Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

2009-11-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-381-354-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2009-11-26
Bylos Nr.
1A-381-354-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Nijolė Matuzevičienė (pirm.), Virginija Žindulienė, Bronius Zalaga
Nuteistasis
V. P.
Nukentėjusysis
A. L.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-381-354/2009Procesinio sprendimo kategorijos 1.1.8.6.3., 1.1.8.11., 1.2.14.1.1., 2.1.7.4., 2.4.6.3.1. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. lapkričio 26 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teisėjų Virginijos Žindulienės, Broniaus Zalagos,sekretoriaujant Redai Jončienei,dalyvaujant prokurorei Ninai Raugienei,gynėjui advokatui Edmundui Jankaičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 7 mėnesiams.

Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1, 2 d., prie paskirtos laisvės atėmimo bausmės visiškai pridėta 1995 m. vasario 3 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirta neatlikta laisvės atėmimo bausmė 2 metai 10 mėnesių 18 dienų ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 5 mėnesiams 18 dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiojo A. L. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, t. y. 2008 m. gruodžio 6 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, A. L. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Joniškyje, iš kambaryje stovėjusios spintelės pagrobė A. L. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „NOKIA 6010 M“, kurio vertė 290 Lt, su jame buvusia „Omnitel Extra“ SIM kortele, kurios vertė 10 Lt, bei iš piniginės pagrobė 3600 Lt grynųjų pinigų, taip padarydamas nukentėjusiajam A. L. 3900 Lt turtinę žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo pakeisti Joniškio rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį ir paskirti švelnesnę bausmę, kadangi teismas netinkamai įvertino, nepilnai ištyrė byloje esančius įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.

Skunde apeliantas nurodo, kad jis visiškai prisipažino kaltu, todėl teismas nebetyrė kitų įrodymų, netinkamai kvalifikavo jo padarytą veiką ir paskyrė neteisingą bausmę. Apeliantas teigia, kad jis prisipažino pagrobęs telefoną su SIM kortele ir pinigus, nes manė, jog dėl pareikšto įtarimo prisipažinus tik iš dalies, niekas jo žodžiais nepatikės, todėl bus suimtas, nors iš tikrųjų jokių nukentėjusiojo pinigų nevogė, nukentėjusiajam padarė tik 300 Lt turtinę žalą ir taip įvykdė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 178 str. 4 d.

Apelianto teigimu, jis niekada nėra matęs pas nukentėjusįjį daug pinigų, niekas iš A. L. pažįstamų netikėjo, kad jis galėjo turėti tokią didelę pinigų sumą (3600 Lt), ir, pasak paties nukentėjusiojo, liudytojų R. L., S. S., R. G., A. L. 2008 metų gruodžio mėnesį keletą savaičių girtavo, pas jį užeidavo ir kiti asmenys, kurie galėjo pavogti pinigus, o be to, A. L. tik po ilgo laiko kreipėsi į policiją (2009 m. sausio mėn.), kai sužinojo, kad jis paėmė telefoną.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu A. L. parodymai buvo nenuoseklūs, kad pastarasis nežinojo, kada dingo pinigai ir kur jie buvo laikomi, kad teigė, jog pardavęs sesers garažą gavo 5000 Lt, tačiau I. M. ir T. M. niekas neapklausė, nepasidomėjo, ar pastarieji padovanojo A. L. už parduotą garažą gautus pinigus, iš kurių, kaip nurodė nukentėjusysis, 1400 Lt jis išleido, o 3600 Lt laikė spintelės stalčiuje.

Nuteistasis V. P. nurodo, kad jis melagingai prisipažindamas, jog pinigus pavogė, taip pat melagingai aiškino, kad pinigai buvo piniginėje už lovos, o A. L., teigęs, kad pinigai buvo spintelės stalčiuje, vėliau pakeitė savo parodymus. Todėl, nuteistojo nuomone, akivaizdu, kad pats nukentėjusysis nežinojo, kur buvo pinigai.

Apeliantas skunde tvirtina, kad jis tik akistatoje su A. L. melagingai prisipažino, kad pavogė 3600 Lt, o iki tol teigė, kad piniginėje buvo kažkiek pinigų kupiūromis po 200 Lt, kurių keletą paėmė, tačiau į tokius parodymų neatitikimus teismas nekreipė dėmesio.

