Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Margaritos Stambrauskaitės, Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant atsakovės atstovėms Aurelijai Krisenel ir Daivai Vyčinienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Creditinfo Lietuva“ skundą atsakovei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014-07-10 Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (toliau – ir Inspekcija) sprendime Nr. 2R-3557(9.1-1) nustatė, kad pareiškėjos pateikta informacija apie asmens duomenų gavimą iš socialinio tinklo Facebook ir jų tvarkymą mokumo vertinimo tikslu prieštarauja teisėtam duomenų tvarkymui ir atsisakė įrašyti pareiškėjos pateiktą informaciją į Asmens duomenų valdytojų valstybės registro duomenų bazę (b. l. 6-8).

Pareiškėja, nesutikdama su šiuo sprendimu, skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į teismą ir prašo:

1. panaikinti Inspekcijos sprendimą Nr. 2R-3557 (9.1-1.);

2. įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl pareiškėjos pateiktų pasikeitusių registro duomenų įrašymo į Asmens duomenų valdytojų valstybės registro duomenų bazę.

Paaiškino, kad Kreditų biure „Creditinfo“ yra formuojama fizinių ir juridinių asmenų kredito istorija, nustatomi kredito reitingai bei asmenų galimybės prisiimti finansinius įsipareigojimus. Kreditų biurą administruojanti bendrovė „Creditinfo Lietuva“ valdo gyventojams skirtą kredito istorijos sistemą „Mano Creditinfo“. Bendrovė nusprendė sudaryti galimybes fiziniams asmenims savitarnos svetainėje www.manocreditinfo.lt sužinoti savo kredito reitingą, kuris apskaičiuojamas iš socialiniuose tinkluose esančios informacijos (šiuo atveju iš Facebook socialinio tinklo).

Inspekcijos kategoriškais argumentais iš esmės paneigiama pati galimybė tvarkyti iš socialinių tinklų gaunamus duomenis mokumo vertinimo tikslais, nepaisant to, ar pats asmuo sutinka, ar net to nori, t. y. Inspekcija nusprendžia už patį duomenų subjektą, kam jis gali ar negali pateikti duomenis ir kas su tais duomenimis gali būti atliekama, iš esmės uždraudžia asmeniui savo nuožiūra laisvai elgtis su savo duomenimis. Šios asmens teisės absoliutus paneigimas tuo pačiu reiškia, kad Inspekcija viršijo jai įstatymų nustatytas funkcijas ir uždraudė duomenų subjektui atlikti tam tikrus duomenų tvarkymo veiksmus. Pažymėjo kad visų valstybės registrų duomenys, kurie naudojami mokumo vertinimui (Sodra, Gyventojų registras, Nekilnojamojo turto registras ir t.t.) irgi yra surenkami kitais tikslais, tačiau, esant asmens sutikimui, gali būti panaudojami tiek mokumo vertinimo tikslu, tiek ir kitais tikslais.

Vartojimo kredito gavėjų mokumo ir atsakingojo skolinimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos banko valdybos 2013-03-19 nutarimu Nr. 03-62, akivaizdžiai akcentuoja nebaigtinį vertintinos informacijos sąrašą (18.4. 18.5 p.). Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (toliau – ir ADTAĮ) 21 straipsnis, priešingai nei teigia Inspekcija, reglamentuoja tam tikras duomenų tvarkymo sritis ir duomenų tvarkymo būdus mokumo vertinimo, įsiskolinimo valdymo tikslais, bet nenustato baigtinio duomenų sąrašo. ADTAĮ 22 straipsnis, priešingai nei teigia Inspekcija, reglamentuoja tam tikras duomenų tvarkymo sritis ir duomenų tvarkymo būdus mokumo vertinimo, finansinės rizikos vertinimo, įsiskolinimo valdymo tikslais. Jis taip pat įtvirtina žinomai neperteklines duomenų kategorijas, kurie gali būti tvarkomi šiais tikslais, tačiau šis straipsnis neįtvirtina baigtinio duomenų sąrašo, kurie gali būti tvarkomi nurodytais tikslais, antraip tai būtų Direktyvos 95/46/EB pažeidimas, susiaurinant duomenų tvarkymo galimybes.

