lt. Pagal 2012 m. rugpjūčio 1 d. balansą apeliantas privalėjo per vienerius metus sumokėti savo kreditoriams 9 720 649 Lt, todėl darytina išvada, kad trumpalaikiai įsipareigojimai padidėjo. Apelianto balanse apskaityto turto vertė, ieškovo nuomone, gali siekti tik apie 15 674 448 Lt = 28 295 334 Lt – 7 350 323 Lt (nepagrįsta žemės sklypo vertės dalis) – 4 000 542 Lt (reikalavimas BUAB „Tradicija“) – 25 000 Lt (reikalavimas BUAB „Kontrastų biuras“) – 460 112 Lt (reikalavimas BUAB „Alramsta“) – 785 000 Lt (reikalavimas BUAB „Balsių vystymo grupė“, kuris teismo netenkintas). 15 674 448 Lt įmonės turto vertė dar sumažėtų, jei apeliantui nepalankiai baigtųsi teisminiai ginčai su UAB „Norfos mažmena“, UAB „Palink“, UAB „Robinta“. Įvertinus tai, kad apelianto 10 011 444 Lt trumpalaikiai įsipareigojimai veikiausiai yra pradelsti, darytina išvada, kad apelianto finansinė padėtis yra labai sudėtinga, todėl teismas pagrįstai jo atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemonės būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Tai, kad ginčo suma apeliantui nėra didelė, paneigia ir jo paties veiksmai, kuomet apeliantas ginče su UAB „Robinta“ paprašė teismo atidėti 20 722 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmuo tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinio materialinių reikalavimų, kurių suma sudaro 2 933 556,72 Lt, užtikrinimui pritaikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytas laikinųjų apsaugos priemonių rūšis – apelianto nekilnojamojo, kilnojamojo turto bei turtinių teisių areštus. Kaip pagrindinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvą tiek ieškovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas nurodė didelę ieškinio sumą. Apeliantas kvestionuoja skundžiamą nutartį teigdamas, kad teismas nevertino pareikšto ieškinio tikėtino pagrįstumo, ieškinio suma 2 933 556,72 Lt jam nėra didelė bei nepagrįstas realios grėsmės tinkamam sprendimo įvykdymui egzistavimas.

Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2010). Tuo tarpu, jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Ieškovas ieškinyje nurodė savo argumentus, pateikė prie ieškinio atitinkamus dokumentus, kurie, jo manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą, todėl spręstina, kad šioje stadijoje konstatuoti, jog ieškinys nėra net tikėtinai pagrįstas, nėra pagrindo.

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus asmens finansines galimybes, t.y. ar apeliantui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė. Apeliantas, paduodamas atskirąjį skundą, taip pat gali paneigti šią prezumpciją, pateikiant duomenis, įrodančius jo (gerą) turtinę padėtį (CPK 12 str., 178 str., 314 str., 338 str.).

