- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-29
- Bylos Nr.
- P-556-63-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Romanas Klišauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pažeidėjas
- Lietuvos Respublikos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, institucijos priėmusios sprendimą iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą, prašymą atnaujinti procesą A. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus prokuroras 2005 m. balandžio 22 d. nutarimu iškėlė dienraščio „Respublika“, leidžiamo rusų kalba vyriausiajam redaktoriui A. K. administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 214¹² straipsnio 1 dalį dėl spaudinių, t. y. dienraščio „Respublika“, leidžiamo rusų kalba 2004 m. vasario 23 d. Nr. 35 (2091), 2004 m. kovo 4 d. Nr. 43 (2099) ir 2004 m. kovo 5 d. Nr. 44 (2100) propaguojančių nacionalinę, rasinę ir religinę nesantaiką, gaminimo ir platinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2005 m. gegužės 24 d. nutarimu A. K. nubaudė už ATPK 214¹² straipsnio l dalyje numatyto teisės pažeidimo padarymą 1000 litų bauda. Teismas nustatė, kad A. K. laikotarpiu nuo 2004 m. vasario 23 d. iki 2004 m. kovo 5 d. būdamas dienraščio „Respublika“, leidžiamo rusų kalba, redaktorius, pasirašė spausdinimui ir leidybai 2004 m. vasario 23 d., 2004 m. kovo 4 d. bei 2004 m. kovo 5 d. dienraščių numerius ir publikavo juose į rusų kalbą išverstus V. T. straipsnius („Kas valdo pasaulį? (1)“; „Išgyventi Lietuvoje (2, 3)“), paantraštinius teiginius ir R. V. sukurtą iliustraciją. Teismas konstatavo, kad A. K. kaltė padarius ATPK 214¹² straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą įrodyta administracinėje byloje surinkta medžiaga - specialistų komisijos 2004 m. liepos 15 d. išvada apie tai, kad straipsnio „Kas valdo pasaulį? (1)“ antraštėje, paantraštiniuose teiginiuose bei greta esančioje karikatūroje skatinama neapykanta žydų tautybės asmenims, iš jų tyčiojamasi, jie niekinami dėl savo kilmės ir tikėjimo; straipsnio „Išgyventi Lietuvoje (2)“ antraštėse neapykanta žydams skatinama, darant užuominą, jog susidorojimo iniciatoriai - žydai, įžvelgiamas neapykantos žydams skatinimas ir kurstymas juos diskriminuoti, straipsnio „Išgyventi Lietuvoje (3)“ tekste įžvelgiamas neapykantos žydams skatinimas ir kurstymas juos diskriminuoti. Bylos nagrinėjimo metu buvo nepaneigta Generalinio prokuroro pavaduotojo 2005 m. balandžio 15 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą A. K. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos padaryta išvada, jog V. T. tekstai, jų antraštės, paantraštės ir teiginiai yra autoriaus subjektyvaus asmeninio vertinimo mintys, klausiamojo, retorinio pobūdžio teiginiai, nereiškiantys jų neginčijamumo, nekvestionavimo, kad jie skirti ne pasityčioti, paniekinti ar kurstyti diskriminuoti žydus, o netiesiogiai, netradicine forma provokuoja diskusijas visuomenėje apie korupcijos apraiškas ir įsišaknijimą Lietuvoje. Tačiau teismas pažymėjo, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo (galiojusio iki 2004 m. gegužės 1 d.) 2 straipsnio 18 punktą nuomonė yra visuomenės informavimo priemonėse skelbiami požiūriai, mintys, vertinimai bei pastabos apie reiškinius ar įvykius, nuomonės neprivaloma įrodyti, bet ji turi remtis faktais ir būti reiškiama etiškai. Teismas nustatė, kad dienraščių „Respublika“ rusų kalba, išleistų 2004 m. vasario 23 d., 2004 m. kovo 4 d., 2004 m. kovo 5 d. vyriausiasis redaktorius buvo A. K., todėl jis kaip dienraščio redaktorius, remiantis Visuomenės informavimo įstatymo (galiojusio iki 2004 m. gegužės 1 d.) 23 straipsnio 7 dalimi yra atsakingas už leidžiamo dienraščio turinį. A. K. turėjo pareigą vertinti spausdinamų straipsnių turinį, jų atitikimą Visuomenės informavimo įstatyme nustatytiems reikalavimams viešosios informacijos aspektu, numanydamas, kad gali kilti žalingos pasekmės. Jis šios pareigos neįvykdė, todėl, teismo nuomone, dėl neatsargumo padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 214¹² straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgęs į A. K. kaltės formą, teismas nutarė skirti jam minimalią numatytą nuobaudą.
