Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant prokurorui Romanui Mackevičiui, nuteistiesiems A. P., G. G., gynėjams advokatams Reginai Atkočaitienei, Dariui Karabinui, Linui Mažonui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. G., A. P. ir P. P. skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 64 str. paskirtą bausmę subendrinus su 2009-09-25 Jonavos rajono apylinkės teismo paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, bausmes iš dalies sudedant, P. P. paskirta galutinė subendrinta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

G. G. pripažintas kaltu pagal BK 294 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams;

A. P. pripažintas kaltu pagal BK 24 str. 5 d. 294 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 75 str. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams įpareigojant nuo 20.00 val. iki 6.00 val. neišeiti iš namų, neišvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – per vienerius metus atlyginti padarytą turtinę žalą nukentėjusiajam J. A..

Civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas visiškai, dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies: iš kaltinamųjų P. P., G. G. ir A. P. solidariai priteista nukentėjusiajam J. A. 579,24 Eur turtinei žalai ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš kaltinamojo P. P. priteista 360 Eur, iš kaltinamojo G. G. – 57,82 Eur, iš kaltinamojo A. P. – 265,29 Eur proceso išlaidų už valstybės suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. P. nuteistas už tai, kad jis, 2011 m. rugsėjo 14 d., apie 13.00 val. bute, (duomenys neskelbtini) , A. P. sukursčius jį įvykdyti nusikalstamą veiką, nurodžius jam nuvykti pas J. A. ir pareikalauti pastarojo grąžinti A. P. tariamą 300 litų skolą, už tai pažadėjus jam 150 litų atlygį, sutiko su pasiūlymu ir kartu su G. G. D. J. vairuojamu automobiliu AUDI A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvyko į (duomenys neskelbtini) kaimą, į kurį kelią rodė A. P., veikdamas bendrininkų grupėje su G. G., pro neužrakintas duris įsibrovė į nukentėjusiajam J. A. priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini) ir pareikalavo J. A. grąžinti A. P. tariamą 300 litų skolą, o nukentėjusiajam atsisakius tai padaryti, tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į veido sritį ir vieną smūgį galva nukentėjusiajam į galvą, tuo sukėlė nukentėjusiajam J. A. fizinį skausmą.

Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, tuo pat metu ir toje pačioje vietoje, veikdamas bendrininkų grupėje su G. G., paėmė nukentėjusiajam J. A. priklausantį turtą - fotoaparatą COM PIX, 500 litų vertės, kompiuterio procesorių ir monitorių bendros 1500 litų vertės, mobilaus ryšio telefoną Motorolla su jame buvusia „Labas“ SIM kortele bendros 10 Lt vertės, tuo padarė nukentėjusiajam J. A. bendrą 2010 litų turtinę žalą ir nurodė, kad nukentėjusysis, norėdamas susigrąžinti jam priklausančius daiktus, privalo grąžinti tariamą 300 litų skolą trijų dienų laikotarpyje, tokiu būdu nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą A. P. teisę į tariamą 300 litų skolą ir padarė didelės žalos nukentėjusiojo J. A. teisėms ir teisėtiems interesams, nukentėjusiajam padarė didelę 2010 litų turtinę žalą, jis ir jo šeimos nariai patyrė įtampą bei parado saugumo jausmą.

G. G. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. rugsėjo 14 d., apie 13.00 val. bute, (duomenys neskelbtini), A. P. sukursčius P. P. įvykdyti nusikalstamą veiką, o būtent: nurodžius P. P. nuvykti pas J. A. ir pareikalauti pastarojo grąžinti A. P. tariamą 300 litų skolą, už tai pažadėjus P. P. 150 litų atlygį, P. P. sutikus, jis kartu su P. P. D. J. vairuojamu automobiliu AUDI A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvyko į (duomenys neskelbtini) kaimą, į kurį kelią rodė A. P., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas bendrininkų grupėje su P. P., pro neužrakintas duris įsibrovė į nukentėjusiajam J. A. priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini) ir P. P. pareikalavus J. A. grąžinti A. P. tariamą 300 litų skolą, o nukentėjusiajam atsisakius tai padaryti, P. P. tyčia kumščiu sudavus nukentėjusiajam vieną smūgį į veido sritį ir vieną smūgį galva nukentėjusiajam į galvą, tuo sukėlus nukentėjusiajam J. A. fizinį skausmą.

Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, tuo pat metu ir toje pačioje vietoje, veikdamas bendrininkų grupėje su P. P., paėmė nukentėjusiajam J. A. priklausantį turtą - fotoaparatą COM PIX, 500 litų vertės, kompiuterio procesorių ir monitorių bendros 1500 litų vertės, mobilaus ryšio telefoną Motorolla su jame buvusia „Labas“ SIM kortele bendros 10 Lt vertės, tuo padarė nukentėjusiajam J. A. bendrą 2010 litų turtinę žalą, P. P. nurodžius, kad nukentėjusysis, norėdamas susigrąžinti jam priklausančius daiktus, privalo grąžinti tariamą 300 litų skolą trijų dienų laikotarpyje, tokiu būdu nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą A. P. teisę į tariamą 300 litų skolą ir padarė didelės žalos nukentėjusiojo J. A. teisėms ir teisėtiems interesams, ko pasekoje nukentėjusiajam padarė didelę 2010 litų turtinę žalą bei jis ir jo šeimos nariai patyrė įtampą bei prarado saugumo jausmą.

A. P. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. rugsėjo 14 d., apie 13.00 val., būdamas savo namuose (duomenys neskelbtini), palenkė P. P. daryti nusikalstamą veiką, o būtent: nurodė P. P. nuvykti pas J. A. ir pareikalauti pastarojo grąžinti jam tariamą 300 litų skolą, už tai pažadėdamas P. P. 150 litų atlygį, o P. P. sutikus ir kartu su G. G. D. J. vairuojamu automobiliu AUDI A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvykus į (duomenys neskelbtini) kaimą, į kurį kelią rodė A. P., P. P. veikiant bendrininkų grupėje su G. G., pro neužrakintas duris įsibrovus į nukentėjusiajam J. A. priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini) ir pareikalavus J. A. grąžinti A. P. tariamą 300 litų skolą, o nukentėjusiajam atsisakius tai padaryti, P. P. tyčia kumščiu sudavus nukentėjusiajam vieną smūgį į veido sritį ir vieną smūgį galva nukentėjusiajam į galvą, tuo sukėlus nukentėjusiajam J. A. fizinį skausmą.

Toliau P. P. tęsiant nusikalstamą veiką, tuo pat metu ir toje pačioje vietoje, veikiant bendrininkų grupėje su G. G., paėmus nukentėjusiajam J. A. priklausantį turtą - fotoaparatą COM PIX, 500 litų vertės, kompiuterio procesorių ir monitorių bendros 1500 litų vertės, mobilaus ryšio telefoną Motorolla su jame buvusia „Labas“ SIM kortele bendros 10 Lt vertės, tuo padarant nukentėjusiajam J. A. bendrą 2010 litų turtinę žalą, nurodant, kad nukentėjusysis, norėdamas susigrąžinti jam priklausančius daiktus, privalo grąžinti tariamą 300 litų skolą trijų dienų laikotarpyje, tokiu būdu sukurstė P. P. nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdyti ginčijamą jo teisę į tariamą 300 litų skolą ir padarė didelės žalos nukentėjusiojo J. A. teisėms ir teisėtiems interesams, ko pasekoje nukentėjusiajam padaryta didelė 2010 litų turtinė žala bei jis ir jo šeimos nariai patyrė įtampą bei parado saugumo jausmą.

G. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad paskirta bausmė yra per griežta. Pažymi, kad pagrindiniai kaltininkai šioje byloje buvo išaiškinti, kaltininkai buvo susitarę ir turėjo išankstinį tikslą, kurio neturėjo apeliantas. Nusikaltime G. G. nurodo atsiradęs spontaniškai, jam nebuvo pasakyta kur ir kokiu tikslu važiuojama. Iš nusikaltimo jokios materialinės naudos negavo. Nukentėjusiojo nemušė, neprašė jo jokių pinigų, iš nukentėjusiojo nieko nereikėjo ir iš jo nieko neėmė. Tai patvirtino ir pats nukentėjusysis bei kitas kaltinamasis P. P., kuris šioje byloje yra pagrindinis kaltininkas. P. P. parodymai nors ir buvo kintantys, sunkiai suprantami, vis tiek buvo atrinkta ta parodymų dalis, kuri tinka palaikyti kaltinimą. Toks vertinimas nėra teisingas.

