Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Svajūno Knizlerio. Valdimaro Bavėjano, sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,

gynėjams advokatams Ričardui Girdziušui, Linui Stanislovui Bagdonui

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. gynėjo advokato Lino Stanislovo Bagdono, nukentėjusiosios R. K. ir Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau BK)129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., 4 d., 9 d. šiuo nuosprendžiu ir 2008-04-18 nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės subendrintos apėmimo būdu ir iš dalies sudedant, t.y. prie griežtesnės, šiuo nuosprendžiu paskirtos 13 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis švelnesnės bausmės ir D. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 17 (septyniolikai) metų.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d. prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės, taikant visiško bausmių sudėjimo būdą, pridėta 2006-06-08 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis – 1 mėnuo ir 13 dienų, ir D. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 17 (septyniolikai) metų 1 (vienam) mėnesiui ir 13 (trylikai) dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.

E. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., 9 d. šiuo nuosprendžiu ir 2008-03-07, bei 2008-05-16 nuosprendžiais paskirtos laisvės atėmimo bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir E. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš D. V. priteista R. K. 18170 litų, turtinei ir 150000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Iš D. V. ir E. Z. solidariai priteista D. U. 1500 litų turtinei, 30000 litų neturtinei žalai, bei 2000 litų atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Iš D. V. ir E. Z. priteista Kauno teritorinei ligonių kasai 8675,40 litų D. U. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Z. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 21 d., apie 03.45 val., naktinio klubo “(duomenys neskelbtini)” patalpose, esančiose Kaune, (duomenys neskelbtini), dėl mažareikšmės priežasties, užkliuvimo pečiu, kilus žodiniam konfliktui tarp jo ir D. V. su nukentėjusiaisiais T. V., D. U., po ko visiems išėjus į (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, elgdamasis įžūliai, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį, tyčia sudavė kumščiu du smūgius D. U. į galvos sritį, nuo kurių D. U. nukrito ant šaligatvio, po to pribėgęs prie T. V., pastarajam tyčia sudavė kumščiais bei spirdamas ne mažiau 3 kartus į galvą, kitas kūno vietas, padarydamas jam kraujosruvą viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje, muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, odos nubrozdinimus kairiame skruoste, ir tuo sukeldamas nukentėjusiajam T. V. nežymų sveikatos sutrikdymą. Toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, sugrįžęs prie nuo šaligatvio besikeliančio D. U., tyčia sudavė kumščiu keturis smūgius jam į galvą, krūtinę, padarydamas jam veido kairės pusės sumušimą, apatinio žandikaulio sumušimą, ko pasėkoje išsivystė trauminė galvos smegenų liga ir sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas, t.y. padarė viešosios tvarkos pažeidimą.

D. V. nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, 2007 m. gruodžio 21 d., apie 03.45 val., naktinio klubo “(duomenys neskelbtini)” patalpose, esančiose Kaune, (duomenys neskelbtini), dėl mažareikšmės priežasties, užkliuvimo pečiu, kilus konfliktui tarp jo ir D. Z. su nukentėjusiaisiais T. V., D. U., po ko visiems išėjus į (duomenys neskelbtini), dėl chuliganiškų paskatų, viešoje vietoje, elgdamasis įžūliai, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį, viršydamas tarpusavio susitarimo su E. Z. ribas, tyčia 4 kartus peiliu dūrė T. V. į krūtinę, padarydamas kiauryminį durtinį-pjautinį krūtinės ląstos pusės sužalojimą su širdies dešinio prieširdžio pažeidimu, kiauryminį durtinį-pjautinį pilvo sužalojimą, du aklus durtinius-pjautinius krūtinės dešinės pusės ir nugaros sužalojimus. Nuo kiauryminio durtinio-pjautinio krūtinės ląstos pusės sužalojimo su širdies dešinio prieširdžio pažeidimu T. V. netrukus įvykio vietoje mirė, kiti sužalojimai įtakos jo mirčiai neturėjo, t.y. tyčia dėl chuliganiškų paskatų jį nužudė.

