Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2022-01-21 · Civilinė byla Nr. e2YT-1875-1094/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2022-01-21
Bylos Nr.
e2YT-1875-1094/2022
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-10662-2020-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Irena Bielskytė
Pareiškėjas
N. L.
Suinteresuotas asmuo
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Dainius Ambrazaitis
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2YT-1875-1094/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10662-2020-8Procesinio sprendimo kategorija 3.4.5.2 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. sausio 21 d.VilniusVilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Irena Bielskytė
sekretoriaujant Vilmai Aleksandravičiūtei,dalyvaujant pareiškėjos N. L. (N. L.) atstovui advokatui Dainiui Ambrazaičiui,

suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui D. J.,

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos N. L. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėja N. L. prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis J. B. L. (J. B. L.) (taip pat žinomas kaip J. L. (L. L.)), gimęs 1907 m. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Pareiškėja paaiškino, kad juridinę reikšmę turintį faktą būtina nustatyti, nes suinteresuotas asmuo netenkino pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo, nurodęs, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų nepakanka sprendimui dėl pareiškėjos pilietybės atkūrimo priimti.

2. Pareiškėja nurodė, kad pareiškėjos senelis J. B. L. išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. į Pietų Afrikos Respubliką (toliau – ir PAR), kur gimė ir gyvena šio asmens palikuonys, taip pat ir pareiškėja. Šias aplinkybes patvirtina Jungtinės Karalystės nacionaliniame archyve saugomas 1921 m. vasario 21 d. keleivių, vykusių į PAR laivu „Briston“, sąrašas, pareiškėjos seneliui išduotas natūralizacijos liudijimas Nr. 13839, patvirtinantis, kad pareiškėjos senelis atvyko į PAR būdamas Lietuvos piliečiu ir gyveno PAR bei tapo PAR piliečiu, pareiškėjos motinos C. E. L. gimimo liudijimas, patvirtinantis, kad pareiškėjos motina gimė PAR (duomenys neskelbtini), o pareiškėjos motinos tėvas yra gimęs Lietuvoje. Be to, nurodytas aplinkybes patvirtina ir pareiškėjos prosenelei R. L. (pareiškėjos senelio J. B. L. motinai) išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas, kuriame yra nurodyta, kad R. L. gimė Rietave, į pasą įrašyti jos trys vaikai: sūnus M., sūnus N. ir dukra C. B., o taip pat – Jungtinės Karalystės archyve saugomas 1921 m. rugsėjo 8 d. keleivių, vykusių į PAR laivu „Guildford Castle“, sąrašas, kuriame, be kita ko yra įrašyta R. L. ir jos vaikai, nurodyta, kad šie asmenys turi Lietuvos pilietybę, o taip pat – PAR Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) 2018 m. liepos 31 d. pažyma, kuria patvirtinama, kad J. B. L. gimė 1907 m. (duomenys neskelbtini) Raseiniuose, o jo tėvai yra R. L. ir C. E. L. (C. E. L.), abu gimę Lietuvoje, ir kad R. L. ir C. E. L. su savo vaikais J. B. L., M. L., N. L. ir C. B. L. atvyko į PAR dvidešimto amžiaus 3-iajame dešimtmetyje.

3. Pareiškėja kreipėsi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą ir Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl informacijos apie jos senelį pateikimo. Lietuvos valstybės istorijos archyvas informavo pareiškėją, kad Raseinių žydų bendruomenės 1900-1915 m. metrikų saugoti nėra gavęs, todėl negali išduoti pažymos apie pareiškėjos senelį ir jo tėvus. Lietuvos centrinis archyvas informavo pareiškėją, kad dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos senelio gyvenimą Raseiniuose, dokumentų, patvirtinančių jo turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, ir dokumentų, patvirtinančių šio asmens Lietuvos pilietybės netekimą, Lietuvos centriniame archyve nerasta, Lietuvos gyventojų surašymo iki 1940 m. dokumentai į Lietuvos centrinį archyvą saugojimui neperduoti.

Atsiliepimas

4. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) pateiktame atsiliepime su pareiškimu nesutiko.

Žemesnės instancijos teismas

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 15 d. sprendimu pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos N. L., gimusios (duomenys neskelbtini), senelis J. B. L. (taip pat žinomas kaip J. L.), gimęs 1907 m. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

6. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 27 d. nutartimi, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Migracijos departamento kasacinį skundą, 2021 m. spalio 7 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 7 d. nutartyje išaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 2 straipsnio 10 dalį Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas Pilietybės įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka. Teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatyme nustatyta tvarka (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 17 dalis). Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėja, kuri yra PAR pilietė, kaip asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonė (tai patvirtina į bylą pateikti pareiškėjos ir jos motinos gimimo liudijimai ir byloje dėl to nėra ginčo), siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakydama turimos PAR pilietybės.

Žemesnės instancijos teismas

10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad, asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoka įtvirtinta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, nustatant, jog tai – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Taigi, sprendžiant pilietybės atkūrimo, neatsisakant turimos kitos valstybės pilietybės, klausimą, turi būti įvertinti du aspektai, t. y. asmuo ar jo protėvis turi būti išvykęs ar ištremtas iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir asmuo ar jo protėvis turi būti turėję Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Aplinkybės, reikšmingos sprendžiant, ar yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir kartu susijusios su šio asmens palikuonio (nagrinėjamoje byloje – pareiškėjos) teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punktus, 9 straipsnio 2 dalį įgyvendinimu, yra šios: 1) ar asmuo išvyko (buvo ištremtas) iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.; 2) ar asmuo buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę (buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu) pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.; 3) ar pagal iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusį teisinį reglamentavimą šis asmuo nebuvo jos netekęs dėl savo valingų veiksmų (ar neveikimo) iki 1940 m. birželio 15 d.

