- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-14
- Bylos Nr.
- 2A-459-881/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-06002-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Atsakovas
- UAB „Cargo and Go“
- Ieškovas
- UAB DK „PZU Lietuva“
- Kategorijos
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Cargo and Go“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-8019-819/2011 pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Cargo and Go“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 4594,99 Lt skolos, 121,94 Lt palūkanų, 6 procentų metinių procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas 2010 m. vasario 11 d. sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį su atsakovu UAB „Cargo and Go“, kuria buvo apdrausta automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. 2010 m. birželio 8 d. Prancūzijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu apgadinti vartai. Eismo įvykio kaltininku pripažintas UAB „Cargo and Go“ vairuotojas, kuris vairavo automobilį. Ieškovas 2011 m. sausio 20 d. išmokėjo 4 594,99 Lt draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui. Eismo įvykio metu atsakovas UAB „Cargo and Go“ nebuvo sumokėjęs automobilio draudimo įmokų, todėl ieškovas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalimi prašė priteisti iš atsakovo nukentėjusiam asmeniui išmokėtą žalos atlyginimo sumą – 4 594,99 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. liepos 19 d. preliminariu sprendimu ieškovo ieškinį patenkino.
Atsakovas pateikė prieštaravimus, kuriais prašė 2011 m. liepos 19 d. preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Atsakovas draudimo įmokų nesumokėjimo laiku nelaikė esminiu sutarties pažeidimu, kadangi atsakovas negavo jokių rašytinių pretenzijų iš ieškovo ir manė, jog ieškovas tokį atsakovo elgesį toleruoja, antraip draudimo sutartį būtų nutraukęs vienašališkai. Atsakovas nurodė, jog nors ir pavėluotai, tačiau draudimo įmokas sumokėjo (2010 m. spalio 18 d. sudarė sutartį – suderinimo aktą Nr. 23/10-3595, 2010 m. gruodžio 6 d., 2011 m. sausio 4 d., 2011 m. birželio 8 d. atliko bankinius pavedimus).
Atsiliepimas
Ieškovas pateikęs atsiliepimą į atsakovo prieštaravimus prašė teismo preliminarų sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, jog atsakovas su ieškovu buvo sudaręs ne vieną draudimo sutartį ir būdamas savo srities profesionalas turėjo žinoti prievolę atsiskaityti su ieškovu draudimo sutartyse nurodytais terminais ir tokios prievolės nevykdymo pasekmes, todėl laiku nesumokėjęs draudimo įmokų, prisiėmė visą su tokiu savo neveikimu susijusią riziką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 2 d. galutiniu sprendimu 2011 m. liepos 19 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, priteisė ieškovui iš atsakovo 363 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Teismas konstatavo, kad byloje nekilo ginčo dėl to, kad 2010 m. birželio 8 d. įvykusio eismo įvykio metu atsakovas nebuvo sumokėjęs ieškovui draudimo įmokos pagal 2010 m. vasario 11 d. sutartį AYAS 017431346, kuria buvo apdrausta automobilio (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė.
Atsižvelgdamas į ieškovo ir atsakovo bylos metu išsiskyrusias pozicijas dėl pateiktų į bylą rašytinių įrodymų vertinimo, ar po eismo įvykio, kuris buvo pagrindu išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam asmeniui, atsakovas apskritai sumokėjo draudimo įmoką ieškovui pagal 2010 m. vasario 11 d. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AYAS 01 7431346, teismas pasisakė, kad atsakovo į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtino esant labiau tikėtina, kad atsakovas, vykdydamas 2010 m. spalio 18 d. sutartį-suderinimo aktą Nr. 23/10-3595, buvo sumokėjęs ieškovui 3000 Lt pagal 2010 m. vasario 11 d. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AYAS 01 7431346.
