- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-08
- Bylos Nr.
- A-756-1626-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03679-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- G. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. T. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-55 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Gruzijos piliečiui G. T. bei jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Gruziją“ ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti prieglobsčio prašymą iš naujo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Gruzijoje jis buvo opozicinės partijos („Aljansas už Gruziją“) narys, 2008 metais po mitingo buvo sumuštas, 3 ar 4 kartus jam buvo grasinta dėl politinių pažiūrų. Aktyvioje opozicinėje veikloje dalyvauja ir pareiškėjo tėvas, kuris šiuo metu Gruzijoje yra sulaikytas. Todėl pareiškėjas bijo sugrįžti į kilmės valstybę. Visas šias aplinkybes pareiškėjas buvo nurodęs prieglobsčio prašyme, pateiktame Migracijos departamentui. Tačiau skundžiamu Migracijos departamento sprendimu buvo atsisakyta suteikti pareiškėjui prieglobstį. Atsakovo sprendimas grindžiamas tuo, kad „Aljansas už Gruziją“ buvo įkurtas tik 2009 m. balandžio 9 d., todėl 2008 metais pareiškėjas negalėjo priklausyti šiam aljansui ir dėl to būti sumuštas, taip pat tuo, kad pareiškėjas nenurodė, kokios partijos sudarė aljansą, kur yra aljanso būstinė, kokie yra jo simboliai. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas savo noru buvo išvykęs į Gruziją, taip pat į tai, kad, nesulaukęs prašymo išnagrinėjimo, pareiškėjas išvyko į Vokietiją, atsakovas nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas nesiekia tarptautinės apsaugos, o siekia tik įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje. Tačiau apklausos matu pareiškėjas nebuvo nurodęs, kad 2008 metais jis priklausė aljansui. Į aljansą pareiškėjas įstojo vėliau, grįžęs į Gruziją iš Lenkijos. 2008 metais, prasidėjus aktyviam opoziciniam judėjimui prieš oficialią Gruzijos valdžią, pareiškėjas dalyvaudavo mitinguose. Grįždamas iš vieno mitingo pareiškėjas buvo sumuštas. Paklaustas apie aljansą pareiškėjas nurodė, kad aljansą sudarė 4 partijos (2 nurodė tiksliai), taip pat nurodė partijos simboliką ir būstinės adresą. Tačiau atsakovas šios informacijos tikrumo netikrino. Pagal Pabėgėlių statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo 80-86 punktus, dėl politinių įsitikinimų persekiojamas asmuo apskritai gali nebūti jokios partijos nariu. Nustatant persekiojimo pavojų žymiai svarbiau yra nustatyti tokio pavojaus realumą, o ne priklausomybę partijai. Atsakovo teiginys, kad pareiškėjas nesiekia tarptautinės apsaugos, yra nepagrįstas, nes pareiškėjas prašė prieglobsčio Lenkijoje ir Vokietijoje.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamento 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. (15/6-13)12PR-55 buvo atsisakyta suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas neatitinka 1951 m. Ženevos Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalies ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Pareiškėjas neįrodė 2010 m. rugpjūčio 12 d. ir 2010 m. spalio 29 d. apklausų metu nurodytų aplinkybių, kuriomis yra grindžiamas ir pareiškėjo skundas. Be to, įvertinus kitą pareiškėjo pateiktą informaciją, darytina išvada, kad jo pasakojimas yra nepagrįstas ir nepatikimas. Pareiškėjas nežinojo, kokios partijos sudarė „Aljansą už Gruziją“, kur buvo šio aljanso arba jį sudariusių partijų būstinės, kokia buvo „Aljanso už Gruziją“ simbolika. Pareiškėjas nepateikė net bendros, viešai skelbiamos, informacijos apie partiją, kuriai jis teigė priklausęs. 