11. Nagrinėjamoje byloje aktualu, ar pagal į ją pateiktus duomenis buvo pakankamas pagrindas nustatyti aplinkybę, kad pagal aktualų (t. y. išvykimo dieną – 1921 m. vasario 11-ąją – galiojusį) teisinį reglamentavimą pareiškėjos senelis J. B. L. galėjo būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu išvykimo (emigracijos) iš Lietuvos momentu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad, pirmos ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę bylos duomenis, susijusius su pareiškėjos senelio ir jo tėvų gimimo, gyvenimo ir išvykimo iš Lietuvos aplinkybėmis (J. B. L. ir jo tėvai gimė Lietuvoje, natūralizacijos liudijime Nr. 13839 jo tėvai nurodyti kaip turintys Lietuvos pilietybę, J. B. L. tėvas E. L. buvo laikrodininkas, taigi, tikėtina, turėjo nuolatinį darbą gyvendamas Lietuvoje), pagrįstai nusprendė, kad yra labiau tikėtina, jog J. B. L. išvykimo iš Lietuvos momentu turėjo Lietuvos pilietybę, nei kad šis asmuo jos neturėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, visuma pirmiau nurodytų netiesioginių duomenų turi vientisą nuoseklų ryšį ir teikia pagrindą daryti išvadą dėl didesnės tikimybės, kad pareiškėjos senelis, išvykdamas iš Lietuvos į PAR, buvo Lietuvos pilietis.

12. Kasacinis teismas pažymėjo, kad 1922 m. birželio 22 d. „Vyriausybės žiniose“ buvo paskelbtas Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildymas (VŽ, 1922 m. birželio 22 d., Nr. 94-772) 6 paragrafu, kuriame buvo nurodyta, kad: „žmonės, kurie einant šio įstatymo I § ir jo pastaba, ar Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI-jo straipsnio pirmąja dalimi, yra laikomi Lietuvos piliečiais, bet gyvena svetimos valstybės teritorijoje, jeigu svetimoje valstybėje nėra natūralizavęsi, privalo per 6 mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo dienos įsiregistruoti pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje ir, pristatę jiems savo pilietybės įrodymus, išsiimti Lietuvos pasus. Tose valstybėse, kuriose ligi šiam laikui nėra nei diplomatinės, nei konsulinės Lietuvos atstovybės, nurodytas 6 mėnesių terminas laikomas nuo Lietuvos atstovybės tose valstybėse įsisteigimo dienos“. 1923 m. gruodžio 22 d. pirmiau aptartas 6 paragrafas buvo papildytas pastaba, kad „valstybėse, kuriose pasų sistemos nėra, pilietybei išlaikyti užtenka įsiregistruoti pas Lietuvos atstovą arba konsulą“ (VŽ, 1923 m. gruodžio 22 d., Nr. 146-1052). 1937 m. lapkričio 30 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę pakeitime, kuriuo įstatymas papildytas 7 paragrafu, buvo nustatyta, kad „Lietuvos pilietis, kuris gyvena užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso arba su negaliojančiu užsienio pasu, netenka Lietuvos pilietybės, išskiriant atsitikimus, kai Lietuvos piliečio gyvenimą užsienyje be užsienio paso ar su negaliojančiu užsienio pasu Vidaus Reikalų Ministeris pripažįsta pateisinamu. Šie asmenys gali atgauti Lietuvos pilietybę šio įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka“.1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę nebuvo nustatyta, kad asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės; nebuvo nustatyta ir kitų Lietuvos pilietybės netekimo atvejų.

Žemesnės instancijos teismas

13. Dvigubos pilietybės neleistinumo principas pirmą kartą buvo įtvirtintas 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalyje (su tam tikra išlyga Amerikos krašto piliečiais tapusiems asmenims; šio straipsnio 2 dalis). 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje dvigubos pilietybės klausimai buvo aptarti šio teisės akto 13 straipsnyje, kurio 1 dalyje buvo nustatyta, kad „pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės“, tačiau dvigubos pilietybės draudimo principas nebuvo absoliutus: nurodyto straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, kad „įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės“. Nuostata, kad Lietuvos pilietybės netenkama „priėmus svetimos valstybės pilietybę“, buvo išdėstyta ir 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje. Pagal šio įstatymo 21 straipsnį „Lietuvos pilietis, priėmęs svetimos valstybės pilietybę, Vidaus reikalų ministro leidimu gali pasilikti Lietuvos pilietybę“. Kitų atvejų (išskyrus nurodytą vidaus reikalų ministro leidimą), kai Lietuvos pilietis, priėmęs kitos valstybės pilietybę, galėjo išsaugoti ir turėtą Lietuvos pilietybę, įstatymuose nebuvo nustatyta. 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 22 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad „Lietuvos pilietis gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos pilietybės, jeigu jis bent dvejus metus negyvena Lietuvoje ir nutrūksta ryšys su Lietuvos gyvenimu. Nutrūkusiu ryšius su Lietuvos gyvenimu laikomas pilietis, kai jis: 1) gyvena užsienyje be užsienio paso arba nustojusiu galios užsienio pasu arba 2) būdamas priimtas Lietuvos piliečiu 11 straipsnio sąlygomis išgyvena savo kiltojoje valstybėje bent dvejus metus be pertraukos“. Pagal šio įstatymo 26 straipsnį pilietybės dėl netekimo ir atėmimo klausimus sprendė Ministrų Taryba vidaus reikalų ministro siūlymu. Taigi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pagal tarpukario įstatymus pilietybės netekimas, įgijus kitos valstybės pilietybę, nebuvo ex lege (pagal įstatymą), jį turėdavo patvirtinti (arba sukurti išimtį ir pilietybę leisti išlaikyti) Ministrų Taryba.