Be to, skunde nurodoma, kad teismas privalėjo tirti ir kitus ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus – apklausti liudytoją K. S. apie aplinkybes, kurias jis nurodė ikiteisminio tyrimo metu, apklausti garažo pirkėją S. S., kada pastarasis A. L. už garažą sumokėjo pinigus ir kokiomis kupiūromis, teisme paklausti liudytojų S. S. ir R. L., ką A. L. 2008-12-10 jiems sakė apie dingusius pinigus, pinigų sumą, ar kažką minėjo apie dingusį telefoną ir išvis, ką jie žinojo apie vagystę.

Apeliantas taip pat skunde pažymi, kad telefonas, kurį jis pavogė, A. L. buvo visiškai bevertis, nes pastarasis, žinodamas, jog jo telefonas yra pas S. S., savo telefono neatsiėmė, paliko naudotis S. S., taip patvirtindamas, jog telefonas jam nereikalingas.

Šalies argumentai

Be to, apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad skiriant bausmę turėjo būti atsižvelgta į tai, kad vien tik jo prisipažinimo ir duotų parodymų dėka jis buvo nuteistas dėl pinigų vagystės, kad jis visiškai atlygino nukentėjusiajam patirtą žalą, nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos, t. y. buvo visos sąlygos teismui taikyti jo atžvilgiu BK 61 str. 1 d. ir paskirti švelnesnę bausmę, negu numato įstatymas (BK 61 str. 3 d. 2 p.). Apelianto teigimu, jo padaryta nusikalstama veika labai skiriasi savo pavojingumu nuo ankščiau jo padarytos veikos, todėl teismas, įvertinęs visas aplinkybes, neturėjo skirti griežčiausios bausmės ir esant tokioms jo pastangoms pašalinti nusikalstama veika padarytą žalą, teismas nepagrįstai taikė visišką bausmių sudėjimo būdą ir paskyrė aiškiai per griežtą galutinę subendrintą bausmę, nors galėjo taikyti dalinį bausmių sudėjimą pagal BK 64 str. 1 d., 3 d.

Skunde nuteistasis taip pat teigia, kad kai kurios teismo išvados apie jo asmenį ir galimybę pasitaisyti prieštarauja objektyviems įrodymams, nes jis 2008-02-28 viena veika padarė tris administracinius nusižengimus, už kuriuos pataisos inspekcija paskyrė nuobaudą, kuri buvo panaikinta ankščiau termino už gerą elgesį (b. l. 69; 74). Be to, apeliantas nurodo, kad Joniškio pataisos inspekcijos yra charakterizuojamas teigiamai, nuolat ieško darbo, tačiau šiuo metu jo negauna, turi bedarbio statusą, lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos stengėsi elgtis ir gyventi tinkamai – sukūrė šeimą, su sugyventine J. Č. veda bendrą ūkį, augina judviejų mažametę dukrą ir dar du mažamečius vaikus, kurių vienas yra neįgalus. Be to, jis vienas dirbdamas atsitiktinius darbus padeda šeimai, nes sugyventinė dėl vaikų amžiaus dirbti negali.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo V. P. gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl apelianto padaryto nusikaltimo aplinkybių. Taigi, V. P. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d.

V. P. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš esmės pripažinęs savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, apeliaciniame skunde ėmė neigti kai kurias faktines aplinkybes, o būtent tai, kad jokių nukentėjusiojo pinigų (3600 Lt) jis nepavogė. Apelianto teigimu, jis pavogė tik A. L. priklausantį mobilųjį telefoną, vadinasi, padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d., nes pagrobė nedidelės vertės (300 Lt) svetimą turtą.

Neigdamas savo kaltę dėl 3600 Lt vagystės, V. P. argumentuoja tuo, kad pats nukentėjusysis tokios didelės pinigų sumos turėti negalėjo, o jei ir turėjo, pinigus galėjo pavogti bet kas kitas, su kuo A. L. girtavo keletą savaičių 2008 m. gruodžio mėn. Apelianto teigimu, nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nežinojo, nei kur buvo padėti pagrobti pinigai, nei kada ir kiek jų dingo. Iš kurios vietos ir kiek pinigų pagrobė, save apkalbėdamas teigia nurodęs pats apeliantas, o jau tada tą patį patvirtino ir A. L.. Tačiau byloje surinkti duomenys nepatvirtina aptartų nuteistojo teiginių.

