Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas) ir Audronės Jarackaitės (pranešėja),

atsakovų atstovams adv. Ramunei Remeikienei, adv. Pranui Makauskui, adv. Karinai Rakauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų E. Š. ir R. Š. apeliacinius skundus dėl dalies Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-56-173/2006 pagal ieškovės L. Š. ieškinį atsakovams E. Š. , R. Š. , A. Š. M. , trečiajam asmeniui Anykščių rajono notarų biuro notarei J. Viederienei dėl pirkimo-pardavimo sutarties, paveldėjimo teisės liudijimo ir nuosavybės teisės liudijimo dalių pripažinimo negaliojančiomis, ir

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Atsakovai E. Š. ir R. Š. apeliaciniais skundais iš esmės prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė civilinio proceso įstatymo nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 185, 197 str., 270 str. 4 d. 3 p.), bei netinkamai išaiškino ir pritaikė materialines teisės normas, nustatančias apsimestinio sandorio požymius (1964 m. CK 52, CK 1.87 str.):

1. Teismas neargumentavo, kodėl atmeta atsakovų pateiktus oficialius rašytinius įrodymus (ginčo sutartį, Brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio gyventojo pajamų deklaracijas), o savo išvadas grindė tik nepatikimų ir suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų (A. K. yra ieškovės tėvas, B. K. – brolis, o V. N. ir N. S. – draugės) parodymais, tuo pažeisdamas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 16 p.). Ieškovei neįrodžius ginčo sandorio apsimestinumo, teismas turėjo ieškinį atmesti, nes atsakovų pateikti nurodyti oficialūs rašytiniai įrodymai paneigia liudytojų parodymus bei ieškovės paaiškinimus. Nepagrįsta teismo išvada, jog byloje esančios paskolos sutartys patvirtina, kad pinigai buvo skolinti ginčo turtui įsigyti, kadangi minėtas paskolos sutartis ieškovė buvo pateikusi deklaruodama kito brangaus sutuoktinių buvusio turto – gyvenamojo namo, esančio Vytėnų k., Kauno r., statybą (1 t., b.l.23). Teismas neįvertino 1998 m. lapkričio 27 d. ir 2001 m. sausio 31 d. P. Š. Brangų turtą įsigijusio arba įsigysiančio gyventojo pajamų deklaracijų, prie jų pridėtų rašytinių įrodymų, statybinių medžiagų sąskaitų faktūrų santraukų, ginčo turto rekonstrukcijos dokumentų, išlaidų sąmatos (1 t., b. l. 184, 201-202, 2 t., b. l. 2-7). Teismas iškraipė turto pardavėjo A. Š. M. parodymus, kadangi jis parodė, jog tarėsi dėl ginčo turto pardavimo su P. Š.. Teismas taip pat netyrė ir neįvertino P. Š. išduoto atsakovui R. Š. išduoto įgaliojimo, kurio pagrindu atsakovas R. Š. ir tvarkė tėvo ginčo turto reikalus, jam sukurdamas teises ir pareigas, o ne sau (CK 2.133 str.).

2. Teismas netinkamai įvertino ir ieškovei pareikšto ieškinio dėl iškeldinimo iš ginčo namo aplinkybes. Pažymi, jog P. Š., siekdamas valdyti savo turtą, kilus tarp sutuoktinių L. Š. ir R. Š. nesutarimams, abiem sutuoktiniams pateikė per notarą prašymą geruoju išsikelti iš ginčo turto. Atsakovas R. Š. išsikėlė iš ginčo namo geruoju, todėl ieškinys ir buvo pareikštas tik ieškovei (CK 4.37 str., 2 t., b. l. 51-53). Vėliau P. Š. apsigyveno ginčo name, kur ir mirė. Apeliantas R. Š. nurodė, jog, turėdamas tėvo išduotą generalinį įgaliojimą, jis tvarkė tėvo vardu registruotą ginčo turtą (rūpinosi užuolaidomis, atliekų išvežimu ir kt.), tačiau esminius sprendimus priimdavo tėvas.