Skunde G. G. pažymi, kad visą bylos tyrimo laiką davė išsamius parodymus, jų nekeitė. Parodymų neatitikimas galėjo atsirasti tik dėl neteisingo paaiškinimų užfiksavimo raštu arba dėl to, kad paaiškinimai buvo neteisingai suprasti. Teismas visiškai nepagrįstai iš skambučių išklotinės nusprendė, kad apeliantui buvo žinoma, ko ir kur vykstama. Galėjo būti perklausyti pokalbiai, kadangi skambučių išklotinės nieko neįrodo, nes P. P. yra kiemo draugas ir apeliantas su juo bendrauja dažnai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad G. G., nors jokių veiksmų ir neatliko, tačiau jam buvo paskirta griežčiausia bausmė ir dar pripažintas recidyvistu.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad nori gyventi dorai, yra atidaręs autoservisą, nori šią darbinę veiklą tęsti, tačiau padėtį apsunkina jo reputacija, todėl nori, kad jo pripažinimas recidyvistu pagal BK 27 str. 1 d. būtų panaikintas. Pažymi, kad nori atsakyti tik už savo, o ne už kitų asmenų veiksmus. Jei P. P. nebūtų ėmęs daiktų ir mušęs nukentėjusįjį, tai šioje byloje apelianto nebūtų. Pabrėžia, kad savo kaltę dėl savo veiksmų pripažįsta ir yra pasiryžęs prisiimti atsakomybę, tačiau mano, kad jam paskirta bausmė yra žymiai per griežta. Nurodo ir tai, kad turi sveikatos problemų, reikalinga akies operacija, be to, po traumos galvoje yra susidarę kraujo krešuliai, kartais jaučia galvos skausmus ir nemalonius pojūčius, negali tinkamai pasirūpinti savo sveikata. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju į sveikatos būklę, skirdamas bausmę, neatsižvelgė.

A. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2015-04-02 nuosprendį ir 2015-04-03 nutartį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat panaikinti nuosprendžio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo. Skunde nurodo, kad iš byloje esančių įrodymų visumos akivaizdu, kad jokios skolos nebuvo, tai patvirtino ir pats nukentėjusysis J. A.. Kaltinamasis P. P. pats pripažino, kad žinojo, jog jokios skolos nėra ir niekas jo nevertė toliau reikalauti tariamos skolos, niekas jo neįtakojo ir nepalenkė toliau vykdyti kažkokius veiksmus J. A. atžvilgiu. A. P. atkreipia dėmesį į tai, kad neįtakojo ir neprašė P. P. atsiimti skolą, nes nebuvo jokios skolos, todėl P. P. sako netiesą. Jis kalbėjo apie nesutarimus su J. A. žmona, tačiau jokios kalbos dėl skolos ar prašymo nuvykti pas J. A., atsiimti iš jo daiktus ar gąsdinti jį tikrai nebuvo ir negalėjo būti. Akivaizdu, kad P. P. jokios skolos neprašė ir nereikalavo grąžinti, veikė savarankiškai, nieko nenurodydamas ir nereikalaudamas iš nukentėjusiojo A. P. vardu. A. P. pabrėžia, kad niekam jokio kelio iki J. A. namų nerodė, tą patvirtino ir bylos nagrinėjimo teisme metu.