Pažymėtina, kad jau 2009 m. sausio 8 d. A. L., kreipdamasis į policiją dėl pastebėtos vagystės, aiškiai nurodė, kad savo namuose pasigedo 2 mobilaus ryšio telefonų ir 3600 Lt (b. l. 5). Apklausiamas po dienos detaliai paaiškino, kad pinigų turėjo, nes 2008 m. lapkričio mėn. už seseriai priklausančio garažo pardavimą buvo gavęs 5000 Lt, iš kurių 1400 Lt išleido, o 3600 Lt laikė namuose. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad 2008 m. gruodžio mėn. pradžioje savo namuose gėrė alkoholinius gėrimus su V. P., o 2008 m. gruodžio 10 d. savo namuose neberado mobilaus telefono ,,Nokia“, R. L. priklausančio telefono ,,LG“ ir tų 3600 Lt kupiūromis po 200 Lt, kuriuos buvo gavęs už parduotą garažą (b. l. 12-13). Iš tiesų, apie pastebėtą vagystę nukentėjusysis į policiją kreipėsi ne iš karto, tačiau tai nėra pagrindas abejoti A. L. parodymais, nes pastarasis logiškai pakomentavo tokį savo elgesį nurodydamas, kad iš R. L. ir S. S. sužinojęs, jog telefonus iš jo pavogė V. P., iš pradžių mėgino su juo susitarti, tačiau apeliantui neigiant savo kaltę dėl vagystės, kreipėsi į policiją.

Nuteistasis, apklausiamas ikiteisminio tyrimo tyrėjo (b. l. 33-34), ikiteisminio tyrimo teisėjo (b. l. 42-43), teisiamajame posėdyje (b. l. 135) iš esmės prisipažino dėl visų jam inkriminuojamų padaryto nusikaltimo aplinkybių. Nuteistasis nurodė, kad 2008 m. gruodžio 6 d. girtavo pas A. L. namuose ir pastarajam dėl girtumo nepastebėjus, pagrobė iš jo namų du mobilaus ryšio telefonus, kuriuos tą pačią dieną alaus bare atidavė R. L. ir S. S., bei pluoštą grynųjų pinigų kupiūromis po 200 Lt, kuriuos išleido šventėms ir kitoms savo reikmėms. Pažymėtina, kad dėl girtumo pats apeliantas, o ne nukentėjusysis, negalėjo nurodyti, kokią pinigų sumą jis pagrobė, tačiau akistatos su A. L. metu jis sutiko su nukentėjusiojo nurodyta dingusia pinigų suma – 3600 Lt (b. l. 51). Parodymų patikrinimo vietoje metu V. P. patvirtino savo parodymus ir parodė, iš kur pagrobė svetimus daiktus ir pinigus (b. l. 45-49).

Aptartus tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo parodymus bendrai patvirtino teisiamajame posėdyje liudytojais apklausti R. L. ir S. S. (b. l. 135-136), kurie paties įvykio nematė, tačiau aiškiai parodė, jog du mobiliuosius telefonus, kurių vieną – ,,LG“ R. L. atpažino kaip savo, ir kitą – ,,Nokia“ atpažino, kaip A. L., gavo iš V. P. ir apie tai pasakė A. L..

Be to, kas paminėta, kolegija pažymi, kad dar sykį, kaip prašo apeliantas, teismo posėdyje apklausti liudytojus R. L. ir S. S. nėra būtina, nes pastarieji jau davė parodymus teisiamajame posėdyje apie jiems žinomas aplinkybes.