Be to, D. V. tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, 2007 m. gruodžio 21 d., apie 03.45 val., naktinio klubo “(duomenys neskelbtini)” patalpose, esančiose Kaune, (duomenys neskelbtini), dėl mažareikšmės priežasties, užkliuvimo pečiu, kilus konfliktui tarp jo ir D. Z. su nukentėjusiaisiais T. V., D. U., po ko visiems išėjus į (duomenys neskelbtini), dėl chuliganiškų paskatų, viešoje vietoje, elgdamasis įžūliai, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį, viršydamas tarpusavio susitarimo su E. Z. ribas, tyčia vieną kartą peiliu dūrė D. U. į krūtinę, padarydamas jam durtinę-pjautinę žaizdą krūtinėje su diafragmos sužalojimu, lydimu kraujo susikaupimu krūtinplėvės ertmėje, bei keturis kartus įspyrė į kojas, nugarą, ir tuo sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. U. sveikatą.

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinis skundas tenkinamas dalinai ir Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ( BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 ir 3 punktai ).

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios R. K. ir nuteistojo D. V. gynėjo apeliaciniai skundai atmetami ( BPK 326 str. 1 d. 1 p. ).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytomis išvadomis dėl E. Z. padarytų nusikalstamų veiksmų apimties ir jo tyčios turinio.

Nagrinėjant prokuroro bei nukentėjusiosios R. K. apeliacinių skundų argumentus, būtina įvertinti bylos aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias, jog abu kaltinamieji, T. V. nužudymo metu ir sunkiai sutrikdant sveikatą D. U., veikė bendrininkų grupe. Baudžiamojoje teisėje nužudymas laikomas padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Nužudymo atveju, kai smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo keli asmenys, būtina nustatyti bendrininkų susitarimo turinį ir ribas. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais ir įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas norimas rezultatas. Esant tokiam susitarimui, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną ir tą patį BK specialiosios dalies straipsnį. Tačiau tais atvejais, kai vienas ar keli dalyvaujantys asmenys peržengia susitarimo ribas, padaro veiką ar sukelia padarinius, dėl kurių nesitarta, toks atvejis įvardijamas kaip vykdytojo ekscesas. Byloje neginčytinai nustatyta, kad konfliktas tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų T. V. ir D. U. prasidėjo klubo patalpose dėl menkavertės dingsties, nes jie vieni su kitais eidami neprasilenkė ir susitrenkė pečiais. Nors prokuroro ir D. V. gynėjo skunde didelis dėmesys skiriamas konflikto klubo patalpose pradžiai, o šioje dalyje iš tiesų yra prieštaravimų tarp nukentėjusiojo D. U. ir kaltinamųjų parodymų dėl to, kuris jų pasiūlė eiti į gatvę išsiaiškinti, tačiau veikos kvalifikacijai ši aplinkybė didelės reikšmės neturi. Liudytojo A. P. parodymai nėra pakankami kiek tai susiję su įvykio aplinkybėmis, iš jo parodymų galima daryti tik prielaidą, kad kaltinamasis E. Z. klube turėjo agresyviu elgesiu pasižyminčio asmens reputaciją. D. V. ir E. Z. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek papildomai apklausti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, netiesiogiai patvirtino, kad ne nukentėjusieji, o jie patys buvo gatvėje įvykusio konflikto iniciatoriais. Apie tai sprendžiama ir iš E. Z. bei D. V. parodymų, kad nukentėjusieji gatvėje nesiūlė susimušti, neužgauliojo, t.y. neatliko kokių nors provokuojančių veiksmų. D. V. apeliacinėje instancijoje patvirtino, kad jie užpuolė nukentėjusiuosius, o šią aplinkybę patvirtina nukentėjusiojo D. U. parodymai, kad jis su T. V. išėjo į gatvę anksčiau nei kaltinamieji, nenorėjo veltis su jais į konfliktą, o sustojo tik tada, kai pastebėjo, jog E. Z. su D. V. greitu žingsniu artėja link jų. Šiuos D. U. parodymus patvirtina miesto kamera užfiksuotas vaizdo įrašas, iš kurio matyti kaip kaltinamieji, pastebėję sustojusius nukentėjusiuosius, greitu žingsniu priartėja prie jų ir E. Z. kumščiais suduoda smūgius D. U. ir šis parkrenta ant šaligatvio. Nukentėjusiųjų sustojimas ir link jų artėjančių kaltinamųjų laukimas, negali būti vertinamas pretekstu pradėti smurtauti, nes E. Z. ir D. V. niekas netrukdė praeiti pro šalį. Tais pačiais argumentais kolegija atmeta kaip nepagrįstą D. V. gynėjo skundo prašymą pripažinti jo ginamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui galėjo turėti įtakos provokuojantis ir rizikuojantis nukentėjusių asmenų elgesys.

