- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-01-12
- Bylos Nr.
- e2S-161-864/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23299-2022-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo teisėja Ramunė Mikonienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka civilinę bylą pagal apelianto L. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 2 d. nutarties.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas pareiškėjo L. S. (toliau – ir pareiškėjas) prašymas atsakovei M. D. (toliau – atsakovė), kuriuo pareiškėjas prašo iki ieškinio pareiškimo taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones (toliau – ir LAP): 1) nustatyti mažamečio šalių sūnaus B. S., gimusio (duomenys neskelbtini), laikinąją gyvenamąją vietą su atsakove; 2) priteisti iš pareiškėjo laikiną išlaikymą sūnui periodinėmis išmokomis po 230 Eur, mokamomis kas mėnesį nuo prašymo pateikimo teismui dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pervedant lėšas į atsakovės banko sąskaitą, atsakovę paskiriant šių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise; 3) nustatyti pareiškėjo nurodomą laikinąją bendravimo tvarką su sūnumi. Prašė priteisti iš atsakovės pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Prašymą pareiškėjas grindė tokiomis aplinkybėmis ir argumentais: pareiškėjas ir atsakovė turi bendrą sūnų B. S., gimusį (duomenys neskelbtini) Atsakovė taip pat turi du nepilnamečius sūnus, gimusius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), iš ankstesnių santykių. Iki atsakovei pradedant lauktis B. S. šalys gyveno kartu su atsakovės vaikais, šalys gerai sutarė. Atsakovė iki sūnaus B. S. gimimo sirgo depresija, dėl to, pareiškėjo žiniomis, ne vieną kartą buvo hospitalizuota (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje, vartodavo medikamentus – antidepresantus. Atsakovė laukdamasi vaiko ir vėliau maitindama kūdikį negalėjo vartoti vaistų, jos psichologinė būklė smarkiai pablogėjo. Ji tapo irzli, pikta, negebanti valdyti savo emocijų. Nustojusi vartoti medikamentus, atsakovė dėl savo blogos psichologinės, emocinės būsenos kaltindavo pareiškėją, jam dėl visko priekaištaudavo, tarp šalių prasidėjo nuolatiniai ginčai, pykčiai, namuose jautėsi įtampa. Atsakovė pripažino, kad nutraukus antidepresantų vartojimą, pradėjo patirti fobijas, panikos atakas, tačiau dėl to kaltindavo pareiškėją, o ne ligą. Kylančius nesutarimus šalys ne kartą bandė spręsti, tačiau nesėkmingai. Praėjus pusmečiui po sūnaus gimimo, pora sužinojo, kad atsakovė laukiasi antrojo šalių vaiko. 2022 m. spalio 11 d. tarp šalių įvyko konfliktas, kurio metu atsakovė nepilnamečių vaikų akivaizdoje užsipuolė pareiškėją, išplūdo jį necenzūriniais žodžiais, teigė, kad dėl pareiškėjo elgesio atsakovė jau keletą dienų negali miegoti, nuolat kraujuoja, kartojo, kad pareiškėjas ,,nužudė“ vaiką. Konflikto metu atsakovė prieš pareiškėją panaudojo smurtą. Pareiškėjas bandė kalbėtis su atsakove, kad suprastų konflikto priežastis, kadangi šalys buvo susipykę ir keletą dienų nebendravo, nors ir gyveno kartu, tačiau, atsakovė ir toliau elgėsi neadekvačiai, kaltino pareiškėją įvairiausiais dalykais. Dėl tokio, pareiškėjo požiūriu, neadekvataus