14. Kasacinis teismas konstatavo, kadangi nėra žinoma, kokia tiksli natūralizacijos liudijimo pareiškėjos seneliui išdavimo (taigi – ir svetimos valstybės pilietybės įgijimo) data, nėra galimybės nustatyti, kokiais teisės aktais turi būti vadovaujamasi tam, kad būtų galima išsiaiškinti svetimos valstybės pilietybės įgijimo teisinius padarinius ir taikytas procedūras ją įgijus, taigi ir pareiškėjos senelio Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. (ne)išsaugojimo faktui pagrįsti reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punktus, 9 straipsnio 2 dalį įgyvendinimu. Teismai, nagrinėję šią bylą, nevertino, ar pagal iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusį teisinį reglamentavimą pareiškėjos senelis J. B. L. (galėjęs būti laikomu Lietuvos piliečiu išvykimo (emigracijos) iš Lietuvos metu) nebuvo netekęs Lietuvos pilietybės dėl savo valingų veiksmų (ar neveikimo) iki 1940 m. birželio 15 d., todėl nutarė Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

15. Pareiškėja pateikė teismui poziciją, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 7 d. nutartimi pavedė papildomai byloje ištirti šiuos esminius klausimus: 1) nustatyti faktinę aplinkybę apie tikslią pareiškėjos senelio natūralizacijos liudijimo Nr. 13839 išdavimo datą; 2) nustatytų faktinių aplinkybių kontekste ištirti pareiškėjos senelio natūralizacijos liudijime Nr. 13839 nurodytos informacijos apie turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę patikimumą; 3) nustatytų faktinių aplinkybių kontekste išanalizuoti svetimos valstybės pilietybės įgijimo teisinius padarinius ir taikytas procedūras ją įgijus pagal pareiškėjos senelio natūralizacijos liudijimo Nr. 13839 išdavimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą.

16. Dėl natūralizacijos liudijimo išdavimo datos patikslinimo pareiškėja pažymėjo, kad buvo atlikta paieška interaktyviame Pietų Afrikos Vyriausybės leidinių (angl. Government Gazette) archyve, kuriame registruotiems vartotojams pateikiama prieiga prie Pietų Afrikos Vyriausybės istorinių leidinių nuo 1910 m. iki 1993 m. Šiuose oficialiuose Pietų Afrikos Vyriausybės leidiniuose būdavo skelbiama ir oficiali informacija apie asmens natūralizaciją.

17. Informacija iš interaktyviojo archyvo ir jame prieinamo 1934 m. sausio 26 d. Government Gazette leidinio patvirtina, kad pareiškėjos seneliui J. L. natūralizacijos liudijimas Nr. 13839 išduotas 1933 m. rugsėjo 21 d.

18. Pasisakydama dėl natūralizacijos liudijime nurodytos informacijos apie turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę patikimumo, pareiškėja atkreipė dėmesį, kad byloje esančiame pareiškėjos seneliui išduotame natūralizacijos liudijime Nr. 13839 nurodyta turima Lietuvos pilietybė, taip pat jo pateikė bylos faktinei situacijai aktualaus teisinio reglamentavimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindų, šių nuostatų aiškinimo ir taikymo praktikos analizę bylos įrodymų kontekste, kuri, pasak pareiškėjos, leidžia prieiti prie išvados, kad tiek natūralizacijos liudijimo Nr. 13839 išdavimo metu 1933 m. rugsėjo 21 d., tiek iki pat 1940 m. birželio 15 d., pareiškėjos senelis buvo išlaikęs Lietuvos Respublikos pilietybę.

19. Dėl įrodymų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės išlaikymą, pareiškėjos seneliui išvykus iš Lietuvos, pareiškėja nurodė, kad be natūralizacijos liudijime Nr. 13839 nurodytos informacijos apie pareiškėjos senelio turimą Lietuvos Respublikos pilietybę, šią informaciją patvirtina ir kitame šaltinyje (1934 m. sausio 26 d. oficialiame Pietų Afrikos Vyriausybės leidinyje Government Gazette) pateikti duomenys. Government Gazette įraše taip pat nurodoma, kad pareiškėjos senelio L., J., turima pilietybė iki natūralizacijos pažymėjimo išdavimo – būtent Lietuvos pilietybė. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjos senelis iki pat 1940 m. birželio 15 d. nebuvo praradęs Lietuvos Respublikos pilietybės – iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gautose pažymose nurodyta, jog dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos senelio J. B. L. ar jo tėvų R. L. bei E. L. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, archyve saugomuose fonduose nerasta. Be to, svarbi aplinkybė, kad automatinio pilietybės netekimo Lietuvos tarpukario teisės aktai nenumatė. Teisės doktrinoje, analizuojant tarpukario Lietuvos pilietybės teisinių santykių reglamentavimą ir teisės normų taikymo praktiką, nurodyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybei netekti nepakako vien konstatuoti, kad yra atsiradęs įstatymo nustatytas pagrindas. Asmuo buvo laikomas netekusiu Lietuvos pilietybės tik tuomet, kai sprendimą dėl Lietuvos pilietybės netekimo priimdavo kompetentinga Lietuvos Respublikos valstybės institucija (Ministrų Taryba, esant Vidaus reikalų ministro siūlymui). Administracinis sprendimas dėl pilietybės netekimo turėjo būti oficialiai priimtas ir užfiksuotas, skelbiamas Vyriausybės Žiniose ir negalėjo būti automatinis, t. y. ipso jure. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartyje taip pat nurodoma, kad pagal tarpukario įstatymus pilietybės netekimas nebuvo ex lege (pagal įstatymą), jį turėdavo patvirtinti Ministrų Taryba. Tuo tarpu, tokio pobūdžio patvirtinimo pareiškėjos senelio atžvilgiu archyve saugomuose fonduose nerasta.

20. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad naujausioje teismų praktikoje, suformuotoje jau po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutarties priėmimo, sprendžiant pilietybės išlaikymo iki 1940 m. birželio 15 d. klausimą, pateiktas išaiškinimas, kad į bylą nepateikus jokių įrodymų ir nenurodžius jokių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų (tiesiogiai ar netiesiogiai), jog asmuo būtent iki 1940 m. birželio 15 d. iš tikrųjų atsisakė ar kitais būdais neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, nėra pakankamo pagrindo vertinti, kad asmuo Lietuvos Respublikos pilietybės iš tikrųjų buvo netekęs ir juolab netekęs iki 1940 m. birželio 15 d. (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 19 sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-19053-905/2021).