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog teisme nebuvo apklaustas K. S. apie jam žinomas aplinkybes, garažo pirkėjas S. S. ir garažo pardavėjai Ina ir T. M. apie tai, kada ir kokią pinigų sumą A. L. gavo pardavęs garažą. Tačiau byloje nėra duomenų, jų nenurodė ir apeliantas, patvirtinančių, jog paminėtiems asmenims būtų kas nors žinoma apie nusikaltimo padarymo aplinkybes ar jie disponuotų kita šioje byloje nenustatyta ir teismo sprendimui reikšminga informacija. Todėl teismui nebuvo pagrindo juos kvieti į teisiamąjį posėdį. Iš byloje esančios notariškai patvirtintos garažo pirkimo-pardavimo sutarties kopijos (b. l. 9-11) yra aišku, kad garažo savininkai I. ir T. M., atstovaujami A. L., pardavė garažą S. S., kuris A. L. dar prieš sutarties sudarymą (sutartis sudaryta 2008-11-04) sumokėjo 5000 Lt. Paminėta sutartis aiškiai patvirtina nukentėjusiojo parodymus ir paneigia apelianto keliamas abejones, ar A. L. galėjo turėti tokią didelę pinigų sumą.

Nuteistojo aiškinimas, kad jis ikiteisminio tyrimo metu apkalbėdamas save melagingai prisipažino pavogęs A. L. pinigus dėl to, jog nenorėjo būti suimtas – visiškai nelogiškas. Jei V. P. iš tikrųjų bijodamas būti suimtas save apkalbėjo, kyla klausimas – dėl kokių priežasčių jis prisipažino dėl visų jam inkriminuotų nusikaltimo aplinkybių ir teisiamojo posėdžio metu, kodėl atlygino visą nusikaltimu padarytą žalą nukentėjusiajam, kuris tai irgi patvirtino (b. l. 135).

Kolegijos nuomone, nuteistojo apeliaciniame skunde keliama versija apie, neva, nežinia kieno kaltės prisiėmimą sau, yra niekuo nepagrįstas V. P. siekis sušvelninti savo teisinę padėtį. Ir neteisus yra apeliantas teigdamas, kad tik jo prisipažinimu buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Skundžiamame nuosprendyje yra išdėstyti visi, ne tik V. P. parodymai, įrodymai, kuriais remdamasis teismas priėmė sprendimą. Nei viena įrodymų rūšis nėra prioritetinė kitos įrodymų rūšies atžvilgiu, todėl teismas sprendimą priima ištyręs įrodymų visetą, o ne pavienius įrodymus.

Tokiu būdu, kolegija, įvertinusi visus aptartus ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytus įrodymus, daro išvadą, kad jų visuma sudaro vieningą V. P. kaltės įrodomąją medžiagą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai inkriminavo apeliantui A. L. pinigų ir telefono vagystę. Tai, kad A. L. telefoną, kurį buvo pagrobęs V. P., paliko S. S., nėra pagrindo teigti, kad pagrobtas mobilaus ryšio telefonas buvo bevertis. Viso baudžiamojo proceso metu A. L. aiškiai deklaravo pagrobto telefono su SIM kortele vertę (300 Lt) ir patirtą žalą dėl vagystės.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Apylinkės teismas šių įstatymo nuostatų nepažeidė.

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad V. P. nesunkų tyčinį nusikaltimą padarė neišnykus teistumui (b. l. 56-59), neatlikęs visos ankstesniu nuosprendžiu teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės, būdamas lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos. Be to, teismas įvertino, kad apeliantas nusikaltimą padarė turėdamas galiojančių administracinių nuobaudų (b. l. 73-75), kad yra pripažintas pavojingu recidyvistu (b. l. 62-67), ir todėl pagrįstai V. P. paskyrė griežčiausią Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą (BK 56 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną V. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl to (BK 59 str. 2 d.), ir nuosprendyje konstatavo, kad nuteistasis atlygino padarytą žalą nukentėjusiajam, tačiau, kolegijos nuomone, nepagrįstai pastarosios aplinkybės nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nes ir pats nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu aiškiai tvirtino, jog V. P. padarytą žalą atlygino, su pastaruoju jis susitaikė ir pretenzijų jam neturi (b. l. 135). Esant tokioms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 1 p.), pripažįstama nuteistojo V. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.).

Lietuvos Respublikos BK 56 str. 2 d. numatyta, kad pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė. Prašydamas skirti švelnesnę bausmę, nuteistasis teigia, jog yra visos sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d., paskirti jam, kaip pavojingam recidyvistui, mažesnę bausmę, negus nustatyta BK 56 str. 2 d. (BK 62 str. 3 d. 2 p.). Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. nuostatas, kaltininkui nepakanka prisipažinti padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėtis dėl to, atlyginti visą padarytą turtinę žalą – dar yra būtina, kad jis pats savo noru atvyktų į valstybės instituciją, įgalintą vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, ir praneštų apie savo padarytą nusikalstamą veiką. Byloje nėra duomenų, to apeliaciniame skunde neteigia ir nuteistasis, leidžiančių konstatuoti, kad V. P. savo iniciatyva atvyko į valstybės instituciją ir pranešė apie padarytą vagystę, todėl nėra pagrindo jo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. 3 d. 2 p. nuostatą.

Visgi, kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir šiuo nuosprendžiu nustatytas dvi V. P. atsakomybę lengvinančias aplinkybes (BK 59 str. 1 d. 2 p., 3 p.), vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas įtakojo jo nusikalstamą elgesį (BK 60 str. 1 d. 9 p.), jų tarpusavio santykį, atsižvelgusi į kitas išdėstytas ir skundžiamu nuosprendžiu nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, jog apeliantui paskirtą laisvės atėmimo bausmę tikslinga sumažinti. Todėl keičiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.).

V. P. skunde deklaruojamas noras susirasti darbą, rūpinimasis sugyventine ir mažamečiais vaikais, Joniškio rajono pataisos inspekcijos pateikta informacija (b. l. 69) – apibūdina apeliantą teigiamai, tačiau tai nemenkina jo kaltės padarius tyčinį nusikaltimą ir nėra pakankamas pagrindas dar labiau sumažinti V. P. skirtiną bausmę.

V. P. nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė būdamas lygtinai paleistas neatlikus dalies ankstesniu, 1995 m. vasario 3 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, pakeistu to paties teismo 2003 m. kovo 28 d. nutartimi (b. l. 56), paskirtos bausmės. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos BK 64 str., kuriame teigiama, kad, jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikalstamą veiką, bausmes subendrina visiškai ar iš dalies jas sudėdamas. Apylinkės teismas vadovavosi minėto įstatymo 2 d. ir nurodė, jog skundžiamu nuosprendžiu bei pagal ankstesnį nuosprendį paskirtą ir neatliktą bausmes subendrina visiškai jas sudėdamas ir nustatė V. P. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 m. 5 mėn. 18 d. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog apeliantas yra neatlikęs 2 metų 10 mėn. 18 d. laisvės atėmimo bausmės, paskirtos 1995 m. vasario 3 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu. Iš tikrųjų, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. birželio 27 d. nutartyje (b. l. 70) buvo konstatuota, kad V. P. lygtinai paleidžiamas iš pataisos įstaigos, neatlikęs 2 metų 10 mėnesių 18 dienų laisvės atėmimo bausmės, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog realiai iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo jis buvo paleistas tik praėjus 7 dienoms po minėtos teismo nutarties priėmimo, t. y. 2006 m. liepos 4 d. (b. l. 56).

Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas, subendrindamas bausmes V. P., prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjo didesnę bausmę nei neatliktoji bausmė pagal ankstesnį Šiaulių apygardos teismo nuosprendį, pakeistą to paties teismo nutartimi, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos BK 64 str. nuostatas. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas ir šioje dalyje dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

Iš naujo subendrindama bausmes nuteistajam V. P. kolegija bausmes iš dalies sudeda – prie neatliktos laisvės atėmimo bausmės (2 metų 10 mėnesių 11 dienų) pridėdama dalį už skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką skiriamos bausmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., kolegija,

nusprendžia:

Joniškio rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį pakeisti:

Pripažinti V. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą.

V. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 1 metų 3 mėnesių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d. prie V. P. 1995 m. vasario 3 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, pakeistu to paties teismo 2003 m. kovo 28 d. nutartimi, paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės – 2 metų 10 mėnesių 11 dienų, pridėti dalį pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. paskirtos bausmės – laisvės atėmimo 1 metams 3 mėnesiams, ir paskirti V. P. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Nijolė MatuzevičienėTeisėjai Virginija ŽindulienėBronius Zalaga