atsakovės elgesio, jis nusprendė išsikraustyti ir gyventi skyriumi. Siekdamas apsaugoti šalių sūnaus saugumą ir interesus, nerimaudamas dėl atsakovės psichologinės ir emocinės būklės, pareiškėjas kreipėsi į Valstybinę vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą (toliau – Tarnyba). Dalyvaujant Tarnybos specialistams, atsakovė nurodė, kad galimai jai įvyko persileidimas. Ši aplinkybė pareiškėjui iki konflikto nebuvo žinoma. Atsakovė Tarnybos specialistams pripažino, kad jos psichologinė būsena yra prasta, tačiau ji savo prastą būseną kildino dėl neva netinkamo pareiškėjo elgesio, kadangi jis neva nenorėjo vaiko, kurio laukėsi atsakovė, taip pat kad pareiškėjas neva ruošiasi pagrobti jų sūnų B. S. ir išvežti jį į gimtinę – (duomenys neskelbtini) ir kt. Tai yra atsakovės melagingos, išgalvotos aplinkybės. 2022 m. spalio 25 d. vyko Tarnybos inicijuotos šeimos atvejo vadybos posėdis, atsakovė jame nedalyvavo, nors buvo informuota. 2022 m. spalio 28 d. vaiko tėvai buvo informuoti, kad 2022 m. lapkričio 4 d. įvyks dar vienas šalių šeimos atvejo nagrinėjimo posėdis, tačiau atsakovė Tarnybai nurodė, kad ji neketina bendradarbiauti, nes jai pagalbos nereikia. Pareiškėjas dalyvavo visuose posėdžiuose. Atsakovė nurodė pareiškėjui, kad dėl to, kad pareiškėjas dėl jos elgesio kreipėsi į Tarnybą, ji neleis pareiškėjui matytis su sūnumi ir „užtampys pareiškėją po teismus“. Po įvykusio konflikto atsakovė apribojo šalių sūnui ir pareiškėjui galimybę matytis. Pareiškėjui ir vaiko teisių apsaugos specialistams ji pateikdavo vis skirtingas ribojimo bendrauti priežastis – vieną kartą nurodydavo, kad leis tik tada, kai ginčas bus išspręstas teisme, kitą kartą nurodydavo, kad neva pareiškėjas nori atimti iš jos vaiką ir išvežti į Šakius, dar kitą kartą nurodė, kad Atsakovei yra reikalingi „oficialūs dokumentai“, kad leistų pareiškėjui bendrauti su sūnumi. Pareiškėjas daugybę kartų siūlė atsakovei geranoriškai spręsti tarp šalių kilusį ginčą, t. y. nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su atsakove, nustatyti aiškią bendravimo tvarką, pagal kurią pareiškėjas galėtų bendrauti su sūnumi, ir nustatyti sūnui teikiamą išlaikymą jo poreikiams užtikrinti, tačiau atsakovė su jokiais pareiškėjo siūlymais nesutiko. 2022 m. lapkričio 3 d. pareiškėjas pateikė atsakovei motyvuotą pasiūlymą dėl taikaus ginčo sprendimo, 2022 m. lapkričio 7 d. atsakovė pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad pareiškėjo siūlomas išlaikymo dydis neva neatitinka realių vaiko poreikių, tačiau koks dydis atitiktų poreikius, neįvardijo. Taip pat atsakovė, nesutikdama su pareiškėjo nurodoma bendravimo tvarka, savo tvarkos nepasiūlė. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė be jokio faktinio ir teisinio pagrindo nuo 2022 m. spalio 11 d. yra apribojusi pareiškėjui galimybę bendrauti su sūnumi, atsisako bendradarbiauti su Tarnyba, pareiškėjas yra priverstas kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriomis būtų nustatyta laikinoji bendravimo tvarka, gyvenamoji vieta ir sūnaus išlaikymas, ir tokiu būdu būtų suteikta galimybė pareiškėjui ir šalių sūnui bendrauti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nekvestionuoja