3. Nepagrįsta teismo išvada, jog ieškovė, 2000 m. birželio 9 d. sutartimi pardavusi žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius Vytėnų k., Kauno r., gautus pinigus panaudojo ginčo turtui įsigyti ir rekonstruoti, kadangi už juos 2000 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi sutuoktiniai pirko butą, esantį Saulės g. 22-55, Kaune, todėl pinigai, gauti už minėtą parduotą turtą, negalėjo būti panaudoti ir ginčo turtui įsigyti.

4. Šios aplinkybės paneigia teismo išvadas, jog ginčo sandoris buvo apsimestinis, o dėl aukščiau išdėstytų argumentų laikytina, jog P. Š. , leidęs sūnaus šeimai gyventi ginčo pastate, buvo tikroji ginčo sandorio šalis, teisėtai įgyvendinusi savo interesus į ginčo turtą, todėl teismas neturėjo pagrindo ginčo sandorio pripažinti apsimestiniu, o ginčo turto – bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, tarp jų reglamentuojančias apsimestinio sandorio nuginčijimą, padarydamas iš esmės teisingas išvadas dėl ginčo pirkimo-pardavimo sandorio apsimestinumo dėl jo tikrųjų šalių.

Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnis nustato, kad 2000 m. CK teisės normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaryti įsigaliojus 2000 m. CK, tačiau taisyklės dėl sandorių negaliojimo pasekmių taikomos sandoriams, pripažintiems negaliojančiais įsigaliojus 2000 m. CK, nepaisant to, kada jie sudaryti. Tiek 1964 m. CK, tiek 2000 m. CK numato apsimestinio sandorio pripažinimą negaliojančiu (1964 m. CK 52 str., CK 1.87 str.). Apsimestiniu sandoriu laikomas sandoris, sudarytas siekiant pridengti kitą sandorį. Apsimestinio sandorio atveju nėra esminio sandorio elemento – šalių (ar vienos šalies) valios, nes jame išreikštoji valia neatitinka šalių tikrųjų ketinimų. Konstatavus, kad sandoris yra apsimestinis, taikomos taisyklės to sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje (jeigu tas sandoris neprieštarauja įstatymui).

Sandoriai, tarp jų sutartys, yra fizinių ir juridinių asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str.). Sutarties sudarymui būtina dviejų ar daugiau šalių (subjektų) tarpusavyje suderinta laisva valia, išreikšta tam tikram bendram rezultatui pasiekti, o jos esminis požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.154-6.156 str.). Sutarčių teisėje yra pripažinta, kad sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys, tačiau sutarties sąlygos neturi prieštarauti imperatyvioms teisės normoms, pačiai sutarties esmei, jos šalių valiai (CK 6.156 str. 3, 4 d.). Sandorio (sutarties) rūšį lemia ne jo pavadinimas, bet turinys, šalių vidinė valia, kuri neretai paaiškėja ištyrus faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 26 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-7-438/2002).

Teismas, aiškindamas tikruosius ginčo sutarties šalių (faktinių ir ginčijamų) ketinimus, tinkamai taikė CK 6.193 straipsnio taisykles, tarp jų 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. CK 6.193 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad aiškinant sutartį turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Taigi apygardos teismas, nagrinėdamas ginčą dėl sandorio apsimestinumo dėl jo subjekto, turėjo pagrindą nustatyti, ko iš tikrųjų siekė nurodytos sandorio šalys ir galimai tikrosios jo šalys, sudarydamos sutartį, kaip jos suderino savo valią, ar buvo iškreipta sandorio subjekto (ir kurio) valia, tirdamas ir vertindamas faktines aplinkybes dėl sutarties sudarymo, kurios nulėmė šalių valią nustatant sutarties sąlygas, jų elgesį sudarant sutartį ir po sutarties sudarymo.

Pažymėtina, jog įstatymo numatyta galimybė ginčyti sutartį dėl jos apsimestinumo, kuris įrodinėjamas atsižvelgiant į CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatytus principus, sudarė pagrindą teismui ją aiškinti ir vertinti pagal sutarčių aiškinimo taisykles, atsižvelgiant į CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1 ir 4 punktų nuostatas, pagal kurias įstatymo draudimas remtis liudytojų parodymais netaikytinas tais atvejais, kai tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, kai yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, įrodymų, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias aplinkybes (CPK 197 str. 2 d.).