Apeliantas, bandydamas paneigti šią prezumpciją, su atskiruoju skundu teismui pateikė 2013 m. vasario 28 d. balansą (b.l. 16-17), iš kurio matyti, kad apeliantas turi 28 295 334 Lt vertės turto bei per vienerius metus mokėtinos sumos sudaro 10 011 444 Lt. Ilgalaikį turtą, kurio vertė 7 403 732 Lt, sudaro: nematerialus turtas (programinė įranga) 3732 Lt ir materialusis turtas (žemė) 7 400 000 Lt. Trumpalaikį turtą, kurio vertė 20 891 602 Lt, sudaro: atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys 1 161 786 Lt; per vienerius metus gautinos sumos 19 728 591 Lt bei pinigai ir pinigų ekvivalentai 1225 Lt. Iš pateiktos 2013 m. vasario 28 d. pelno (nuostolio) ataskaitos matyti, kad apeliantas veiklą vykdo pelningai, t.y. gavo 595 020 Lt pelno (b.l. 18). Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad šie apelianto pateikti duomenys – 2013 m. vasario 28 d. balansas – patvirtina, kad jis turi nemažos vertės turto bei vykdo pelningą ūkinę – komercinę veiklą. Kita vertus, šių vien tik absoliučiais skaičiais apelianto pateiktų finansinių rodiklių nepakanka, norint įvertinti jo tikruosius pajėgumus įvykdyti galimai palankų ieškovui teismo sprendimą. Visų pirma, VĮ Registrų centras duomenimis apeliantas registro tvarkytojui paskutinius finansinės atskaitomybės dokumentus yra pateikęs tik už 2008 metus, todėl apelianto nurodyti finansiniai rodikliai vertintini šalių paaiškinimų bei kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Antra, nors apeliantas nurodo, kad jis turi net 7 400 000 Lt vertės materialųjį turtą – žemės sklypą, tačiau matyti, jog tai yra vienintelis apeliantui priklausantis materialusis turtas, kurio atžvilgiu Turto areštų aktų registro išrašo duomenimis pritaikyti areštai bendrai 3 262 902,31 Lt sumai. Be to, pateiktoje Turto vertinimo priežiūros tarnybos 2012 m. spalio 4 d. išvadoje teigiama, kad 2012 m. rugpjūčio 6 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, kurioje nurodyta tokia didelė apelianto turimo žemės sklypo vertė, parengta grubiai pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Iš antstolio M. D. 2013 m. rugsėjo 9 d. sudaryto turto aprašo matyti, kad antstolis, skundžiamos nutarties pagrindu areštuodamas apeliantui priklausantį žemės sklypą, nurodė areštuoto žemės sklypo vertę tik 46 050 Lt. Taigi, apelianto nurodyta žemės sklypo vertė 7 400 000 Lt sumai nėra neabejotina, veikiau netgi priešingai, be to, šis sklypas jau yra areštuotas.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apelianto trumpalaikį turtą, inter alia per vienerius metus gautinas sumas (19 728 591 Lt), atsižvelgia į ieškovo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytas aplinkybes bei pateiktus rašytinius įrodymus. Sutiktina su ieškovu, kad 2012 m. rugpjūčio 24 d. pateiktame debitorių sąraše nurodyta debitorinių įsiskolinimų suma iš esmės atitinka 2013 m. vasario 28 d. balanso duomenis. Iš šio apelianto debitorių sąrašo matyti, kad debitorinių įsiskolinimų 21 675 137,19 Lt sumai atsiskaitymo terminai daugeliui yra suėję jau 2011 metais. Atsižvelgiant į tai, kad 19 728 591 Lt suma įtraukta į 2013 m. vasario 28 d. balansą kaip per vienerius metus gautinos sumos, laikytina, jog debitoriniai įsiskolinimai minėtai sumai per 2012 metus nebuvo padengti. Taip pat sutiktina su ieškovu, kad apelianto debitorių skolos didžiąja apimtimi yra ginčijamos arba nėra galimybių jų išieškoti, nes debitoriams BUAB „Tradicija“, BUAB „Kontrastų biuras“ ir BUAB „Alramsta“ yra iškeltos bankroto bylos, o su UAB „Norfos mažmena“, UAB „Palink“ ir UAB „Robinta“ vyksta teisminiai ginčai.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliantui priklausantis vienintelis materialusis turtas – žemė – yra areštuotas (bendras turto arešto mastas 3 262 902,31 Lt), per vienerius metus gautinų sumų realumas kelia abejonių, bei į tai, kad apelianto per vienerius metus mokėtinos sumos sudaro 10 011 444 Lt, darytina išvada, kad atskirojo skundo argumentai, kuriais apeliantas įrodinėja, kad ieškinio suma nelaikytina didele, nešalina abejonių dėl tinkamo sprendimo įvykdymo galimybės. Juo labiau, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1641-273/2012 apeliantas 2013 m. sausio 2 d. pateikė prašymą atidėti jam žyminio mokesčio sumokėjimą, nurodydamas, kad finansinė padėtis yra sunki, įmonė neturi pakankamai apyvartinių lėšų, 20 723 Lt mokėtinas žyminis mokestis yra labai didelis, Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 3 d. nutartimi atidėjo ieškovui (apeliantui) 20 722 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą.

Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas nepaneigė būtinybės jo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 12 str., 144 str. 1 d., 178 str., 185 str.). Kita vertus, apeliantas, jei jo finansinė padėtis iš tikrųjų yra tokia gera ir prašoma priteisti suma jam nėra didelė, gali be itin ženklių nuostolių pasinaudoti įstatymo suteikta teise sumokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą (CPK 148 str. 2 d.) ir tokiu būdu apskritai išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad nepagrįstas realios grėsmės tinkamam sprendimo įvykdymui egzistavimas. Pažymėtina, kad asmuo, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ne visais atvejais gali pagrįsti tokią grėsmę, nes ji gali būti išoriškai dar ir nepasireiškusi, tačiau faktiškai kitos šalies brandinama priklausomai nuo situacijos. Todėl apeliantas, siekdamas išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat turi pareigą pateikti įrodymus ar bent jau nurodyti pakankamai įtikinamus argumentus, paneigiančius teismo sprendimo neįvykdymo riziką, kurių šiuo atveju konstatuoti nėra pagrindo (CPK 185 str.).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.