aplinkybių, kad atsakovė geba pasirūpinti šalių sūnumi – vaikas yra itin jauno amžiaus, kuris nuo pat gimimo gyvena toje pačioje gyvenamojoje vietoje, kurioje liko gyventi ir šalims gyvenant skyriumi. Pareiškėjo vertinimu, tikėtina, kad ši šalių sūnui sudaryta aplinka yra saugi, todėl jis sutinka, kad laikina vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su vaiko mama (atsakove). Nors šalių sūnus yra itin jauno amžiaus – (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjo žiniomis, sūnus jau kurį laiką yra maitinamas mišinukais, pareiškėjas nuo pat gimimo rūpinosi sūnaus poreikiais, todėl turi visus įgūdžius tiek pamaitinti, tiek pasirūpinti kitais sūnaus poreikiais. Aplinkybes, kad sūnus yra maitinamas mišinukais, pagrindžia ir tai, kad pati atsakovė 2022 m. lapkričio 7 d. pateikė čekį už sūnaus maistą, iš kurio matyti, kad vaikas maitinamas tiek mišinukais, tiek maisto produktais. Todėl nėra kliūčių pareiškėjui bendrauti su sūnumi. Pareiškėjas nurodė prašomą nustatyti laikiną bendravimo tvarką, pagal kurią jis su vaiku bendrautų kas antrą savaitgalį, su nakvyne, nuo šeštadienio 14 val. iki sekmadienio 19 val., taip pat kiekvieną savaitę dvi nurodytas dienas nuo 17 val. iki 20 val., taip pat bendrautų su vaiku didžiųjų metų švenčių dienomis rotacijos principu ir kt. Pareiškėjo nuomone, šalių sūnui gyvenant su atsakove, ji prieš pareiškėją jaučiasi galios pozicijoje, galinti pati nuspręsti, ar leis bendrauti sūnui su tėvu, ar ne, ir visiškai neatsižvelgdama nei į vaiko, nei į atsakovo interesus, pažeidinėja vaiko teises, vilkina ginčo procesą, akivaizdžiai vengia ginčą spręsti taikiai. Dėl išlaikymo pareiškėjas pažymėjo, kad šiuo metu Lietuvoje minimali mėnesinė alga sudaro 730 Eur per mėnesį, o atskaičius mokesčius 533,65 Eur, taigi remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, ši suma yra orientacinis dydis, reikalingas minimaliems vaiko poreikiams užtikrinti. Šiuo metu valstybės skiriami „vaiko pinigai“ siekia 80,50 Eur, todėl atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, 533,65 Eur suma, kuri turi būti užtikrinama vaikų poreikiams, yra mažinama 80,50 Eur ir tokiu būdu yra nustatoma minimali suma 453,15 Eur, kuri privalo būti teikiama abiejų tėvų lygiomis dalimis, t. y. po 226,58 Eur. Nagrinėjamu atveju, šalių sūnus B. S. yra mažametis, (duomenys neskelbtini), jo poreikiai nėra dideli, specialiųjų poreikių vaikas taip pat neturi, todėl, atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes, įstatymų nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, manytina, kad 533,65 Eur yra pakankamas nepilnamečio B. S. poreikiams užtikrinti. Todėl siūlo nustatyti 230 Eur dydžio laikiną išlaikymą sūnaus poreikiams užtikrinti, kurį pareiškėjas įsipareigos mokėti periodinėmis išmokomis į sūnaus mamos banko sąskaitą. Pareiškėjas pažymėjo, kad tokio dydžio, 230 Eur, laikiną išlaikymą pareiškėjas moka ir šiuo metu, iki nustatant laikiną išlaikymą. Pareiškėjas prašymą grindė teismų praktika ir įstatymų nuostatomis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. gruodžio 2 d. priėmė nutartį, kuria pareiškėjo prašymą atmetė. Grąžino pareiškėjui L. S. 136 Eur pareiškėjo užstatą.