II.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens A. K. apeliacinį skundą, 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimu panaikino Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. gegužės 24 d. nutarimą ir nutraukė A. K. administracinio teisės pažeidimo bylą.
Teismas nustatė, kad 2005 m. balandžio 22 d. prokuroro nutarimu iškelta administracinė byla, o baudžiamojoje byloje prokuroro 2005 m. balandžio 15 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas A. K. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir Baudžiamasis kodeksas, BK) 170 straipsnio 1 dalyje padarymo nutrauktas, paaiškėjus, kad nebuvo padaryta veika, kuria jis įtariamas. Teismas nurodė, kad palyginus ATPK 214¹² straipsnio l dalį ir Baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 1 dalį akivaizdu, kad šiomis teisės normomis yra draudžiama panaši veika. Teisėjų kolegija, palyginusi baudžiamosios bylos medžiagoje esančių dokumentų turinį nustatė, kad juose aprašyta nusikalstama veika ir administracinio teisės pažeidimo esmė iš esmės yra identiškos. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, sudarė pagrindą teismui patikrinti, ar šioje byloje nebuvo pažeistas teisės principas, kad niekas negali būti persekiojamas ir baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą, už kurio padarymą jis jau buvo nubaustas pagal įstatymą, arba išteisintas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad taisyklė non bis in idem (asmuo už tą patį nusikaltimą negali būti dukart baudžiamas) yra bendrasis teisės principas, kuris yra išreikštas įvairiuose teisės šaltiniuose, iš kurių šiai bylai reikšmingiausi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, nustatanti, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą, ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK, Konvencija) Septintojo protokolo 4 straipsnio 1 dalis. Teismas spręsdamas dėl šio teisės principo taikymo šioje byloje atsižvelgė į Konvencijos taikymo praktiką ir ypatingai į non bis in idem principo aiškinimo taisykles paskelbtas Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas panašią ir su šia byla susijusią administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. N3-1603/2005 konstatavo, kad gramatinis ir loginis ATPK 214¹² straipsnio l dalies ir BK 170 straipsnio 1 dalies teisės normų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad šios teisės normos numato administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už veikas, kurių kai kurie esminiai požymiai sutampa. Tai, kad teisės normų redakcijos gramatine konstrukcija iš dalies skiriasi, kad iš dalies nesutampa priešiškumo asmenims dėl seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, tikėjimo skatinimo būdai, neturi reikšmės Konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnio šioje byloje taikymui, kurio vienas iš pagrindinių tikslų yra suteikti asmeniui teisinio tikrumo garantijas, kad jis nebus pakartotinai persekiojamas baudžiamąja tvarka (Konvencijos taikymo prasme) dėl vienos aiškiai išreikštos veikos, kuri teisinio kvalifikavimo metu dirbtinai suskaidoma į dvi, pakeičiant kai kuriuos kvalifikuojančius požymius. Tiek baudžiamoji byla, tiek administracinė byla buvo iškeltos dėl to paties pažeidimo fakto – t. y. 2004 m. vasario 23 d., 2004 m. kovo 4 d., 2004 m. kovo 5 d. dienraštyje „Respublika“ publikuotų tų pačių straipsnių. Tiek baudžiamojoje byloje, tiek administracinėje byloje A. K. yra kaltinamas iš esmės vienodų veiksmų padarymu, kurie pranešime apie įtarimą padarius nusikalstamą ir nutarime iškelti administracinę bylą dažnai sutampa pažodžiui.
Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad baudžiamoje byloje – t. y. viename prokuroro nutarimu jau užbaigtame baudžiamajame procese – A. K. atžvilgiu yra konstatuota visa eilė aplinkybių turinčių esminę reikšmę antrame procese dėl to paties pažeidimo fakto - t. y. konstatuota, kad atlikus tyrimo veiksmus nėra gauta duomenų, kad V. T. (straipsnių autorius) sąmoningai veikė, siekė ir norėjo tyčiotis iš žydų tautinės bei netradicinės seksualinės orientacijos (gėjų) žmonių grupių, joms priskiriamų atskirų asmenų, niekinti juos, skatinti neapykantą jiems ar kurstyti juos diskriminuoti dėl jų priklausymo šioms grupėms; nėra gauta duomenų, kad V. T. veiksmai buvo tyčiniai; V. T. publikacijose reiškiama subjektyvi, asmeninį autoriaus požiūrį į kai kuriuos faktus <...> atspindinti nuomonė, sąlygota jo asmeninės patirties, subjektyvių vertinimų, išgyvenimų; V. T. tekstai, jų antraštės, paantraštės ir teiginiai yra autoriaus subjektyvaus asmeninio vertinimo mintys, klausiamojo, retorinio pobūdžio teiginiai, nereiškiantys jų neginčijamumo <...>, jie skirti ne pasityčioti, paniekinti ar kurstyti diskriminuoti žydus ir gėjus, o netiesiogiai, netradicine forma provokuoja diskusijas visuomenėje apie korupcijos apraiškas ir įsišaknijimą Lietuvoje. Atsižvelgdama į tai, kaip valstybės institucijos įvertino straipsnių autoriaus V. T. veiksmus, teisėjų kolegija pažymėjo, kad nėra protinga reikalauti, kad eilinis žmogus - dienraščio redaktorius - vertintų autoriaus veiksmus priešingai - t. y. kaip tyčinį propagavimą nacionalinės, rasinės ar religinės nesantaikos, ir suvoktų, kad jis prisidėdamas prie straipsnių spausdinimo savo veiksmais padaro pažeidimą numatytą ATPK 214¹² straipsnio l dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ATPK 214¹² straipsnio l dalyje nurodytas pažeidimas gali būti padaromas neatsargia kaltės forma. Pasak apeliacinės instancijos teismo, iš ATPK 214¹² straipsnio l dalies dispozicijos seka, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia, ir ji turi būti byloje įrodyta.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi byloje esančiais įrodymais, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje vykdomas pakartotinis A. K. baudžiamasis (Konvencijos taikymo prasme) persekiojimas dėl to paties pažeidimo fakto, iš esmės identiškai kaip jau pasibaigusiame baudžiamajame procese formuluojant kaltinimus, o jo veikos teisinė kvalifikacija abiejuose procesuose sutampa esminiais atskirų teisės pažeidimų sudėčių elementais. Pasibaigusiame baudžiamajame procese atsakomybėn traukiamam asmeniui jau palankiai konstatuota visa eilė administracinio teisės pažeidimo byloje nustatinėtinų aplinkybių. Teismas atsižvelgdamas į šias aplinkybes padarė išvadą, kad 2005 m. balandžio 15 d. prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą A. K. atžvilgiu daro administracinio teisės pažeidimo procesą šioje byloje negalimu. Kadangi administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo teisme metu prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą A. K. atžvilgiu nebuvo panaikintas, teismas nubausdamas apeliantą pažeidė non bis in idem principą draudžiantį antrą kartą vykdyti persekiojimą už vieną ir tą patį teisės pažeidimą. Todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija skundžiamą teismo nutarimą panaikino ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė.
III.