Skunde taip pat nurodoma, kad P. P. ir J. A. buvo pažįstami, jie susipažino apelianto namuose, todėl P. P. pilnai žinojo, kur važiuoti pas J. A.. Matomai, būdamas neblaivus, pats P. P. padarė išvadą, kad reikia nuvykti pas nukentėjusįjį, nes galimai apeliantas švęsdamas yra pasakęs P. P., kad vyksta konfliktas tarp jo buvusios žmonos J. P. ir jos sesers D. A. (nukentėjusiojo žmonos) dėl turto. A. P. pažymi, kad jis tikrai neparodė nukentėjusiojo namo. Iš G. G. parodymų matyti, kad iki J. A. namų jie privažiavo automobiliu, vadinasi jie turėjo vykti tuo keliu, prie kurio yra dar penki namai ir atstumas yra visiškai ne toks, kaip nurodo P. P.. Šios aplinkybės liko neištirtos. Niekas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdyje neišaiškino, kaip P. P. ir kiti rado J. A. namą, nes jei visi nežinojo kur gyvena J. A., tai vien rankos mostelėjimu neva nurodant kryptį būtų neįmanoma rasti konkretų namą, be to nesiaiškinta, ar P. P., D. J., G. G. buvo užsukę į kaimyninius namus klausdami, ieškodami kur gyvena J. A.. Tai būtų akivaizdus įrodymas, kad apeliantas jokio kelio nerodė ir kitų kaltinamųjų nelydėjo. A. P. nurodo, kad teismo posėdyje kaltu neprisipažino, aplinkybių gerai neprisimena, nes viskas buvo seniai, santykiai su J. A. geri, J. A. neskolingas ir jokio pokalbio su P. P. dėl 300 Lt skolos išreikalavimo nebuvo, nesiūlė P. P. skolos išmušti. J. A. neskambino, jo telefono numerio neturi. Byloje nėra surinkta nė vieno įrodymo, kad apeliantas būtų skambinęs nukentėjusiajam. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, liko neatskleista bylos esmė, kaip P. P., D. J. ir G. G., nežinodami tikslaus adreso, surado nukentėjusiojo namą ir, ar buvo užsukę į kaimynų namus klausdami ir ieškodami, kur gyvena nukentėjusysis. Jokių objektyvių kaltę pagrindžiančių įrodymų byloje nėra, nėra ir tariamai padaryto nusikaltimo sudėties.

P. P. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti paskirtą bausmę ir panaikinti jo pripažinimą recidyvistu pagal BK 27 str. Skunde nurodo, kad vieną dieną užsuko į vadinamą „tašką“ nusipirkti cigarečių ir šeimininkas pasiūlė išgerti alaus. Po poros butelių jis pasakė, kad jam kai kas skolingas 300 Lt. Taip pat pasakė, kad jeigu apeliantas nuvažiuos pinigų paimti, gaus jų pusę. Tuo metu tokia pinigų suma apeliantui, turinčiam finansinių sunkumų, buvo didelė suma. Sutiko ir su draugu nuvažiavo paimti pinigų. Tas žmogus pinigų neturėjo, tai paėmė daiktus. Po to paaiškėjo, kad niekas nebuvo skolingas. Buvo sulaikytas. Kai paleido, tai išvažiavo į (duomenys neskelbtini) vogti. Buvo sulaikytas. Kalėjime dirbo ir mokėsi, įgijo specialybių, išmoko anglų kalbos. Apeliantas nurodo, kad nepriklausomai nuo to, kad anksčiau yra teistas septynis kartus, daugiau jokių nusikaltimų nedarys. Moka dirbti, turi visus dokumentus, moka užsienio kalbą. Yra pasiryžęs pradėti naują, dorą gyvenimą be jokių nusikaltimų. Nurodo neneigiantis, kad nusikalto, ir už tai jau moka ir pasižada daugiau jokių nusikaltimų nedaryti.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai apeliacinius skundus palaikė, prašė tenkinti. Prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo G. G. apeliacinio skundo.