Asmens duomenys gali būti tvarkomi kitais tikslais, nei tais, kuriais jie buvo surinkti, jei tam atsiranda teisinis pagrindas (šiuo atveju sutikimas), nei vienas iš Inspekcijos nurodytų teisės aktų nereglamentuoja visų duomenų tvarkymo aspektų ir duomenų kategorijų mokumo vertinimo, finansinės rizikos vertinimo, įsiskolinimo valdymo tikslais. Visi vertinamieji Inspekcijos argumentai sprendime yra išdėstyti kaip antraeiliai ir paviršutiniškai. Inspekcija iš esmės neanalizavo viso sutikimo gavimo mechanizmo ir tvarkomų duomenų apimties.

Inspekcijos sprendime cituojamoje Darbo grupės nuomonėje, duomenų subjekto duodamam sutikimui keliami reikalavimai apibūdinami kitaip ir atitinkamai turi būti sistemiškai analizuojama tokiu būdu:

1) ar sutikimas yra duodamas savanoriškai, šios aplinkybės nebuvo vertintos;

2) ar sutikimas buvo konkretus, tačiau Inspekcija nevertino, ar duomenų subjekto atliekamų veiksmų eiliškumas, informacijos pateikimo būdas, jo kontekstas su tekstu, sudaro pagrindą manyti, kad sutikimas yra konkretus/nekonkretūs;

3) ar sutikimas pagrįstas informacija. Informacijos pateikimo būdas turi užtikrinti atitinkamos kalbos vartojimą, kad duomenų subjektai suprastų, dėl ko sutinka ir kokiais tikslais tai daro. Pernelyg sudėtingo teisinio ar techninio žargono vartojimas neatitiktų įstatymo reikalavimų. Be to, naudotojams teikiama informacija turėtų būti aiški ir pakankamai akivaizdi, kad naudotojai negalėtų jos nepastebėti. Inspekcija netyrė, kiek, kur ir kokiu būdu informacijos yra pateikiama duomenų subjektui, ar ji pakankama būtent subjektams ir pan. Pats faktas, kad dalis informacijos buvo pateikiama ne lietuvių kalba, o Facebook naudojamais terminais, kurie Facebook vartotojams yra žinomi ir aktyviai naudojami, pats savaime nereiškia, kad nevykdomas šis reikalavimas;

4) ar sutikimas yra nedviprasmiškas. Praktiškai šis reikalavimas leidžia duomenų valdytojams naudoti įvairių rūšių mechanizmus sutikimui gauti, pavyzdžiui, sutikimą rodančius pareiškimus (aiškus sutikimas) arba mechanizmus, paremtus veiksmais, kuriais siekiama parodyti sutikimą. Šios aplinkybės taip pat nevertintos;

5) Inspekcija nevertino, ką reiškia „draugų duomenų“ sąvoka ir koks jos turinys, kiek tie duomenys laikytini duomenų subjekto, kuris duoda sutikimą, duomenimis, kiek ne.

Mano, kad pareiškėjai turėjo būti suformuluotas nurodymas/rekomendacijos dėl duomenų tvarkymo, o ne atsisakymas registruoti duomenis registre.

Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, jai apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ 78 str.). Pareiškėja pateikė teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, tačiau teismas tokio prašymo netenkino, nes nėra priežasčių numatytų ABTĮ 80 straipsnyje.

Atsakovė Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 29-34) paaiškino, kad bet kokiu atveju, nors ir esant teisėtam pagrindui tvarkyti asmens duomenis, turi būti laikomasi asmens duomenų tvarkymo reikalavimų, numatytų ADTAĮ 3 straipsnyje. ADTAĮ nenumatyta, kad tvarkant asmens duomenis su sutikimu yra netaikomi ADTAĮ 3 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai.

