Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Vytauto Masioko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J. kasacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams vienam mėnesiui.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 29 d. nutartis, kuria nuteistojo J. J. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nusta t ė:

J. J. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. 2008 m. liepos 28 d., apie 1.15 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Rokiškio rajone, (duomenys neskelbtini), du kartus šovė iš dujinio pistoleto į T. Ž.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai ignoravo vieną pagrindinių ir svarbiausių baudžiamojo proceso normų reikalavimų, susijusių su įrodinėjimu, t. y. nesilaikė BPK 20 straipsnio nuostatų, kurių paskirtis – užtikrinti teisingumo vykdymą, nekaltumo prezumpcijos principo (įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 1 straipsnyje) įgyvendinimą, kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Nuteistasis J. J. teigia esąs pripažintas kaltu padaręs BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą nesant pakankamai ir neginčytinai jo kaltę patvirtinančių įrodymų.

Kasatoriaus manymu, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatos, nes apkaltinamasis nuosprendis, kurį paliko galioti apeliacinės instancijos teismas, nėra grindžiamas įrodymais, patvirtinančiais jo kaltę liudijančias aplinkybes, o priešingai – teismų išvados paremtos prielaidomis, o ne objektyviais duomenimis. Nuteistasis nesutinka su teismų išvadomis vertinant nukentėjusiųjų T. Ž. ir M. K. parodymus, kuriais rėmėsi teismas ir kurie, jo nuomone, yra pakankamai prieštaringi, nes šie asmenys skirtingai aiškino įvykio aplinkybes apie vietos apšvietimą, šovusio asmens priartėjimą bei šio asmens išvaizdą apibūdinančius požymius. Abejotini nukentėjusiųjų teiginiai, kad jie gerai įsidėmėjo kaltininką (čia vertinami ir analizuojami T. Ž. ir M. K. parodymų fragmentai), o procesinis veiksmas – asmens parodymas atpažinti – BPK nustatyta tvarka nebuvo atliktas, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams nuteistasis nukentėjusiųjų buvo atpažintas kaip šaudęs asmuo. Esant tokiam niekiniam atpažinimui, bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs teismas nepagrįstai nurodė, kad pakartotinai atlikti asmens atpažinimą nebuvo jokio pagrindo. Be to, nukentėjusiojo parodymai prieštarauja liudytojų V. K. ir A. Z. (J. J. sulaikiusių policijos pareigūnų) parodymams, o pastarieji dar ir suinteresuoti bylos baigtimi. Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai rėmėsi minėtų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais.

Kasaciniame skunde pažymima, kad taisydamas pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas, apeliacinės instancijos teismas atliko papildomą įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), tačiau, nepaisant to, tinkamai neįvertino padarytų BPK pažeidimų ir padarė nepagrįstas išvadas. Taigi bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistojo gynėjo prašymu teismas apklausė liudytojus D. Š. ir J. S., patvirtinusius, kad jis (J. J.) įvykio metu miegojo ant galinės automobilio sėdynės, tačiau nuosprendyje jų parodymai nepagrįstai sukritikuoti ir į juos neatsižvelgta, motyvuojant, kad minėti liudytojai yra nuteistojo draugai.

Kasatoriaus manymu, eksperto išvadą teismas vertino tendencingai, interpretuodamas taip, kad pasitvirtintų jo kaltė. Šią išvadą apie tai, kad revolveriu „ME 38 Compact–G“, tikėtina, buvo šaudyta, nuteistasis paaiškina tuo, kad šaudė iš jo iki įvykio, o ant revolverio neieškota ir neaptikta pirštų atspaudų, kurie patvirtintų jo panaudojimą įvykio metu.

Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad BPK 44 straipsnyje įtvirtinta teisė į nešališką teismą, o įrodymai turi būti vertinami pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus (t. y. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu). Nuteistojo manymu, šioje byloje prieštaravimai liko nepašalinti, abejonių keliančios ir reikšmingos teisingo sprendimo priėmimui aplinkybės – neišaiškintos ir neištirtos, įrodymai vertinti tendencingai, pirmenybę suteikiant kaltinantiems ir neatsižvelgiant į teisinančius. Tai lėmė nepagrįstą ir neteisėtą kasatoriaus nuteisimą, taip pat netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

Kasatorius atkreipia dėmesį į labai svarbias BK 2 straipsnio 3, 4 dalyse įtvirtintas nuostatas, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kuris yra kaltas ir kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Kasatorius teigia, kad jis nepadarė veikos, atitinkančios šiame BK straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, t. y. neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų trikdoma visuomenės rimtis ir tvarka, nekilo jokių padarinių, dėl to nėra ir priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių. Taigi teismo apkaltinamasis nuosprendis ir nutartis priimti nenustačius nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių. Taip pat nenustatytas ir subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis ir net netirtas nuteistojo galimas psichinis santykis su neva padaryta nusikalstama veika.