Apeliaciniame skunde G. G. nesutinka su jam paskirta bausme, mano, kad yra nubaustas per griežtai, kadangi jokios naudos iš nusikalstamos veikos jis negavo, nukentėjusiojo nemušė, pinigų neėmė, tačiau jam buvo paskirta griežčiausia bausmė. Taip pat nepagrįstai buvo pripažintas recidyvistu.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 str. 2 d. numatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Iš paminėtų nuostatų matyti, kad baudžiamasis įstatymas palieka teismui diskreciją parinkti atitinkamą bausmės rūšį ir nustatyti jos dydį, tačiau individualizuodamas nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui bausmę teismas saistomas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 str.), bausmės paskirties (BK 41 str. 2 d.), kitų baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmių skyrimo nuostatų, taip pat teisingumo, teisinės valstybės, teisės į teisingą teismą, proporcingumo ir kitų konstitucinių principų.

BK 294 str. 2 d. sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. G. G. pirmosios instancijos teismas už šį nusikaltimą paskyrė dviejų metų laisvės atėmimo bausmę. Nors nuteistasis tvirtina, kad jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, sutikti su tuo nėra pagrindo.

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas bausmę G. G., atsižvelgė į tai, kad jis praeityje teistas net septynis kartus, naują tyčinę nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, dėl to BK 27 str. 1 d. prasme laikytinas recidyvistu, ką teisingai nuosprendyje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Taip pat teismas įvertino ir tai, kad G. G. teisme savo kaltės nepripažino, baustas administracine tvarka, nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės (nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje ir apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui). Įvertinęs paminėtų aplinkybių visumą, taip pat tai, kad nuteistajam G. G. ankstesniais nuosprendžiais buvo paskirtos įvairių rūšių bausmės, tame tarpe ir laisvės atėmimo bausmė, tačiau tai teigiamo poveikio nuteistojo elgesiui neturėjo, nuo naujų nusikaltimų nesulaikė, pirmosios instancijos teismas parinko bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą ir jos dydį nustatė mažesnį, negu straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad paskirta bausmė yra aiškiai neteisinga, neproporcinga padarytai nusikalstamai veikai ar pažeidžianti teisingumo principo reikalavimus. Tiek nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys, tiek padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančios aplinkybės buvo įvertintos tinkamai ir pagrįstai konstatuota, kad tik reali laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti bausmės tikslų, tiek nubaudimo, tiek prevencinių, užtikrinimą. Nuteistojo G. G. skunde nurodytos aplinkybės, kad jis jokios naudos iš nusikaltimo negavo, nukentėjusiojo nemušė, pinigų iš jo nereikalavo, esminės reikšmės bausmės dydžiui neturi ir nesudaro pagrindo paskirtą bausmę švelninti.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad nebuvo atsižvelgta į jo sveikatos būklę, t. y. į tai, kad jam reikalinga akies operacija, be to, po traumos galvoje yra susidarę kraujo krešuliai, kartais jaučia galvos skausmus ir nemalonius pojūčius, negali tinkamai pasirūpinti savo sveikata. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad G. G. šias aplinkybes buvo nurodęs ir pirmosios instancijos teisme (sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės-suėmimo termino pratęsimo), tačiau jokių dokumentų ar kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad jo sveikatos būklė yra bloga, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei prie savo apeliacinio skundo G. G. nepateikė. Byloje yra raštai iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės, kad nuteistasis G. G. vyko konsultacijai, taip pat yra medicininis pažymėjimas, iš kurio matyti, kad G. G. konstatuota trauminės kilmės katarakta, kuri gydoma, tačiau šios aplinkybės nėra pagrindas pripažinti, kad nuteistajam atlikti laisvės atėmimo bausmę bus per sunku. Jokių kitų duomenų dėl sveikatos būklės nuteistasis nepateikė. Esant tokiai situacijai, paminėtas aplinkybes vertinti kaip turinčias esminės reikšmės bausmės dydžiui, nėra pagrindo. Šiuo aspektu pažymima ir tai, kad laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuteistiems asmenims teikiama medicininė pagalba ir priežiūra, esant būtinybei nuteisti asmenys gali būti gydomi ir kitose ligoninėse ar sveikatos priežiūros įstaigose, dėl to manyti, kad nuteistajam laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu nebus suteikta savalaikė medicininė priežiūra ir gydymas, jei tai bus reikalinga, nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo G. G. gynėjas, palaikydamas nuteistojo apeliacinį skundą dėl bausmės švelninimo, išreiškė prašymą taikyti BK 75 str. nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Kolegijos vertinimu, tenkinti tokį gynėjo prašymą nėra pagrindo. BK 75 str. 1 d. (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015-03-24) nurodyta, kad asmeniui, nuteistam <...> ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. G. G. nuosprendžiu paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, todėl formaliai minėto straipsnio nuostatos jo atžvilgiu galėtų būti taikomos. Tačiau viena iš sąlygų taikyti BK 75 str. nuostatas yra pagrįstas teismo manymas, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo. Šiuo atveju minėta sąlyga nėra nustatyta. Kaip jau minėta, nuteistasis G. G. anksčiau teistas ne vieną kartą už tyčines nusikalstamas veikas, yra recidyvistas, jam ne kartą taikyta ir su laisvės atėmimu susijusi bausmė, kurią jis realiai atliko, tačiau anksčiau taikytos poveikio priemonės nuteistojo elgesiui teigiamos įtakos neturėjo, nuo naujų nusikaltimų nesulaikė. Įvertinus paminėtas aplinkybes manyti, kad bausmės tikslai, apibrėžti BK 41 str., gali būti pasiekti atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nėra pagrindo. Todėl BK 75 str. nuostatos nuteistajam G. G. netaikytinos.

