Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-04-04 · Administracinė byla Nr. A-1450-520/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2015-04-01Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-08-06Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2016-04-04Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-04-04
Bylos Nr.
A-1450-520/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05173-2014-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Artūras Drigotas
Pareiškėjas
J. K. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnyba, Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1450-520/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05173-2014-6Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. K. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, Ministerija), nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Pareiškėjas nurodė, kad jam nuo 2010 metų buvo neteisėtai mokama mažesnė pareigūnų ir karių valstybinė pensija nei paskirtoji, bei paaiškino, jog pensija buvo mažinama pagal Laikinąjį įstatymą, kuris turėjo galioti tik iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo teigimu, Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį jam kiekvieną mėnesį neišmokėdavo iki 60–65 procentų pensijos. Savo skundo reikalavimą pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimais. Pareiškėjas paaiškino, kad jam pensija taip pat buvo mažinama ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiomis nuostatomis. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuota praktika dėl skundo padavimo termino.

Atsiliepimas

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, ir VRM atsiliepime į skundą nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu.

Atsakovai paaiškino, jog pareiškėjo pensija ginčo laikotarpiu buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o šiai teisės normai atitinkant Konstituciją, Ministerijos sprendimas perskaičiuoti pensiją yra teisėtas. Atsakovai pažymėjo, kad teismuose nagrinėjama daug analogiškų bylų, todėl šiose bylose buvo suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu pareiškėjo J. K. P. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad nuo 2012–2013 metais pareiškėjui pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-239-502/2015 konstatavo, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs trejų metų terminą pareikšti reikalavimą dėl nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir 2010–2011 metais pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas nebuvo priimtas ir jis nenagrinėjamas.

Teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Teismas taip pat vadovavosi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu, kuriuo pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimo pratęsimas iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei iki 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštaravo Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija 2012–2013 metais pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažinama teisėtai. Teismas, įvertinęs Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktus aiškinimus, konstatavo, kad Laikinajame įstatyme neturėjo būti nustatytas kompensavimo mechanizmas pareigūnų ir karių valstybines pensijas gaunantiems asmenims, kuriems šios pensijos buvo mažinamos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nes nepripažinta, jog pensijos šiuo pagrindu buvo sumažintos dideliu mastu. Teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų taikymo 2012–2013 metais neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją yra nepagrįstas ir atmestinas.

III.

Pareiškėjas J. K. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad negali priteisti pareiškėjui priklausančios pensijos dalies dėl susidariusios finansinės padėties valstybėje. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad ši priežastis nėra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui priklausančios pensijos dalies, kurią valstybė privalo mokėti pareiškėjui ir kurią jis užsidirbo sąžiningai dirbdamas. Pareiškėjas vadovaujasi Konstitucijos 52 straipsniu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, pažeidė Lietuvos Respublikos piliečio teises į teisėtą atlyginimą (darbo užmokestį) ir į pensiją. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo (pareiškėjo) nurodytas procesinio termino praleidimo priežastis ir į tai, kad dėl termino atnaujinimo yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014.

Atsiliepimas

Atsakovai VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovų teigimu, pareiškėjo pensija ginčijamu laikotarpiu pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažinama teisėtai, o dėl tokio sumažinimo patirtų praradimų kompensavimas nėra nustatytas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui J. K. P. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, iš esmės nustatė, jog pareiškėjui valstybinės pensijos dalis pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo neišmokėta teisėtai, nes Konstitucinis Teismas nei Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, nei šios teisės normos galiojimo pratęsimo iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei iki 2013 m. gruodžio 31 d. nepripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti bei priimti naują sprendimą.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjui nuo 2000 m. gegužės 30 d. buvo paskirta valstybinė pensija (b. l. 37), 2010–2013 metais paskirtos valstybinės pensijos dydis buvo 1 858,91 Lt (b. l. 41–42). Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, o nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota (sumažinta) ir pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 13 d. pažymos duomenys, b. l. 41–42). 2014 m. lapkričio 11 d. Ministerijoje gautas pareiškėjo 2014 m. lapkričio 10 d. prašymas priimti sprendimą kompensuoti pareiškėjui visais pagrindais sumažintą pensijos dalį už visą sumažinimo laikotarpį (b. l. 38). Ministerija 2014 m. lapkričio 19 d. sprendime Nr. 1D-8178(11) nurodė, kad VRM neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 39–40). Iš šio sprendimo matyti, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 1 465,26 Lt.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo (pareiškėjo) nurodytas procesinio termino praleidimo priežastis ir į tai, jog dėl termino atnaujinimo yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, pažymi, kad galutinai klausimą dėl praleisto termino kreiptis į teismą atnaujinimo yra išsprendęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje priimtoje 2015 m. balandžio 1 d. nutartyje, kurioje konstatavo, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (b. l. 25–30). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nagrinėjo bylą pagal 2015 m. balandžio 15 d. nutartimi priimtą skundo reikalavimą (b. l. 32–33) ir pakartotinai nevertino pareiškėjo nurodytų procesinio termino praleidimo priežasčių. Atsižvelgiant į tai, apibrėžiamos ir šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Kadangi pareiškėjo skundo reikalavimai priteisti 2010–2011 metais susidariusią pensijos nepriemoką ir dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo sumažintą pensijos dalį nebuvo priimti nagrinėti, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija toliau šioje nutartyje pasisakys, ar pagrįstai ir teisėtai pirmosios instancijos teismas nepriteisė pareiškėjui VRM neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies, susidariusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kada galiojo Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymais 2012–2013 metams pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo terminas.