Kita vertus, teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė reikšti atgręžtinį reikalavimą draudėjui dėl draudimo išmokos grąžinimo ir galimybė šia teise naudotis nėra saistoma tos aplinkybės, ar draudėjas, nesumokėjęs draudimo įmokos laiku, šią įmoką sumoka ar ne praėjus kuriam laikui po eismo įvykio. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.987 straipsnio, 6.189 straipsnio, 6.38 straipsnio 1 dalies, 6.59 straipsnio, 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis neginčijamai patvirtinama, kad draudimo sutartimi draudėjo prisiimta prievolė sumokėti draudimo įmoką už teikiamą draudimo apsaugą turi būti vykdoma nepriklausomai nuo to, ar pasirašius draudimo sutartį įvykis įvyko ar ne, ar draudikas naudojasi atgręžtinio reikalavimo teise pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalį ar ne. Šios prievolės nevykdymas yra pagrindas įstatymu nustatyta tvarka kitai sutarties šaliai – draudikui, reikalauti jos įvykdymo. Teismo nuomone, teisė reikšti atgręžtinį reikalavimą priklauso ne nuo to ar po eismo įvykio draudėjas sumokėjo draudimo įmoką pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, o nuo to, ar draudėjas sutartyje nustatytu laiku buvo sumokėjęs draudimo įmokas eismo įvykio metu.
Teismas sprendė, jog atsakovas, bylos nagrinėjimo metu apeliuodamas į ieškovo sąžiningumą, nurodydamas, kad ieškovas nesinaudodamas jam suteikta teise nutraukti draudimo sutartį, o kartu neinformuodamas apie vėlavimą mokėti draudimo įmokas, elgėsi nesąžiningai, pats yra nesąžiningas, nes žinodamas ir turėdamas žinoti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarties svarbą, jos galiojimo ypatybes ir galimas pasekmes visą draudimo apsaugos laikotarpį nuo 2010 m. vasario 20 d. iki 2010 m. rugpjūčio 19 d. nemokėjo jam už teikiamą draudimo apsaugą ir prieštarauja dėl draudimo išmokos grąžinimo.
Taigi atsižvelgęs į byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes teismas nematė pagrindo naikinti arba pakeisti 2011 m. liepos 19 d. priimto preliminaraus sprendimo šioje byloje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas UAB „Cargo and Go“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas sprendime neteisingai išsprendė klausimą dėl Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies taikymo. Teismas vertino sutartį-suderinimo aktą Nr. 23/10-3595 (toliau Aktas) bei į bylą pateiktus įrodymus dėl Akto vykdymo tik draudimo įmokos pagal ginčo sutartį aspektu, tačiau netyrė ir nevertino Akto įtakos šalių teisių ir pareigų, kylančių iš Sutarties, pasikeitimo ir pasibaigimo aspektu. Todėl teismas padarė neteisėtą išvadą, kad ieškovas, pavėluotai gavęs draudimo išmoką pagal Sutartį, tuo pačiu turi teisę pasinaudoti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta regreso teise. Teismas neatskleidė Akto, kaip dvišalio sandorio, teisinės reikšmės Sutarties šalių teisių ir pareigų pasikeitimui bei pasibaigimui. Dėl to teismo galutinis sprendimas yra neteisėtas tiek procesinės, tiek materialinės teisės prasme, nes neatsižvelgęs į Aktą kaip dvišalį, teisėtą sandorį, kuris jo šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str.), apgynė ieškovo regreso teisę, kuri Akto šalių valia nuo jo sudarymo momento buvo pasibaigusi.
2. Draudimo apsauga Įstatymo prasme yra draudiko išmoka, mokama atlyginti nukentėjusiam asmeniui (naudos gavėjui) padarytą žalą, kuri atsiranda dėl apdraustą transporto priemonę naudojančio valdytojo neteisėtų veiksmų. Tai reiškia, kad tiek Įstatymo, tiek Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso LIII skyriaus teisės normų prasme, draudimo įmoką draudėjas sumoka už draudimo apsaugą, kurią kilus sutartinei civilinei atsakomybei, suteikia draudikas. Kitų draudimo įmokos mokėjimo teisinių pagrindų nei Įstatymas nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenustato. Galutiniu sprendimu teismas visiškai nepagrįstai visą riziką dėl draudimo sutarties pasekmių perkėlė atsakovui. Draudiko pažeistą regreso teisę teismas galėtų ginti tik tuo atveju, jei draudėjas draudimo įmokos nesumokėtų visiškai arba pavėluotai draudėjo sumokėtą draudimo įmoką draudikas per protingą terminą grąžintų draudėjui.