4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 375 straipsnį teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnyje, atsižvelgdamas į vaikų interesus. Pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės, taikomos nagrinėjant šeimos bylas, dažniausiai atlieka ginčo teisinių santykių sureguliavimo iki teismo sprendimo priėmimo funkciją ir skirtos visų pirma apsaugoti nepilnamečių vaikų turtinius ir (ar) asmeninius neturtinius interesus bei užtikrinti, kad nebūtų pažeisti tėvų ar vieno jų interesai (CK 3.65 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas aptartą teisinį reglamentavimą ir jo išaiškinimus teismų praktikoje, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio pareiškimo šeimos bylose gali būti taikomos, nustačius tokias sąlygas: 1) tikėtinai pagrindžiamas būsimo ieškinio reikalavimas; 2) egzistuoja grėsmė, kad būsimas teismo sprendimas bus neįvykdytas arba turi būti nustatomas poreikis sureguliuoti ginčo situaciją iki teismo sprendimo priėmimo, siekiant apsaugoti vienos iš šalių ir (ar) jų nepilnamečių vaikų interesus; 3) pareiškėjas (ieškovas), teikdamas prašymą, neturėjo galimybės kartu pateikti ieškinio.
5. Atkreipė dėmesį, kad LAP taikymas nepareiškus ieškinio yra išimtinė situacija, tokio prašymo tenkinimui turi būti išimtiniai pagrindai. Pažymėjo, kad nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas sprendžia dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju (šioje proceso stadijoje). Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar prašyme dėl tokių priemonių taikymo nurodytų aplinkybių pakanka jų taikymui.
Dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo
6. Pareiškėjas prašo nustatyti vaiko B. S. gyvenamąją vietą su motina (atsakove).
Žemesnės instancijos teismas
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju bylos duomenys liudija, kad tarp šalių nėra ginčo dėl mažamečio sūnaus B. S. gyvenamosios vietos. Laikytina, kad pareiškėjo prašymas nustatyti laikiną sūnaus gyvenamąją vietą yra perteklinis, neatitinka aukščiau nurodyto ekonomiškumo principo, reiškiančio, kad turi būti taikoma tik tiek LAP, kiek yra būtina.
8. Taip pat teismui šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nepakanka duomenų nustatyti, kad mažamečiui B. S. gyvenant su atsakove, vaikui yra sudarytos tinkamos, saugios sąlygos. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į Tarnybą, „siekdamas apsaugoti šalių sūnaus saugumą ir interesus, nerimaudamas dėl atsakovės psichologinės ir emocinės būklės“, patvirtino, kad šalims yra inicijuota atvejo vadyba, teigė, kad atsakovė su specialistais nebendradarbiauja. Tokie tikėtini duomenys nesudaro pagrindo spręsti, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su atsakove atitiks geriausius vaiko interesus.
9. Dėl aukščiau nurodytų motyvų pareiškėjo prašymo dėl sūnaus laikinos gyvenamosios vietos nustatymo netenkino.
Dėl laikino išlaikymo iš pareiškėjo priteisimo
10. Pareiškėjas prašo priteisti iš jo laikiną išlaikymą sūnui, nustatant, kad pareiškėjas sūnaus išlaikymui moka po 230 Eur kas mėnesį, lėšas pervesdamas atsakovei.
11. Pareiškėjas nurodė, kad jis gera valia teikia 230 Eur/mėn. dydžio išlaikymą sūnui. Savo prašyme teigė, kad mažamečiam šalių vaikui, neturinčiam specialių poreikių, tokio išlaikymo, jo vertinimu, turėtų pakakti. Įvertinus šiuos pareiškėjo teiginius, laikytina, kad nėra pagrindo taikyti prašomos laikinosios priemonės, kuria būtų priteistas 230 Eur dydžio išlaikymas periodinėmis išmokomis, nes pareiškėjas pats patvirtino, kad turi galimybę teikti tokio dydžio išlaikymą ir jį teikia.