21. Pasisakydama dėl pilietybės netekimo pagrindų, susijusių su gyvenimu užsienio valstybėje, tam tikrų pareigų neatlikimu, t. y. Lietuvos Respublikos užsienio paso galiojimo (ne)pratęsimu, pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį, jog, Lietuvos Respublikos pilietybės išlaikymo kontekste, byloje neanalizuotas teisinis reglamentavimas, susijęs su pareiškėjos senelio motinai išduoto Lietuvos Respublikos užsienio paso galiojimo pasibaigimo padariniais. 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 22 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad Lietuvos pilietis gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos pilietybės, jeigu jis bent dvejus metus negyvena Lietuvoje ir nutrūksta ryšys su Lietuvos gyvenimu. Nutrūkusiu ryšius su Lietuvos gyvenimu laikomas pilietis, kai jis: 1) gyvena užsienyje be užsienio paso arba nustojusiu galios užsienio pasu arba 2) būdamas priimtas Lietuvos piliečiu 11 straipsnio sąlygomis išgyvena savo kiltojoje valstybėje bent dvejus metus be pertraukos. Pagal šio įstatymo 26 straipsnį pilietybės dėl netekimo ir atėmimo klausimus sprendė Ministrų Taryba vidaus reikalų ministro siūlymu.

22. Pasak pareiškėjos, kasacinio teismo nurodytu pagrindu pareiškėjos senelio motina (taip pat ir pareiškėjos senelis) nebuvo netekę Lietuvos Respublikos pilietybės. 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatyme aiškiai buvo nustatyta, kad Lietuvos pilietybės netekimo dėl to, kad asmuo gyveno užsienyje be užsienio paso arba su negaliojančiu užsienio pasu klausimą, kaip ir visus kitus pilietybės netekimo ir atėmimo klausimus, sprendė Ministrų Taryba, esant Vidaus reikalų ministro siūlymui (1939 m. rugpjūčio 8 d. Pilietybės įstatymo 26 straipsnis), o pilietybės netekimo ar atėmimo nutarimai turėjo būti skelbiami Vyriausybės Žiniose (to paties įstatymo 27 straipsnis). Teisės doktrinoje pažymima, kad nors ryšio su Lietuvos gyvenimu nutraukimas galėjo būti pagrindu pripažinti asmenį netekusiu Lietuvos pilietybės, tačiau vien šios aplinkybės buvimas nereiškė, jog asmuo dėl to turi būti pripažintas netekusiu Lietuvos pilietybės. Pagal šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalį toks asmuo galėjo būti pripažintas netekusiu Lietuvos pilietybės. Byloje nėra duomenų, kad toks sprendimas būtų priimtas dėl pareiškėjos senelio ar jo tėvų. Byloje pateikti archyvo raštai patvirtina, kad toks sprendimas priimtas nebuvo. Jokie teisės aktai iki 1937 m. lapkričio 18 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę pakeitimo nenustatė jokių neigiamų pasekmių už pasibaigusio galiojimo Lietuvos užsienio paso nepratęsimą, o po šio įstatymo pakeitimo priėmimo 1937 m. iki pat 1941 m. pareiškėjos senelis (jo motina) Pietų Afrikoje objektyviai neturėjo galimybės išsiimti ar pratęsti savo Lietuvos užsienio pasų ir turėti juos galiojančius 1937 m. ar 1941 m. Pietų Afrikoje nuo 1934 m. iki 1941 m. veikė tik garbės konsulai, kurie pagal Garbės konsulų taisykles neturėjo teisės nei išduoti, nei pratęsti Lietuvos pasų.

23. Pareiškėjos senelio (jo motinos) teisiniam statusui reikšminga ir tai, kad taikant šią teisės normą, buvo padaryta kai kurių išimčių Lietuvos piliečiams, gyvenusiems Amerikos kontinente. Išimtis dėl tvarkos netaikymo 1938 m. birželio 21 d. Vidaus reikalų ministerijos išaiškinimu Užsienio reikalų ministerijai išplėsta ir lietuviams, gyvenusiems Britų imperijoje (t. y. Didžiojoje Britanijoje, Pietų Afrikos Unijoje, Australijoje, Indijoje ir kt.). Taigi ši teisės norma nebuvo taikoma ir pareiškėjos seneliui bei jo tėvams, kurie emigravo ir gyveno Pietų Afrikos Unijoje. Be to, pagal mokslinės studijos „Lietuvos atstovybės ir pasiuntinybės užsienio šalyse 1918-1990 metais“ pateikiamus duomenis, nuo 1934 m. (taigi ir 1937 m. ir vėliau, iki 1941 m.) Pietų Afrikoje veikė tik Lietuvos garbės konsulai. Lietuvos teisės aktai draudė garbės konsulams išduoti Lietuvos piliečiams užsienio pasus arba pratęsti jų galiojimo terminus (1930 m. gegužės 31 d. Vyriausybės žiniose Nr. 329 paskelbto Garbės konsulų statuto 22 straipsnis). Todėl Lietuvos užsienio pasų išdavimas ar galiojimo pratęsimas Lietuvos Respublikos piliečiams, gyvenusiems šioje šalyje, po 1933 m. iki 1941 me. objektyviai buvo netgi neįmanomas. Vadinasi, tiek 1937 m. lapkričio 18 d., kai buvo pakeistas Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę, tiek ir 1939 m. rugpjūčio 8 d., kai buvo priimtas Lietuvos pilietybės įstatymas, pareiškėjos senelis ir jo motina net objektyviai nebūtų galėję išsiimti ar pratęsti savo Lietuvos Respublikos užsienio pasų, nes nuo 1934 m. Pietų Afrikoje neveikė joks Lietuvos konsulatas, turintis įgaliojimus išduoti ar pratęsti Lietuvos pasus.

24. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad tarpukario Lietuvoje buvo dviejų rūšių Lietuvos piliečių pasai – vidaus pasai ir užsienio pasai. 1919 m. gruodžio 23 d. paskelbti Pasų įstatai numatė, kad kiekvienas Lietuvos pilietis ar pilietė per 17 metų amžiaus privalo turėti pasą (2 straipsnis), kurie buvo išduodami be termino (18 straipsnis). Lietuvos piliečiai galėjo vykti į užsienį tik turėdami užsienio pasus, kurie buvo išduodami Vidaus Reikalų Ministerijos ar jos įgaliotų įstaigų, atimant vidaus pasus, kurie grąžinami, pristačius užsienio pasus (Pasų įstatų 20 straipsnis). Nei 1922 m. rugpjūčio 5 d. paskelbtos Užsienio pasams duoti taisyklės, nei 1932 m. kovo 9 d. paskelbtos naujos redakcijos Užsienio pasų ir vizų taisyklės nenumatė jokių neigiamų pasekmių Lietuvos piliečio teisiniam (pilietybės) statusui, sietinų su asmens gyvenimu užsienyje su pasibaigusio galiojimo Lietuvos užsienio pasu. Vienintelė pasekmė, sietina su gyvenimu užsienyje su pasibaigusio galiojimo Lietuvos užsienio pasu, buvo padidintas mokestis už pasibaigusio paso vėlesnį pratęsimą. Taigi, Lietuvos užsienio paso galiojimo nepratęsimas negalėjo sukelti jokių neigiamų teisinių pasekmių užsienyje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių teisiniam (pilietybės) statusui tiek 1921 m. gruodžio 28 d. (J. B. L. motinai išduoto Lietuvos Respublikos užsienio paso Nr. 6981 galiojimo data), tiek 1933 metais, kai pareiškėjos seneliui buvo išduotas natūralizacijos liudijimas Nr. 13839, tiek ir iki 1940 m. birželio 15 d.

25. Pareiškėja, pasisakydama dėl svetimos valstybės pilietybės įgijimo teisinių padarinių ir taikytų procedūrų , paaiškino, kad atsižvelgiant į tikslią natūralizacijos liudijimo pareiškėjos seneliui išdavimo ir svetimos valstybės pilietybės įgijimo datą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pavedė nustatyti, kokiais teisės aktais turi būti vadovaujamasi tam, kad būtų galima išsiaiškinti svetimos valstybės pilietybės įgijimo teisinius padarinius ir taikytas procedūras ją įgijus.

26. Pareiškėjos senelis natūralizavosi Pietų Afrikoje 1933 m. rugsėjo 21 d. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutarties 55-58 punktuose aptartą tarpukario Lietuvos teisinį reguliavimą, pareiškėjos senelio teisiniam statusui aktualios 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio nuostatos. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalis įtvirtino nuostatą, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis (su tam tikra išlyga Amerikos krašto piliečiais tapusiems asmenims; šio straipsnio 2 dalis). Vidaus reikalų ministerijos 1935 m. kovo 21 d. rašte Nr. 51317 buvo konstatuota, kad Lietuvos pilietis, įgydamas kitos valstybės pilietybę, Lietuvos pilietybės nenustoja, jeigu jis atitinkama tvarka nėra iš Lietuvos pilietybės išėjęs, taigi gavęs Vidaus reikalų ministerijos sutikimą išeiti iš Lietuvos pilietybės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019 teismas konstatavo, kad teisės doktrinoje, analizuojant pilietybės netekimo pagrindus tarpukario laikotarpiu, nurodoma, jog 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis, valstybės institucijos, turėjusios įgaliojimus taikyti šią nuostatą, interpretavo taip: „Vidaus reikalų ministerijos 1935 m. kovo 21 d. rašte buvo konstatuota, jog „Lietuvos pilietis, įgydamas kitos valstybės pilietybę, Lietuvos pilietybės nenustoja, jeigu jis atitinkama tvarka nėra iš Lietuvos pilietybės išėjęs, taigi gavęs Vidaus reikalų ministerijos sutikimą išeiti iš Lietuvos pilietybės“ <...> Lietuvos pilietybei netekti nepakakdavo vien konstatuoti, jog yra atsiradęs įstatymo nustatytas pagrindas. Asmuo buvo laikomas netekusiu Lietuvos pilietybės tik tuomet, kai sprendimą dėl Lietuvos pilietybės netekimo priimdavo Ministrų Taryba. Įrodymais, kuriais remiantis buvo priimti sprendimai, kad asmenys neišsaugojo Lietuvos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., buvo Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos, patvirtinančios vidaus reikalų ministerijos oficialų sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės praradimo, įtraukimą į asmenų, netekusių Lietuvos pilietybės, registrus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. eA-4691-756/2017, Nr. eA-5365-502/2018).

27. Pareiškėja papildomai atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartyje pateiktą išaiškinimą, kad 1938 m. vasario 11 d. Lietuvos Konstitucijos 15 straipsnyje buvo nurodyta, jog pilietybės atėmimo bei netekimo sąlygos ir tvarka yra nustatomos įstatymu. 1939 m. rugpjūčio 8 d. Pilietybės įstatymo 26 straipsnis aiškiai nurodė, kad pilietybės netekimą ir atėmimą sprendžia Ministrų Taryba vidaus reikalų ministro siūlymu, o 27 straipsnis nustatė, kad pilietybės netekimo ar atėmimo nutarimas skelbiamas Vyriausybės Žiniose. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gautose pažymose nurodyta, jog dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos senelio J. B. L. ar jo tėvų R. L. bei E. L. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, archyve saugomuose fonduose nerasta. Vadinasi, jokių valstybės institucijų nutarimų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pareiškėjos senelio ar jo tėvų atžvilgiu priimta nebuvo, kadangi tokio pobūdžio nutarimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) yra saugomi specialiame Lietuvos centrinio valstybės archyvo fonde. Ši informacija patvirtina, kad J. B. L. buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu ne tik išvykimo (emigracijos) iš Lietuvos metu, bet ir nebuvo Lietuvos pilietybės netekęs iki 1940 m. birželio 15 d.