Be to, kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal BK 284 straipsnio 1 dalies dispoziciją numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji (visuomenės rimties sutrikdymas), o 2 dalyje – formalioji (visuomenės rimtis tik trikdoma), todėl net ir pripažinus, kad nuteistasis padarė teisei priešingus veiksmus, jo veika atitiktų BK 284 straipsnio 2 dalį, o ne to paties straipsnio 1 dalį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pripažinus, jog buvo padarytas kasatoriui inkriminuotas nusikaltimas, jam paskirta neteisinga, per griežta bausmė, netinkamai taikant BK normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą. BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos kelios alternatyvios bausmės, viena iš jų – laisvės atėmimas – yra kraštutinė. Kasatorius teigia, kad jo tyčia neįrodyta, todėl BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatos taikytos netinkamai, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nurodė, kad remiantis minėta nuostata recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Abiejų instancijų teismai nesilaikė ir BK 54 straipsnio nuostatų, kuriose nurodyta į kokias aplinkybes privaloma atsižvelgti skiriant bausmę. Taigi baudžiamasis įstatymas reikalauja atsižvelgti į kaltės formą ir rūšį (neatsargumas ar tyčia, jei tyčia – tiesioginė ar netiesioginė, iš anksto apgalvota ar staiga susiformavusi ir kt.). Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė kaltės formą ir rūšį, neatsižvelgė į neva padariusio nusikaltimą kaltininko motyvus, tikslus. Tokiam nuosprendžiui pritaręs apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos skiriant bausmes ir taikant BK 54–64 straipsnių nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl J. J. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą baudžiamajame procese, taikymo

Kasaciniu skundu nuteistasis, ginčydamas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus, nesutinka su juose pateiktu įrodymų vertinimu, teigia, kad padarytos šališkos išvados, nesant pakankamai ir neginčytinai jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Argumentuodamas šiuos teiginius, kasatorius analizuoja bylos įrodymų turinį ir nurodo faktines aplinkybes, kurios nenustatytos teismų sprendimuose. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas bylą nagrinėja teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), o tai reiškia, kad iš naujo įrodymų netiria ir nevertina, nenustatinėja faktinių bylos aplinkybių, o tik patikrina, ar teismų sprendimuose remtasi įstatymų nustatyta tvarka surinktais duomenimis, ar tie duomenys (įrodymai) tinkamai tirti ir ar sprendimuose pateiktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Taip pat pagal teismų sprendimuose nustatytas faktines aplinkybes kasacinės instancijos teismas sprendžia, ar baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai.

Iš bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisingumą pagal nuteistojo J. J. gynėjo apeliacinį skundą (kuriame pateikti tie patys esminiai argumentai kaip kasaciniame skunde), priėmė sprendimą, kurį grindė pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje tirtais įrodymais, taip pat ir įrodymais, tirtais apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Šis teismas pakartotinai apklausė nukentėjusiuosius T. Ž., M. K., nuteistojo prašymu apklausė liudytojus D. Š., J. S., R. S., be to, perskaitė anksčiau duotus liudytojų A. Z. ir V. K. parodymus. Taigi, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, buvo ištirti visi galimi įstatymų nustatyta tvarka gauti bylos įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados atitinka įrodymų turinį ir yra grindžiamos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių (tiek teisinančių, tiek kaltinančių) išnagrinėjimu. Teismo nutartyje taip pat motyvuotai pasisakyta dėl kasatoriaus abejonių, susijusių su jo, kaip šaudžiusio asmens, nustatymu bei jam priklausančio ir surasto dujinio pistoleto (revolverio „ME 38 Compact–G“) panaudojimu. Nutartyje pažymėta, kad nuteistasis policijos pareigūnų buvo sulaikytas tuoj pat po įvykio, važiuojantis nukentėjusiųjų nurodytu automobiliu, tuomet pastarieji pareigūnams nurodė ir šaudžiusį asmenį – J. J., kuris turėjo dujinį revolverį. Teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų, paneigė nuteistojo versiją kaip nepagrįstą ir neatitinkančią tikrovės ir nustatė, kad jis (J. J.) viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be jokios priežasties du kartus šovė iš dujinio pistoleto į T. Ž. Taigi kasatoriaus teiginiai, kad teismų išvados nepagrįstos įrodymais, – atmestini, prieštaraujantys bylos medžiagai, o tai, kad šios išvados nepalankios nuteistajam, nereiškia, jog apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas ir jį palikęs galioti apeliacinės instancijos teismas buvo šališki.

Pagal teismų nustatytas ir sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas J. J. nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas teisingai išaiškino BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo esmę, jo sudėties požymius, kuriuos atitinka nuteistojo padaryta veika.

Dėl nenagrinėtinos kasacinio skundo dalies (dėl bausmės sušvelninimo)

BPK 367 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis apeliacine tvarka buvo skundžiamas dėl J. J. pripažinimo kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį prašant jį išteisinti, tačiau paskirta bausmė (jos rūšis ar dydis) nebuvo ginčijama. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacinio skundo ribose, su bausmės paskyrimu susijusių klausimų nenagrinėjo. Esant šioms aplinkybėms kasacinės instancijos teismas negali patikrinti ir netikrina teismo sprendimo dalies dėl J. J. paskirtos bausmės.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo J. J. kasacinį skundą.