- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-07
- Bylos Nr.
- I-2840-644/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00511-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- O. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas O. B. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 9000 Eur neturtinei žalai atlyginti (I t. b. l. 4-8, 84-87, II t. b. l. 90-93, 111-112).
Pareiškėjas skunde, kurį patikslino, nurodė, kad laikotarpiais nuo 2014-08-28 iki 2014-09-29, nuo 2015-01-20 iki 2015-02-12 ir nuo 2015-11-04 iki 2016-02-01 buvo laikomas Alytaus pataisos namų (toliau ir – Alytaus PN) baudos izoliatoriaus kamerose, kadangi atsisakė gyventi paskirtame 21 būryje. Pažymėjo, kad eilę kartų buvo baudžiamas už tą patį nusižengimą – atsisakymą gyventi paskirtame būryje, ir baudos izoliatoriuje buvo laikomas nepertraukiamai. Mano, kad jo atžvilgiu turėjo būti taikomos Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalies nuostatos, t. y. pareiškėjas laikomas kamerų tipo talpose neskiriant nuobaudų. Paaiškino, kad 21 būryje negalėjo gyventi, kadangi anksčiau bendradarbiavo su policija ir ši informacija buvo vieša, o 21 būryje egzistavo nuteistųjų subkultūra, dėl ko kilo pavojus jo sveikatai ir gyvybei. Pažymėjo, kad 2013-06-18 kitų nuteistųjų buvo sumuštas, kadangi pataisos namuose egzistuoja nuteistųjų subkultūra. Alytaus PN Kriminalinės žvalgybos pareigūnams ir Kalėjimo departamento direktoriui teikė prašymus neskirti jo į 21 būrį dėl grėsmės sveikatai ir gyvybei, tačiau jo prašymai nepagrįstai buvo atmesti. Pažymėjo, jog uždarant į baudos izoliatorių jo neapžiūrėjo medicinos specialistai, baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 2, Nr. 3, Nr. 18 buvo netinkamos higieninės - sanitarinės sąlygos, kadangi vietoje tualeto buvo skylė grindyse, kameros perpildytos, patalpose kaupėsi pelėsis, buvo netinkama temperatūra, nepakankama ventiliacija. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, tapo dirglus, atsirado baimė aplinkai, neteko 13 kg. kūno svorio.
Atsikirtimuose į atsiliepimus (I t. b. l. 84-87, II t. b. l. 90-93, 111-112) pareiškėjas palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir pažymėjo, kad nuo 2013-06-18 buvo laikomas Alytaus PN 3 lokalinio sektoriaus 1 ir 2 gyvenamosiose patalpose, kurių plotas neatitiko nustatytų reikalavimų, kadangi 44,17 kv. m. miegamajame buvo laikoma iki 14 asmenų. Teigė, kad Alytaus PN nesilaikoma higienos normų reikalavimų, kadangi kirpyklos patalpose nėra praustuvių, higienos priemonių, vienkartinių rankšluosčių, grindys nelygios, instrumentai nedezinfekuojami, visi nuteistieji uždengiami tuo pačiu užtiesalu, skalbiniai metami ant žemės, nuteistiesiems neišduodami nepralaidūs skysčiams čiužiniai ir pagalvės, patalpose kaupiasi pelėsis, gyvenamųjų patalpų grindys nelygios, prie sporto salės nėra persirengimo kambario, dušo, tualeto valymo priemonių; pastatai nepripažinti tinkamais naudoti, yra blogos būklės, nes stogai kiauri, pažeistas sanitarinių mazgų vamzdynas, elektros laidai neizoliuoti, be to, buitiniai konteineriai pastatyti tam neskirtose vietose. Pažymėjo, kad buvo laikomas su ŽIV infekuotais ir hepatitu C sergančiais asmenimis, pareiškėjas Alytaus PN susirgo hepatitu C. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas jautė nepatogumus, pažeminimą, depresiją.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimuose (I t. b. l. 26-29, 109-113, II t. b. l. 122-126) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014-08-28 iki 2016-02-01 buvo skirta 21 nuobauda, 12 iš jų – dėl atsisakymo gyventi paskirtame būryje. Pažymėjo, kad pareiškėjas konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų negalėjimą gyventi paskirtame būryje nenurodė. Atlikus eilę tarnybinių tyrimų dėl pareiškėjo atsisakymo gyventi paskirtame būryje, priežasčių, dėl kurių jis negalėtų gyventi paskirtame būryje, nustatyta nebuvo. Jei pareiškėjas būtų įvardijęs konkrečias aplinkybes, faktus ar priežastis, arba jos būtų nustatytos iš kitų šaltinių, jos būtų įvertintos Nuteistųjų skirstymo komisijos metu bei priimtas atitinkamas sprendimas. Pareiškėjo argumentas, jog jis į baudos izoliatorių buvo talpinamas nepatikrinus medikams, atmestinas, kadangi ant visų Alytaus PN direktoriaus nutarimų dėl nuteistojo nubaudimo, kuriais pareiškėjui skirtos drausminės nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių, yra Sveikatos priežiūros tarnybos specialisto viza. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu minimalus gyvenamasis plotas kamerose ir būriuose buvo užtikrintas. Pažymėjo, kad jei pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtoje kameroje, jis galėjo apskųsti pareigūnų veiksmus ar sprendimus, ar kreiptis į įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau šia teise nepasinaudojo. Visose baudos izoliatoriaus kamerose tualetai nuo gyvenamųjų patalpų yra atskirti aklinomis mūrinėmis sienomis iki pat lubų su plastikinėmis durimis, tualetuose nuolat veikia ištraukiamoji ventiliacija, o gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Visos Alytaus PN baudos izoliatorių kameros ir kemerų tipo patalpos buvo kapitaliai suremontuotos 2009-2010 metais. Remonto metu pakeisti langai, durys, naujai įrengti tualetai, tualetuose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, naujai įrengta elektros instaliacija, apšvietimas, kameros aprūpintos naujais baldais ir inventoriumi. Alytaus visuomenės sveikatos centras ne kartą tikrino pataisos namus dėl sveikatos saugos reikalavimų atitikties nustatytiems reikalavimams, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta, tai patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus PN Sveikatos priežiūros specialistą nesikreipė. Paaiškino, kad pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, negali būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taikyti ieškinio senatį.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Alytaus pataisos namų pareigūnų veiksmų, neteisėtai skiriant jam drausmines nuobaudas – uždarymą į baudos izoliatoriaus kameras, laikant jį šiose kamerose nepagrįstai ilgai, taip pat neužtikrinant jam tinkamų higieninių – sanitarinių sąlygų Alytaus pataisos namų patalpose.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) (akto redakcija iki 2016-07-01) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Alytaus pataisos namai arba pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Dėl drausminių nuobaudų skyrimo
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad jam laikotarpiais nuo 2014-08-28 iki 2014-09-29, nuo 2015-01-20 iki 2015-02-12, nuo 2015-11-04 iki 2016-02-01 neteisėtais pareigūnų veiksmais buvo skiriamos drausminės nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatoriaus kamerą. Nurodo, kad dėl gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai, jis nesutiko bausmę atlikti 21 būryje, todėl už administracijos nurodymų nevykdymą eilę kartų jam buvo skiriamos drausminės nuobaudos.
Skunde nurodytu laikotarpiu pareiškėjui už administracijos nurodytų nevykdymą, atsisakius gyventi paskirtame būryje, Alytaus pataisos namų direktoriaus nutarimais buvo skirtos šios drausminės nuobaudos: 2014-08-29 - uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų, atsisakius gyventi paskirtame būryje; 2014-09-15 - uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų, atsisakius gyventi paskirtame būryje; 2014-09-29 - uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų, atsisakius gyventi paskirtame būryje; 2015-01-20 - uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų, atsisakius gyventi paskirtame būryje; 2015-02-05 - uždarymas į baudos izoliatorių 7 paroms, atsisakius gyventi paskirtame būryje; 2015-11-05 - uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų, atsisakius gyventi paskirtame būryje; 2015-11-23 - uždarymas į baudos izoliatorių 12 parų, atsisakius gyventi paskirtame būryje; 2015-12-03 - uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų, atsisakius gyventi paskirtame būryje; 2015-12-18 - uždarymas į baudos izoliatorių 13 parų, atsisakius gyventi paskirtame būryje; 2015-12-31 - uždarymas į baudos izoliatorių 14 parų, atsisakius gyventi paskirtame būryje; 2016-01-14 - uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų, atsisakius gyventi paskirtame būryje; 2016-02-01 - perkelti į kamerų tipo patalpas dviem mėnesiams, atsisakius gyventi paskirtame būryje (I t. b. l. 21-22, 33-34, 120-121).