28. Pasak pareiškėjos, pateikta teisinio reguliavimo analizė ir visumos aptartų byloje esančių įrodymų nuoseklumas leidžia prieiti prie išvados, kad tiek natūralizacijos liudijimo Nr. 13839 išdavimo metu 1933 m. rugsėjo 21 d., tiek iki pat 1940 m. birželio 15 d. pareiškėjos senelis buvo išlaikęs Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. nebuvo jos netekęs dėl savo valingų veiksmų ar neveikimo. Taigi pareiškėja atitinka trečiąją sąlygą palikuonio teisei į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą įgyvendinti pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punktus ir 9 straipsnio 2 dalį.

Atsiliepimas

29. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos poziciją, prašo netenkinti pareiškėjos prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis J. B. L. (J. L.), gimęs 1907 m. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. pareiškėjos seneliui J. L. natūralizacijos liudijimas Nr. 13839 buvo išduotas 1933 m. rugsėjo 21 d., todėl pareiškėjos senelis J. L. savo valingais veiksmais nuo 1933 m. rugsėjo 21 d. tapo Britanijos piliečiu. Atsižvelgiant į šią aplinkybę ir tarpukario Lietuvos Respublikos pilietybės teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1933 m. rugsėjo 21 d., kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis (reikalavimas gauti Vidaus reikalų ministerijos sutikimą išeiti iš Lietuvos pilietybės pirmą kartą paminėtas tik 1935 m. kovo 21 d. Vidaus reikalų ministerijos rašte Nr. 51317, Lietuvos teisės aktuose nuostata, kad Lietuvos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės atsirado tik 1938 m., Lietuvos teisės aktuose nuostata, kad pilietybės netekimo ir atėmimo klausimus sprendė Ministrų Taryba atsirado tik 1939 m. rugpjūčio 8 d.), konstatuotina, kad pareiškėjos senelis J. L., 1933 m. rugsėjo 21 d. įgydamas Britanijos pilietybę automatiškai dėl to neteko Lietuvos pilietybės, todėl iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos pilietybės neišsaugojo. Suinteresuoto asmens nuomone, nei teisės doktrina, nei tarpukario Vidaus reikalų ministerijos raštai negali būti laikomi teisės šaltiniais, kuriais remiantis sprendžiama byla.

30. Pareiškėja, atsakydama į Migracijos departamento argumentus, papildomai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad pareiškėjos seneliui, buvusiam Lietuvos Respublikos piliečiu dar iki išvykimo į užsienį 1921 m., teisės norma dėl registracijos pagal 1922 m. gegužės 26 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildymo nuostatas apskritai netaikoma, todėl ir neturi jokios įtakos pareiškėjos senelio kaip Lietuvos piliečio teisiniam statusui (šio statuso išlaikymui). Dėl Migracijos departamento pozicijos, kad pareiškėjos senelis Britų pilietybę įgijo 1933 m. rugsėjo 21 d., kai galiojo nuostata, jog niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis, o reikalavimas gauti Vidaus reikalų ministerijos sutikimą išeiti iš Lietuvos pilietybės pirmą kartą paminėtas tik 1935 m. kovo 21 d. Vidaus reikalų ministerijos rašte Nr. 51317, pareiškėja paaiškino, jog šioje byloje Lietuvos Aukščiausias Teismas 2021 m. spalio 7 d. nutarties 67 punkte apibendrino viso tarpukario laikotarpio teisinio reguliavimo nuostatas, susijusias su kitos valstybės pilietybės įgijimu ir tokio fakto įtaka Lietuvos pilietybės teisiniam statusui, bei padarė konkrečią ir aiškią išvadą, kad pagal tarpukario įstatymus pilietybės netekimas, įgijus kitos valstybės pilietybę, nebuvo ex lege (pagal įstatymą), jį turėdavo patvirtinti (arba sukurti išimtį ir pilietybę leisti išlaikyti) Ministrų Taryba. Byloje nėra nei Lietuvos archyvinių, nei jokių kitų duomenų, kad pareiškėjos seneliui J. B. L. Lietuvos Respublikos pilietybė būtų buvusi panaikinta iki 1940 m. birželio 15 d.

Šalies argumentai

31. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė pareiškime ir rašytiniuose paaiškinimuose pateiktus paaiškinimus, prašė patenkinti pareiškėjos prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis J. B. L. (J. L.), gimęs 1907 m. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Papildomai atstovas paaiškino, kad nesutiktina su suinteresuoto asmens argumentais, jog pagal tarpukariu galiojusį teisinį reglamentavimą pareiškėjos senelis po natūralizacijos automatiškai neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Atstovas papildomai atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutarties 67 punkte pateiktą išaiškinimą, kad Lietuvos Respublikos pilietybei netekti buvo taikoma papildoma procedūra, t. y. pilietybės netekimą turėjo patvirtinti Ministrų Taryba. Duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjos seneliui buvo panaikinta Lietuvos pilietybė, nėra. Pareiškėjos atstovas pažymėjo, kad tokios pozicijos laikosi ir teismai savo naujausioje praktikoje (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 2 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1488-562/2021). Pasak atstovo, Laikinojo pilietybės įstatymo 22 d. redakcija, nustačiusi asmenų, turinčių Lietuvos pilietybę, tačiau tuo metu Lietuvoje negyvenančių, registraciją, skirta nustatyti tvarkai, kuria šie asmenys įteisina savo piliečio statusą. Ši tvarka nebuvo taikoma asmenims, išvykusiems iš Lietuvos ir jau turėjusiems Lietuvos pilietybę, t. y. ir pareiškėjos senelio atveju.