Apygardos teismas teisingai konstatavo, kad, remiantis byloje ištirtų įrodymų visuma, darytina išvada, jog tikrąja ginčo sutarties šalimi (pirkėju) yra atsakovas R. Š. , o ne jo statytinis P. Š. , kuris pridengė tikrąjį subjektą – ginčo turto pirkėją. Neturi pagrindo apeliantų argumentai, jog teismas, nesilaikydamas civilinio proceso nuostatų bei teismų praktikos, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Pagal CPK 178 straipsnį bylos šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis.

Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatyme yra įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), kuria remdamasis apie tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas gali konstatuoti tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl jų egzistavimo, todėl dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo nėra reikalaujama teismo įsitikinimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių (faktų) buvimą tada, kai byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tos aplinkybės (faktai) buvo, negu kad jų nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-260/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 20 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-462/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-516/2004).

Bylos duomenimis, ieškovė teigė, jog ginčo pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp P. Š. ir A. Š. M. , yra apsimestinis sandoris, nes tikrasis ginčo turto, dėl kurio sudaryta ginčo sutartis, pirkėjas yra atsakovas - buvęs ieškovės sutuoktinis R. Š. ; ieškovė sužinojusi apie parduodamą ginčo turtą, pradžioje ji tarėsi dėl ginčo namo pirkimo su jame gyvenusia Simona (atsakovo A. Š. M. dukra) (1 t., b. l. 4-9, 2 t., b. l. 91-93, 3 t., b. l. 68-70). Apie tai, kad namas ir žemės sklypas nupirktas P. Š. vardu, ji sužinojo ištuokos, turto padalijimo ir vaikų gyvenamosios vietos nustatymo byloje, pradėtoje pagal R. Š. ieškinį ( 2 t., b. l. 90-99, prijungtos c. b. Nr. 2-401/2005, 1 t., b. l. 2-4). Atsakovas R. Š. tvirtino, kad ginčo namo tikrasis pirkėjas buvo jo tėvas P. Š. , kuris su atsakove E. Š. už savo pinigus įsigijo ir rekonstravo ginčo namą (1 t., b. l. 64-65, 67-68, 2 t., b. l. 93-94). Atsakovas A. Š. M. (pardavėjas) parodė, kad namą pardavė P. Š. , su kuriuo derėjosi dėl sandorio kainos, ir sudarė sandorį su P. Š. , būdamas įsitikinęs, kad pastarasis yra tikrasis namo pirkėjas, tačiau A. Š. M. nepaneigė, kad, sudarant ginčo sandorį, dalyvavo ir atsakovas R. Š. , o po sandorio sudarymo buvo susitikęs ir su ieškove L. Š. , pažymint sandorio sudarymą (1 t., b. l. 61-62, 2 t., b. l. 95-96). Be to, pirmosios instancijos teisme atsakovas parodė, kad ginčo name gyvenusi jo duktė telefonu jam pranešė, jog atsirado ginčo namo pirkėjas (2 t., b. l. 95-96). Pažymėtina, kad ginčo turto pardavėjas neprivalėjo žinoti, jog sudaro ginčo sutartį su statytiniu, o ne su tikruoju pirkėju, atsakovu R. Š., todėl jo parodymai, kaip ir kitų bylos šalių paaiškinimai, teisingai įvertinti, atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus bei liudytojų parodymus.

Byloje nustatyta, kad buvusių sutuoktinių L. Š. ir R. Š. santykiai pašlijo nuo 1995 metų (prijungtos c.b. Nr. 2-401/2005 duomenys), o ginčo sandoris sudarytas 1998 metais, t. y. sutuoktiniams nesutariant. Tad egzistavo ieškovės nurodyta prielaida, kad ginčo sandoris buvo apsimestinis, kuri įrodyta bylos įrodymais, ir apygardos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovė ją įrodė. Tai patvirtina ieškovės ir atsakovų veiksmai iki ir po ginčo sandorio sudarymo bei kiti bylos duomenys.