3. Nei Įstatymas, nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nesuteikia ieškovui teisės iš atsakovo pasirašius Aktą ir gavus draudimo įmoką reikšti atsakovui regreso reikalavimą dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodoma draudėjui kylanti prievolė sumokėti draudimo įmoką nėra saistoma draudiko naudojimusi ar ne Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teise reikšti atgręžtinį reikalavimą draudėjui, tad ir šios teisės atsiradimas priklauso ne nuo to, ar po eismo įvykio draudėjas sumokėjo draudimo įmoką pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, o nuo to, ar draudėjas sutartyje nustatytu laiku buvo sumokėjęs draudimo įmokas eismo įvykio momentu. Būtent šis draudiko atgręžtinio reikalavimo į draudėją pagrindas, įtvirtintas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje, kurio esmė visiškai atitinka įstatymo leidėjo siekį, įvertinant transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties tikslą ir specifiką, užtikrinti lygias transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties šalių teises ir pareigas.
Šalies argumentai
2. Ieškovas nesutinka su atsakovo argumentais, kad aiškinant draudimo teisinius santykius taip, kaip juos aiškina pirmosios instancijos teismas, gautųsi, kad draudikas būtų suinteresuotas, kad draudėjas praleistų draudimo įmokos mokėjimo terminą ir įmoką sumokėtų po draudiminio įvykio tam, kad draudikas galėtų gauti ir draudimo įmoką, ir išieškoti išmokėtą draudimo išmoką, t. y. gauti pelną niekuo nerizikuodamas. Draudikas negali daryti įtakos draudėjo įmokų mokėjimams laiku, nes tai yra draudėjo pareiga ir išimtinai priklauso jo diskrecijai.
3. Šalių 2010 m. spalio 18 d. susitarimas gali būti kvalifikuojamas tik kaip susitarimas dėl atsakovo skolos išdėstymo, tačiau jokiu būdu ne kaip draudiko įsipareigojimas suteikti draudimo apsaugą dėl jau įvykusio eismo įvykio. Nuostata, jog pavėluotas draudimo įmokos sumokėjimo faktas panaikina draudiko regreso teisę, kylančią iš fakto, kad eismo įvykio padarymo momentu nėra sumokėta draudimo įmoka, iš Įstatymo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neišplaukia.
4. Apeliaciniame skunde atsakovas pats pripažįsta, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta regreso teisė taikoma, kuomet draudimo įmoka iki eismo įvykio nesumokama. Tarp šalių byloje nekilo ginčo dėl to, kad 2010 m. birželio 8 d. eismo įvykio metu draudimo įmoka sumokėta nebuvo. Tai patvirtina ir į bylą paties atsakovo pateikti dokumentai, todėl netaikyti šios Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nurodytos teisės normos nėra jokio teisinio pagrindo.
5. Priimtas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi jame pateiktas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies aiškinimas atitinka draudimo sutarties, kaip rizikos sandorio, esmę ir Lietuvos Respublikoje galiojantį privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo teisinį reguliavimą.
6. Teismo precedentai, kuriais rėmėsi byloje atsakovas, buvo priimti savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės skirtingose bylose, todėl šiais precedentais negali būti remiamasi, juolab kad atsakovo nurodoma praktika nėra nei vieninga, nei visuotinai taikoma.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, preliminarų teismo sprendimą paliko nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teismas taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Transporto priemonių draudimą reglamentuoja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – ir TPVCAPDĮ). Šio įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos, funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (TPVCAPDĮ 1 str. 1 d.). Vienas transporto priemonių draudimo bruožų yra jo privalomumas. Tokiu draudimu siekiama užtikrinti nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių ir asmenų, naudojančių jas, turtines teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. V. N., bylos Nr. 3K-3-255/2010).