2010 m. spalio 29 d. apklausiamas pareiškėjas nurodė, kad „Aljansą už Gruziją“ sudaro 4 ar 5 partijos, negalėdamas nurodyti tikslaus aljansą sudariusių partijų skaičiaus. Iš aljansą sudarančių partijų pareiškėjas teigė prisimenantis tik Respublikos partiją ir A. M. partiją. Tik pirmoji iš pareiškėjo paminėtų partijų iš tiesų įeina į „Aljanso už Gruziją“ sudėtį (apie antrąją partiją informacijos nerasta). Pareiškėjo pateikta informacija negali būti vertinama kaip tiksli ir įrodanti jo žinias apie partiją, kuriai jis teigė priklausąs. Persekiojimo grėsmę pareiškėjas siejo būtent su „Aljansu už Gruziją“, nors, kaip matyti iš nurodytų aplinkybių, neįrodė dalyvavęs šios partijos veikloje. Pareiškėjo teiginys, kad jo tėvas dalyvauja aktyvioje opozicinėje veikloje ir šiuo metu yra sulaikytas, taip pat kelia abejonių, nes apklausos metu pareiškėjas negalėjo nurodyti, kokia opozicine veikla jo tėvas užsiėmė, kokie kaltinimai jam buvo pareikšti. Pareiškėjas nepateikė jokios kitos patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, smurto arba žmogaus teisių pažeidimų, todėl nėra pagrindo šiam Gruzijos piliečiui suteikti prieglobstį Lietuvoje.
Atsakovas taip pat nurodė, kad 2009 metų rugpjūčio mėnesį pareiškėjas kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo Lenkijoje, tačiau, nesulaukęs galutinio sprendimo, paprašė nutraukti jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą ir savanoriškai grįžo į kilmės valstybę. 2010 m. spalio 29 d. apklausos metu pareiškėjas paaiškino, kad Gruzijoje tuo metu gyveno jo žmona ir mažas vaikas, todėl jis nebegalėjo ilgiau likti Lenkijoje. Jeigu prieglobsčio prašytojas kilmės valstybėje būtų patyręs persekiojimą arba jam būtų kilusi reali persekiojimo grėsmė, jis nebūtų savo noru paprašęs nutraukti prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūrą Lenkijoje ir grįžęs į Gruziją. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas, pateikęs prieglobsčio prašymą Lietuvoje, taip pat nesulaukė galutinio sprendimo ir savavališkai išvyko į Vokietiją, kurioje pateikė dar vieną prieglobsčio prašymą, patvirtina išvadą, jog šis Gruzijos pilietis nori pasinaudoti prieglobsčio procedūra ne siekdamas tarptautinės apsaugos, bet norėdamas įteisinti savo buvimą kurioje nors Europos Sąjungos valstybėje dėl kitų, su Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 ir 87 straipsniuose nurodytomis grėsmėmis nesusijusių, priežasčių.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, jog Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pabėgėlio statusas prieglobsčio prašytojui gali būti suteiktas tik dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų jam esant už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardintų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Analogiškos nuostatos numatytos ir Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 papunktyje. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prašytojas grįžęs į kilmės šalį gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai biologinei teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo. Galimas persekiojimas dėl nurodytų priežasčių turi būti pakankamai pagrįstas faktinių duomenų visuma, o ne hipotetine prielaida. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Įstatyme vartojama sąvoka „visiškai pagrįsta baimė“ reiškia, kad prieglobsčio prašytojo baimė būti persekiojamam gali būti pripažinta pakankama priežastimi pabėgėlio statusui suteikti ne tik dėl to, jog prieglobsčio prašytojas jaučia tokią baimę, t. y. dėl subjektyvaus faktoriaus, o ir dėl objektyvių, tačiau su prašytoju tiesiogiai susijusių, aplinkybių.