Iš byloje esančio P. Š. išduoto R. Š. 1998 m. gruodžio 22 d. įgaliojimo turinio matyti, kad P. Š. įgaliojo atsakovą trejus metus, t. y. iki 2001 m. gruodžio 22 d., valdyti ir tvarkyti visą jo turtą, tarp jo ir ginčo namą, jo rekonstrukcijos dokumentus (1 t., b. l. 189). Bylos duomenimis, atsakovas R. Š. , pasibaigus generalinio įgaliojimo terminui ir nesant kito rašytinio įgaliojimo, mokėjo už ginčo namo apsaugą, kitas paslaugas (1 t., b. l. 123-136), o mirus tėvui (2003-01-27), neturėdamas įgalinimų, elgdamasis kaip ginčo namo savininkas, savavališkai 2003 metų rudenį pakeitė ginčo namo spynas, išvežė dalį daiktų, savavališkai iškeldamas iš ginčo namo ieškovę su vaikais (prijungtos c. b. Nr. 2-401/2005 1 t., b. l. 61, 110-111, 141, prie 1 t. pridėta ikiteisminio tyrimo pagal L. Š. pareiškimą medžiaga Nr. 16-107). Beje, P. Š. ir E. Š. prašymas išsikelti iš ginčo namo bei ieškinys dėl iškeldinimo iš ginčo namo ieškovei buvo pareikšti 2003 metų liepos ir spalio mėnesiais (2 t., b. l. 51-53).

Bylos duomenimis, ginčo namo rekonstrukcija, apstatymas atlikti pagal buvusių sutuoktinių L. ir R. Š. pageidavimus, skonį, pritaikius jų šeimos poreikiams, taip pat įrengti ir vaikų kambariai (2 t., b. l. 132-133, prijungtos c. b. Nr.2-401/2005 1 t., b. l. 131-132, 2 t. esantis faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir priedai – ginčo namo nuotraukos). Bylos įrodymais nustatyta, jog ginčo name po jo rekonstrukcijos apsigyveno ieškovės L. Š. ir atsakovo R. Š. 5 asmenų šeima (2 t., b. l. 91-94) ir gyveno iki 2003 metų lapkričio mėnesio, kai atsakovas R. Š. savavališkai pakeitė ginčo namo spynas ir nebeįleido į jį ieškovės su 2 vaikais, savavališkai juos iškeldinęs (prijungtos c. b. Nr. 2-401/2005 1 t., b. l. 110-111, 141, prie 1 t. pridėta ikiteisminio tyrimo pagal L. Š. pareiškimą medžiaga Nr. 16-107). P. Š. ir atsakovė E. Š. ginčo name negyveno, o atsakovė E. Š. jame negyvena ir šiuo metu (1 t., b. l. 72, 178); jame gyvena atsakovas R. Š. , jo sūnus ir R. Š. draugė su vaiku (prijungtos c. b. Nr. 2-401/2005 2 t., b. l. 168).

Bylos įrodymais nepaneigtos ieškovės nurodytos aplinkybės, kad jų šeima turėjo piniginių lėšų ginčo turtui įsigyti ir jį rekonstruoti. Nustatant faktines aplinkybes apie sutuoktinių R. ir L. Š. bei P. ir E. Š. pajamas bei galimybes įsigyti ir rekonstruoti ginčo turtą, įvertintinos ne tik P. Š. deklaracijos, bet ir kiti įrodymai, netiesiogiai patvirtinantys nurodytų šeimų pajamas bei finansinę padėtį.

P. Š. 1998 m. lapkričio 27 d. Brangų turtą įsigijusio arba įsigysiančio gyventojo pajamų deklaracijoje dėl ginčo namo įsigijimo (1 t., b. l. 21-22) nurodyta, kad ginčo turtui įsigyti panaudota 66 000 Lt pajamų pagal patentą (verslo liudijimą) (mokesčio suma – 44 108 Lt), 38 610 Lt turto pardavimo pajamų, gautų pardavus turtą, ir 20 000 Lt paskolos, kurią suteikė atsakovas R. Š. (1 t., b. l. 184). Tačiau byloje nepateikta patentų (verslo liudijimų) ir kitų įrodymų, kurie patvirtintų realiai turėtas P. Š. nurodytas 66 000 Lt ir 38 610 Lt pajamas, o nurodytos 1998 m. lapkričio 15 d. ranka rašytos paskolos sutarties, pasirašytos P. Š. su sūnumi R. Š. , duomenys, nesant byloje įrodymų, jog P. Š. grąžino atsakovui R. Š. jo paskolintus pinigus, tik patvirtina faktą, jog atsakovas R. Š. (jo šeima) turėjo lėšų finansuoti ginčo namo įsigijimą.