Skirtingai nuo kitų draudimo sutarčių rūšių, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties įsigaliojimas nesiejamas su draudimo įmokos sumokėjimu. Pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 6 dalį draudikas negali atsisakyti mokėti draudimo išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo. Draudimo sutarties įsigaliojimo momentas ir terminas, iki kurio pabaigos draudėjas turi sumokėti draudimo įmoką, nustatomi draudimo sutartyje. Draudėjui nustatytu terminu draudimo įmokos nesumokėjus, draudimo apsauga galios, tačiau, esant tam tikroms įstatyme nustatytoms aplinkybėms, draudėjui gali kilti pareiga sugrąžinti draudikui šio už draudėją tretiesiems asmenims sumokėtas draudimo išmokas.
Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies taikymo. Šioje normoje nustatyta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas ir atsakovas 2010 m. vasario 11 d. sudarė transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. AYAS Nr. 017431346, nustatydami, kad draudimo apsauga pradeda galioti 2010 m. vasario 20 d. ir baigia galioti nuo 2010 m. rugpjūčio 19 d. (sutarties 1.2.1 p.). 3 000 Lt draudimo įmoką atsakovas turėjo sumokėti iki 2010 m. vasario 20 d. (1.5.2 p.). Draudžiamasis įvykis įvyko 2010 m. birželio 8 d., abi šalys pripažino, kad draudimo įmoka iki tol nebuvo sumokėta (CPK 187 str.). 2010 m. spalio 18 d. šalys pasirašė sutartį – suderinimo aktą Nr. 23/10-3595, kuriuo susitarė dėl atsakovo ieškovui mokėtinų draudimo įmokų sumokėjimo terminų ir dydžių, tame tarpe ir dėl ginčo sutartyje nurodytos draudimo įmokos – 3 000 Lt sumokėjimo. Draudimo įmoka ieškovui buvo sumokėta po draudžiamojo įvykio ir įmoką ieškovas priėmė.
Sutarties 1.7 punkte šalys susitarė, kad šiai Sutarčiai taikomos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatos. 2010 m. birželio 8 d. Prancūzijoje įvyko eismo įvykis, dėl kurio kaltu pripažintas atsakovo automobilio vairuotojas. Draudikas 2011 m. sausio 20 d. išmokėjo dėl eismo įvykio nukentėjusiam asmeniui 4 594,99 Lt draudimo išmoką ir, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalimi, kreipėsi į į teismą, prašydamas nurodytą sumą priteisti iš atsakovo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012, išaiškino, jog pagal šią normą draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir apdrausta transporto priemone padarius žalos, draudikas turi teisę susigrąžinti jai atlyginti išmokėtas draudimo sumas iš draudėjo, nepaisant to, kad draudėjas sumokėjo draudimo įmoką po draudžiamojo įvykio. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų padarinių (draudėjo pareiga grąžinti draudėjui draudimo išmoką) atsiradimas yra siejamas su tam tikrų sąlygų buvimu: 1) draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą; 2) per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba 3) žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį. Taigi esminės šiai normai taikyti nustatinėtinos aplinkybės, atsižvelgiant į nagrinėjamą atvejį, yra draudimo įmokos iki sutartyje nustatyto termino nesumokėjimas ir draudžiamojo įvykio per laikotarpį, kurį buvo delsiama sumokėti draudimo įmoką, atsitikimas.
Nagrinėjamoje byloje būtent tokios aplinkybės ir nustatytos. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies nuostatą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.
Ieškovas pateikė prašymą priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, kad už advokato pagalbą sumokėjo 865,15 Lt. Apeliacinį skundą atmetus, šis ieškovo prašymas tenkinamas ir ieškovui iš atsakovo priteisiama 865,15 Lt advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 str. 1 d.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 2 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Cargo and Go“ (į. k. 300565668, Švitrigailos g. 11A, Vilnius) ieškovui UAB DK „PZU Lietuva“ (į. k. 110057869, Konstitucijos pr. 7, Vilnius) 865,15 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.