- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-28
- Bylos Nr.
- A-556-1197-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Vaida Urmonaitė
- Pareiškėjas
- Ž. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos
- Advokatai
- Tadas Kelpšas
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Ž. Š. Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2006 m. balandžio 27 d. nutarimu buvo nubaustas už pažeidimo, numatyto Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 172¹ straipsnio l dalyje, padarymą įspėjimu, kuris Šiaulių apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 23 d. nutarimu panaikintas, nutraukiant administracinio teisės pažeidimo bylą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas Ž. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. 1. 37-43), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos pareiškėjo naudai 2 360 Lt turtinės žalos, 10 000 Lt neturtinės žalos ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistinos 12 360 Lt sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teismo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, grąžinti pareiškėjui 270,80 Lt permokėto žyminio mokesčio.
Pareiškėjas nurodė, kad neteisėtais Inspekcijos veiksmais pareiškėjui buvo padaryta žala. Pareiškėjas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimais. Pareiškėjo teigimu, reikalavimas dėl žalos atlyginimo tenkintinas tiesiogiai taikant Konstitucijos 30 straipsnio nuostatas. Pareiškėjo nuomone, šalių ginčas spręstinas taikant Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika ATPK 279 straipsnio taikymo atžvilgiu laikytina prieštaraujančia tiek Konstitucijai, tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijai. Pareiškėjo manymu, kalbant apie atsakovo civilinę atsakomybę būtina vadovautis Vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A5-264/2003. Nurodė, kad žala padaryta dėl neteisėtos Inspekcijos veikos, kadangi šiai institucijai paskyrus neteisėtą administracinę nuobaudą buvo pažeista Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtinta teismų, valstybės ir kitų institucijų, taip pat kitų asmenų pareiga vadovautis Vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtuose (nagrinėjamu atveju Administracinių teismų praktikoje Nr. 2) sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančiais įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimais. Inspekcijos nutarimu paskirta administracinė nuobauda iš esmės ir sąlygojo tai, kad pareiškėjas patyrė žalą (išlaidos advokatų pagalbai apmokėti ir neturtinė žala). Pareiškėjas kalbėdamas apie neturtinę žalą rėmėsi Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėje byloje Nr. 3K-3-1000/2003. Pareiškėjo teigimu, sprendžiant pareiškėjo patirtos turtinės žalos atlyginimo klausimą reikia atsižvelgti į pareiškėjo socialinę padėtį visuomenėje. Pareiškėjas šiuo metu yra politikas, todėl jam svarbi nepriekaištinga reputacija. Nuo 2006 m. balandžio 27 d. iki 2006 m. liepos 3 d. pareiškėjo atžvilgiu galiojo neteisėtai paskirta administracinė nuobauda, kuri sąlygojo ženklų pareiškėjo kaip politiko reputacijos pablogėjimą. Pareiškėjas dėl neteisėtų Inspekcijos veiksmų patyrė akivaizdžių nepatogumų ir nereikalingų dvasinių išgyvenimų. Pareiškėjas pažymėjo, kad kreipėsi į Telšių rajono apylinkės teismą, kuriam sumokėjo 370,80 Lt žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas buvo perduotas Šiaulių apygardos administraciniam teismui, pareiškėjui grąžintina 270,80 Lt permokėto žyminio mokesčio.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Inspekcijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 84-86) prašė pareiškėjo skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą, dėl žyminio mokesčio prašė teismą spręsti savo nuožiūra.