Iš Alytaus PN direktoriaus nutarimų, kuriais pareiškėjui paskirtos drausminės nuobaudos, matyti, kad pareiškėjas su šiais nutarimais supažindintas pasirašytinai, jam išaiškinta nutarimų apskundimo tvarka, nutarimuose yra gydytojo vizos dėl pareiškėjo galimybės atlikti nuobaudas. Paaiškinamuose pareiškėjas pažymi, kad atsisako gyventi paskirtame būryje, tačiau priežasčių nedetalizuoja. Bylos duomenys patvirtina, kad Alytaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, Alytaus pataisos namų pareigūnų tarnybinių pranešimų pagrindu, atliko tarnybinius tyrimus surašant tarnybinio tyrimo išvadas, iš kurių matyti, jog pareiškėjas atsisakė atlikti bausmę jam paskirtame būryje, tačiau aiškių priežasčių nenurodė, konkrečių aplinkybių nedetalizavo (I t. b. l. 36-60, 63-79, 160-186; II t. b. l. 2-87).
Pareiškėjas skundo argumentus grindžia aplinkybėmis, jog 2013-06-18 Alytaus pataisos namuose kito nuteistojo buvo sužalotas dėl, jo teigimu, Alytaus pataisos namuose egzistuojančios nuteistųjų subkultūros, kai netoleruojami su policija bendradarbiaujantys asmenys. Pareiškėjo į bylą pateikti duomenys patvirtina skundo aplinkybes, kad pareiškėjui būnant Marijampolės pataisos namuose, buvo kilusi grėsmė jo sveikatai ir gyvybei, dėl to pareiškėjas 2007 metais buvo perkeltas į kitus pataisos namus (I t. b. l. 16-17). Tačiau, nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog Alytaus pataisos namuose kalintys nuteistieji būtų nusistatę pareiškėjo atžvilgiu priešiškai, dėl ko pareiškėjas negalėtų gyventi jam paskirtame būryje. Bylos duomenimis, pareiškėjas 2013-06-18 įvykio aplinkybių pareigūnams nedetalizavo, priežasčių nepaaiškino ir atsisakė rašyti pareiškimą (I t. b. l. 94-95). Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, jog pareiškėjas konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų negalėjimą gyventi paskirtame būryje nenurodė. Atlikus eilę tarnybinių tyrimų dėl pareiškėjo atsisakymo gyventi paskirtame būryje, priežasčių, dėl kurių jis negalėtų gyventi paskirtame būryje, nustatyta nebuvo. Jei pareiškėjas būtų įvardijęs konkrečias aplinkybes, faktus ar priežastis, arba jos būtų nustatytos iš kitų šaltinių, jos būtų įvertintos Nuteistųjų skirstymo komisijos metu bei būtų priimtas atitinkamas sprendimas (I t. b. l. 26-29).
Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorių, prašydamas perkelti jį į kitą būrį dėl grėsmės sveikatai ir gyvybei, tačiau jo prašymai buvo atmesti, o pareiškėjas (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015-12-21 raštas Nr. 2S-5967) charakterizuotas neigiamai, kaip asmuo, kuris savo elgesiu pats apsisunkina bausmės atlikimo sąlygas (I t. b. l. 61-62, 94-97). Taigi, nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo atsisakymas gyventi paskirtame būryje būtų priežastiniame ryšyje su, kaip nurodoma skunde, nuteistųjų nusistovėjusiomis tradicijomis ir subkultūra bei iš to kylančia grėsme pareiškėjo sveikatai ir gyvybei, ar dėl to, kad pareiškėjas bendradarbiavimo su policija kitose bylose. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai, jog jis atsisakė gyventi paskirtame būryje dėl kalinių tradicijų, subkultūros, vertintini kaip deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais jo samprotavimais, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmestini.
Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 str. 1 d. 1 p.), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 1 d. 2 p.). Nuteistiesiems nustatytų pareigų tikslas – motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis. Nuobaudos nuteistajam gali būti skiriamos tik už bausmės atlikimo režimo pažeidimus. Bendrąsias nuteistųjų teises reglamentuoja BVK 11 straipsnis, kuriame, be kita ko, nurodoma, kad nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į bausmės vykdymo ar kitų valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ar tarptautines institucijas. Aptartų BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto normų imperatyvus pobūdis ir BVK 11 straipsnyje reglamentuotos bendrosios nuteistųjų teisės reiškia, kad nuteistasis privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažyminėtina, kad nuteistieji pataisos įstaigose skirstomi pagal nustatytus kriterijus siekiant atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; bei padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (BVK 70 str. 1 d.). Sprendžiant dėl nuteistųjų paskirstymo tuose pačiuose pataisos namuose į grupes (paprastoji, lengvoji, drausmės), būrius, skyrius bei konkrečias gyvenamąsias patalpas, turi būti atsižvelgiama į Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintų tikslų visumą, taip pat laikomasi nuteistųjų atskiro laikymo kriterijų, įtvirtintų Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalyje ir, esant galimybėms, įvertinami papildomi izoliavimo kriterijai, numatyti BVK 70 straipsnio 4 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012). Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012). Nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų (BVK 70 str. 6 d.), tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1501/2012; 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog nuteistojo abejonė dėl pataisos įstaigos reikalavimo teisėtumo (jei tuo abejojama) gali būti pareikšta įstatymų nustatyta tvarka, t. y. įvykdant reikalavimą ir po to paduodant skundą (BVK 5 str., 12 str., 110 str. 1 d. 2 p. ir 3 d., 143 str. 5 ir 9 d.), o ne pareiškėjo pasirinktu įstatymo reikalavimų neatitinkančiu būdu (atsisakant vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą) (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-99/2014 ir kt.). Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, atsisakydamas vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus gyventi paskirtame būryje (eiti gyventi į paskirtą būrį), pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus ir toks pažeidimas yra pakankamas pagrindas nuobaudai skirti (BVK 142 str.). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, atsisakęs vykdyti Alytaus PN administracijos reikalavimus, būtų juos apskundęs.
Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnis numato teisę apskųsti bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmus bei sprendimus. Minėti veiksmai ar sprendimai skundžiami bausmę vykdančios institucijos direktoriui, o pastarojo sprendimai - Kalėjimų departamento direktoriui. Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo dienos gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui (BVK 183 str. 3 d.). Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas šias nuobaudas būtų ginčijęs. Administraciniai aktai, kuriais nuobaudos buvo paskirtos, yra nepanaikinti, o pareiškėjui paskirtų nuobaudų pagrįstumas ir teisėtumas teismui nekelia abejonių. Esminė neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos priimti neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus buvo privaloma veikti. Pagal jau minėtą teisinį reglamentavimą neturtinė žala asmeniui gali būti atlyginama nustačius, kad tokia žala jam kilo dėl atitinkamo viešojo administravimo subjekto neteisėtų aktų. Nenustačius, kad aktai, kuriais buvo įvertinti pareigūnų veiksmai ir kuriuos priėmus buvo tariamai suvaržytos pareiškėjo teisės, yra neteisėti, neturtinės žalos atlyginimas šioje dalyje negalimas.
Dėl kalinimo sąlygų
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose gyvenamosiose patalpose ir baudos izoliatoriaus kamerose nuo 2013-06-18, kuriose gyvenamasis plotas vienam nuteistajam neatitiko nustatytų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Alytaus pataisos namus atvyko 2013-06-18 ir iki 2014-08-27 buvo paskirtas gyventi į 11 būrio 2 miegamąjį, kurio plotas 43,96 kv. m., įrengta 14 miegamųjų vietų, taigi pareiškėjui teko 3,14 kv. m. (43,96/14) gyvenamojo ploto. Laikotarpiais nuo 2014-10-10 iki 2015-01-27, nuo 2015-03-03 iki 2015-08-03, nuo 2015-08-14 iki 2015-11-04 pareiškėjas buvo paskirtas į 10 būrio 1 miegamąjį, kurio plotas 45,37 kv. m., įrengta 14 miegamųjų vietų, vadinasi pareiškėjui teko 3,24 kv. m. (45,37/14) gyvenamojo ploto. Laikotarpiu nuo 2015-02-24 iki 2015-03-03 pareiškėjas buvo paskirtas į 10 būrio 4 miegamąjį, kurio plotas 43,68 kv. m., įrengta 14 miegamųjų vietų, t. y., pareiškėjui teko 3,12 kv. m. (43,68/14) gyvenamojo ploto. Laikotarpiu nuo 2015-02-11 iki 2015-02-24 pareiškėjas buvo paskirtas į 10 būrio 3 miegamąjį, kurio plotas 44,45 kv. m., įrengta 14 miegamųjų vietų, t. y., pareiškėjui teko 3,17 kv. m. (44,45/14) gyvenamojo ploto (I t. b. l. 31-32, II t. b. l. 122-128, 129).