Negalima sutikti su prokuroro apeliacinio skundo teiginiu, kad iš vaizdo įrašo yra aišku, jog kaltinamieji naudodami smurtą prieš nukentėjusiuosius, veikė ne izoliuotai, bet bendrininkaudami. Kaip jau buvo paminėta šiame nuosprendyje, būtinas bendrininkavimo požymis yra kelių asmenų susitarimas. Jeigu nenustatoma, kad toks susitarimas buvo, geriausiu atveju galima kelti tik atskirų asmenų prisidėjimo prie padarytos nusikalstamos veikos, klausimą. Nagrinėdamas ar tarp E. Z. ir D. V. buvo kokie tai veiksmai, patvirtinantys ar paneigiantys susitarimo buvimą, pirmosios instancijos teismas motyvuotai vertino abiejų kaltinamųjų parodymus ir juos gretino su vaizdo įraše užfiksuotais jų veiksmais. Nors apeliaciniame skunde ir teigiama, kad po konflikto klubo patalpose kaltinamieji žodžiu susitarė atimti gyvybę T. V. ir D. U., suduodami smūgius rankomis, kojomis ir peiliu, tačiau jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šiuos teiginius, byloje nėra. Apie tai motyvuotai pasisakyta skundžiamame nuosprendyje ir teisėjų kolegija su šiais vertinimais sutinka. D. V. prisipažino, kad peilį, nužudydamas T. V. ir sužalodamas D. U., jis panaudojo savarankiškai, galimo peilio panaudojimo muštynėse su E. Z. neaptarė. D. V. pirmosios instancijos teisme ir papildomai apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad iš karto po konflikto klubo patalpose, kai išėjo į gatvę ir pamatė laukiančius nukentėjusiuosius, suprato, kad įvyks muštynės. Rankinėje jis nešiojo lenktinį peilį, kurį atlenkęs įsidėjo į kišenę artėdamas prie nukentėjusiųjų, o prieš pat suduodamas smūgį D. U., peilį ištraukė iš kišenės. E. Z. parodė, kad jis nežinojo, jog D. V. nešiojasi peilį ir jį ketina panaudoti prieš nukentėjusiuosius. Apie tai jis sužinojo tik po įvykio. Šiuos kaltinamųjų parodymus palyginus su vaizdo įraše užfiksuota įvykio situacija, matyti, kaip kaltinamieji greitu žingsniu artėja prie nukentėjusiųjų ir E. Z. iš karto kumščiais suduoda smūgius D. U.. Tuo metu D. V. smūgiuoja T. V., kuris atsitraukia ir jį pradeda persekioti E. Z.. Tuo metu D. V. priėjęs prie D. U. smūgiuoja jam ranka į krūtinę. Kaip paaiškino D. V., tuo metu jis smūgiavo D. U. peiliu. Nagrinėjant šią situaciją bendrų kaltinamųjų veiksmų kontekste, aiškiai matyti, kad jie veikė izoliuotai, o ne bendrai, nei tvirtinama skunde. Iš vaizdo įrašo nematyti, kad D. V. iš anksto, prieš muštynes, paruoštų peilį. E. Z. parodymus, kad jis nematė D. V. rankose peilio bei nesuprato, kad jis buvo naudojamas, teismas pagrįstai vertino kaip teisingus ir atitinkančius įvykio situaciją. Atsižvelgtina ir į tai, kad viskas įvyko tamsiu paros metu. Muštynės prasidėjo iš karto kaltinamiesiems priartėjus prie nukentėjusiųjų, pakankamai greitai, o kaltinamųjų veiksmai, kaip matyti iš vaizdo įrašo, nebuvo koordinuojami tarpusavyje. Naudodami smurtą prieš nukentėjusiuosius, kiekvienas kaltinamasis veikė savarankiškai, nekreipdamas dėmesio į kito veiksmus. Tas pats pasakytina ir vertinant kaltinamųjų veiksmus nukentėjusiojo T. V. atžvilgiu. Nors vaizdo įraše tą vietą, kurioje buvo nužudytas T. V., iš dalies užstoja medis, tačiau aiškiai matyti, kaip T. V. prisiveja abu kaltinamieji ir kiekvienas jų suduoda tam tikrą kiekį smūgių: E. Z. smūgiuoja T. V. kojomis ir rankomis, o D. V. - dešine ranka.