Inspekcijos nuomone, pareiškėjos ketinamas atlikti asmens duomenų tvarkymas neatitinka ADTAĮ 3 straipsnyje keliamų reikalavimų. Duomenų valdytojas turi užtikrinti, kad jis turi tinkamą teisinį pagrindą gauti ir toliau tvarkyti asmens duomenis, ir jo ketinamas atlikti asmens duomenų tvarkymas (įskaitant ir duomenų gavimą) yra adekvatus ir proporcingas siekiamiems tikslams. Pareiškėjos ketinami atlikti asmens duomenų tvarkymo veiksmai yra susiję su asmens mokumo, galimybių prisiimti finansinius įsipareigojimus ir pan. vertinimu, o socialinio tinklo funkcija yra galimybė palaikyti ryšį ir dalintis informacija su kitais vartotojais. Socialiniuose tinkluose (Facebook socialiniame tinkle) informaciją apie save asmenys skelbia siekdami palaikyti tarpusavio ryšius su artimaisiais, draugais ar bendraminčiais, bendrauti įvairiais asmeniniais tikslais, pasidalinti su kitais asmenimis privataus gyvenimo detalėmis ir pan., bet ne tam, kad jų skelbiama informacija būtų naudojama vertinti jų mokumą.

Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos banko valdybos 2013-03-19 nutarimu Nr. 03-62, nenumato galimybės vertinant kredito gavėjo mokumą tvarkyti socialiniuose tinkluose esančią informaciją. Socialiniuose tinkluose asmenų skelbiama informacija ne visuomet atitinka tikrovę. Inspekcijos nuomone, socialiniuose tinkluose skelbiama informacija negali būti naudojama vertinant asmens mokumą, nes pareiškėja, rinkdama socialiniuose tinkluose esančius duomenis ir toliau tvarkydama juos mokumo vertinimo tikslais, negalės užtikrinti šių duomenų tikslumo ir teisingumo, o tai galėtų sukelti neigiamų pasekmių pačiam duomenų subjektui (pvz., bus nustatytas žemesnis mokumo reitingas ar pan.).

Inspekcija nesutinka su pareiškėjos nuomone, kad ADTAĮ 22 straipsnis neįtvirtina baigtinio duomenų sąrašo, kurie gali būti tvarkomi mokumo vertinimo, finansinės rizikos vertinimo bei įsiskolinimo tikslais. Be to, Inspekcijos nuomone, ADTAĮ 21 straipsnyje nustatytais tikslais ir atvejais gali būti tvarkoma tik ta informacija, kuri yra susijusi su duomenų subjekto finansiniais ir (arba) turtiniais įsipareigojimais. Inspekcijos nuomone, socialinio tinklo profilio duomenys nėra susiję su asmens finansiniais ir (arba) turtiniais įsipareigojimais.

Pareiškėjos ketinamas atlikti asmens duomenų tvarkymas yra neteisėtas ir negali būti vykdomas net ir esant duomenų subjektų sutikimui. Šiuo atveju, gaunant sutikimą duomenų subjektui nėra pateikiama informacija apie tai, kas yra kredito reitingas, kaip ir iš kokios informacijos jis bus sudaromas, kur jis bus (gali būti) naudojamas ir pan. Pareiškėjas duomenų subjektui prieš gaudamas jo sutikimą dėl asmens duomenų tvarkymo ir prieš pradėdamas jo asmens duomenų tvarkymo veiksmus, reikalaujamos informacijos nepateikia. Remiantis Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymu, visi Lietuvos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų sandoriai turi būti sudaromi valstybine kalba. Todėl faktas, kad sutikimas buvo surašytas Facebook naudojamais terminais Facebook vartotojams yra žinomi ir aktyviai naudojami, dar nereiškia, kad sutikimas yra aiškus ir suprantamas, apsisprendžiant dėl asmens duomenų tvarkymo mokumo vertinimo tikslu. Pateiktas sutikimo dėl duomenų tvarkymo tekstas nėra suprantamas ir aiškus, yra surašytas anglų kalba, įterpiant keletą lietuviškų žodžių, tekste nėra tiksliai nurodyta duomenų tvarkymo aprėptis ir padariniai.

Tokie duomenų subjekto socialinio tinklo profilio duomenys kaip draugų sąrašas, kvietimai draugauti, draugų santykiai ar pan., jau savaime preziumuoja, kad bus renkami tam tikri trečiųjų asmenų, pvz., draugų, artimųjų ar pan. asmens duomenys. Inspekcijos nuomone, su duomenų subjektu susijusių asmenų asmens duomenų tvarkymas nėra susijęs su nustatytais asmens duomenų tvarkymo tikslais, nes šių asmenų mokumas nėra vertinamas.

