Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-03-15 · Administracinė byla Nr. I1-1496-809/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2021-03-15Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2022-04-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-03-15
Bylos Nr.
I1-1496-809/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04113-2020-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.)
Pareiškėjas
D. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataiso namų (buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas)
Kategorijos
Administracinė byla Nr. 1I-1496-809/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04113-2020-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) 10 000 Eur žalos atlyginimą.

Nurodo, kad žalą patyrė kalėdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), laikotarpiu nuo 2016 m. sausio mėn. iki 2019 m. vasario mėn. Nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo kalinamas pažeidžiant ploto vienam asmeniui reikalavimus. Dėl per mažo ploto kameroje trūko vietos judėti.

Žemesnės instancijos teismas

Laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo mėn. iki 2019 m. vasario mėn. pareiškėjas dalyvavo kultūrinio bei meninio ugdymo programoje. Programos metu buvo intensyviai dirbami medžio apdirbimo ir kiti darbai. Darbai vyko vienoje rakinamoje patalpoje, kurios plotas apie 20 kv. m. Patalpa buvo apstatyta įvairiomis medžio apdirbimo staklėmis, kitu inventoriumi, darbui reikalingomis medžiagomis, jau pagaminta produkcija. Kartu su pareiškėju patalpoje nuolat dirbo 6 asmenys, todėl trūko vietos judėti. Šioje patalpoje buvo atviras sanitarinis mazgas. Juo reikėjo naudotis 5 žmonių akivaizdoje.

Laikotarpiu nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2019 m. rugsėjo mėn. buvo laikomas kameroje Nr. 68 kartu su kitu nuteistuoju. Šioje kameroje sanitarinis mazgas nuo gyvenamojo ploto buvo atskirtas tik 1,5 m. aukščio sienele, todėl buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą pasinaudoti sanitariniu mazgu. Pareiškėjas buvo stebimas ne tik kartu su juo vienoje kameroje kalinčio kito asmens, tačiau ir Lukiškių TI-K pareigūnų. Pažymi, kad analogiškai buvo pažeidžiamas privatumas ir naudojantis dušu, kadangi įėjimo į dušą duryse yra įrengtas stebėjimo langelis, per kurį stebimi besiprausiantys duše asmenys. Dėl to pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, pažeminimą, gėdos jausmą. Patirtus nepatogumus prašė atlyginti priteisiant žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus pataisos namai atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Dėl dalies reikalavimo prašė taikyti ieškinio senatį.

Pateikė duomenis apie gyvenamųjų kamerų, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, plotą bei nurodė, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, visą ginčo laikotarpį gyvenamojo ploto reikalavimas nebuvo pažeistas. Paaiškina, kad pareiškėjo teiginiai, jog minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą, yra nepagrįsti, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė, kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose nėra galimybių įrengti sanitarinio mazgo kabinų, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Nurodo, kad siekiant vykdyti įkalinimo įstaigoje kalinčių asmenų kontrolę, pareigūnai nuolat stebi nuteistuosius per kamerų duryse įrengtas stebėjimo akutes. Stebėjimo akučių įrengimas reglamentuojamas teisės aktais.

Gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai per langus arba įrengtą ventiliacijos sistemą.

Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, turėjo galimybę dalyvauti socialinės reabilacijos programose. Įstatymuose nėra numatyta, kiek laiko per dieną reabilitacijos turi būti skiriamos. Pažymi, kad tokios programos yra pagrįstos savanoriškumo principu. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kuo daugiau laiko praleisti už kameros ribų.

Pareiškėjas 2018 m. sausio 10 d. buvo informuotas apie laisvą darbo vietą įmonėje „Mūsų amatai“, tačiau įvertinus pareiškėjo prašymą buvo atsisakyta leisti pareiškėjui dirbti įmonėje. Nurodo, kad pareiškėjas į administraciją buvo kreipęsis tik dėl jo įdarbinimo. Kamerose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, visuomenės sveikatos saugos kontrolė nebuvo atlikta.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodo, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl to, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo mėn. iki 2019 m. vasario mėn., jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017 ir kt.).

Dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo atkreiptinas dėmesys į EŽTT jurisprudenciją, kurioje pažymėta, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje G. prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A. prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje B. prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo nurodomus nepatogumus, kad jis kalinamas galimai teisės aktų nuostatoms neatitinkančiomis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to patiriama neturtinė žala. Taigi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos teismų praktikoje laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017 ir kt.).

Pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K, laikotarpiu 2014–2019 m., tačiau skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2020 m. gruodžio 9 d., t. y. dėl dalies laikotarpio praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka būtent pareiškėjui. Pažymėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-520-858/2015).

Pareiškėjas nėra pateikęs jokių argumentų, įrodymų, pagrindžiančių priežastis, sutrukdžiusias į teismą dėl savo teisių pažeidimo kreiptis per įstatyme nustatytą terminą.