Atsakovas nurodė, kad nėra įstatyminio pagrindo priteisti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 19 d. sprendimu (b. l. 96-101) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies - reikalavimą priteisti pareiškėjui 2 360 Lt turtinės žalos, 10 000 Lt neturtinės žalos ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistinos 12 360 litų sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teismo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, atmetė kaip nepagrįstą, reikalavimą grąžinti pareiškėjui 270,80 Lt permokėto žyminio mokesčio patenkino, konstatavus, jog pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo Šiaulių apygardos administraciniame teisme, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, yra neapmokestinamas žyminiu mokesčiu, 100 Lt žyminį mokestį sugrąžino pareiškėjui ir sprendimui įsiteisėjus įpareigojo Inspekciją pareiškėjui grąžinti pagal 2006 m. spalio 6 d. mokėjimo nurodymą sumokėtą 370,80 Lt žyminį mokestį.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog administracinių bylų procesas vyksta pagal administracinio proceso įstatymus, galiojančius bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu, vadovavosi ABTĮ 13 straipsniu ir konkrečiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika 2003 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A4-689/2003. Teismas, įvertinęs Šiaulių apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 23 d. nutarimą, konstatavo, kad įrodymų nepakankamumas nesudaro pagrindo vertinti pareigūno, nagrinėjusio administracinio teisės pažeidimo bylą, veiksmų kaip neteisėtų. Todėl nėra pagrindo taikyti pareiškėjui CK 6.249 straipsnio 1 dalies normos ir remiantis ja priteisti žalą, patirtą administracinio teisės pažeidimo byloje. Pareiškėjas reikalaujamai atlyginti žalai priskiria atstovavimo teisme išlaidas, patirtas teisme ginčijant nuobaudos paskyrimą administracinio teisės pažeidimo byloje, tačiau tokios išlaidos priskirtinos administracinių teisės pažeidimų proceso teisinio reguliavimo sferai ir į CK 6.249 bei 6.271 straipsnių reguliavimo sritį nepatenka. Bendrosios ABTĮ nuostatos, reglamentuojančios išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, klausimus, šiuo atveju taip pat negali būti taikomos, kadangi pagal ABTĮ 123 straipsnio 3 dalį administracinių teisės pažeidimų bylos nagrinėjamos vadovaujantis ATPK normomis. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį tokios žalos atlyginimo prievolė tenka valstybei, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Šiuos santykius detaliau reglamentuoja Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas (1 str., 4 str. 10 d.). Taigi pagal minėtąsias CK ir Žalos atlyginimo įstatymo normas išlaidos advokato pagalbai nagrinėjant administracinę ar baudžiamąją bylą atlyginamos, jei pripažįstamas neteisėtu asmens nuteisimas, suėmimas <...> ir administracinės nuobaudos - arešto paskyrimas, t. y. iš esmės tokių išlaidų atlyginimas siejamas su neteisėto asmens laisvės apribojimo atvejais. Išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimas neteisėtai patrauktam administracinėn atsakomybėn asmeniui, išskyrus neteisėtą administracinio arešto paskyrimą, nenumatytas. Teismas atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus konstatavo, jog pareiškėjui priteisti 2 360 Lt turtinei žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Nagrinėjant pareiškėjo reikalavimą dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, teismas remėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika ir nurodė, jog neturtinės žalos atlyginimo galimybė siejama su specialiaisiais įstatymais, kurie nustato tokios žalos atlyginimo atvejus, būdus ir panašiai, kaip pavyzdžiui vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 39 straipsniu. Administracinių teisės pažeidimų tyrimas ir nuobaudos skyrimas yra procesinė veikla, kurią reglamentuoja specialus įstatymas - ATPK. Pažymėjo, kad iš esmės skiriasi administracinių pažeidimų teisenos ir viešojo administravimo sampratos, jų turinys ir pagrindiniai elementai: subjektai, uždaviniai principai, reglamentavimas. Teismas padarė išvadą, kad administracinių teisės pažeidimų teisena ir joje dalyvaujantys subjektai nepatenka į viešojo administravimo sistemą, todėl šioje byloje VAĮ nuostatos netaikytinos. Nesant specialiųjų teisės normų, numatančių neturtinės žalos atlyginimą nepagrįsto administracinės nuobaudos paskyrimo (išskyrus administracinį areštą, kadangi tokiu atveju, kaip minėta, taikomas Žalos atlyginimo įstatymas) atveju, priteisti tokios žalos atlyginimą nėra teisinio pagrindo. Dėl pareiškėjo reikalavimo grąžinti pareiškėjui 270,80 Lt permokėto žyminio mokesčio, teismas konstatavo, jog pagal ABTĮ 40 straipsnio l dalies 11 punktą žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai, valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos ar jos tarnautojo, einančio tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 104-110) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai įvertino nagrinėjamai bylai svarbias faktines aplinkybes, netinkamai taikė materialinės teisės normas bei visiškai be jokio pagrindo nesivadovavo pareiškėjo nurodytais Konstitucinio Teismo nutarimais.
2. Ginčijamame teismo sprendime buvo analizuojami teisės aktai, kurie neturi jokio ryšio su nagrinėjama byla. Teismas nenurodė jokių motyvų dėl pareiškėjo nurodyto Konstitucijos 30 straipsnio, todėl teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 81 straipsnio reikalavimų.
3. Konstitucinio Teismo nutarimai, kurie buvo nurodyti pareiškėjo skunde, priimti vėliau nei Inspekcijos nurodyta Vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-689/2003, todėl pareiškėjas pagrįstai manė, jog pirmenybė, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, būtent ir bus teikiama jo nurodytai Konstitucinio Teismo jurisprudencijai. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų Konstitucinio Teismo nutarimų.
4. Teismas neturėjo teisės vadovautis Vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A4-689/2003, kadangi pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalį pirmenybė turėjo būti teikiama Konstitucinio Teismo jurisprudencijai.
5. Teismas nepagrįstai ginčo byloje atsisakė taikyti CK 6.271 straipsnio nuostatas. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2006 m. birželio 23 d. nutarimu administracinę nuobaudą panaikino dėl to, kad pareiškėjas patikslino deklaracijas dar iki mokestinio patikrinimo pradžios. Apie įrodymų nepakankamumą administracinio teisės pažeidimo byloje nuobaudą panaikinęs Šiaulių apygardos administracinis teismas užsiminė tik šio sprendimo pabaigoje. Esminiu administracinės nuobaudos panaikinimo pagrindu, kuriuo vadovaudamasis teismas panaikino neteisėtai paskirtą administracinę nuobaudą, buvo Mokesčių administravimo įstatymo 80 straipsnio 1 dalies ir su juo susijusios Vyriausiojo administracinio teismo praktikos (administracinėje byloje Nr. I2-11/2001) pažeidimas.
6. Neteisėtą nutarimą priėmusi Inspekcija neveikė taip, kaip privalėjo elgtis pagal jos veiklą reglamentuojančius įstatymus.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 115-117) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, ir priimtas tinkamai įvertinus bylai svarbias faktines aplinkybes, tinkamai pritaikius materialinės teisės normas. Prašomi priteisti 2360 Lt yra procesinio atstovavimo išlaidos, turėtos dėl šios nuobaudos panaikinimo. Vyriausiasis administracinėje byloje Nr. A4-689/2003 nutartyje konstatavo, jog atstovavimo teisme išlaidos, patirtos teisme ginčijant nuobaudos paskyrimą administracinio teisės pažeidimo byloje, priskirtinos administracinių teisės pažeidimų proceso teisinio reguliavimo sričiai ir į CK 6.249 bei 6.271 straipsnių reguliavimo sritį nepatenka. CK 6.271 straipsnis reglamentuoja atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų viešojo administravimo srityje. Inspekcijos nutarimas negali būti valdžios institucijos aktas, tai yra procesinis teisinis aktas. Todėl įrodymų nepakankamumas nesudaro pagrindo vertinti pareigūno, nagrinėjusio administracinio teisės pažeidimo bylą, veiksmų kaip neteisėtų. Tai, jog Inspekcijos pareigūnai sprendimą taikė ir įrodymus vertino kitaip nei teismas, nesudaro pagrindo vertinti pareigūnų veiksmų kaip neteisėtų. Taip pat teismo nutarime nekonstatuotas pareigūno, iškėlusio administracinio teisės pažeidimo bylą ir skyrusio nuobaudą, veiksmų neteisėtumo faktas. Nenustačius būtinos civilinės atsakomybės sąlygos - neteisėtos veikos - civilinė atsakomybė nekyla. Nesutinka su pareiškėjo nuomone, kad ATPK 279 straipsnis yra taikomas tik tais atvejais, jei prašymą atlyginti bylos nagrinėjimo metu patirtas išlaidas asmuo pateikia administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu, tuo tarpu pasibaigus administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimui, teisę reikalauti žalos atlyginimo administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo įgyvendina bendra, įstatymuose nustatyta tvarka, kadangi procesinio atstovavimo išlaidos ir lieka tokiomis, nepriklausomai nuo to, kada bus pateiktas prašymas jas atlyginti, ir dėl jų atlyginimo reikia vadovautis ATPK 279 straipsniu. Atsakovo manymu, vadovautis pareiškėjo minimais Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. ir 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimais nebuvo teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatu o j a:
IV.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, Civilinio kodekso normomis, reglamentuojančiomis deliktinės atsakomybės klausimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuota nagrinėjant administracines bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Civilinio kodekso 6. 271 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6. 271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Tačiau civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei už valdžios institucijų neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti ne tik valdžios institucijų veiksmų priešingumą teisei, bet ir kitas organiškai tarp savęs susijusias sąlygas: priežastinį ryšį tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių; teisės pažeidėjo kaltę; teisės pažeidimu padarytą žalą arba nuostolius. Nesant bent vienos iš šių keturių sąlygų teisė į žalos atlyginimą paneigiama.
Taigi asmuo, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, visų pirma, turi nurodyti kokiais neteisėtais veiksmais ar neteisėtu neveikimu arba neatidžiai ir nerūpestingai elgiantis viešojo administravimo srityje jam buvo padaryta turtinė ar neturtinė žala. Kaip matyti iš bylos medžiagos, turtinės žalos, o taip pat ir neturtinės žalos, atlyginimas siejamas su Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmais iškelti Ž. Š. administracinę bylą už teisės pažeidimo, numatyto Administracinių teisės pažeidimų kodekso 172¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą bei administracinio poveikio priemonių pritaikymą. Pareiškėjas teigia, jog taip buvo pažeista Mokesčių administravimo įstatymo 80 straipsnio 1 dalis ir su juo susijusi Vyriausiojo administracinio teismo praktika, o tai lemia skundo tenkinimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pastarasis teiginys niekuo neparemtas.
Pirma, administracinė byla Ž. Š. atžvilgiu nutraukta, „nes skiriant administracinę nuobaudą nebuvo teisingai įvertintos aplinkybės ir nepagrįstai konstatuota, jog buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas“, t. y. nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 str. 1 p.; b.l. 23). Šiaulių apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 23 d. nutarime nėra konstatuotas Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmų neteisėtumas, sąlygojęs neteisėtą administracinės bylos iškėlimą.
Antra, pareiškėjui administracinė byla iškelta ir administracinio poveikio priemonė taikyta už tai, kad jis neteisingai užpildė 2004 m. pajamų bei turto deklaracijas. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnį nuolatinis Lietuvos gyventojas, pasibaigus mokestinam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 d., privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį. Vadinasi, tiek pajamų mokesčio deklaracija, tiek jos patikslinimai, aiškinant minėtą teisės normą, iš pirmo požiūrio būtų galimi iki įstatymų leidėjo numatyto ir jau paminėto termino. Tuo tarpu Ž. Š. patikslintas 2004 m. pajamų bei turto deklaracijas pateikė 2006 m. kovo 11 d., pasibaigus teisėkūros subjekto nustatytam terminui, prieš mokestinio patikrinimo pradžią. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I2-11/2001 yra nustatęs, kad deklaracijos patikslinimo momentas siejamas su mokesčio administratoriaus detalaus patikrinimo pradžia. Iki šio laiko asmuo turi teisę išreikšti savo valią tikslinti įstatymo leidžiamus deklaracijos duomenis. Nėra pagrindo nukrypti nuo formuojamos praktikos, bet taip pat nėra pagrindo daryti išvadai, kad viešojo administravimo subjekto teisės aktų taikymas pradedant administracinę teiseną, neatsižvelgus į priimtą Vyriausiojo administracinio teismo minėtą baigiamąjį aktą (administracinė byla Nr. I2-11/2001) – vada tokius veiksmus pripažinti neteisėtais. Keičiantis visuomeniniams – teisiniams santykiams keičiasi ir teismų praktika. Todėl pareiškėjo apeliacija į Mokesčių administravimo įstatymo 80 straipsnio 1 dalį nepagrįsta, o nenustačius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygos – VMI veiksmų neteisėtumo, turtinė žala neatlygintina.
Pagal CK 6. 249 straipsnio 1 dalį žala apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų. Pagal Vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką pareiškėjo nurodoma turtinė žala (išlaidos advokato pagalbai apmokėti administracinėje byloje dėl administracinės nuobaudos panaikinimo) nepatenka į Civilinio kodekso 6. 249 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-689-03). Taigi ir šis aspektas lemia reikalavimo nepagrįstumą dėl turtinės žalos atlyginimo.
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Tačiau būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad neturtinės žalos atlyginimas, išskyrus atvejus, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6. 250 str. 2 d.). Vadinasi, įstatymų leidėjas, turi būti atitinkamuose teisės aktuose, priklausomai nuo to, kokius visuomeninius santykius jie apibrėžia, specialiai įtvirtinęs neturtinės žalos atlyginimo galimybę. Bet ir tokiu atveju neturtinės žalos atlyginimas įmanomas nustačius tas pačias keturias būtinas civilinės atsakomybės, jau šioje nutartyje, minėtas sąlygas. Nagrinėjamu atveju nenustatytas vienas iš būtinų civilinės atsakomybės elementų – Valstybinės mokesčių inspekcijos veiksmų neteisėtumas. O tai reiškia, jog pagrįstai nepatenkintas ir pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Svarstymas, ar šiuo atveju yra numatytas specialus teisinis reglamentavimas, suteikiantis teisę kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nebetenka teisinės prasmės.
Įtvirtinant formuojamą nuomonę dėl bylos baigties atkreiptinas dėmesys ir į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją žalos atlyginimo klausimu. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Dėl išdėstytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas. Apeliacinio skundo tenkinimui pagrindų nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Ž. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.