Laikotarpiu nuo 2014-08-29 iki 2014-10-12 pareiškėjas periodiškai nuobaudas atliko baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18, kurios plotas 12,21 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos, t. y., pareiškėjui kameroje teko 3,68 kv. m. (12,21/3) gyvenamojo ploto. Laikotarpiu nuo 2015-01-20 iki 2015-02-11 pareiškėjas buvo laikomas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 3, kurios plotas 29,36 kv. m., įrengtos 8 miegamosios vietos, t. y., pareiškėjui kameroje Nr. 3 teko 3,67 kv. m. (29,36/8) gyvenamojo ploto. Laikotarpiais nuo 2015-11-05 iki 2015-11-20, nuo 2015-11-23 iki 2015-12-02, nuo 2015-12-18 iki 2015-12-30, nuo 2015-12-31 iki 2016-01-13, nuo 2016-01-14 iki 2016-01-28 pareiškėjas nuobaudas atliko baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 2, kurios plotas 29,51 kv. m., įrengtos 8 miegamosios vietos, t. y., pareiškėjui kameroje Nr. 2 teko 3,68 kv. m. (29,51/8) gyvenamojo ploto (I t. b. l. 35, 80, 26-29, 109-113, 115-117).
Atsižvelgiant į išdėstytą, daroma išvada, kad pareiškėjui kalint Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kamerose ir bendrabučio tipo patalpose ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2. punktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindžia aplinkybėmis, jog baudos izoliatoriaus kamerose kaupėsi pelėsis, žiemą buvo šalta, o vasarą trūko oro.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą ginčo laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010), kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Pagal higienos normos HN 76:2010 26 punktą, santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., šaltuoju – 35-60 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju laiku – 0,15-0,25 m/s, šaltuoju – 0,05-0,15 m/s. Oro temperatūra šiltuoju laiku - 18-28o C, šaltuoju – 18-22o C. (28 p.)
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus pataisos namų baudos izoliatoriaus kamerų Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 18 netinkamų higieninių-sanitarinių sąlygų. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad visos Alytaus PN baudos izoliatorių kameros ir kamerų tipo patalpos buvo kapitaliai suremontuotos 2009-2010 metais. Iš atsakovo atstovo į bylą pateikto Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015-03-04 patikrinimo akto Nr. PA-42 matyti, kad baudos izoliatoriaus kameros Nr. 2 oro temperatūros (+19o C), santykinės drėgmės (52 proc.) ir oro judėjimo greičio (0,07 m/s) parametrai atitiko minėtus reikalavimus (I t. b. l. 127-128). Pagal Alytaus visuomenės sveikatos centro 2016-01-29 patikrinimo aktą Nr. PA-5, visose tikrintose baudos izoliatorių kamerose, tame tarpe kameroje Nr. 3 oro temperatūros (+20o C), santykinės drėgmės (59 proc.) ir oro judėjimo greičio (0,07 m/s) parametrai atitiko minėtus reikalavimus (I t. b. l. 127-128). Nors atsakovas nepateikė duomenų apie baudos izoliatoriaus kameros Nr. 18 oro temperatūros, santykinės drėgmės, ir oro judėjimo greičio atitiktį nustatytiems reikalavimams, tačiau teismas, įvertinęs į bylą pateiktus neginčijamus įrodymus apie aplinkinių kamerų aplinkos veiksnių atitiktį, neturi pagrindo abejoti, kad ir kitose baudos izoliatoriaus kamerose aplinkos sąlygos buvo panašios. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio gyvenamosiose kamerose, be to, Higienos normos HN 76:2010 58 punktas įpareigoja nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis gyvenamosios aplinkos švara ir tvarka. Atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos baudos izoliatoriaus kamerų temperatūros, oro judėjimo greičio, drėgmės ir pelėsio atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, jog kamerose vietoje tualeto buvo skylė grindyse. Tačiau Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo patalpose, be kita ko, turi būti įrengtas klozetas arba unitazas. Taigi tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, todėl nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo tualeto įrengimo atmestini.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog buvo apgyvendintas su asmenimis užsikrėtusiais infekuota liga ŽIV ir hepatitu C, ko pasėkoje jis užsikrėtė hepatitu C.