2005 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje. Prašymas grindžiamas šiais pagrindais: a) byloje yra akivaizdūs įrodymai, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos neteisėto nutarimo priėmimui (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), b) būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.). Nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą pareiškėjas grindžia šiais argumentais:
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime padarė esminį administracinės teisės normų pažeidimą. Klaidingai interpretuodama baudžiamosios, administracinės teisės bei tarptautinės teisės akto – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos normas, teisėjų kolegija padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, kurios turėjo įtakos priimant neteisėtą teismo nutarimą šioje administracinėje byloje.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutarimo konstatuojamoje dalyje, lygindamas ATPK 214¹² straipsnio 1 dalyje ir BK 170 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisės normas bei remdamasis gramatiniu ir loginiu teisės normų aiškinimu padarė nepagrįstą išvadą, kad jomis yra draudžiama panaši veika, kurios esminiai požymiai iš esmė sutampa. Darydamas tokią išvadą, teismas rėmėsi objektyviais motyvais nepagrįstu vertinimu, kad pagal 2005 m. kovo 23 d. pranešimo apie įtarimą A. K. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 170 straipsnio 1 dalyje, ir prokuroro 2005 m. balandžio 22 d. nutarimo iškelti šiam asmeniui administracinio teisės pažeidimo bylą A. K. turinį šiuose procesiniuose dokumentuose aprašyta nusikalstama veika ir administracinio teisės pažeidimo esmė iš esmės yra identiškos. Pareiškėjas atkreipia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo dėmesį, kad vienas esminių šių teisės pažeidimų objektyviosios pusės skirtumų yra tas, kad BK 170 straipsnio 1 dalyje nėra išreikštas nusikalstamos veikos dalykas, tačiau jis ir nėra esminis elementas baudžiamajai atsakomybei pagal šią normą atsirasti. Tuo tarpu esminiu ATPK 214¹² straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo objektyviosios pusės elementu yra būtent šio pažeidimo dalykas (informavimo produkcija, spaudiniai, propaguojantys nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką), be kurio subjekto veiksmai negali užtraukti jam administracinės atsakomybės. Pareiškėjas nurodė, kad dalyko buvimas A. K. administracinio teisės pažeidimo byloje yra įrodytas objektyviais duomenimis ir patvirtintas apylinkės teismo nutarimu.
Pareiškėjas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasirėmė ankstesne savo praktika (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. N3-1603/2005) ir padarė esminį materialinės teisės pažeidimą taikydamas ir aiškindamas ATPK 214¹² straipsnio 1 dalies ir BK 170 straipsnio dalies normas, todėl nepagrįstai ir neteisingai minėtas normas įvertino kaip sutampančias pagal esminius sudėčių elementus teisės pažeidimus, o tai davė pagrindą teismui juos laikyti vienu ir tuo pačiu teisės pažeidimu. Toks netinkamas teismo įvertinimas yra laikytinas esminiu materialinės (baudžiamosios ir administracinės) teisės normų pažeidimu, padarytu jas taikant, kuris turėjo esminę įtaką galutiniam teismo sprendimui šioje byloje.
2. Asmens nubaudimas ar jo persekiojimas yra draudžiami Konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnio taikymo prasme tik tuomet, kai už teisės pažeidimą asmuo buvo nubaustas arba baudžiamasis procesas jo atžvilgiu buvo pabaigtas galutiniu sprendimu. 2005 m. balandžio 15 d. prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą A. K. atžvilgiu negali būti vertinamas kaip galutinis procesinis sprendimas. Galutinis procesinis sprendimas A. K. atžvilgiu baudžiamojoje byloje galėjo būti tik apylinkės teismo nutartis dėl minėto prokuroro nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo arba teismo nuosprendis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, neteisingai interpretuodama ir vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, netinkamai aiškino ir pritaikė Konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsnio 1 dalies normas ir tai galėjo nulemti nepagrįsto ir neteisingo nutarimo A. K. administracinėje byloje priėmimą.
3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija priimtame nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje kai kurias faktines ir teisines bylos aplinkybes vertina priešingai nei ankstesnėje praktikoje ir taip formuoja nevienodą administracinių bylų nagrinėjimo praktiką. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 1 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. N12-537/2005, matyti, kad pastarojoje byloje padarytomis teismo išvadomis teismas vadovavosi priimdamas nutarimą ir V. T. administracinėje byloje Nr. N3-1603/2005, kuri yra tiesiogiai susijusi su A. K. administracinio teisės pažeidimo byla. Minėtoje byloje Nr. N12-537/2005 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad nutraukus ikiteisminį tyrimą baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka yra galimas asmens patraukimas administracinėn atsakomybėn, tačiau tik tuo atveju, kai nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių nebuvimo, gali būti konstatuota, jog veikoje, dėl kurios ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, yra administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Pareiškėjas akcentavo, jog minėtos teismo išvados atitinka ATPK 9 straipsnio 2 dalies nuostatas ir neprieštarauja Konvencijos Septintojo protokolo 4 straipsniui, o prokuroras, nutraukęs A. K. atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl nepadarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 1 dalyje, ir nustatęs jo veiksmuose ATPK 214¹² straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo požymius bei iškėlęs administracinio teisės pažeidimo bylą, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Remiantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Pagal ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatas, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduotas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Pareiškėjui Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai apie prašyme nurodomų pagrindų buvimą tapo žinoma Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus ginčijamą nutarimą, t. y. 2005 m. rugsėjo 19 d. Prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduotas 2005 m. gruodžio 13 d., taigi įstatymo nustatyto termino kreiptis su prašymu dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas nepraleido.