E. Z. neatliko ir kitų veiksmų, būdingų bendravykdytojui nužudant, t.y. tokių veiksmų, kuriais atimama galimybė nukentėjusiesiems priešintis kėsinimosi į jų gyvybę metu. Nukentėjusysis D. U. neparodė, kad smūgių sudavimo metu jam būtų trukdoma pasipriešinti ar pasitraukti iš įvykio vietos. D. U. parodymais patvirtinta, kad iš karto po stipraus E. Z. suduoto smūgio jis apsvaigo ir nebegalėjo gerai atsiminti kas vyko toliau. Peržiūrėjus vaizdo įrašą matyti, kad E. Z. aktyviais veiksmais trukdytų D. U. ir T. V. pasipriešinti ar pasitraukti iš vietos tuo metu, kai D. V. sudavė jiems smūgius peiliu. Suduodamas smūgius rankomis ir kojomis, E. Z. neišėjo iš bendro susitarimo su D. V. ribų primušti nukentėjusiuosius jiems išėjus į gatvę. Teismo išvados neprieštarauja ir nužudymų bylose susiformavusiai teismų praktikai, kad tokiu atveju, kai nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tikslą nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirtie priežastis.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad kaltinamųjų susitarimas veikti bendrai, apsiribojo tik ketinimu susimušti su nukentėjusiais, tačiau nėra duomenų, kad buvo susitarta vieną ar abu nukentėjusiuosius nužudyti suduodant jiems smūgius peiliu. E. Z. veiksmai pagal sužalojimų pobūdį sukėlė nukentėjusiesiems nežymų sveikatos sutrikdymą, todėl pagrįstai buvo kvalifikuoti kaip viešosios tvarkos pažeidimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. D. V. išėjo iš bendro susitarimo ribų, panaudojo muštynėse peilį, dėl jo veiksmų T. V. mirė, o D. U. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, t.y. atliko veiksmus, būdingus vykdytojo ekscesui. Nukentėjusioji R. K. skunde teigia, kad E. Z. kaltę dėl T. V. nužudymo patvirtina ir tai, kad tiek ant T. V., tiek ant E. Z. drabužių buvo rasta bendro grupinio priklausomumo mikrodalelių, tačiau byloje nustatyta, kad E. Z. kontaktavo su T. V., suduodamas jam smūgius rankomis ir kojomis, o tarpusavio kontakto buvimą patvirtina rastos mikrodalelės ant drabužių. Remiantis tik šiais faktiniais duomenimis ir jų negretinant su kitais byloje ištirtais įrodymais, nėra pagrindo išvadai, kad E. Z. veika pagal BK 284 str. 1 d. yra kvalifikuota nepagrįstai.

Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat prašo D. V. veiksmus perkvalifikuoti iš LR BK 135 str. 2 d. 8 p. į LR BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 ir 8 p., t.y. kvalifikuoti kaip pasikėsinimą dėl chuliganiškų paskatų nužudyti du žmones – T. V. ir D. U.. Skunde nesutinkama su teismo pozicija, kad kaltinamieji nesiekė atimti gyvybių T. V. ir D. U., nes D. V., suduodamas smūgius peiliu D. U. ir T. V., veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Šioje dalyje teismas iš esmės remiasi kaltinamųjų parodymais ir daro išvadą, jog konflikto su nukentėjusiaisiais priežastis yra gana menka, kaltinamieji neturėjo tikslo keršyti atimdami nukentėjusiesiems gyvybes. Taip pat teismas pripažino, jog tuo atveju, jei D. V. būtų veikęs tiesiogine apibrėžta tyčia, jis galėjo suduoti daugiau smūgių D. U., tačiau to nepadarė. Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstyta pozicija, kad D. V. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia nužudydamas T. V. ir sunkiai sutrikdydamas sveikatą D. U.. Byloje nustatyta, kad D. V., veikdamas tiesiogine apibrėžta tyčia, dėl chuliganiškų paskatų ir viršydamas tarpusavio susitarimo su E. Z. ribas, tyčia nužudė T. V. ir pasikėsino nužudyti D. U.. Aiškinantis kokia tyčios forma veikė D. V., būtina pažymėti, kad šiai kaltės formai visada reikia didelio padarinių kilimo tikėtinumo. Kai kaltininkas veikia suvokdamas, jog padariniai kils neišvengiamai, toks asmuo veikia tik tiesiogine tyčia. Suprantama, kad siekdamas sušvelninti savo teisinę padėtį ir duodamas parodymus apie savo padarytą nusikalstamą veiką, D. V. neigė turėjęs tikslą nužudyti nukentėjusiuosius. Byloje nustatyta, kad D. U. buvo padaryta viena durtinė-pjautinė kiauryminė žaizda krūtinėje su diafragmos sužalojimu, lydimu kraujo susikaupimu krūtinplėvės ertmėje ir šis sužalojimas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė realų pavojų gyvybei. Šiuo atveju nuspręsdamas apie D. V. tyčios turinį, pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankį, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, kaltininko elgesį prieš ir po nusikaltimo padarymo. Suduodamas smūgį peiliu į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį ( krūtinę), D. V. suvokė, kad jo veiksmai yra pavojingi kito žmogaus gyvybei ir gali sukelti nukentėjusiojo mirtį, o tai yra nužudymo tyčinės kaltės intelektualusis momentas. Taigi, nors D. V. ir tvirtina, kad jis nenorėjęs jam inkriminuotų padarinių, tačiau jo parodymų nepatvirtina faktinės bylos aplinkybės. Kaip matyti iš vaizdo įrašo, iš karto po smūgio D. U. į krūtinę peiliu sudavimo, D. V. palieka jį gulėti ant šaligatvio, po to kartu su E. Z. vejasi T. V. ir keturis kartus smūgiuoja jam peiliu, kas taip pat parodo, kad buvo veikiama tiesiogine apibrėžta tyčia. Sudavęs smūgius peiliu nukentėjusiesiems, D. V. pasišalina iš įvykio vietos ir nieko nedaro, kad nekiltų abiejų nukentėjusiųjų gyvybei pavojingi padariniai. Nuo suduoto smūgio peiliu į krūtinę, D. U. vietoje nemirė tik todėl, kad jam laiku buvo suteikta kvalifikuota medicininė pagalba, t.y. nepriklausomai nuo D. V. valios.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ( BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p. ). Nuteistojo D. V. veiksmai nukentėjusiojo D. U. atžvilgiu perkvalifikuojami iš BK 135 str. 2 d. 8 p. į BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 5 p., 8 p. ( pasikėsinimas dėl chuliganiškų paskatų nužudyti du žmones ). Tuo pačiu apeliacinio skundo ribose griežtinama D. V. paskirta laisvės atėmimo bausmė.

