Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. S. (A. S. ) ir S. V. (S. V. ) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d., 260 str. 3 d., pritaikius BK 54 str. 3 d., laisvės atėmimu 5 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose;

S. V. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d., 260 str. 3 d., pritaikius BK 54 str. 3 d., laisvės atėmimu 6 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. S. ir S. V. nuteisti už tai, kad iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe Zarasų rajone, Turmanto seniūnijoje, Gilinės kaime, 2005 m. rugsėjo 19 d., apie 15.20 val., pasikėsino neteisėtai įgyti labai didelį kiekį – 2792 g narkotinių medžiagų – kanapių ir jų dalių, tačiau nusikaltimo neužbaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios.

Apelianto manymu, teismas be pagrindo besąlygiškai patikėjo liudytojų O. R. ir V. S. parodymais. Šie liudytojai teigė, kad kanapes skynė abu nuteistieji, tačiau filmuotoje medžiagoje yra užfiksuotas tik vienas S. V. . Tai rodo, kad jo įvykio vietoje nebuvo ir jis kanapių neskynė. Taip pat neteisingi yra minėtų liudytojų parodymai, kad jie nematė krepšių su obuoliais. Įvykio vietos apžiūros protokole yra užfiksuotas sodas, tačiau jis nebuvo apžiūrėtas, todėl liudytojai ir nematė krepšių su obuoliais. Apeliantas mano, kad byloje nėra jo kaltės įrodymų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantai nuteistieji A. S. ir S. V. bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. S. ir S. V. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliantas nuteistasis A. S. prašo nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jį išteisinti. Apeliantas nuteistasis S. V. prašo nustatyti tiesą byloje ir priimti teisingą sprendimą. Nors nuteistasis S. V. savo apeliaciniame skunde konkretaus prašymo nesuformulavo, tačiau iš jo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis ginčija savo kaltę ir nesutinka su jam paskirta bausme.

Visi apeliantų prašymai atmestini.

Vilniaus apygardos teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, vertindamas surinktus įrodymus BPK reikalavimų nepažeidė. Teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindė byloje esančiu įrodymų visetu, nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Ikiteisminio tyrimo surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais nustatyta, kad A. S. ir S. V., iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, pasikėsino neteisėtai įgyti labai didelį kiekį – 2792 g narkotinių medžiagų – kanapių ir jų dalių, tačiau nusikaltimo neužbaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios. Šios aplinkybės įrodytos iš dalies pačių nuteistųjų A. S. ir S. V. parodymais, liudytojų V. S. ir O. R. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, specialisto išvada ir kitais byloje surinktais ir nuosprendyje išanalizuotais įrodymais.

Abu apeliantai neneigia 2005 m. rugsėjo 19 d. buvę įvykio vietoje – Gilinės kaime, Zarasų rajone, tačiau tvirtina, kad jie ten nuvyko ne skinti kanapių, o rinkti obuolių. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai atmetė šią apeliantų versiją, pagrįstai nurodydamas, kad nuteistųjų parodymai apie šias aplinkybes buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. Nuteistasis S. V. pirmoje apklausoje teigė iš viso tą dieną nebuvęs Gilinės kaime ir nebendravęs su A. S., vėliau kaltę pripažino iš dalies. Nuteistasis A. S. pradžioje pripažino nupjovęs apie 1 kg kanapių, po to teigė, kad rinko obuolius ir nematė, ką veikia S. V. . Nuteistieji pirmosios instancijos teisme savo parodymų nenuoseklumo iš esmės paaiškinti negalėjo. Tuo tarpu liudytojai O. R. ir V. S. davė nuoseklius ir vienodus parodymus. Liudytojai parodė, kad jie, būdami pasienio policijos pareigūnai ir turėdami operatyvinę informaciją, kad Zarasų rajone, Gilinės kaime, yra auginamos kanapės, kurias ketinama pasisavinti, nuvyko į įvykio vietą. Jiems būnant įvykio vietoje ir stebint aplinką, dviračiais atvažiavo du vyriškiai, kurie, palikę prie sodybos dviračius, nuėjo į kanapių lauką ir pradėjo jas skinti. Visą tą laiką liudytojai stebėjo bei filmavo, kaip vyriškiai skynė kanapes. Įvykio vietoje buvo sulaikytas A. S. , o vėliau ir S. V. , kuriam iš įvykio vietos pavyko pabėgti. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad vietoje, kur auga kanapės, buvo rasta ir rusvos spalvos kuprinė, pripildyta šviežiai nupjautų kanapių, o netoli kuprinės į krūvą buvo sumestos kanapės su stiebais (t. 1, b. l. 6-8). Specialisto išvadoje konstatuota, kad ant įvykio vietoje surastos kuprinės ir ant A. S. striukės rasti dviejų tipų bendro grupinio priklausomumo pluoštai (t. 1, b. l. 28-31). Byloje nėra duomenų, kad nuteistųjų sulaikymo metu įvykio vietoje būtų buvę kiti asmenys, išskyrus A. S. ir S. V. , taip pat nėra duomenų, jog paimtos kanapės buvo nupjautos anksčiau ar kitų asmenų. Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog 2005 m. rugsėjo 19 d. A. S. ir S. V. dviračiais nuvyko į Gilinės kaimą, prie S. V. priklausančios sodybos, ketindami prisiskinti ten augančių kanapių ir jas skynė. Kadangi nustatyta, kad įvykio metu nuteistieji buvo stebimi pareigūnų ir išsigabenti nuskintas kanapes, jomis disponuoti ir naudotis jie negalėjo, A. S. ir S. V. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 22 str. 1 d., 260 str. 3 d. kaip pasikėsinimas įgyti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų.