Be to, ir kiti įrodymai, kuriais atsakovai grindžia P. Š. turėtas pajamas ginčo namui įsigyti ir rekonstruoti, yra prieštaringi, vertintini kritiškai, turint omenyje kitus byloje esančius įrodymus, tarp jų ir oficialius (CPK 178, 185 str., 197 str. 2 d.).

Antai, P. Š. 2001 m. sausio 31 d. Brangų turtą įsigijusio arba įsigysiančio gyventojo pajamų deklaracijoje nurodyta, kad savo jėgomis rekonstruoto ginčo gyvenamojo namo su kiemo statiniais vidutinė rinkos vertė - 223 030 Lt, rekonstrukcijai sunaudotų medžiagų kaina nurodyta 48 469 Lt (1 t., b. l. 19-20). Prie ginčo turto rekonstrukcijai gautų pajamų nurodytos šios pajamos: 39 042 Lt iš finansų maklerio įmonės už akcijų pardavimą ir 16 000 Lt pajamų pagal 1999 m. rugsėjo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kuria parduotas butas, esantis Utenoje, Smėlio g. 3-31 (2 t., b. l. 6). Tačiau 2000 m. gruodžio 18 d. ginčo gyvenamojo namo rekonstravimo užstatant mansardinį aukštą 1A2p pripažinimo tinkamu naudoti akte, pasirašytame komisijos (kurios pirmininku buvo Kauno apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos viršininko pavaduotojas, o nariais - Valstybinės energetinės inspekcijos viršininkas, Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos viršininko pavaduotojas, Kauno visuomenės sveikatos centro direktoriaus pavaduotojas, Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritorinio padalinio viršininkas, Aplinkos ministerijos Kauno regioninio aplinkos apsaugos departamento inspektorius), kuris vertintinas kaip oficialus rašytinis įrodymas, nurodyta, jog ginčo namo statybos darbus atliko UAB „Pramoninis montažas“, bendrasis namo plotas padidėjo iki 297,94 m² (ginčo sutartimi įgyto namo bendrasis plotas buvo 142,15 m², 1 t., b. l. 164-165), o faktinė statybos kaina – 389 100 Lt (1 t., b. l. 188, CPK 197 str. 2 d.). Be to, rekonstrukcijos metu sukurtas naujas statinys – 39 m² garažas, kiemo statiniai (prijungtos c. b. Nr. 2-401/2005 2 t., b. l. 22, 23). Pagal kitą oficialų rašytinį įrodymą - VĮ Registrų centro išrašą - 2003-06-16, esant 16 proc. nusidėvėjimui, ginčo namo vertė nurodyta 307 400 Lt (1 t., b. l. 16). Be to, P. ir E. Š. ginčo sandorio sudarymo metu buvo pensininkai (3 t., b. l. 9), atsakovė E. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, jog P. Š. „sirginėjo“, o sūnus R. Š. buvo pajėgus atlikti rekonstrukcijos darbus, dėl kurių reikia klausti jo (2 t., b. l. 95). Pagal aukščiau išdėstytus ir įvertintus atsakovų nurodomus bei kitus, tarp jų paminėtus oficialius įrodymus galima daryti išvadą, kad tikroji ginčo namo rekonstrukcijos vertė buvo didesnė nei P. Š. nurodyta 2001 metų deklaracijoje, o pagal bylos įrodymus P. ir E. Š. neįrodė turėję pakankamai pajamų įsigyti ginčo turtą ir jį rekonstruoti.

