Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-07-11 · Administracinė byla Nr. I-3005-816/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-07-11Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-07-29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-07-11
Bylos Nr.
I-3005-816/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01208-2019-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jovita Einikienė
Pareiškėjas
M. R.
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3005-816/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01208-2019-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 50.3; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. liepos 11 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jovita Einikienė,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. (M. R.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (toliau – ir VPN, po reorganizacijos perėmusio Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) teises ir pareigas), dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. R. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslinęs, iš esmės prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VPN (po reorganizacijos perėmusio Lukiškių TI-K teises ir pareigas), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už pareiškėjo manymu tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimą. Skunde nurodoma, kad nuo 2017 m. vasario 8 d. iki vasario 28 d. ir nuo rugpjūčio 31 d. iki rugsėjo 25 d. buvo pažeidžiama jo teisė į tinkamas suėmimo (kalinimo) sąlygas, dėl ko pareiškėjas jautė tam tikrus nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą. Pareiškėjo nuomone, nežmoniškos kalinimo sąlygos pasireiškė tuo, kad nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Taip pat pareiškėjas laiko, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu kameroje, kadangi nebuvo pertvaros ir nepakabinta užuolaida, ypatingai išskiria kamerą Nr. 258. Pareiškėjas nurodo nacionalinį ir tarptautinį teisinį reguliavimą, numatantį nežmoniško ir kankinamo elgesio draudimą, taip pat pateikia nuorodas į teismų praktiką, jo manymu, panašaus pobūdžio bylose. Taip pat teigia, kad kameroje Nr. 258 buvo per didelė drėgmė, pelėsis. Pažymi, kad šioje kameroje buvo per mažas plotas, mano, kad iš bendro kameros ploto turėtų būti išskaičiuojami baldai. Teisme 2019 m. gegužės 20 d. gauti pareiškėjo papildomi rašytiniai paaiškinimai, kuriuose papildomai nurodoma, jog pareiškėjas mano patyręs žalą dar ir dėl to, kad sanitarinis mazgas neturėjo ventiliacijos.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepimu (b. l. 17–23) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 13 d. iki vasario 24 d. ir nuo rugpjūčio 31 d. iki rugsėjo 13 d. skirtingose kamerose. Pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Dėl kamerų įrengimo nurodo, kad gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2-4 lovos, yra įrengti stalai su dviem pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti, priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²). Stalo matmenys gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų, yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 m²). Kitose gyvenamosiose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio, priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 m²), tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Nurodo, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Šiuo atveju nėra įrodytos būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo skunde nurodytais aspektais (iš esmės privatumo užtikrinimo sanitariniame mazge, vienam asmeniui tenkančio ploto neužtikrinimo, bendra kamerų higienos būklė) atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad neturtinę žalą patyrė nuo 2017 m. vasario 8 d. iki vasario 28 d. ir nuo rugpjūčio 31 d. iki rugsėjo 25 d., atsakovo atstopvas, perėmęs Lukiškių TI-K teises ir pareigas, Vilniaus PN atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas Lukiškėse kalėjo nuo 2017 m. vasario 13 d. iki vasario 24 d. ir nuo rugpjūčio 31 d. iki rugsėjo 13 d. imtinai. Teismui pateiktos suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės (b. l. 24–27), pagal kurias patikslintas pareiškėjo buvimo 2017 m. vasario ir rugpjūčio-rugsėjo mėn. laikotarpis yra 2017 m. vasario 13 d. iki vasario 24 d. ir nuo rugpjūčio 31 d. iki rugsėjo 13 d. imtinai. Pareiškėjas faktinių aplinkybių dėl vėlesnių laikotarpių kalinimo sąlygų kaip skundo faktinio pagrindo nenurodo, todėl teismas už pareiškėjo nustatytų ir teismo patikslintų ginčo ribų vertinant kalinimo sąlygas apibrėžtu 2017 metų nurodytų mėnesių (vasaris, rugpjūtis, rugsėjis) laikotarpiu neišeina.