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kartu su kitais Gruzijos piliečiais 2010 m. rugpjūčio 12 d. bandė kirsti Lietuvos Respublikos sieną. Jie buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos Varėnos rinktinės Druskininkų užkardos pareigūnų (Migracijos byla, b. l. 1-2). Visi sulaikytieji, iš jų – ir G. T., paprašė prieglobsčio. Prašyme suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nurodė, kad prašo prieglobsčio dėl nacionalinių konfliktų, pastovių muštynių su nacionalistais (Migracijos byla, b. l. 3-4). Pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 12 d. prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokole paaiškino, kad į Lietuvos Respubliką atvyko turėdamas tikslą gauti prieglobstį, nes persekiojamas dėl to, jog yra politinės (opozicinės) partijos narys (Migracijos byla, b. l. 6-13). Migracijos departamento 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. (15/6-13)-15PR-171 buvo nuspręsta įleisti Gruzijos pilietį G. T. į Lietuvos Respublikos teritoriją, jo prašymą nagrinėti iš esmės, suteikti jam laikiną teritorinį prieglobstį ir apgyvendinti Užsieniečių registracijos centre (Migracijos byla, b. l. 19). Pareiškėjas paaiškino, kad buvo politinės organizacijos „Aljansas už Gruziją“ aktyvistas ir mitinguose dalindavo bukletus, dėl to sulaukė grasinimų. Pareiškėjo teigimu, jis buvo sekamas. 2010 m. rugsėjo 13 d. pareiškėjas išvyko iš Užsieniečių registracijos centro ir atgal negrįžo, todėl atsakovas 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimu sustabdė jo prašymo nagrinėjimą (Migracijos byla, b. 1. 20-23). 2010 m. rugsėjo 17 d. Migracijos departamentas gavo Vokietijos prašymą atsiimti Gruzijos pilietį G. T., todėl pareiškėjas pagal Dublino reglamentą buvo grąžintas į Lietuvos Respubliką ir atsakovas atnaujino jo prašymo nagrinėjimą (Migracijos byla, b. l. 24-37). Pareiškėjas 2010 m. spalio 29 d. apklausos metu paaiškino, kad nuo pat gimimo jis su tėvu, motina, broliu ir seserimi gyveno Tbilisyje, Gruzijoje, baigė mokyklą, vėliau įstojo į universitetą, tačiau jo nebaigė, dirbo dujų kompanijoje, vėliau darbo neturėjo. Jo sesuo dirba „TBC“ banke, mama yra bedarbė. 2006 metais pareiškėjas vedė, tačiau 2009 metais išsiskyrė. Pareiškėjo teigimu, jis priklausė „Aljanso“ partijai, platino agitacinius lankstinukus, dalyvavo mitinguose, dėl ko buvo užpultas ir sužalotas, tačiau rimtų sužalojimų išvengė. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam buvo grasinama. Į policiją jis nesikreipė.
Pareiškėjas prieglobsčio suteikimo būtinybę grindė tuo, kad jam buvo grasinama dėl dalyvavimo politinės organizacijos veikloje. Iš pareiškėjo pasakojimo matyti, kad vienintelė jo veiklos forma buvo agitacinių lankstinukų platinimas prieš mitingus, jis nebuvo politinio judėjimo narys, nežinojo nei tikslaus organizacijos pavadinimo, nei judėjimo vadovų. Tokie pareiškėjo veiksmai nelaikytini aktyviu dalyvavimu opozicinės organizacijos veikloje. Pareiškėjas negalėjo nurodyti konkrečių persekiojimo veiksmų – kas grasino, kokiomis aplinkybėmis tai vyko. Pareiškėjas nepasinaudojo teisine gynyba kilmės šalyje, t. y. nesikreipė nei į policiją, nei į prokuratūrą. Atvykęs į Lietuvos Respubliką, nesilaikė jos įstatymų, nevykdė migracijos pareigūnų ir teismo nurodymų, nors buvo įsipareigojęs tai daryti (Migracijos byla, b. l, 5, 38). Parašęs prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjas, nepranešęs atsakovui, išvyko iš Lietuvos į Vokietiją. Vokietijoje pareiškėjas paprašė prieglobsčio, tačiau, vadovaujantis Dublino reglamentu, buvo grąžintas atgal. Su migracijos pareigūnais pareiškėjas nebuvo nuoseklus ir atviras, neatskleidė jam žinomų faktų, juos klaidino. Pareiškėjo paaiškinimai yra prieštaringi. Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog rašytiniais įrodymais nepatvirtinti faktai vertinami prieglobsčio prašytojo naudai tada, kai prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs. Atsižvelgiant į minėtus nesutapimus, pareiškėjo pasakojimas negali būti vertinamas kaip nuoseklus ir neprieštaringas. Todėl nagrinėjamu atveju taikytina Įstatymo 83 straipsnio 2 dalis ir faktai, nepatvirtinti rašytiniais įrodymais, laikytini neįrodytais. Atsakovo 2010 m. liepos 9 d. pažymoje Nr. GEO15/6-6-19 apie politinę, saugumo ir žmogaus teisių padėtį Gruzijoje nurodyta, kad tikslių duomenų apie politinius kalinius ir sulaikytuosius nėra. Spėjama, kad jų gali būti nuo nulio iki šimto, 1-5 asmenys yra įvardinami, o dėl kitų skaičių teisingumo duomenų nėra (Migracijos byla, b. l. 51-64). Pareiškėjo padėtis partijoje neleidžia daryti išvados, kad su juo gali būti ketinama susidoroti. Pareiškėjas nenurodė, kad dėl dalyvavimo mitinguose jis būtų kviečiamas į valstybės institucijas, jo atžvilgiu būtų pradėtas koks tyrimas. Pareiškėjas 2010 m. birželio 23 d. gavo pasą. Jokių problemų dėl paso išdavimo nekilo. Pareiškėjo apklausų metu nurodytos aplinkybės ir pateikti argumentai nėra susiję su grėsme jo laisvei ir gyvybei dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Todėl pareiškėjui negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Papildomos apsaugos prieglobsčio prašytojas gali tikėtis tik Įstatymo 87 straipsnio 1-3 punktuose numatytais atvejais. Tačiau baimė dėl galimo kankinimo, žiauraus nežmoniško elgesio, grėsmės prieglobsčio prašytojo, kaip žmogaus, teisėms ir pagrindinėms laisvėms, grėsmės jos gyvybei ir sveikatai, saugumui ar laisvei turi būti visiškai pagrįsta.
Įvertinęs visas nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. (15/6-13)12PR-55 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti šį sprendimą nėra pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas G. T. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-55 ir įpareigoti Migracijos departamentą tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą.
Pareiškėjas nurodo, kad jo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo buvo grindžiamas tuo, jog kilmės valstybėje pareiškėjas persekiojamas dėl dalyvavimo opozicinėje veikloje. Dėl dalyvavimo šioje veikloje jam buvo grasinama, jis buvo sumuštas. Tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus todėl, kad jis negalėjo įrodyti, jog priklauso opoziciniam judėjimui „Aljansas Gruzijai“. Teismas neatsižvelgė į tai, kad, pagal Pabėgėlių statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo 80-86 punktus, dėl politinių įsitikinimų persekiojamas asmuo gali ir nebūti jokios partijos nariu. Pareiškėjas dalyvavo opoziciniame judėjime, kurį vienijo ne konkreti organizacija, o politiniai įsitikinimai. Per tuos metus opoziciniam judėjimui vadovavo skirtingos partijos ir jų junginiai. Teismas nepagrįstai sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjas piktnaudžiavo prieglobsčio procedūra. Prieglobsčio Vokietijoje pareiškėjas prašė, nes manė, kad Vokietija jo prašymą išnagrinės atidžiau ir suteiks pareiškėjui prieglobstį. Tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad pareiškėjas neturi teisės į prieglobstį. Lenkijoje pareiškėjas nutraukė procedūrą ir, rizikuodamas, grįžo į savo kilmės valstybę pas savo šeimą. Į savo kilmės valstybę pareiškėjas buvo grįžęs laikinai. Pareiškėjo nuomone, ta aplinkybė, kad, grįžęs į kilmės valstybę, jis vėl iš jos išvyko, patvirtina pareiškėjui gresiančio persekiojimo pavojaus realumą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo G. T. atsakovas Migracijos departamentas prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas pažymi, kad skirtingų nei vyriausybės politinių įsitikinimų laikymasis savaime nėra pagrindas pretenduoti į pabėgėlio statusą. Besikreipiantis asmuo privalo pagrįsti, kad