Žemesnės instancijos teismas
12. Preliminariai įvertinęs bylos duomenis, su prašymu pateiktus šalių tarpusavio susirašinėjimus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad vaiko tėvai galimai nesutaria dėl išlaikymo dydžio. Pažymi, kad tik išsamiai išnagrinėjus ir įvertinus visas bylos aplinkybes, nustačius konkretaus vaiko poreikius ir abiejų vaiko tėvų finansines galimybes, gali būti nustatomas ir galutiniu sprendimu byloje patvirtinamas išlaikymo dydis, atitinkantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams, tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas.
Dėl laikinos bendravimo tvarkos
13. Pareiškėjas prašo nustatyti tokią laikiną jo bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią: 1) pareiškėjas (toliau – ir tėvas) su vaiku bendrautų kas antrą savaitgalį, paimdamas sūnų iš jo gyvenamosios vietos šeštadienį 14:00 val. ir grąžindamas sekmadienį 19:00 val. į vaiko gyvenamąją vietą, ar kitą iš anksto su vaiko mama suderintą vietą; 2) tėvas bendrauja su sūnumi kiekvienos savaitės trečiadienį ir ketvirtadienį, sūnų pasiimdamas iš sūnaus gyvenamosios vietos 17:00 val. ir grąžindamas į vaiko gyvenamąją vietą tą pačią dieną 20:00 val.; 3) tėvas turi teisę nevaržomai bendrauti su sūnumi komunikacijos priemonėmis (telefonu, internetu, ar kita priemone), vaiko mama turi užtikrinti galimybę tėvui bendrauti komunikacijos priemonėmis su sūnumi; 4) esant svarbioms priežastims, dėl kurių šalys negali vykdyti bendravimo tvarkos – liga, komandiruotė, kelionė, ar kita svarbi priežastis, apie negalėjimą vykdyti bendravimo tvarkos ir to priežastis šalys privalo informuoti viena kitą. Šalims negalint vykdyti bendravimo tvarkos, praleistos bendravimo tvarkoje numatytos dienos, perkeliamos kitu, šalių sutartu, laiku; 5) neporiniais metais tėvas su sūnumi bendrauja pirmąją Šv. Velykų dieną (sekmadienį), pasiimdamas vaiką dieną prieš pirmąją Šv. Velykų dieną (šeštadienį) nuo 11:00 val. iš jo gyvenamosios vietos ir grąžindamas vaiką į jo gyvenamąją vietą Šv. Velykų dieną (sekmadienį) 19:00 val.; 6) poriniais metais tėvas su sūnumi bendrauja antrąją Šv. Velykų dieną (pirmadienį), pasiimdamas vaiką iš jo gyvenamosios vietos nuo 11:00 val. ir grąžindamas vaiką į jo gyvenamąją vietą tą pačią dieną 19:00 val.; 7) poriniais metais tėvas su sūnumi bendrauja Šv. Kūčių dieną ir pirmąją Kalėdų dieną, pasiimdamas vaiką iš jo gyvenamosios vietos gruodžio 24 d. nuo 11:00 val. ir grąžindamas vaiką į jo gyvenamąją vietą gruodžio 25 d. 19:00 val.; 8) neporiniais metais tėvas su sūnumi bendrauja antrąją Šv. Kalėdų dieną gruodžio 26 d., pasiimdamas vaiką iš jo gyvenamosios vietos nuo 11:00 vai. ir grąžindamas vaiką į jo gyvenamąją vietą tą pačią dieną 19:00 val.; 9) neporiniais metais tėvas su sūnumi bendrauja Naujųjų metų išvakarėse nuo 15:00 val. (gruodžio 31 d.) ir grąžina vaiką sausio l-ąją dieną 19:00 val.; 10) kiekvienų metų pirmąjį gegužės sekmadienį (Mamos dieną) ir mamos – M. D. gimimo dieną (gegužės 20 d.) sūnus bendrauja su mama; 11) kiekvienų metų pirmąjį birželio sekmadienį (Tėvo dieną) ir tėvo – L. S. gimimo dieną (lapkričio 20 d.) sūnus bendrauja su tėvu, Tėvui paimant vaiką iš namų, ar kitos buvimo vietos nuo 10:00 val. ir grąžinant į namus 19:00 val.; 12) sūnaus gimimo dieną su vaiku turi teisę praleisti laiką abu Tėvai. Tėvas turi teisę dalyvauti sūnaus šventėse, dalyvauti sūnaus švietimo įstaigos šventėse.