Pažymėjo, kad Asmens duomenų valdytojų valstybės registro nuostatai nenumato Inspekcijai galimybės duomenų valdytojų registravimo procese teikti duomenų valdytojui nurodymus ar rekomendacijas. Atkreipė dėmesį į tai, kad vienas iš ginčo sprendimo motyvų buvo tai, kad pareiškėja atlikdama minėtus duomenų tvarkymo veiksmus nesudaro sąlygų duomenų subjektui susipažinti su nustatytais vertinimo kriterijais ir principais bei pareikšti savo nuomonę dėl jo savybių įvertinimo, t. y. neįgyvendina ADTAĮ 28 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų reikalavimų, tačiau apie šių nuostatų įgyvendinimą pareiškėja skunde neužsimena.

Per teismo posėdį atsakovės atstovės prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

Šioje byloje ginčas kilo dėl duomenų rinkimo iš socialinių tinklų (konkrečiai Facebook), jų tvarkymo, naudojimo, vertinant klientų mokumą, sudarant kredito reitingą.

Nustatyta, kad pareiškėja 2014-05-21 pateikė atsakovei pranešimą apie duomenų tvarkymą ir duomenų apsaugos priemonių aprašą (b. l. 38-44). Atsakovė 2014-06-15 raštu (b. l. 45) paprašė bendrovės iki 2014-06-25 plačiau paaiškinti pranešime asmens duomenų tvarkymo mokumo vertinimo tikslu procesą (aplinkybes). Pareiškėja 2014-06-30 pateikė atsakovei paaiškinimus apie Facebook duomenų tvarkymą (b. l. 46). Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, 2014-07-10 sprendime Nr. 2R-3557(9.1-1) nustatė, kad pareiškėjos pateikta informacija apie asmens duomenų gavimą iš socialinio tinklo Facebook ir jų tvarkymas mokumo vertinimo tikslu prieštarauja teisėtam duomenų tvarkymui ir atsisakė įrašyti pareiškėjos pateiktą informaciją į Asmens duomenų valdytojų valstybės registro duomenų bazę.

Todėl teismui svarbu nustatyti, ar duomenys bus renkami apibrėžtais ir teisėtais tikslais, ar bus tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai, ar nebus pažeistas asmens privataus gyvenimo neliečiamumas.

Pagal ADTAĮ 1 straipsnio nuostatas, šio įstatymo tikslas – ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis. Šis įstatymas reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu tvarkant asmens duomenų susistemintas rinkmenas: sąrašus, kartotekas, bylas, sąvadus ir kita. Įstatymas nustato fizinių asmenų, kaip duomenų subjektų, teises, šių teisių apsaugos tvarką, juridinių ir fizinių asmenų teises, pareigas ir atsakomybę tvarkant asmens duomenis. Duomenų valdytojas privalo užtikrinti, kad asmens duomenys būtų

renkami apibrėžtais ir teisėtais tikslais ir toliau nebūtų tvarkomi tikslais, nesuderinamais su nustatytaisiais prieš renkant asmens duomenis bei tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai (Įstatymo 3 str.).

Pareiškėja teigia, kad nusprendė sudaryti galimybę fiziniams asmenims savitarnos svetainėje www.manocreditinfo.lt sužinoti savo kredito reitingą, kuris apskaičiuojamas iš socialiniuose tinkluose esančios informacijos (iš Facebook). Nesutinka su Inspekcijos argumentais, jog negalima tvarkyti duomenų, gautų iš socialinių tinklų mokumo vertinimo tikslais, nepaisant, ar asmuo sutinka, ar ne, t. y. Inspekcija nusprendžia už patį duomenų subjektą, kam jis gali ar negali pateikti duomenis ir kas su tais duomenimis gali būti atliekama, Inspekcija viršijo jai įstatymų nustatytas funkcijas ir uždraudė duomenų subjektui atlikti tam tikrus duomenų tvarkymo veiksmus.