Nuosprendyje kaltinamųjų E. Z. ir D. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi ( BK 59 str. 1 d. 2 p. ), tačiau šios aplinkybės teismas visai neargumentavo. Prokuroras skunde prašo šią aplinkybę šalinti iš nuosprendžio kaip nepagrįstą, kadangi abu kaltinamieji savo kaltę teisme pripažino tik dalinai, nesigailėjo, ikiteisminio tyrimo metu nepranešė teisėsaugos institucijoms apie savo padarytas veikas, siekė išvengti sulaikymo. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro skundo teiginiais ir konstatuoja, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p., pripažinta nepagrįstai ir iš nuosprendžio ji šalintina. Pirma, norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkai prisipažino padarę nusikalstamą veiką, t.y. nurodė esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, būtina nustatyti ir jų nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius ( pvz., teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą ). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Nagrinėjamoje byloje objektyviai nenustatyta, kad E. Z. ir D. V. būtų nuoširdžiai gailėjęsi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Iš karto po įvykio, kaip užfiksuota vaizdo įraše, abu kaltinamieji skubiai pasišalino, apie įvykį neinformavo teisėsaugos pareigūnų ir medikų, nors D. V., sudavęs smūgius peiliu, privalėjo suprasti ir suprato, kad nukentėjusieji yra sunkiai sužaloti. Abu kaltinamieji slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų. E. Z. iš viso atsisakė duoti parodymus ikiteisminio bylos tyrimo metu, nors tai ir yra jo teisė ( BPK 22 str. ), tačiau ši aplinkybė parodo jo abejingumą atsiradusioms pasekmėms. D. V. davė parodymus apie padarytą veiką, tačiau tai darė dėl to, kad byloje tuo metu jau buvo surinkti svarūs jo kaltės įrodymai. Abu kaltinamieji stengėsi sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, iš dalies neigė chuliganiškas paskatas parodydami, kad konfliktą klubo patalpose pradėjo provokuoti patys nukentėjusieji, siūlydami „išeiti ir išsiaiškinti santykius“ gatvėje. Nepastebėta, kad E. Z. ir D. V., tiek nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje, tiek papildomai juos apklausiant apeliacinės instancijos teismo posėdyje būtų neigiamai vertinę savo veiksmus.

Prokuroras taip pat prašo pripažinti E. Z. ir D. V. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis tai, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje ir apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui ( BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p. ). Pirmosios instancijos teismas nepripažino atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad veika padaryta bendrininkų grupėje, nes šiuo atveju abiejų kaltinamųjų veiksmai nebuvo susieti vieninga tyčia ir jie buvo patraukti atsakomybėn už individualiais veiksmais sukeltas nusikalstamas pasekmes. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu. Baudžiamojoje teisėje bendrininkų grupe pripažįstama kelių vykdytojų grupė. Prokuroro apeliacinio skundo motyvai dėl bendrininkų grupės yra išvestiniai iš tų skundo teiginių, kurie susiję su E. Z. ir D. V. bendrininkavimu nužudant T. V. bei pasikėsinant nužudyti D. U.. Apie tai kolegija šiame nuosprendyje jau yra pasisakiusi. D. V. veiksmai nužudymo ir pasikėsinimo nužudyti nukentėjusiuosius atžvilgiu yra vertinami vykdytoju ekscesu, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad pasekmės atsirado dėl bendrų abiejų kaltinamųjų veiksmų.