Žemesnės instancijos teismas
14. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad laikinos bendravimo tvarkos nustatymui iki ieškinio pareiškimo nepakanka pagrindų ir sąlygų dėl žemiau nurodytų motyvų. Prašymo dėl laikinos bendravimo tvarkos nustatymo netenkino:
14.1. Teismas spręsdamas su nepilnamečiu vaiku susijusius klausimus ir siekdamas užtikrinti geriausius vaiko interesus, turi nustatyti konkretaus vaiko interesų turinį atsižvelgiamas tiek į objektyvius kriterijus, tiek kiekvienoje byloje turi nustatyti konkretaus vaiko interesus. Nagrinėjamu atveju vien iš ieškovo dėstomų aplinkybių ir lakoniškų prašymo priedų teismui nepakanka duomenų, kad galėtų būti detaliau nustatytos konkrečios faktinės aplinkybės, charakterizuojančios ginčo situaciją bei individualius vaiko poreikius. Sprendžiant dėl bendravimo tvarkos su mažamečiu vaiku nustatymo yra svarbu, kad nebūtų pažeisti vaiko interesai, būtų atsižvelgta į vaiko dienos, poilsio režimą ir pan. Turi būti įvertintos paties pareiškėjo gyvenimo sąlygos, kur viešėtų ir nakvotų vaikas. Todėl negalima vertinti, kad prašymas tinkamai pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais, kaip to reikalauja įstatymas (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktai, 135 straipsnio 2, 3 punktai, 147 straipsnio 3 punktas).
14.2. Teismas atkreipia dėmesį, kad egzistuoja tikimybė, kad šalys (vaiko tėvai) gali susitarti dėl bendravimo tvarkos ir (ar) kitų su vaiku susijusių klausimų pareiškėjo inicijuotos, šiuo metu tikėtinai vykstančios privalomosios mediacijos metu, taip pat ir vaiko tėvams taikomos atvejo vadybos procese. Kaip jau nurodyta aukščiau, teismas negali spręsti dėl pareiškėjo prašomos laikinos bendravimo tvarkos nustatymo nepranešęs atsakovei, išvadą teikiančiai institucijai, t. y. negavęs daugiau duomenų apie abiejų tėvų gyvenimo sąlygas, vaiko situaciją. Atsakovės sužinojimas apie pareiškėjo kreipimąsi į teismą galėtų sukelti tarp šalių papildomas įtampas, konfliktą, atsirastų prielaidos tarp pareiškėjo ir atsakovės kilti dar didesnei priešpriešai nei yra šiuo metu. Tokiu būdu nebūtų pasiektas mediacijos tikslas – šalims sudaryti taikų susitarimą. Pastebėtina, kad šeimos bylose teismas turi pareigą taikyti šalis. Mediacijos tikslai negali būti paneigti.