Pažymėtina, kad apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, pažeidė Lietuvos Respublikos piliečio teises į teisėtą atlyginimą (darbo užmokestį), yra visiškai nepagrįstas, nes šiuo atveju ginčas yra kilęs ne dėl atlyginimo (darbo užmokesčio) priteisimo, o dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti ir pareiškėjas skunde pagrįstai nurodė, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuria rėmėsi pareiškėjas skunde, nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Pareiškėjas skunde išdėstė abejones dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumo, o apeliacinį skundą grindžia tuo, kad nepagrįstai ir neteisėtai jam nebuvo mokama visa pensija, kai 2012–2013 metams buvo pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo terminas.

Kaip jau buvo minėta, 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 bei 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, pratęsti 2012–2013 metams.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo argumentus dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumo jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas, kuris 2015 m. gegužės 14 d. priimtame nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė nepriteisti pareiškėjui priklausančios pensijos dalies dėl susidariusios finansinės padėties valstybėje. Pažymėtina, kad dėl susidariusios finansinės padėties valstybėje buvo priimti pareiškėjo pensijos mažinimą nustatę teisės aktai. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą nustatęs, kad pareiškėjo pensija buvo mažinama vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, kurie nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas, yra teisinga. Taigi pirmosios instancijos teismas, konstatavęs aplinkybę, kad pensijos sumažinimas buvo teisėtas, turėjo pakankamą pagrindą nepriteisti pareiškėjui ginčo laikotarpiu susidariusios pensijos nepriemokos. Akcentuotina, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių teisiškai pagrįstų argumentų ir Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose nenurodė, kad pagerėjus finansinei padėčiai valstybėje pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį mažintos pensijos privalo būti kompensuotos.

Pareiškėjas skunde teigė, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį jam kiekvieną mėnesį buvo neišmokama iki 60–65 procentų pensijos, tačiau Ministerijos 2014 m. lapkričio 19 d. sprendime Nr. 1D-8178(11) nurodyta ir iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 13 d. pažymos matyti, jog pareiškėjo pensija ginčo laikotarpiu pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Be to, nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra jau pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kad teisinis reglamentavimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas buvo pratęstas, pažeidžia Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintą pareiškėjo teisę į pensiją, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, kad pagal Konstituciją pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriamos ir mokamos pensijos, pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, taip pat pensijų dydžiai nustatomi tik įstatymu; įstatymų leidėjas, priimdamas įstatymus dėl pensinio aprūpinimo, yra saistomas Konstitucijos normų ir principų. Laikinai mažinti asmenų pensijas galima tik esant tokiai itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, kai inter alia pajamų į valstybės biudžetą surinkimas yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė nebegali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Tik ypatingu atveju, kai išnaudojus visas vidines ir išorines galimybes neįmanoma (nepavyksta) sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina pensijoms mokėti, pensijų teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas jas mažinant; net ir tokiais išimtiniais atvejais paskirtos ir mokamos pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą, t. y. konstitucinį proporcingumo principą. Taigi matyti, kad Konstitucinis Teismas pensijų mažinimą esant tam tikroms sąlygoms iš esmės pripažino galimu. Kaip jau minėta, valstybinių pensijų mažinimas 2012–2013 metais buvo nustatytas įstatymais, kurių Konstitucinis Teismas nepripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Dėl nurodytų Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime išdėstytų argumentų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, pažeidė pareiškėjo teisę į pensiją, atmestinas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog VRM pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. K. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasDalia Višinskienė