Pagal bylos duomenis ieškovės ir atsakovo R. Š. šeimos finansai buvo žymiai didesni nei nurodyta pažymose apie jų pajamas, susijusias su darbo santykiais (1 t., b. l. 114-115, 117, 2 t., b. l. 91-92, 94, 171, 3 t., b. l. 9, 68-70, prijungtos c. b. Nr. 2-401/2005 1 t., b. l. 13, 36, 48, 137, 152-163, 173, 2 t., b. l. 46, 85-59). Ieškovė ir atsakovas R. Š. paaiškino, kad R. Š. vertėsi prekyba metalais, turėjo verslą ir Rusijoje, dažnai šio verslo reikalais vykdavo į Rusiją (prijungtos c. b. Nr. 2-401/2005 2 t., b. l. 58-59). Liudytoja V. N. parodė, kad atsakovas R. Š. šį verslą Rusijoje turėjo su jos sutuoktiniu (2 t., b. l. 126). Be to, ieškovė nurodė, kad jie su R. Š. turėjo santaupų ir iš veiklos pagal patentus (verslo liudijimus), R. Š. parveždavo pinigų iš išvykų verslo reikalais, ką parodė ir liudytojai, o atsakovas iš dalies tai pripažino, nurodydamas, jog jis turėjo ir pajamų, nesusijusių su darbo santykiais, parsiveždavo pinigų pragyvenimui iš Rusijos, kur turėjo verslą (2 t., b. l. 94, 3 t., b. l. 65-71). Be to, ginčo namo rekonstrukcijos metu ieškovė 2000 m. birželio 9 d. sutartimi pardavė žemės sklypą su gyvenamuoju namu, esančius Kauno r., Vytėnų k., už 70 400 Lt (1 t., b. l. 24-25), skolinosi pinigų ginčo namo įsigijimo ir rekonstrukcijos metu (1 t., b. l. 27-31). Iš byloje esančių duomenų, liudytojų parodymų ir šalių paaiškinimų matyti, kad L. ir R. Š. šeimoje piniginės lėšos buvo laikomos namuose ir jos galėjo būti panaudotos įsigyti ginčo turtą ir vėliau jį rekonstruoti (1 t., b. l. 114-115, 117, 2 t., b. l. 91, 94, prijungtos c. b. Nr. 2-401/2005 1 t., b. l. 131-132, 2 t., b. l. 34-38, 91-92, 128-137, 2 t. esantis faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir priedai – ginčo namo nuotraukos).

Nepagrįstas apeliantų argumentas, jog oficialūs rašytiniai įrodymai yra nenuginčijami, kadangi tokią galimybę numato įstatymai (CPK 197 str. 2 d., CK 1.93 str. 6 d.). Oficialūs rašytiniai įrodymai nėra absoliutūs, nenuneigiami, o juose įtvirtintos aplinkybės – visiškai įrodytos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 29 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-367/2005). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad rašytinis įrodymas gali būti teismo pripažintas oficialiu (prima facie) tik esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama nustatyti įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 22 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-235/2006). Prie oficialių rašytinių įrodymų priskiriami ir notarų patvirtinti dokumentai (Notariato įstatymo 2 str. 1 d.). Notaro patvirtintas sandoris pripažįstamas prima facie, t. y. didesnę galią turinčiu, įrodymu. Įrodinėjant sandorio apsimestinumą CK 1.87 straipsnio pagrindu galimi liudytojų parodymai. Byloje dalyvaujantis asmuo, ginčijantis sandorį, visų pirma turi paneigti sandorio sudarymo aplinkybes patvirtinančius didesnės galios įrodymus, kurias leidžiama paneigti liudytojų parodymais, konstatavus, kad draudimas juos panaudoti prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 str. 6 d., CPK 197 str. 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-343/2006). Kolegijos nuomone, P. Š. deklaracijos, pateiktos valstybinei mokesčių inspekcijai, nepripažintinos oficialiais įrodymais, nes jos nėra išduotos valstybinių institucijų, o buvo surašytos P. Š., vykdančio pareigą pagrįsti brangaus turto įsigijimą. Minėtos deklaracijos teismo įvertintos kartu su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais pagal įrodymų vertinimo taisykles, padarant teisingą išvadą, jog deklaracijų duomenys nepaneigia išvadų apie tikrąjį ginčo turto pirkėją. Nurodytos deklaracijos nėra oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią, o pirmiau aptarti ir kiti teismo ištirti bylos įrodymai patvirtina teismo išvadą dėl sandorio apsimestinumo (CPK 178, 185 str.). Be to, kiti įrodymai (tarp jų dokumentai, surašyti P. Š. vardu), susiję su ginčo namo rekonstrukcija, yra išvestiniai iš apsimestinės ginčo sutarties, jie negali būti laikomi neginčijamais įrodymais, patvirtinančiais atsakovų argumentus (CPK 178, 185 str.).