Dėl A. P. apeliacinio skundo.

Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius nusikaltimą, mano, kad teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, neatskleidė bylos esmės, t. y. kaip P. P., D. J. ir G. G., nežinodami tikslaus nukentėjusiojo adreso, surado nukentėjusiojo namą, ar buvo užsukę pas kaimynus ieškodami nukentėjusiojo namo, dėl to, nesant jokių kaltės įrodymų, nepagrįstai jį pripažino kaltu.

Bendrieji įrodymų vertinimo principai apibrėžti BPK 20 str. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtai, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 str. 5 d.) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010,2K-P-89/2014). Įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis – jų turi būti surenkama tiek, kad pakaktų neabejotinoms išvadoms dėl tiriamo fakto buvimo ar nebuvimo suformuoti ir tik teismo prerogatyva yra nuspręsti, kiek surinktų įrodymų pakanka. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, dar kartą įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus tiek kiekvieną iš jų atskirai, tiek ir jų visumą, laikėsi BPK 20 str. nuostatų ir pagrįstai konstatavo, kad byloje esančių įrodymų visuma yra pakankama teismo išvadoms dėl A. P. kaltės padarius BK 24 str. 5 d. 294 str. 2 d. numatytą nusikaltimą pagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, priešingai, negu apeliaciniame skunde tvirtina A. P., teisingai nustatė, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad A. P. sukurstė P. P. padaryti nusikaltimą – nuvykti pas J. A. ir pareikalauti grąžinti A. P. tariamą 300 Lt skolą. Teismas savo išvadas dėl A. P. kaltės grindė kitų nuteistųjų P. P., G. G., nukentėjusiojo J. A., liudytojų D. A., E. G., D. J. parodymais, akistatos protokolais, parodymų patikrinimo vietoje protokolu ir kitais rašytiniais įrodymais. Nors A. P. skunde tvirtina, kad jis P. P. nieko neprašė, P. P. veikė savarankiškai ir savo vardu, tokie jo teiginiai visiškai nepagrįsti, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl pirmosios instancijos teismas juos pagrįstai vertino kritiškai, kaip pasirinktą gynybinę taktiką siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Iš viso proceso metu nuoseklių A. P. paaiškinimų matyti, kad atsiimti skolos iš nukentėjusiojo važiavo tik dėl to, kad jį sukurstė A. P., už tai pažadėdamas duoti 150 Lt. Pinigų tuo metu jam labai reikėjo, todėl sutiko nuvažiuoti pas J. A. ir paimti pinigus. P. P. parodymai dėl šios aplinkybės nesikeitė viso proceso metu, nesutarimų tarp P. P. ir A. P. nebuvo, jo suinteresuotumas pakenkti A. P. šį apkalbant nenustatytas, todėl teismas neturėjo pagrindo šiais P. P. parodymais netikėti. Nukentėjusysis J. A. taip pat nurodė, kad yra įsitikinęs, jog vyrai reikalauti iš jo tariamos skolos atvažiavo A. P. iniciatyva. Nurodė, kad santykiai su P. yra konfliktiški, kadangi jo žmona D. A. buvo pranešusi policijai apie tai, kad sesuo J. P. prekiauja kontrabandinėmis cigaretėmis. Mano, kad tai A. P. suorganizuotas kerštas. Konfliktiškų santykių su P. faktą patvirtino ir liudytoja D. A.. Ši liudytoja taip pat nurodė, kad nusikaltimo dieną į jos mobilaus ryšio telefoną paskambino sesuo J. P. ir pasakė, kad „atvažiuos berniukai“. Po to jai paskambino vyras ir pasakė, kad atvažiavo kažkokie vyrai ir reikalavo kažkokios skolos. D. A. parodymus, kad nusikaltimo dieną skambino A. P. žmona, patvirtino pati J. P.. Tačiau J. P. pateikė kitokį, negu D. A. nurodytą, pokalbio turinį teigdama, kad kalba buvo apie tai, kad D. apsiramintų, nes kitaip A. P. atvažiuos pasiaiškinti. J. P. parodymai dėl pokalbio su seserimi turinio vertintini kritiškai, kadangi byloje nustatytos faktinės aplinkybės, t. y. tai, kad pas nukentėjusįjį netrukus pokalbio atvažiavo P. P. ir G. G., reikalavo tariamos skolos, negavę pinigų – paėmė nukentėjusiajam priklausančius daiktus, patvirtina liudytojos D. A. pateiktą pokalbio su J. P. turinį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, taip pat tai, kad P. P. ir G. G. su nukentėjusiuoju nebuvo pažįstami, jokie santykiai jų nesiejo, todėl nelogiška, kad jis būtų pas nepažįstamą asmenį važiavęs reikalauti pinigų savo iniciatyva, pagrįstai nustatė, kad nusikaltimas buvo padarytas A. P. įtakoje, t. y. jam sukursčius P. P. pareikalauti iš nukentėjusiojo skolos žinant, kad nukentėjusysis jam nėra skolingas.