Savo prašymą pareiškėjas grindžia dviem proceso atnaujinimo pagrindais, nurodytais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje: 1) kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.); 2) kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.). Teisėjų kolegija pasisakys atskirai dėl kiekvieno iš pareiškėjo nurodytų pagrindų.
Dėl esminio materialinės teisės normų pažeidimo (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.)
Teisėjų kolegija pažymi, kad išnagrinėjus bylą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinio teisės pažeidimo bylos procesas yra laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas įsiteisėja nuo priėmimo momento, yra galutinis, neskundžiamas ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (ABTĮ 145 str., 14 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas užbaigtoje administracinio teisės pažeidimo byloje yra išimtinė galimybė, suteikiama tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis, arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais. Kadangi įsiteisėjus teismo sprendimui procesas administracinio teisės pažeidimo byloje laikomas baigtu, ABTĮ nenumato galimybės vien tik siekiant dar kartą ištirti bei įvertinti bylos įrodymus ar proceso šalių argumentus, nagrinėtus pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme, atnaujinti procesą. Todėl proceso atnaujinimo klausimą sprendžianti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl tų pareiškėjo argumentų, kurių pripažinimas galėtų lemti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime yra padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą nutarimą. Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Priešingai, vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Be to, proceso atnaujinimas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą galimas tik jei esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Todėl nustačius, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodomi pažeidimai negalėjo turėti įtakos bylos išsprendimo rezultatui, procesas negali būti atnaujinamas.
Pareiškėjas esminį materialinės teisės normų pažeidimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.) iš esmės grindžia dviem argumentais:
- ATPK 214¹² straipsnyje ir BK 170 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų skirtumais;
- netinkamu prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą pobūdžio vertinimu.
Prokuroro 2005 m. balandžio 15 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas A. K. atžvilgiu nutrauktas ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjus, kad nebuvo padaryta veika, kuria jis buvo įtariamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime padaryta išvada, kad viename prokuroro nutarimu jau užbaigtame baudžiamajame procese – A. K. atžvilgiu yra konstatuota visa eilė aplinkybių turinčių esminę reikšmę antrame procese dėl to paties pažeidimo fakto - t. y. konstatuota, kad atlikus tyrimo veiksmus nėra gauta duomenų, kad V. T. (straipsnių autorius) sąmoningai veikė, siekė ir norėjo tyčiotis iš žydų tautinės bei netradicinės seksualinės orientacijos (gėjų) žmonių grupių, joms priskiriamų atskirų asmenų, niekinti juos, skatinti neapykantą jiems ar kurstyti juos diskriminuoti dėl jų priklausymo šioms grupėms; nėra gauta duomenų, kad V. T. veiksmai buvo tyčiniai; V. T. publikacijose reiškiama subjektyvi, asmeninį autoriaus požiūrį į kai kuriuos faktus atspindinti nuomonė, sąlygota jo asmeninės patirties, subjektyvių vertinimų, išgyvenimų; V. T. tekstai, jų antraštės, paantraštės ir teiginiai yra autoriaus subjektyvaus asmeninio vertinimo mintys, klausiamojo, retorinio pobūdžio teiginiai, nereiškiantys jų neginčijamumo, jie skirti ne pasityčioti, paniekinti ar kurstyti diskriminuoti žydus ir gėjus, o netiesiogiai, netradicine forma provokuoja diskusijas visuomenėje apie korupcijos apraiškas ir įsišaknijimą Lietuvoje. Atsižvelgdama į tai, kaip valstybės institucijos įvertino straipsnių autoriaus V. T. veiksmus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime pažymėjo, kad nėra protinga reikalauti, kad eilinis žmogus - dienraščio redaktorius - vertintų autoriaus veiksmus priešingai, t. y. kaip tyčinį propagavimą nacionalinės, rasinės ar religinės nesantaikos, ir suvoktų, kad jis prisidėdamas prie straipsnių spausdinimo savo veiksmais padaro pažeidimą numatytą ATPK 214¹² straipsnio l dalyje. Be to, Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime pabrėžta, kad ATPK 214¹² straipsnio l dalyje nurodytas pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia.
Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byla A. K. atžvilgiu nutraukta nenustačius jo tyčios ATPK 214¹² straipsnio l dalyje nurodyto pažeidimo padarymu, kuri yra būtinas ATPK 214¹² straipsnio l dalyje nurodyto pažeidimo sudėties elementas. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime konstatuota, kad administracinio teisės pažeidimo byloje vykdomas pakartotinis A. K. baudžiamasis (Konvencijos taikymo prasme) persekiojimas dėl to paties pažeidimo fakto, iš esmės identiškai kaip jau pasibaigusiame baudžiamajame procese formuluojant kaltinimus, o jo veikos teisinė kvalifikacija abiejuose procesuose sutampa esminiais atskirų teisės pažeidimų sudėčių elementais.
Pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodomi argumentai, susiję su ATPK 214¹² straipsnyje ir BK 170 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų skirtumais. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas A. Kalantos atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė ne vien dėl non bis in idem principo pažeidimo, bet ir nenustatęs A. K. veikoje subjektyviojo elemento – tyčios dėl ATPK 214¹² straipsnio l dalyje nurodyto pažeidimo. Argumentai, galintys paneigti pastarąją Vyriausiojo administracinio teismo išvadą, pareiškime dėl proceso atnaujinimo nėra nurodomi. Todėl net ir padarius išvadą, kad A. K. galėjo būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal 214¹² straipsnio l dalį, tai nepaneigtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimo konstatavimo, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veikoje nebuvo administracinio teisės pažeidimo sudėties. Taigi pareiškėjo nurodomas galimas materialinės teisės normų pažeidimas negalėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutarimą, o tai yra būtina sąlyga atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
Atsižvelgiant į tai, kad 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimu administracinė byla A. K. atžvilgiu nutraukta nenustačius tyčios jo veikoje, o pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą argumentai yra susiję su galimu materialinės teisės normų pažeidimu aiškinant ATPK 214¹² ir BK 170 straipsnių santykį, atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atsisakytina.
Dėl būtinumo užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.)
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pareiškėjas grindžia tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos administracinėje byloje Nr. N12-537/2005. Šioje nutartyje nurodyta, kad nutraukus ikiteisminį tyrimą BPK nustatyta tvarka yra galimas asmens patraukimas administracinėn atsakomybėn, tačiau tik tuo atveju, kai nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių nebuvimo, gali būti konstatuota, jog veikoje, dėl kurios ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, yra administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Pareiškėjo teigimu, prokuroras, nutraukęs A. K. atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl nepadarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 1 dalyje, ir nustatęs jo veiksmuose ATPK 214¹² straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo požymius bei iškėlęs administracinio teisės pažeidimo bylą, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P17 – 52/2006 pabrėžta, kad sprendžiant dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu reikia įvertinti galimai skirtingo teisės aiškinimo įtaką teisingo sprendimo byloje priėmimui. Iš esmės teisingas teismo sprendimas neturi būti naikinamas vien formaliais pagrindais. Tai ypač pasakytina apie proceso atnaujinimo institutą, esantį išimtine teisėtumo administraciniuose teisiniuose santykiuose užtikrinimo forma. Todėl procesas siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.
Pareiškėjo nurodomas nukrypimas nuo administracinėje byloje Nr. N12-537/2005 suformuotos teismų praktikos Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimu pasireiškia galimai netinkamu asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn vertinimu, po to, kai jo atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas. Bylą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija šioje nutartyje jau yra konstatavusi, kad administracinio teisės pažeidimo byla A. K. atžvilgiu nutraukta nenustačius jo veikoje kaltės ATPK 214¹² straipsnio l dalyje nurodyto pažeidimo padarymu. Pagal ATPK 250 straipsnio 1 punktą administracinio teisės pažeidimo bylos teisena turi būti nutraukta kai nėra administracinio teisės pažeidimo sudėties. Taigi nepriklausomai nuo to, ar A. K. patraukimas administracinėn atsakomybėn būtų susijęs su non bis in idem principo pažeidimu, ar nebūtų, tai neturėtų įtakos administracinio teisės pažeidimo bylos išsprendimo rezultatui.
Procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu atnaujinti atsisakytina.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pareiškėjo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prašymo atnaujinti procesą A. K. administracinio teisės pažeidimo, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimu, netenkinti.
Nutartis neskundžiama.