Taip pat neturi pagrindo ir apeliantų argumentas, jog teismas netinkamai įvertino teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymus, neatsižvelgęs į jų šališkumą. Byloje yra duomenų apie liudytojų - A. K. (ieškovės tėvas), B. K. (ieškovės brolis), N. S. (ieškovės draugė) - artimesnį ryšį su ieškove, tačiau liudytoja N. N. , parodžiusi, jog, jos manymu, ginčo namas buvęs sutuoktinių L. ir R. Š. nuosavybė, buvo bendra jų šeimos draugė, daug bendravusi su atsakovu R. Š. , kaip vyro verslo partneriu (2 t., b. l. 126), o liudytojas R. K. - atsakovo brolis. Pažymėtina, kad ir nurodytų liudytojų parodymus apygardos teismas pagrįstai ir tinkamai įvertino visumoje su kitais bylos įrodymais, kuriems jie iš esmės neprieštarauja. Tarp jų ir visiškai nesusijusių su bylos šalimis ir nesuinteresuotais bylos baigtimi liudytojų parodymais: ginčo namo architekto R. V. , interjero specialistės N. T. (2 t., b. l. 126-127, 131-133).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus, apygardos teismas turėjo, įrodinėjant sandorio apsimestinumą dėl jo šalies, remtis ne tik rašytiniais įrodymais, bet liudytojų parodymais, nes draudimas remtis šioje byloje liudytojų parodymais prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, paneigtų galimybę teismo tvarka nuginčyti apsimestinį sandorį, sudarytą notarine tvarka (CPK 178 str., 197 str. 2 d.). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis apie sutuoktinių L. ir R. Š. bei P. ir E. Š. pajamas, aplinkybes iki ir po ginčo turto įsigijimo bei jo rekonstrukcijos, rekonstrukcijos apimtis, atliktus darbus, jų vertę, sutinka su apygardos teismo išvada, kad didesnė tikimybė, jog ginčo turtą savo lėšomis galėjo nupirkti ir jį vėliau rekonstruoti buvę sutuoktiniai L. ir R. Š. .

Todėl apygardos teismas pagrįstai patenkino teismo sprendime nurodytus ieškinio reikalavimus jame nurodytais pagrindais.

Pažymėtina, jog kolegijos nutartis neužkerta kelio atsakovei E. Š. bei P. Š. teisių perėmėjams, įrodžius, jog atsakovės šeima prisidėjo prie ginčo namo rekonstrukcijos, jo pagerinimo, papildomos vertės sukūrimo, reikalauti kompensacijos įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.56 str.).

Nepagrįstas apelianto R. Š. apeliacinio skundo argumentas, jog teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Apygardos teismas, nustatęs, jog atsakovas R. Š. buvo apsimestinio sandorio tikroji šalis (pirkėjas), dėl ko ieškovė ir pareiškė ieškinį šioje byloje, turėjo pagrindą priteisti iš jo teismo sprendime nurodytas bylinėjimosi išlaidas. Be to, tai, jog teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl jos pripažinimo ginčo sutarties šalimi, patenkindamas kitus esminius ieškinio reikalavimus, nesudarė pagrindo teismui sumažinti ieškovei ir valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų.

Dėl aukščiau išdėstytų motyvų nėra pagrindo apeliacinių skundų argumentais panaikinti apygardos teismo sprendimo (CPK 329, 330 str., 263 str. 1 d.).

Atmetus apeliacinius skundus, valstybei iš apelianto R. Š. priteistina 15,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (3 t., b. l. 55, CPK 302 str., 96 str. 2 d.), o ieškovei lygiomis dalimis iš abiejų apeliantų priteistina po 500 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų (3 t., b. l. 38-39; CPK 302, 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 20 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo R. Š. (a. k. 36610270718) valstybei 15,80 Lt (penkiolika Lt 80 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovų R. Š. (a. k. 36610270718) ir E. Š. (a. k. 43505201718) ieškovei L. Š. (a. k. 46406081034) po 500 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.