32. Pareiškėjos atstovo nuomone, teisės doktrina (pvz., Vytauto Sinkevičiaus teisės monografija „Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais“), kurioje apžvelgta ir išnagrinėta tarpukario Lietuvos teisinė sistema, susijusi su pilietybės reglamentavimu, laikytina teisės šaltiniu. Vidaus reikalų ministerijos išaiškinimai (pvz., bylai aktualus 1935 m. kovo 21 d. Vidaus reikalų ministerijos raštas Nr. 51317) V. Sinkevičiaus teisės monografijoje taip pat priskiriami prie teisės šaltinių, tarpukario Lietuvoje reglamentavusių pilietybės klausimus.

33. Suinteresuoto asmens Migracijos departamento atstovas teismo posėdžio metu prašė atmesti pareiškimą. Tokią poziciją suinteresuoto asmens atstovas grindė tuo, kad nei V. Sinkevičiaus teisės monografija, nei Vidaus reikalų ministerijos 1935 m. kovo 21 d. išaiškinimas nėra teisės šaltiniai, Vidaus reikalų ministerijos kompetencijai nėra priskirtas Konstitucijos aiškinimas. Pareiškėjos senelio natūralizacijos metu, kai jis gavo Britų pilietybę, galiojusi Konstitucija draudė dvigubą pilietybę, todėl laikytina, kad jis automatiškai neteko Lietuvos pilietybės ir neturėjo jos 1940 m. birželio 15 d. Atstovas taip pat atkreipė dėmesį, kad ir byloje minimoje V. Sinkevičaus teisės monografijoje pažymėta, jog dėl pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę buvo įvairių interpretacijų, taip pat ir tokių, kad pilietybės netenkama automatiškai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoj a:

Pareiškimas tenkintinas.

34. Byloje nustatyta, kad pareiškėja siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. kaip asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonė. Tuo tikslu pareiškėja 2018 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydama atkurti jai Lietuvos Respublikos pilietybę. Migracijos departamentas informavo pareiškėją, kad jos prašymo nagrinėjimas yra sustabdomas ir bus pratęstas gavus papildomus dokumentus, taip pat informavo, kad prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimas nutraukiamas, jei asmuo per vienerius metus nuo prašymo pateikti papildomus dokumentus išsiuntimo dienos nepateikia prašomos informacijos ar duomenų. Pareiškėja papildomų dokumentų suinteresuotam asmeniui nepateikė, o vietoje to kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis turėjo Lietuvos pilietybę iki 1990 m. kovo 11 d.

35. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 15 d. sprendimu pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos N. L., gimusios (duomenys neskelbtini), senelis J. B. L. (taip pat žinomas kaip J. L.), gimęs 1907 m. gegužės 28 d., Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 27 d. nutartimi, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Migracijos departamento kasacinį skundą, 2021 m. spalio 7 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nutartį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 7 d. nutartyje konstatavo, kad aplinkybės, reikšmingos sprendžiant, ar yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, yra: 1) ar asmuo išvyko (buvo ištremtas) iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 1 d.; 2) ar asmuo buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę (buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.; 3) ar pagal iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusį teisinį reglamentavimą šis asmuo nebuvo jos netekęs dėl savo valingų veiksmų (ar neveikimo) iki 1940 m. birželio 15 d. Pasisakydamas dėl pirmų dviejų aplinkybių, Lietuvos Aukščiausiasis teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje dėl to, kad pareiškėjos senelis J. B. L. išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., byloje ginčo nėra (2021 m. spalio 7 nutarties 32 punktas), o dėl antrosios aplinkybės pažymėjo, jog visuma byloje nurodytų netiesioginių duomenų turi vientisą nuoseklų ryšį ir teikia pagrindą daryti išvadą dėl didesnės tikimybės, jog pareiškėjos senelis, išvykdamas iš Lietuvos į PAR, buvo Lietuvos pilietis. Paneigiančių šį faktą duomenų byloje nepateikta (42 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nevertino, ar pareiškėjos senelis J. B. L. nebuvo netekęs Lietuvos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. Taigi, Lietuvos Aukščiausiasis Tesimas grąžino bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui siekiant galutinai ištirti visas juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui reikšmingas aplinkybes.

37. CPK 445 straipsnyje nurodyta, jog teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Taigi CPK 445 reguliuoja tokias situacijas, kai tam tikras juridinis faktas neakivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų ir asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės.

38. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, o priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008).

39. Suinteresuotas asmuo teismo posėdžio metu patvirtino, kad neginčija Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvados, jog labiau tikėtina, kad pareiškėjos senelis J. B. L., išvykdamas iš Lietuvos 1921 m., buvo jos pilietis.

40. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui grąžinus bylą nagrinėti į pirmos instancijos teismą pagrindinis ginčas tarp pareiškėjos ir suinteresuoto asmens kilo dėl aplinkybės, ar pareiškėjos senelis buvo laikomas piliečiu 1940 m. birželio 15 d. Migracijos departamentas bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad pareiškėjos senelis, 1933 m. rugsėjo 21 d. savo valingais veiksmais tapo Britanijos piliečiu. Kadangi pagal 1933 m. galiojusį pilietybės teisinį reguliavimą, niekas negalėjo būti Lietuvos ir kitos valstybės pilietis, o reikalavimas gauti Vidaus reikalų ministerijos sutikimą išeiti iš Lietuvos pilietybės pirmą kartą paminėtas tik 1935 m. kovo 21 d. Vidaus reikalų ministerijos rašte Nr. 51317, suinteresuotas asmuo laikėsi nuomonės, kad J. B. L., 1933 m. rugsėjo 21 d. įgydamas Britanijos pilietybę, automatiškai neteko Lietuvos pilietybės.