Apygardos teismo teisėjų kolegija nepagrįstu laiko skundo argumentą, kad P. P. žinojo, kad nukentėjusysis nėra skolingas A. P., todėl neturėjo jokio pagrindo vykdyti neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusįjį. Kaip jau minėta, P. P. viso proceso metu kategoriškai tvirtino, kad pas nukentėjusįjį į namus vyko tik dėl to, kad A. P. pažadėjo duoti jam 150 Lt už tai, kad jis iš nukentėjusiojo paimtų 300 Lt, kuriuos nukentėjusysis skolingas A. P.. Šie P. P. parodymai nėra paneigti jokiais kitais objektyviais įrodymais ir teismas neturi pagrindo jais netikėti. Iš tikrųjų pats P. P., apklausiamas teisme, patvirtino, kad jam iš nukentėjusiojo pareikalavus atiduoti skolą, šis pasakė, kad niekam neskolingas. Tačiau P. P., įvertinęs tai, kad A. P. pažįsta seniai, pamanė, kad A. P. dėl skolos nemeluoja, todėl, negavęs pinigų, paėmė nukentėjusiajam priklausančius daiktus. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes pripažinti, kad P. P. veikė savo iniciatyva, nėra pagrindo.

Atmetami, kaip nepagrįsti, ir nuteistojo A. P. apeliacinio skundo teiginiai, kad kelio iki nukentėjusiojo sodybos jis nerodė ir niekaip, neišlipęs iš automobilio, vienu rankos mostelėjimu negalėjo parodyti nukentėjusiojo namo, kadangi toje vietoje, be nukentėjusiojo namo, buvo dar penki namai. Šie A. P. teiginiai paneigti P. P. parodymais, kuriuose jis nurodė, kad A. P. su žmona važiavo priekyje vienu automobiliu, o jis su G. G. D. J. vairuojamu automobiliu važiavo iš paskos į (duomenys neskelbtini) kaimą. Iki namo likus apie 200 m., priekyje važiavęs automobilis, kuriame važiavo A. P. su žmona, pristabdė ir A. P. ranka parodė namą, į kurį eiti. Į kurį namą eiti, buvo aišku, kadangi ten buvo vienkiemis ir per visą lauką stovėjo tik vienas namas. Šią P. P. nurodytą aplinkybę patvirtina ir prie parodymų patikrinimo vietoje protokolo pridėta fotolentelė, iš kurios matyti, kad, priešingai, negu tvirtina A. P., arti nukentėjusiojo namų kitų namų nėra. Kad namas buvo vienkiemyje patvirtino ir liudytojas E. G.. Be to, aplinkybę, kad kelią pas nukentėjusįjį rodė A. P., patvirtino ir liudytojas D. J., kuris nurodė, kad kelią į kaimą parodė kitas vyras, kuris važiavo priekyje kitu automobiliu su moterimi. Apklaustas teismo posėdžio metu D. J. A. P. atpažino kaip asmenį, parodžiusį kelią iki nukentėjusiojo namo. Paminėtos aplinkybės paneigia A. P. versiją, kad jis niekam kelio į nukentėjusiojo namus nerodė, o į (duomenys neskelbtini) važiavo tik į kapines ir į sodybą. Jokių kitų argumentų, išskyrus savo subjektyvų byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimą, nuteistasis A. P. savo skunde nenurodė.