Apeliantas nuteistasis A. S. nurodo, kad teismas be pagrindo patikėjo liudytojų O. R. ir V. S. parodymais apie tai, kad nebuvo krepšių su obuoliais. Nurodo, kad sodas, kur buvo obuoliai, net nebuvo apžiūrėtas.

Iš bylos duomenų matyti, kad apžiūrint įvykio vietą surinktų obuolių rasta nebuvo. Liudytojai O. R. ir V. S. nuosekliai parodė, kad jie A. S. ir S. V. stebėjo ir filmavo nuo pat jų atvykimo į sodybą momento ir kategoriškai tvirtino, kad nei vienas iš nuteistųjų į sodą nebuvo nuėjęs (t. 3, b. l. 29; 32). Taip pat liudytojas V. S. pažymėjo, kad jie gerai matė, kad nuteistieji nėjo į sodą, nes sodas nuo jų stebėjimo vietos buvo arčiau nei kanapių laukas (t. 3, b. l. 32). Netikėti šiais liudytojų parodymais nėra pagrindo.

Apeliantas nuteistasis S. V. , neigdamas savo kaltę, nurodo, kad jis buvo ,,pakištas“ arba kad tokiu būdu suvaržomos rusakalbių teisės. Šie nuteistojo teiginiai yra deklaratyvūs. Apeliantas nepateikė jokių jo teiginius patvirtinančių duomenų, todėl teismas nesvarsto abstrakčių ir niekuo nepatvirtintų apelianto argumentų.

Apeliantas nuteistasis S. V. taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai buvo iškraipyti, todėl jis vėliau nepasirašinėjo po apklausų protokolais.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus tiek ikiteisminio tyrimo tyrėjai (t. 1, b. l. 96, 97), tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1, b. l. 103-104), po šiais apklausos protokolais pasirašė bei savo ranka padarė įrašus, kad protokolai jam išversti ir remiantis jo žodžiais užrašyti teisingai. Vėliau nuteistasis S. V., apklaustas papildomai kaip įtariamasis, pareiškė, kad nenori duoti parodymų ir pasirašyti atsisakė, tačiau savo atsisakymo motyvo, kad neva jo parodymai buvo iškraipyti, nenurodė (t. 1, b. l. 107). Be to, pažymėtina, kad duoti parodymus yra įtariamojo teisė, bet ne pareiga, nes parodymų davimas ar atsisakymas juos duoti yra įtariamojo gynybos priemonė. Teismas gi vertino byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetą.

Apeliantas nuteistasis S. V. nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jį gynęs advokatas nereagavo į jo prieštaravimus dėl neva tai iškraipomų jo parodymų. Pagal bylos duomenis nėra pagrindo teigti, kad apelianto gynėjas neatliko savo pareigų. Be to, nuteistasis turėjo teisę atsisakyti nuo jį gynusio advokato, tačiau tokio atsisakymo nepareiškė.

Be to, apeliantas S. V. mano, kad jam paskirta per griežta bausmė.

Kolegijos nuomone, apeliantui paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Teismas, skirdamas apeliantui bausmę, BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į apelianto padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, nusikalstamos veikos stadiją, asmenybę apibūdinančius duomenis. S. V. pasikėsino padaryti labai sunkų nusikaltimą, tačiau jo nebaigė – nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Taip pat atsižvelgta į tai, kad nėra apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – jis nusikalto veikdamas bendrininkų grupe. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas minėtas aplinkybes, taip pat į tai, kad BK 260 str. sankcija numato labai griežtą laisvės atėmimo bausmę (laisvės atėmimą nuo 10 iki 15 metų), vadovaudamasis teisingumo principu bei bausmės paskirtimi, nuteistajam paskyrė švelnesnę bausmę negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė. Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Kolegijos nuomone, nuteistajam S. V. paskirta bausmė nėra per griežta ir dar labiau ją švelninti nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas pagrindo panaikinti nuosprendį nenustatė, todėl nuteistųjų A. S. ir S. V. apeliaciniai skundai atmetami ir nuosprendis nenaikinamas.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistųjų A. S. (A. S. ) ir S. V. (S. V. ) apeliacinius skundus atmesti.