14.3. Šeimos bylose neatidėliotiną LAP taikymą gali lemti būtinybė skubiai apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus. Nagrinėjamu atveju ieškovo ir jo (duomenys neskelbtini) amžiaus vaiko bendravimas nevyksta keletą savaičių. Pareiškėjas patvirtino, kad atsakovė turi gebėjimų rūpintis vaiku. Kaip jau nurodyta aukščiau, neištyręs šeimos situacijos, teismas negali nuspręsti, ar pareiškėjo prašoma laikina bendravimo tvarka, įskaitant vaiko nakvojimą pas skyrium gyvenantį pareiškėją, be mamos, nepažeis vaiko interesų. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo skubiam pareiškėjo prašomos bendravimo tvarkos nustatymui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Pareiškėjas L. S. (toliau ir pareiškėjas, ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-28333-1102/2022 ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimas
16. Apelianto teigimu, skundžiama nutartimi teismas neįpareigojo nei Tarnybos pateikti išvados dėl pareiškėjo prašyme iškelto reikalavimo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei atsakovės pateikti atsiliepimą į pareiškėjo prašymą, be to, kaip nurodo pats teismas nutartyje, byloje nebuvo analizuojami ir vertinami įrodymai, nebuvo analizuojama pareiškėjo prašyme nurodyta šeimos situacija, vaiko interesai ir poreikiai ir kitos bylos teisingam išnagrinėjimui reikalingos aplinkybės. Pareiškėjo nuomone, šios aplinkybės nulėmė tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas netinkamai išnagrinėjo bylą, neatskleidė bylos esmės ir dėl to priėmė naikintiną nutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
18. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 2 d. nutartis, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pareiškimo. Įvertinus atskirojo skundo turinį, nustatyta, jog ieškovas skundžiamos nutarties neteisėtumą bei nepagrįstumą grindžia aplinkybėmis, jog teismas neįpareigojo nei Tarnybos pateikti išvados dėl pareiškėjo prašyme iškelto reikalavimo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei atsakovės pateikti atsiliepimą į pareiškėjo prašymą. Apelianto teigimu, byloje nebuvo analizuojami ir vertinami įrodymai, nebuvo analizuojama pareiškėjo prašyme nurodyta šeimos situacija, vaiko interesai ir poreikiai ir kitos bylos teisingam išnagrinėjimui reikalingos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus.
19. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 straipsnio 3 dalis). CPK 147 straipsnio 3 dalis numato, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Paduodamas šį prašymą suinteresuotas asmuo turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę suinteresuoto asmens (šiuo atveju vaiko) interesams, ir sumokėti CPK 80 straipsnio 5 dalyje nustatytą žyminį mokestį ir pusės CPK 80 straipsnio 1 dalyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą. Iš įstatymo leidėjo įtvirtintų teisės normų išplaukia, kad laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio padavimo atsakovui gali būti pritaikytos tik esant trijų išvardintų aplinkybių visetui. Teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, nustato terminą, per kurį turi būti pareikštas ieškinys. Šis terminas negali būti ilgesnis kaip keturiolika dienų. Nepareiškus per teismo nustatytą terminą ieškinio, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos (CPK 147 straipsnio 3 dalis). Taigi, motyvuotas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti paduodamas proceso metu (arba inicijuojant procesą), išskyrus atvejus, kai yra papildoma sąlyga, leidžianti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paduoti iki pareiškiant ieškinį. Ši sąlyga yra ieškovo negalėjimas iš karto pareikšti ieškinio, ir tai būtina nurodyti motyvuojant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių.
20. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, pareiškėjas, teikdamas prašymą CPK 147 straipsnio 3 dalies pagrindu, visų pirma privalo nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju apeliantas pirmosios instancijos teismui nurodė, kad ieškinio negali pateikti dėl privalomosios mediacijos taikymo, dėl kurio jis negali iš karto kreiptis į teismą su ieškiniu. Pirmosios instancijos teismui pareiškėjas pridėjo įrodymus, kad 2022 m. lapkričio 7 d. kreipėsi su prašymu dėl privalomosios mediacijos vykdymo į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Pažymėtina, kad jokių duomenų apie šią mediaciją kartu su atskiruoju skundu apeliantas teismui nepateikė. Tačiau aplinkybė, kad dėl privalomos mediacijos apeliantas negali kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paduoti ieškinio, laikytina įrodyta.
21. Pagrindiniai apelianto skundo motyvai, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos nutarties neteisėtumas, jog pirmosios instancijos teismas neįpareigojo nei Tarnybos pateikti išvados dėl pareiškėjo prašyme iškelto reikalavimo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei atsakovės pateikti atsiliepimą į pareiškėjo prašymą. Tokiu būdu, teismas neturėdamas pilnų duomenų, nepakankamai ištyrė bylos medžiagą ir priėmė neteisingą sprendimą.
22. Teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui (CPK 147 straipsnio 3 dalis). Paminėta įstatymo nuostata yra teisės būti išklausytam principo tam tikra išimtis, kadangi atitinkamais atvejais būtent dėl pranešimo apie ketinimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymui gali iškilti grėsmė. Susiklosčius aplinkybėms, kai laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos operatyviai, netikėtai, pirmenybė teikiama ieškovo interesams, siekiant apsisaugoti nuo galimų nesąžiningų priešingos šalies veiksmų. Tokiu atveju priešingai ginčo šaliai suteikiama teisė būti išklausytai vėliau, t. y. kreipiantis į teismą su atskiruoju skundu dėl priimtos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu teisėtumo ir pagrįstumo.
23. Vertinant nurodytą teisinį reglamentavimą, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju teisė būti išklausytai taikytina atsakovei, o ne pareiškėjui. Pareiškėjas bylai svarbias aplinkybes nurodo ir jas pagrindžiančius dokumentus pateikia kartu su prašymu. Taigi įstatymui neįpareigojant, o pirmosios instancijos teismui nenustačius poreikio apie pareiškėjo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo nagrinėjimą informuoti atsakovę, teismas, pasinaudodamas diskrecijos teise ir taikydamas šias priemones be pranešimo, procesinių teisės normų nepažeidė.
24. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kai laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti nepareiškus ieškinio, teismas šį klausimą turi spręsti dar neturėdamas visų duomenų, koks bus ieškinys, kokie bus visi byloje dalyvaujantys asmenys ir pan., todėl šioje proceso stadijoje turi iš esmės labai mažai duomenų apie kylantį ar jau kilusį teisinį ginčą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-760-183/2015; 2015 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-449-464/2015).
25. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.
26. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl mažamečio sūnaus B. S. gyvenamosios vietos. Todėl laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo prašymas nustatyti laikiną sūnaus gyvenamąją vietą yra perteklinis.
27. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo taikyti prašomos laikinosios priemonės, kuria iš jo sūnaus naudai būtų priteistas 230 Eur dydžio išlaikymas periodinėmis išmokomis, nes pareiškėjas pats patvirtino, kad turi galimybę teikti tokio dydžio išlaikymą ir jį teikia.
28. Dėl laikinos bendravimo tvarkos su (duomenys neskelbtini) amžiaus vaiku nustatymo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėjo visiškai pagrįstos išvados, kad bendravimas nevyksta tik keletą savaičių. Pareiškėjas patvirtino, kad atsakovė turi gebėjimų rūpintis vaiku ir juo rūpinasi. Apelianto argumentai, kad teismas nesiaiškino visų bylai svarbių aplinkybių dėl pareiškėjo ir atsakovės tarpusavio bendravimo galimybių, vaiko interesų ir poreikių yra atmetami, kadangi šių aplinkybių tinkamas įvertinimas yra bylos nagrinėjimo iš esmės stadija. Todėl būsimo ieškinio reikalavimų įvykdymui, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio teisme pareiškimo, pavojaus nenustatyta. Juolab, kad šalys mediacijos procese gali susitarti dėl bendravimo su vaiku ir neteismine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės yra analogiškos būsimo ieškinio reikalavimams ir šie klausimai bus išspręsti išnagrinėjus bylą iš esmės. Taigi, apeliantas neįrodė, kad nepritaikius pareiškėjo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių būtų pažeisti vaiko interesai.
29. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).
Dėl procesinės baigties.
30. Taigi, nurodytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pareiškimo taikymo pagrindus, dėl ko pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą. Remdamasis aukščiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutarė:
pareiškėjo L. S. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo dėl 2022 m. gruodžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.