jis už tokius įsitikinimus iš tiesų bijo būti persekiojamas. Byloje esantys duomenys neįrodo, kad Gruzijoje pareiškėjas už savo politinius įsitikinimus galėtų būti persekiojamas, t. y. kad Gruzijos valdžios institucijos žino arba gali sužinoti apie tokias pažiūras ir jų netoleruoja arba netoleruotų. Pateikti įrodymus, reikalingus nurodomų faktų ir aplinkybių teisingumui įvertinti, privalo prieglobsčio prašytojas. Tačiau pareiškėjas tokių įrodymų nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė. Atsižvelgiant į byloje esančią informaciją, galima teigti, kad G. T. iš savo kilmės valstybės išvyko dėl asmeninių priežasčių, turėdamas tikslą įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje, o ne siekdamas gauti tarptautinę apsaugą nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo, smurto arba žmogaus teisių pažeidimų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. (15/6-13)12PR-55, kuriuo nuspręsta nesuteikti Gruzijos piliečiui G. T. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje ir įsigaliojus sprendimui išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į Gruziją. Ginčijamame atsakovo sprendime nurodyta, kad šis užsienietis neatitinka 1951 m. Ženevos Konvencijos ,,Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalies bei Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų (b. l. 8-9).
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prieglobsčio prašančiojo asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 ir kt.).
Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taip pat ir pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas.
Akivaizdu, kad asmuo, prašantis suteikti jam prieglobstį, privalo visapusiškai ir tinkamai bendradarbiauti su prašymą nagrinėjančia institucija, pateikti tikrovę atitinkančią informaciją ir padėti prašymą nagrinėjančiai institucijai nustatyti visas reikšmingas aplinkybes. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo (toliau – ir Vadovas) 205 punkte. Pati prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūra yra atliekama siekiant užtikrinti būtent prašymą pateikusio asmens teises ir interesus, be to, bendriausia prasme įrodinėjimo našta tenka prašymą pateikusiam asmeniui (Vadovo 196 punktas).
Atsižvelgiant į pirmiau minėtą reguliavimą ir nurodytus argumentus darytina išvada, kad tokie atvejai, kuomet, pavyzdžiui, prašymą suteikti prieglobstį teikiantis asmuo teikia prieštaringus (nenuoseklius) duomenis, nepateisinamai ilgai delsia pateikti prašymą suteikti prieglobstį, pažeidžia esminius prieglobsčio suteikimo procedūros reikalavimus, išsamiai įvertinus kitas nustatytas faktines aplinkybes, gali būti laikomi piktnaudžiavimu prieglobsčio procedūra.
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 1 dalį akivaizdžiai nepagrįstas prašymas suteikti prieglobstį – toks užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka šiame Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas G. T., kuris yra Gruzijos pilietis, pirminiame prašyme Migracijos departamentui nurodė, kad suteikti prieglobstį prašo dėl nacionalinių konfliktų, pastovių muštynių su nacionalistais ir bedarbystės (Prieglobsčio prašytojo byla Nr. GEO 0164, b. l. 3-4). Pirminės apklausos protokole jis paaiškino, kad iš kilmės valstybės išvyko dėl to, kad yra opozicinės partijos narys (priklauso ,,Aljanso“ partijai), dėl to buvo persekiojamas, niekur negavo darbo (Prieglobsčio prašytojo byla, b. l. 5-13). Vėlesnėje apklausoje pareiškėjas jau nurodė, kad buvo užpultas 2008 metais, kai ėjo namo po mitingo: trys nepažįstami vyrai sudavė jam į nugarą ir liepė daugiau nedalyvauti akcijose. Tokių grasinimų jis teigė sulaukęs ir kelis kartus po šio įvykio (Prieglobsčio prašytojo byla, b. l. 38-45).
Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, išnagrinėję faktines bylos aplinkybes, pagrįstai akcentavo, jog partija ,,Aljansas už Gruziją“ susikūrė tik 2009 m. vasario 23 d., todėl pareiškėjo pasakojimas dėl jo užpuolimo ir grasinimų, tai siejant su jo dalyvavimu šios opozicinės partijos veikloje, neatitinka tikrovės. Be to, pareiškėjas negalėjo nurodyti kokios konkrečiai partijos sudarė ,,Aljansą už Gruziją“, kur buvo šio aljanso ar jį sudariusių partijų būstinės, kokia buvo aljanso simbolika ir pan. Apeliaciniame skunde pareiškėjas jau teigia, kad jis dalyvavo opoziciniame judėjime, kurį vienijo ne konkreti organizacija, o politiniai įsitikinimai, tačiau jokių konkrečių duomenų, patvirtinančių šią aplinkybę, teismui taip pat nepateikė.
Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas 2009 metų rugpjūčio mėnesį dėl prieglobsčio suteikimo kreipėsi į Lenkijos atitinkamas institucijas, tačiau, nesulaukęs galutinio sprendimo, paprašė prieglobsčio nagrinėjimo prašymą nutraukti ir savo noru grįžo į Gruziją. Atvykęs į Lietuvą ir pateikęs prieglobsčio suteikimo prašymą, vėl nesulaukė galutinio sprendimo, o, pažeisdamas gyvenimo Užsieniečių registracijos centre taisykles, pareiškėjas išvyko į Vokietiją, jo teigimu, aplankyti tėvo. Vokietijoje pareiškėjas taip pat pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį (Prieglobsčio byla, b. l. 66-70).
Visos anksčiau nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad pareiškėjo pateikti paaiškinimai yra neišsamūs, prieštaringi ir klaidinantys. Pareiškėjas nesilaikė pareigos visapusiškai ir tinkamai bendradarbiauti su atsakovu nagrinėjant jo prašymą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad piktnaudžiaudamas prieglobsčio procedūra pareiškėjas pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė tokios baimės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą. Byloje nėra nustatyta individualiai vertintinų aplinkybių, dėl kurių buvimo pareiškėjui jo kilmės šalyje grėstų realus pavojus patirti jo kaip žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimus. Pareiškėjas taip pat nepateikė objektyvios informacijos, kad jo atžvilgiu kilmės šalyje buvo realiai įvykdyti veiksmai, pažeidę žmogaus teises ir pagrindines laisves, o Gruzijos valstybinės institucijos pagal pareiškėjo kreipimąsi negalėjo ar nenorėjo suteikti reikalingą jam apsaugą. Apeliacinio skundo argumentas, kad grįžęs į kilmės valstybę, jis vėl iš jos išvyko, priešingai, nei nurodo G. T., savaime nepatvirtina jam gresiančio persekiojimo pavojaus realumo.
Įstatymo 77 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamento sprendimu prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, jeigu, iš esmės išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, paaiškėja, kad jis atvyko iš saugios kilmės valstybės arba pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Toks prieglobsčio prašytojas įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba yra iš jos išsiunčiamas.
Pareiškėjui nepateikus objektyvios informacijos, kuri teismui leistų spręsti apie tai, kad jis negali grįžti į kilmės valstybę dėl baimės, susijusios su grėsme, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos, naikinti šioje byloje ginčijamą atsakovo sprendimą bei pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo G. T. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.