Teismas su šiais pareiškėjos argumentais sutikti negali, nes asmens duomenys gali būti tvarkomi tik esant apibrėžtiems ir teisėtiems tikslams, turi sutapti duomenų paskelbimo ir tvarkymo tikslai, turi būti užtikrintas asmens privataus gyvenimo neliečiamumas, asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, bendravimas socialiniuose tinkluose. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami; informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą; įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą yra įtvirtinta ir tarptautinės teisės aktuose: Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 straipsnyje skelbiama: „Niekas neturi patirti savavališko kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, jo buto neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Kiekvienas žmogus turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba tokių pasikėsinimų“; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje nustatyta: „Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti“.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos yra vienos svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų, kuriomis asmens privatus gyvenimas saugomas ne tik nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, bet ir nuo kitų asmenų neteisėto kišimosi. Konstitucinis Teismas dėl privatumo (privataus gyvenimo), kaip vertybės, į kurią žmogus turi Konstitucijoje įtvirtintą teisę, sampratos ne viename nutarime yra pasisakęs, kad privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt.; kad asmens teisė į privatumą apima asmeninį, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti konfidencialią informaciją ir kt. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad privataus gyvenimo teisinė samprata siejama ir su asmens būsena, kai asmuo gali tikėtis privatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais (Konstitucinio Teismo 1999-10-21, 2000-05-08, 2002-09-19 nutarimai).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) savo sprendimuose ne kartą yra pabrėžęs dėl privataus gyvenimo sąvokos aiškinimo, dėl to, kokia informacija ir kokiais būdais renkama, net ir viešame kontekste, gali patekti į asmens privataus gyvenimo sferą. EŽTT 1992-12-16 sprendime, priimtame byloje Niemietz prieš Vokietiją (Niemietz v. Germany, no. 13710/88, judgment of 16 December 1992), konstatavo, kad nėra nei galimybės, nei būtinybės pateikti išsamią (baigtinę) „privataus gyvenimo“ sąvokos apibrėžtį; kad būtų per daug siaura šią sąvoką apriboti „artimiausia asmens aplinka“, kurioje asmuo gali savo nuožiūra gyventi savo asmeninį gyvenimą, visiškai pašalinant iš šios sąvokos išorinį pasaulį, kurio ši aplinka neapima. Šis teismas 2004-06-24 sprendime, priimtame byloje Von Hannover prieš Vokietiją (Von Hannover v. Germany, no. 59320/00, judgment of 24 June 2004), dar kartą pažymėjo esminę privataus gyvenimo apsaugos svarbą kiekvieno žmogaus asmenybės raidos požiūriu, konstatavo, kad ši apsauga apima ne tik privačią šeimos, bet ir socialinę erdvę, kad kiekvienas asmuo (net jei jis ir yra žinomas plačiajai visuomenei) turi turėti galimybę naudotis teise į teisėtą lūkestį dėl savo privataus gyvenimo apsaugos ir gerbimo.

Šiuo atveju pareiškėja, kaip kredito įstaiga, siekia gauti informaciją apie asmenį iš socialinių tinklų (Facebook), ją tvarkyti, naudoti vertinant asmens kredito reitingą. Tuo tarpu socialiniuose tinkluose (Facebook) asmenys bendrauja su artimaisiais, draugais ar bendraminčiais įvairiais klausimais, socialiniuose tinkluose yra įvairiomis apimtimis skelbiama ir prieinama pati įvairiausia, net ir itin privati informacija - asmens rasinė ir etninė kilmė, politiniai, religiniai, filosofiniai ar kiti įsitikinimai, narystė profesinėje sąjungoje ir politinėje partijoje, sveikata, lytinis gyvenimas, teistumas. Taigi asmenys, kurie naudojasi socialiniais tinklais, siekia palaikyti tarpusavio ryšius, bendrauti, todėl tai nėra tikslas pateikti duomenis asmens mokumui įvertinti ar kredito reitingo nustatymui. Be to, Lietuvos banko valdybos 2013-03-19 nutarimu Nr. 03-62 patvirtinti Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatai, apskritai nenumato galimybės vertinant kredito gavėjo mokumą tvarkyti socialiniuose tinkluose esančią informaciją.