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės atstovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2020 m. gruodžio 9 d. (skundo teismui išsiuntimo data), ir tai reiškia, kad taikant ieškinio senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2017 m. gruodžio 9 d. iki 2020 m. gruodžio 9 d. (trejų metų laikotarpis). Įvertinus tai, ginčas dėl neturtinės žalos priteisimo, nagrinėjamu atveju, galėtų būti sprendžiamas tik už minėtą laikotarpį, todėl pareiškėjas už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. gruodžio d. 8 neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad į sanitarinį mazgą ir kitus baldus, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr. pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį Nr. A-1511-525/2017 ir kt.). Įvertinus atsakovės atstovo atsiliepime pateiktus duomenis apie pareiškėjo judėjimą, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto normos pagal nacionalinę teisę ir jam teko daugiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo aspektu nenustatytas atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų faktas nei nacionalinės teisės, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos prasme.

Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje įtvirtintas 3,6 kv. m. ploto reikalavimas numatytas tardymo izoliatoriaus ir areštinės gyvenamosiose kamerose. Taigi, ši teisės nuostata reglamentuoja minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus, o ne kitų patalpų, kuriose nuteistieji dirba, leidžia laisvalaikį ar pan. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo mėn. iki 2019 m. vasario mėn., dalyvaudamas kultūrinio bei meninio ugdymo programoje, kiekvieną dieną intensyviai dirbo medžio darbus 20 kv. m. patalpoje kartu su dar penkiais asmenimis, tačiau atsakovės atstovas į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjui nebuvo leista dirbti įmonėje „Mūsų amatai“. Kitų įrodymų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (kiekvieną dieną nuo 8.30 val. iki 17.00 val.) intensyviai dirbo į bylą nėra pateikęs nei pareiškėjas, nei atsakovės atstovas. Kita vertus, kaip nurodė atsakovės atstovas, visos reabilitacijos programos yra pagrįstos savanoriškumo principu, todėl asmuo, dalyvaudamas atitinkamose programose, turi teisę pats nuspręsti dėl jų tęstinumo, atitinkamai ir tuo atveju, jei dalyvavimas programose sukelia tam tikrus nepatogumus.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo užtikrinimo

Ginčo laikotarpiu galiojusių Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustatė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Taisyklės), kurių 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Kaip nurodė atsakovės atstovas, ginčo laikotarpiu gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios visiškai uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Įvertinus šiuos duomenis, darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį, t. y. 437 paras buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara ir kuriose buvo įrengtos užuolaidos. Vadovaujantis suformuota administracinių bylų praktika tokio pobūdžio bylose, darytina išvada, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidė nustatytų reikalavimų, įtvirtintų Taisyklių 14.5 papunktyje, tačiau toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Įrengtos užuolaidos nepaneigia, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrina pareiškėjo privatumo, jam naudojantis sanitariniu mazgu. Ypač įvertinus aplinkybę, kad suimtieji ir nuteistieji nuolat stebimi pro duryse įrengtą stebėjimo akutę ar langelį. Tai, be kita ko, patvirtino ir Vilniaus PN savo atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad EŽTT taip pat ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą buvo konstatuota, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2018, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017 ir kt.). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu asmens privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat ir kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu asmens teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-521-552/2018 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, nors sanitarinio mazgo įrengimas nurodytu laikotarpiu nepažeidė nacionalinės teisės reikalavimų, tačiau pareiškėjo teisė į privatumą nurodytais ginčo laikotarpiais, kai jis buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara ir buvo įrengtos užuolaidos, buvo pažeista. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, viso 437 paras neužtikrinę pareiškėjo privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą.

Dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu

Nors teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau EŽTT jurisprudencijoje yra pasisakyta, kad nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr. pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pateiktas aiškinimas, kad privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas vertinama kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. pvz. 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad pertvarų duše nebuvimas pats savaime nelaikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, tačiau ši aplinkybė vertinama kaip neužtikrinanti visiško asmens privatumo (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu, kuomet pareiškėjas atliko bausmę Lukiškių TI-K, jam nebuvo užtikrintas visiškas privatumas naudojantis dušu.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Atsižvelgus į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimų pobūdį ir jų trukmę, pripažintina, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kadangi privatumo neužtikrinimo sanitariniais įrenginiais pažeidimai truko pakankamai ilgą laiką, todėl neabejotinai sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Nors byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuoti teisės pažeidimai, tačiau Lukiškių TI-K neužtikrinus pareiškėjui teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, padaryti pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys. Byloje nustatyti pažeidimai nebuvo trumpalaikiai ar mažareikšmiai, sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir tik teisės pažeidimo pripažinimo nagrinėjamu atveju nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl patirta neturtinė žala pareiškėjui atlyginama pinigais.

Vertindamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia ne tik į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, bet ir į tai, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas buvo laikomas kameroje vienas. Todėl, įvertinęs tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų mąstą bei jų trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui priteistini 750 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 10 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. B. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų 750 Eur (septyni šimtai penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė