Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) 2016 m. birželio 30 d. paskolos grąžinimo sandorį tarp ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Simdovis“ ir atsakovės L. I. pripažinti negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana); 2) taikyti restituciją, sumokant ekvivalentą pinigais ir priteisti iš atsakovės L. I. 9 527,49 Eur sumą; 3) priteisti iš atsakovės L. I. 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. liepos 10 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą (civilinė byla Nr. eB2-1345-253/2017) uždarajai akcinei bendrovei „Simdovis“. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. liepos 21 d. Bankroto administratore paskirta Liudmila Leonenko. Vykdant bankroto procesą, Klaipėdos apygardos teismas patvirtino 29 229,82 Eur įmonės kreditorių finansinius reikalavimus. 2017 m. spalio 22 d. bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Simdovis“ bankroto administratorei buvo perduoti įmonės dokumentai pagal priėmimo-perdavimo aktą. Finansinė atskaitomybė buvo tikslinama įmonės buhalterės L. I. iki 2017 m. gruodžio 28 d., kai buvo atsiųsta patikslinta 2016 m. balanso ir pelno – nuostolių ataskaitos redakcija. Iš perduotų dokumentų buvo nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2016 m. balandžio 1 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 10, pagal kurią atsakovė įsipareigojo iki 2016 m. balandžio 30 d. pervesti į įmonės banko sąskaitą arba įneši į įmonės kasą 11 000 Eur, o ieškovė įsipareigojo iki 2016 m. liepos 1 d. grąžinti paskolą bei sumokėti 4 proc. palūkanas. Atsakovė savo pareigą įvykdė tinkamai, 2016 m. balandžio 24 d. pervesdama 9 900 Eur sumą į įmonės sąskaitą ir 2014 m. balandžio 24 d. įnešdama 1 100 Eur į įmonės kasą. Šalys taip pat susitarė, kad negrąžinus paskolos iki nurodytos datos, paskola bus užskaityta įmonės ilgalaikiu turtu, pagal priedą Nr. 1, įvertinus ilgalaikio turto nusidėvėjimą 2016 m. birželio 30 d. neįvertinus V. S. priede Nr. 1 buvo nurodytas turtas: baldų komplektas, kurio likutinė vertė 2016 m. birželio 30 d. 7 197,16 Eur; kompiuterinė apskaitos sistema, kurios likutinė vertė 2016 m. birželio 30 d. 1 034,00 Eur; stalo kojos, kurių likutinė vertė 2016 m. birželio 30 d. 676,80 Eur; iš viso 8 907,96 Eur. 2016 m. birželio 30 d. buvo išrašyta PVM sąskaita-faktūra (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė pardavė, o atsakovė nupirko baldų komplektą už 676,80 Eur kainą, stalo kojas už 7 197,16 Eur kainą, iš viso 7 873,96 Eur. Parduotoms prekėms buvo priskaitytas 21 procentas PVM 1 653,53 Eur sumoje, todėl nurodyta PVM sąskaita-faktūra buvo išrašyta iš viso 9 527,49 Eur sumai. Nurodytoje PVM sąskaitoje-faktūroje yra pažymėta, kad prekes priėmė L. I.. Uždarosios akcinės bendrovės „Simdovis“ direktoriaus parašo ant PVM sąskaitos-faktūros nėra. Taip pat uždarosios akcinės bendrovės „Simdovis“ buhalterinėje apskaitos suvestinėje 4422 „Kitos skolos, apskaitos žiniaraštis pagal kontrahentus“ už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. nurodyta, kad 2016 m. birželio 30 d. ieškovės įsiskolinimas atsakovei sumažėjo 9 527,49 Eur sumai. Išvardinti faktai leidžia padaryti išvadą, kad 2016 m. birželio 30 d. ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Simdovis“ ir atsakovė L. I. sudarė sandorį, kuriuo L. I. uždaroji akcinė bendrovė „Simdovis“ ilgalaikiu turtu buvo grąžinta paskolos dalis 9 527,49 Eur sumoje, pagal 2016 m. balandžio 1 d. sudarytą paskolos sutartį Nr. 10. Ieškovės manymu, 2016 m. birželio 30 d. paskolos grąžinimo sandoris pažeidė uždarosios akcinės bendrovės „Simdovis“ kreditorių teises, sandoris turėtų būti pripažintas negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana). Ieškovė nurodo, kad yra visos būtinos actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos: 1) ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) skolininkas sandorio sudaryti neprivalėjo – bankroto administratorei nebuvo perduota dokumentų, patvirtinančių, kad buvo būtina sudaryti ginčijamą sandorį, be to ginčijamu sandoriu perleistas vos ne visas įmonės turtas, žinant, kad kiti kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo; 3) ginčijamas sandoris, kurio vertė 9 527,49 Eur, sumažino įmonės turimo turto, iš kurio galėjo būti tenkinami kreditorių reikalavimai, kiekį, todėl turėjo įtakos įmonės mokumui, tuo pažeidžiant įmonės bei jos kreditorių interesus; 4) bankroto byloje atsakovė veikė kaip įmonės atstovė – teikė teismui bei bankroto administratoriui dokumentus pagal įgaliojimą, ginčijamą sandorį sudarė be direktoriaus parašo, todėl yra taikoma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnio 3 dalyje numatyta nesąžiningumo prezumpcija, taip pat yra taikoma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnio 5 dalyje numatyta nesąžiningumo prezumpcija, nes sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo. Ieškovės nuomone, nagrinėjamoje byloje parduotų baldų eksploatavimo laikotarpis turėtų būti vertinamas kaip pakankamai ilgas, kuriam praėjus restitucijos natūra (grąžinant baldus) taikymas neatitiktų restitucijos tikslų. Pažymima, kad atsakovė pati nustatė ilgalaikio turto nusidėvėjimo laikotarpį, remiantis kuriuo, nuo ginčijamo sandorio sudarymo dienos iki ieškinio pateikimo teismui dienos baldų vertė sumažėjo 2 946,92 Eur.