Teismas sutinka su pareiškėjos teiginiais, kad asmuo gali laisvai disponuoti informacija apie save, leisti savo asmens duomenis naudoti įvairiais tikslais, tačiau teismas laiko, jog asmuo negali duoti sutikimo už kitus asmenis, kurie Facebook jam atskleidė savo asmens duomenis. Tokie duomenų subjekto socialinio tinklo profilio Facebook duomenys kaip draugų sąrašas, kvietimai draugauti, draugų santykiai, socialiniame tinkle atskleista privati informacija (asmens kilmė, politiniai, religiniai ar kiti įsitikinimai, sveikata, lytinis gyvenimas, teistumas ar pan.), savaime preziumuoja, kad bus renkami tam tikri trečiųjų asmenų duomenys, kurie sutikimo nedavė, šie asmenys apie tokį duomenų tvarkymą net nesužinos, nes informacija apie atliktus asmens duomenų tvarkymo veiksmus ir nustatytą reitingą bus pateikiama tik asmeniui, kuris pageidavo tokį reitingą gauti.

Teismas nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad Inspekcija nevertino, ką reiškia „draugų duomenų“ sąvoka ir koks jos turinys, kiek tie duomenys laikytini duomenų subjekto, kuris duoda sutikimą duomenimis, kiek ne. Todėl trečiųjų asmenų asmens duomenų tvarkymas nėra susijęs su nustatytais asmens duomenų tvarkymo tikslais, nes šių asmenų mokumas apskritai nėra vertinamas. Atkreiptinas dėmesys, kad socialiniuose tinkluose skelbiama informacija negali būti naudojama vertinant asmens mokumą, nustatant kredito reitingą, vadinasi, pareiškėja, rinkdama socialiniuose tinkluose esančius duomenis, tvarkydama juos mokumo vertinimo tikslais, negalės užtikrinti šių duomenų tikslumo ir teisingumo, tai gali sukelti neigiamų pasekmių pačiam duomenų subjektui. Iš pareiškėjos pateiktų paaiškinimų (b. l. 46). Inspekcijai aiškiai matyti, kad pareiškėja duomenų subjektui prieš gaudama jo sutikimą dėl asmens duomenų tvarkymo, prieš pradėdama jo asmens duomenų tvarkymo veiksmus, reikalaujamos informacijos nepateikia (sutikimo tekstas pateikiamas ne valstybine kalba), nors pagal Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo nuostatas, visi Lietuvos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų sandoriai turi būti sudaromi valstybine kalba. Todėl pareiškėjos teiginiai, kad sutikimas buvo surašytas Facebook naudojamais terminais, šio socialinio tinklo vartotojams jie gerai žinomi, aktyviai naudojami, tačiau tai dar nereiškia, kad sutikimas yra aiškus ir suprantamas, apsisprendžiant dėl asmens duomenų tvarkymo mokumo vertinimo tikslu. Teismas laiko, kad pareiškėjos pateiktas sutikimo dėl duomenų tvarkymo tekstas nėra suprantamas ir aiškus, yra surašytas ne valstybine kalba, įterpiant keletą lietuviškų žodžių, tekste nėra tiksliai nurodyta duomenų tvarkymo apimtis ir padariniai.

Darytina išvada, kad pareiškėjos noras rinkti, tvarkyti, naudoti duomenis apie asmenį iš socialinių tinklų (konkrečiai Facebook), vertinant klientų mokumą ar sudarant kredito reitingą, prieštarauja teisėtam duomenų tvarkymui, neatitinka ADTAĮ 1 ir 3 straipsniuose nustatytų reikalavimų, neužtikrina asmens privataus gyvenimo neliečiamumo (asmens susirašinėjimo, bendravimo socialiniuose tinkluose privatumo).

Teismui konstatavus ginčijamo sprendimo teisėtumą, nėra pagrindo įpareigoti Inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl pateiktų pasikeitusių registro duomenų įrašymo į Asmens duomenų valdytojų valstybės registro duomenų bazę.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl jos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p., 57 str.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 127 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjos UAB „Creditinfo Lietuva” skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.