Bendrai kalbant apie tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimą pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus (neveikimą) nurodytu laikotarpiu laikant nuteistąjį šioje įstaigoje, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus ar neveikimą, nes teisėtais veiksmais padaryta žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.246 str. 3 d.). Tuo tarpu neteisėta veika pripažįstama tuomet, kai neįvykdoma įstatymuose nustatyta pareiga (neteisėtas neveikimas) arba atliekami veiksmai, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose (dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas), atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (detalizavus, jo manymu, netinkamas kalinimo sąlygas), institucijai, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, tenka pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu. Įrodinėjimo naštos palengvinimas pareiškėjui nereiškia, kad atsakovui gali būti perkeliama pareiškėjo pareiga apibrėžti skundo faktinį pagrindą, nurodant konkrečias, aiškiai, detalias kalinimo sąlygas, apibūdinti konkrečią dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų patirtą žalą. Taip pat pareiškėjas privalo bent nurodyti esamus konkrečius reikšmingus įrodymus, jų buvimo vietą (tuo atveju, jei yra apsunkinta galimybė juos gauti, pateikti). Pareiškėjus įvykdžius šiuos reikalavimus, įrodinėjimo našta perkeliama atsakovo pusei paneigti skunde nurodomus konkrečius faktus. Pareiškėjui aiškiai ir konkrečiai nedetalizavus kalinimo sąlygų, o tik hipotetiškai, teoriškai svarstant ar keliant retorinio pobūdžio klauismus, pateikiant bendro pobūdžio teiginius apie neva jo manymu netinkamas kalinimo sąlygas, nėra galimybės priešingai pusei pateikti konkrečius atsikirtimus į pareikštus skundo reikalavimus ar paneigti nekonkrečius pasvarstymus.

Taip pat šio pobūdžio bylose svarbu turėti omenyje, kad pareiškėjas įprastai yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Laisvės apribojimo sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą, tačiau turi būti užtikrinama, kad asmuo laisvės atėmimo vietoje nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie būtini ir būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui. Taip pat taikomos poveikio, drausminimo, konkretaus režimo sąlygotos priemonės, įpareigojimai turi būti proporcingi siekiamiems tikslams, nediskriminuojantys. Toliau pasisakytina dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų 2017 m. vasario 13-24 d. ir nuo rugpjūčio 31 d. iki rugsėjo 13 d. imtinai laikotarpiui Lukiškių TI-K atskirų aspektų (ne)pagrįstumo.

Dėl minimalaus ploto užtikrinimo

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (akto redakcija galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3 papunktyje, nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kameros plotas būtų mažesnis nei 3,6 m². Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 m², neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto. Remiantis Vilniaus PN duomenimis, sanitarinio mazgo užimamas plotas yra 0,56 m² (b. l. 20, 100), kuris taikytinas išskaičiuojant sanitarinio mazgo plotą iš bendro kameros ploto. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K imtinai: buvo laikomas šiose kamerose: 7,38 m² ploto kameroje Nr. 106 (2 asmenys), 8,02 m² ploto kameroje Nr. 141 (2 asmenys), 2017 m. vasario 24 d. paleistas į laisvę, 2017 m. rugpjūčio 31 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo 7,38 m² ploto kameroje Nr. 118 (1 asmuo), 34,71 m² ploto kameroje Nr. 258 (6–7 asmenys), 2017 m. rugsėjo 13 d. išvyko į Marijampolės pataisos namus.

Vadovaujantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad ginčui aktualiu laikotarpiu asmeniškai pareiškėjui tekęs kameros plotas (atsižvelgiant į kamerose kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių), atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, svyravo nuo 3,41 m² iki 6,82 m² (mažiausia riba), neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo patalpos ploto – nuo 3,69 m² iki 7,38 m². Taigi, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant nei Konvencijos 3 straipsnio, nei nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto. Tai, kad pareiškėjui kamerų, kuriose jis buvo, plotas subjektyviai atrodė per mažas ir nepakankamas, nesudaro pagrindo konstatuoti pažeidimo (neteisėtų valstybės veiksmų) dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K šiuo aspektu, įvertinus aukščiau nurodytus faktinius duomenis, asmeniui tenkančio kameros ploto apskaičiavimo taisykles, teismų, įskaitant ir tarptautinių, praktiką analogiško pobūdžio bylose.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi jis nuo likusio kameros nebuvo atskirtas pertvara ir nebuvo įrengta užuolaida. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET), kurios laikytinos specialiomis nuostatomis vertinant tardymo izoliatorių įrengimą, 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Iš Vilniaus PN pranešimo dėl pareiškėjo skundo matyti, kad kamerose esantys sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos yra atitverti 1,5 m tvorele ir pakabinta užuolaida. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.). Tad pareiškėjo teiginiai, kad sanitariniuose mazguose 2017 m. nurodytomis dienomis jo pabuvotose kamerose nebuvo užuolaidų privatumui užtikrinti neįrodyti. Darytina išvada, kad sanitariniuose mazguose pakabinant užlaidas pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos ir ši priemonė buvo pakankama privatumui atliekant asmens higienos poreikius užtikrinti, juolab, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose buvo neilgą laiką ir jokių konkrečių jo privatumo pažeidimų faktų nėra nurodoma. Teismas remiasi tik patikimais ir nuosekliais šalies paaiškinimais kaip įrodymų šaltiniu, todėl nėra pagrindo konstatuoti pažeidimo dėl sanitarinio mazgo užuolaidų, pakankamai užtikrinančių privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, būklės ar nepakankamumo.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose beveik neveikė sanitarinio mazgo ventiliacija. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytus langus, kaip tai numato Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus Pranešime taip pat pažymėta, kad kameros vėdinamos per langus. Kamerų langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos higienos norma 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, nes tai susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.

Dėl bendros kamerų būklės

Pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 258 buvo per didelė drėgmė, pelėsis.

Vilniaus PN pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktus. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu kalėjo šiose kamerose: Nr. 106, Nr. 141, Nr. 118, Nr. 258. Kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, ginčo laikotarpiu ir artimu jam laikotarpiu, t. y. kamerose Nr. 106 ir 118, patikrinimo metu higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatyta (žr. patikrinimo aktus, b. l. 28–29, 34–35, 77–79). Apie kitų kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, Lukiškių TI-K patikrinimų aktų nepateikė. Iš Vilniaus PN pateiktų patikrinimo aktų kamerose, kuriose pareiškėjas nekalėjo nustatyta, kad jose buvo pelėsio, kameros buvo nušlifuotos ir naujai užglaistytos (pvz. b. l. 42, 66,). Atsiliepime nurodoma, kad remontas atliekamas pagal sudarytą planą, gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Taigi byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Lukiškių TI-K stengiasi palaikyti švarią ir tinkamą gyventi kamerų būklę. Teismas pažymi, kad pareiškėjas dėl blogų kalinimo sąlygų nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją. Be to teismas pažymi, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyrius pagal pateiktus suimtųjų ir nuteistųjų skundus periodiškai atlieka operatyvią valstybinės sveikatos saugos kontrolę, kurios metu yra patikrinama, ar kameros atitinka higienos normas, operatyviai šalina nustatytus higienos normų trūkumus. Kitos valstybės institucijos savo kompetencijos ribose taip pat reaguoja į nuteistųjų asmenų prašymus ar skundus, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K administracija šiuo aspektu neužtikrinimo pareiškėjo, kaip nuteistojo, teisių į tinkamas kalinimo sąlygas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjui ar kitiems asmenims ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl laikymo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose Nr. 141, 258, atsakovės atstovas ir negali pateikti duomenų, paneigiančių visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Be to, Lukiškių TI-K nežinodama apie pareiškėjo patiriamus nepatogumus, negalėjo jų ir pašalinti. Dėl nurodytų argumentų nėra pagrindo konstatuoti valstybės neteisėtų veiksmų neužtikrinus bendrosios kamerų sanitarinės būklės ir įrengimo tinkamumo.

Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta aukščiau, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

atmesti pareiškėjo M. R. (M. R.) skundą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jovita Einikienė