Nusikaltimo darymas asmens, apsvaigusio nuo alkoholio, teismo pripažįstamas atsakomybę sunkinančia aplinkybe tik kai girtumas turėjo įtakos darant nusikaltimą. Nagrinėjamoje byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad E. Z. ir D. V. prieš konfliktą su nukentėjusiaisiais būtų apsvaigę nuo alkoholio, todėl teismas pagrįstai nepripažino tai aplinkybe, sunkinančia abiejų kaltinamųjų atsakomybę. D. V. parodė, kad per vakarą klube išgėrė du, o E. Z. vieną bokalą alaus. Tos aplinkybės, kad kaltinamieji būtų apsvaigę nuo alkoholio vartojimo, nepatvirtino ir apsaugos darbuotoju klube dirbęs liudytojas A. P.. Be to, ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė nebuvo įtraukta į kaltinamąjį aktą, todėl prašymu pripažinti ją apeliaciniame skunde, yra išplečiamos kaltinimo ribos.

Įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. Z. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnyje, vadovavosi BK 61 straipsnio nuostatomis ir pagrįstai už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d. paskyrė jam sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, E. Z. už nusikaltimą paskyrė teisingą bausmę, kuri užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų. Bausmė E. Z. negali būti pakeista ir atsižvelgus į tai, kad iš nuosprendžio pašalinama atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Apeliaciniame skunde prokuroras prašo sugriežtinti abiems nuteistiesiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes, tačiau iš esmės tai susiję su E. Z. bei D. V. padarytų nusikalstamų veikų perkvalifikavimu į sunkesnes veikas bei papildomų atsakomybę sunkinančių aplinkybių nustatymu. Teisėjų kolegija nuosprendyje dėl šių klausimų jau išdėstė savo argumentus, pasisakydama dėl abiejų kaltinamųjų padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo. D. V. gynėjas prašo sušvelninti jo ginamajam paskirtą bausmę, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes bei į tai, kad jis dalinai atlygino nukentėjusiesiems asmenims ir jų šeimos nariams padarytą žalą. Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo bausmė turi būti griežtinama tik D. V., nes jis padarė du labai sunkius nusikaltimus, kurių vienas sukėlė negrįžtamas pasekmes – vieno žmogaus mirtį, o kitam – sunkų sveikatos sutrikdymą. Negali būti pripažinta D. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis dalinai atlygino nukentėjusiesiems asmenims ir jų šeimos nariams padarytą žalą. BK 59 str. 1 d. 3 p. nurodyta, kad kaltininkas savo noru turi atlyginti ar pašalinti padarytą žalą. Byloje nustatyta, kad D. V. tėvai atlygino tik mažą dalį padarytos turtinės žalos R. K. ir D. U., tą aplinkybę pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijai posėdyje patvirtino ir D. V. gynėjas, todėl nėra pagrindo spręsti, kad D. V. tai padarė savo noru, nes pinigai nukentėjusiesiems buvo pervesti tik paskutinę dieną prieš teisiamąjį posėdį ( t. V, b.l. 79 ).

Nukentėjusioji R. K. skundu taip pat prašo pakeisti nuosprendį, solidariai priteisiant iš E. Z. ir D. V. 18170 lt. turtinės žalos ir 150000 lt. neturtinės žalos atlyginimą. Byloje nustatyta, kad E. Z., priešingai nei tvirtinama skunde, buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., t.y. už tai, kad viešoje vietoje, elgdamasis įžūliai, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį, tyčia sudavė smūgius rankomis ir kojomis ne tik D. U., tačiau ir T. V., padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tačiau turtinė ir neturtinė žala nukentėjusiajai atsirado ne dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, tačiau dėl T. V. mirties, dėl kurios yra kaltas D. V.. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu motyvuotai ir nepažeisdamas proceso reikalavimų, išsprendė klausimus, kurie susiję su nukentėjusiųjų civiliniais ieškiniais, todėl R. K. skundas šioje dalyje netenkinamas.