Aukščiau paminėtų aplinkybių pagrindu kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė patį kaltinamąjį A. P., kitus kaltinamuosius G. G. ir P. P., nukentėjusįjį J. A., liudytojus, ištyrė rašytinius įrodymus ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 str. 1 d. nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 str. 5 d. nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Pirmosios instancijos teismo posėdyje tinkamai ištirtų įrodymų visuma yra pakankamas pagrindas A. P. kaltei dėl nusikaltimo, numatyto BK 24 str. 5 d. 294 str. 2 d., pagrįsti, todėl abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame nuteistajam A. P. paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 str. nustatytų nuostatų, civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo išspręstas tinkamai.

Dėl P. P. apeliacinio skundo.

Apeliaciniame skunde P. P. teismo išvadų dėl jo kaltės neginčija, prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę ir panaikinti pripažinimą recidyvistu pagal BK 27 str. 1 d.

Kolegijos vertinimu, tenkinti tokį nuteistojo prašymą nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas P. P. bausmę, atsižvelgė į tai, kad P. P. anksčiau teistas šešis kartus, naują tyčinę nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, todėl BK 27 str. 1 d. prasme laikytinas recidyvistu, baustas administracine tvarka. Taip pat įvertino tai, kad P. P. dėl nusikaltimo prisipažino, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje, nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Įvertinęs paminėtų aplinkybių visumą, taip pat tai, kad nuteistajam P. P. ankstesniais nuosprendžiais buvo paskirtos įvairių rūšių bausmės, tame tarpe ir laisvės atėmimo bausmė, taip pat taikytas lygtinio paleidimo institutas, tačiau tai teigiamo poveikio nuteistojo elgesiui neturėjo, nuo naujų nusikaltimų nesulaikė, pirmosios instancijos teismas parinko bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą ir jos dydį nustatė mažesnį, negu straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad paskirta bausmė yra aiškiai neteisinga, neproporcinga padarytai nusikalstamai veikai ar pažeidžianti teisingumo principo reikalavimus. Tiek nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys, tiek padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančios aplinkybės buvo įvertintos tinkamai ir pagrįstai konstatuota, kad tik reali laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti bausmės tikslų, tiek nubaudimo, tiek prevencinių, užtikrinimą. Konstatuoti, kad teismas, skirdamas bausmę, nesilaikė bausmių skyrimą reglamentuojančių normų, kolegija neturi pagrindo.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, iš kurios matyti, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos G. G., išlaidas iki 2015-05-27 sudaro 92,64 Eur dydžio advokato darbo užmokestis.

BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų P. P., G. G. ir A. P. apeliacinius skundus atmesti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 92,64 Eur, iš nuteistojo G. G. nepriteisti.