BVK 70 straipsnis, reglamentuojantis nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, nenumato, kad ŽIV ir hepatito B bei hepatito C virusais sergantys asmenys privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Vadovaujantis Vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“ 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Įvertinus nurodytą reglamentavimą, darytina išvada, jog atsakovui nėra nustatyta pareiga izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas administracinių teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-2477-12).
Pažymėtina, kad nors byloje ir nėra pateikta įrodymų, jog kartu su pareiškėju buvo kalinami ŽIV infekuoti ar hepatitu C sergantys asmenys, ar kad tokie asmenys būtų pareiškę norą būti izoliuotais ar linkę elgtis nesaugiai ir neatsargiai, tačiau atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, net ir pasitvirtinus pareiškėjo nurodytai aplinkybei, jog kartu su juo vienoje gyvenamojoje patalpoje buvo kalinami asmenys, infekuoti ŽIV ar hepatitu C, nesant atsakovo pareigos izoliuoti tokius asmenis, nėra pagrindo teigti, jog nurodytais veiksmais buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.
Pareiškėjas nurodo, kad Alytaus pataisos namuose užsikrėtė hepatitu C, o apie tai sužinojo išėjęs į laisvę, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti jokių įrodymų į bylą nepateikė. Pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai ir kokiomis aplinkybėmis jis susirgo minėta liga, nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjas iš tiesų serga hepatitu C, o pagal pareiškėjo nurodytus abstrakčius teiginius nėra galimybių konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Sveikatos priežiūros specialistus nesikreipė (I t. b. l. 79, 81) Teismo vertinimu, vien tik abstraktūs teiginiai, jog pareiškėjas Alytaus pataisos namuose užsikrėtė hepatitu C, negali būti laikoma pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad Alytaus PN nesilaikoma higienos normų reikalavimų, kadangi kirpyklos patalpose nėra praustuvių, higienos priemonių, vienkartinių rankšluosčių, grindys nelygios, instrumentai nedezinfekuojami, visi apdengiami tuo pačiu užtiesalu, skalbiniai metami ant žemės, nuteistiesiems neišduodami nepralaidūs skysčiams čiužiniai ir pagalvės, gyvenamųjų patalpų grindys nelygios, prie sporto salės nėra persirengimo kambario, dušo, tualeto valymo priemonių; pastatai nepripažinti tinkamais naudoti, yra blogos būklės, nes stogai kiauri, pažeistas sanitarinių mazgų vamzdynas, elektros laidai neizoliuoti, buitiniai konteineriai pastatyti tam neskirtose vietose. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus dėl netinkamų higieninių-sanitarinių Alytaus pataisos namuose paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktas ginčo laikotarpiu atliktas kompleksinis pataisos namų gyvenamųjų ir buitinių patalpų, tame tarpe kirpyklos, skalbyklos, prausyklos, sanitarinės švaryklos, patikrinimo aktas, iš kurio matyti Alytaus pataisos namuose pažeidimų nenustatyta. Alytaus pataisos namai veiklą vykdo nepažeisdami KN 134:2015 reikalavimų (b. l. 138-140). Be to, teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos aplinkybės žemino pareiškėją, mažino jo savivertę, sukėlė depresiją ir davė pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Teismo vertinimu, vien tik abstraktūs teiginiai apie Alytaus PN patalpų būklę negali būti laikoma pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Kaip buvo minėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1152/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1098/2014 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų ( Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, ir nustatė, jog nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog atsakovo atstovas - Alytaus pataisos namai veikė neteisėtai. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (akto redakcija iki 2016-07-01) 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo O. B. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.