D. V. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, subendrindamas jo ginamajam paskirtas bausmes, neteisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą už kelias nusikalstamas veikas ir, kai neatlikus bausmės, padaryta nauja nusikalstama veika ( BK 63 ir 64 straipsniai ). Byloje nustatyta, kad teismas, paskirtas D. V. bausmes šiuo ir ankstesniu 2008-04-18 d. nuosprendžiu, subendrino apėmimo būdu ir iš dalies jas sudėdamas – prie griežtesnės, šiuo nuosprendžiu paskirtos 13 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėdamas dalį švelnesnės, paskyrė subendrintą 17 metų laisvės atėmimo bausmę. Šioje dalyje teismas pagrįstai vadovavosi BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 4 ir 9 dalimis. Tačiau teismas neteisingai subendrino bausmes vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, t.y. prie nauju nuosprendžiu paskirtos griežtesnės bausmės pridėjo 2006-06-08 nuosprendžiu paskirtą ir neatliktą laisvės atėmimo bausmės dalį – 1 mėnesį ir 13 dienų, tuo pačiu neteisingai nustatė ir galutinę bausmę. Byloje nustatyta, kad 2006-06-08 d. nuosprendžiu paskirta bausmė jau buvo subendrinta vėlesniu 2008-04-18 d. nuosprendžiu, paskiriant D. V. galutinę 1 metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Dar kartą subendrinęs bausmes, teismas atliko dvigubą jų subendrinimą, nors pakako tik įskaityti pagal 2008-04-18 d. nuosprendį atliktos bausmės dalį, kas ir buvo padaryta. Ši klaida turi būti taisoma, perkvalifikuojant D. V. nusikalstamą veiką iš BK 135 str. 2 d. 8 p. į BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 5 p., 8 p. ir iš naujo paskiriant naują subendrintą bausmę. D. V. gynėjo skundo dalis, kurioje prašoma bausmes, paskirtas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 str. 2 d. 8 p. ir 129 str. 2 d. 8 p., subendrinti taikant ne dalinio sudėjimo būdą, o jas apimant, yra nepagrįsta. BK 63 str. 5 d. yra numatyti atvejai, kada teismas taiko bausmių apėmimą, t.y. kai yra ideali nusikalstamų veikų apimtis; padarytos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms; kai už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Nei vienas iš įstatyme numatytų atvejų netinka D. V. padarytoms nusikalstamoms veikoms.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 3 punktais,

nusprendžia:

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. nuosprendį: perkvalifikuoti D. V. nusikalstamą veiką iš BK 135 str. 2 d. 8 p. į BK 129 str. 2 d. 5 p. ir 8 p. ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 12 ( dvylikai ) metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 2 p., 4 d., 9 d., šią bausmę ir bausmes, paskirtas D. V. pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. ( T. V. nužudymas dėl chuliganiškų paskatų ), bei pagal 2008 m. balandžio 18 d. Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendį, subendrinti apėmimo būdu ir iš dalies sudedant, prie griežtesnės - 13 metų ir 6 mėnesių – laisvės atėmimo bausmės pridėjus dalį švelnesnės, paskirti subendrintą galutinę bausmę – laisvės atėmimą 18 ( aštuoniolikai ) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., bausmes subendrinus visiškai sudedant, prie nauju nuosprendžiu paskirtos griežtesnės bausmės, pridėta 2006 m. birželio 08 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalis -1 mėnuo ir 13 dienų, paskiriant subendrintą galutinę bausmę – laisvės atėmimą 17 ( septyniolikai ) metų 1 ( vienam ) mėnesiui ir 13 ( trylikai ) dienų.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies D. V. ir E. Z. atsakomybę švelninančią aplinkybę, kad jie prisipažino padarę baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.