41. Teismas nesutinka su suinteresuoto asmens Migracijos departamento teismo posėdžio metu išsakytu argumentu, kad teisės doktrina (nagrinėjamoje byloje Vytauto Sinkevičiaus monografija „Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais“ (Vilnius, 2002)) nelaikytina teisės šaltiniu, sprendžiant apie tarpukariu Lietuvoje buvusį pilietybės teisinį reglamentavimą. Minėta monografija, kaip teisės šaltiniu, remiamasi ir bylai aktualioje teismų praktikoje, sprendžiant apie tarpukario metais taikytą pilietybės teisinį reglamentavimą. Šiuo šaltiniu rėmėsi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 7 d. nutartyje, šiuo šaltiniu vadovaujasi ir administraciniai teismai, spęsdami dėl Vidaus reikalų ministro įsakymų (ne)atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės teisėtumo ir pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019).

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019 panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo dalį, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir įpareigojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją klausimą dėl prašymų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę spręsti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje rėmėsi jau minėta Vytauto Sinkevičiaus knygoje „Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais“ išdėstyta teisės doktrina, kad Lietuvos pilietybei netekti nepakakdavo vien konstatuoti, jog yra atsiradęs įstatymo nustatytas pagrindas. Asmuo buvo laikomas netekusiu Lietuvos pilietybės tik tuomet, kai sprendimą dėl Lietuvos pilietybės netekimo priimdavo Ministrų Taryba, ir atkreipė dėmesį į panašiose administracinėse bylose (kuriose taip pat, kaip ir nagrinėjamoje byloje, asmenys, kurių palikuonys kreipėsi dėl pilietybės atkūrimo, iki 1940 metų išvyko iš Lietuvos) nustatytus įrodymus, kuriais remiantis buvo priimti sprendimai, jog asmenys neišsaugojo Lietuvos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-5365-502/2018 iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo buvo gauta informacija, kad kitos valstybės pilietybę įgijusiems asmenims buvo leista išeiti iš Lietuvos pilietybės. Nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje byloje Nr. eA-2915-602/2019 Lietuvos centrinis valstybės archyvas buvo pateikęs Lietuvos pilietybės nustojimo 1937 metų byloje esančio Pilietybės referento 1937 m. gegužės 29 d. raštą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjų senelė ir prosenelė ištekėjo už Palestinos piliečio ir įgijo Palestinos pilietybę, teismas konstatavo, jog byloje esantys įrodymai nelaikytini pakankamais nei konstatuoti, kad pareiškėjų senelė (prosenelė) iki 1940 m. birželio 15 d. išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę, nei kad minėtą dieną buvo Lietuvos Respublikos pilietybę praradusi.

43. Taigi, kaip matyti iš pateikto teisės aiškinimo, archyviniai duomenys, kad asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę, nėra laikytini pakankamais spręsti, kad asmuo prarado Lietuvos pilietybę. Teismas atkreipia dėmesį, kad tiek nurodytose bylose, tiek nagrinėjamojoje byloje aktualus 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos pilietybės teisinių santykių reglamentavimas. Kritiškai vertintina Migracijos departamento pozicija, kad reikalavimui gauti Vidaus reikalų ministerijos sutikimą išeiti iš pilietybės esant įtvirtintam tik 1935 m. kovo 21 d. Vidaus reikalų ministerijos rašte ir galiojant 1928 m. Konstitucijos nuostatai, kad niekas negali būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu, laikytina, jog pareiškėjos senelis Lietuvos pilietybės neteko automatiškai. Atkreiptinas dėmesys, tiek 1933 m., tiek 1935 m. galiojo 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija. Ir bendrosios kompetencijos, ir administraciniai teismai, spręsdami, ar pagal tarpukariu galiojusį teisinį reglamentavimą asmuo neteko Lietuvos pilietybės, 1928 m. Konstitucijos nuostatas aiškina identiškai, t. y. šiuo klausimu yra suformuota teisės aiškinimo taisyklė, kurios laikosi abiejų kompetencijų teismai, t. y. kad nebuvo automatinio Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, jam patvirtinti buvo nustatyta oficiali patvirtinimo proedūra.

44. Teismas, spręsdamas konkretų tarp šalių kilusį ginčą, gali vadovautis savo paties ar aukštesnės instancijos teismų pateiktais išaiškinimais, susijusiais su bylai aktualios teisės normos dispozicijos aiškinimu, t. y. kiek tai nėra susiję su tos teisės normos pritaikymu konkrečiai situacijai pagal nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-313/2015). Atsižvelgiant į tai, kad tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės analogiškai aiškina iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusio pilietybės teisinio reglamentavimo nuostatas, susijusias su Lietuvos pilietybės netekimu įgijus kitos valstybės pilietybę, teismas nagrinėjamoje byloje remiasi tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tarpukario pilietybės reglamentavimo aiškinimu ir suformuota šių normų aiškinimo ir taikymo praktika.

45. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas 1928 m. Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis, pažymėjo, kad institucijos, turėjusios įgaliojimus taikyti šią nuostatą, ją interpretavo būtent taip, kad turėjo būti gaunamas leidimas išeiti iš pilietybės. Panašios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatęs, kad pagal tarpukario įstatymus pilietybės netekimas, įgijus kitos valstybės pilietybę, nebuvo ex lege (pagal įstatymą), valstybės institucijų, turėjusių ją taikyti nuostata buvo tokia, jog įgijęs kitos valstybės pilietybę asmuo, Lietuvos pilietis jos netekdavo tik oficialios procedūros būdu, gavęs valstybės institucijos, Vidaus reikalų ministerijos, sutikimą.

46. Esant nustatytam, spręstina, kad galiojant 1928 m. Konstitucijai, tam, kad Lietuvos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, išeitų (netektų) Lietuvos pilietybės, turėjo būti gautas Vidaus reikalų ministro leidimas. 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje dvigubos pilietybės klausimai buvo aptarti šio teisės akto 13 straipsnyje, kuriame buvo nustatyta, kad pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės, tačiau įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės. Pagal šio įstatymo 21 straipsnį Lietuvos pilietis, priėmęs svetimos valstybės pilietybę, Vidaus reikalų ministro leidimu gali pasilikti Lietuvos pilietybę. Pagal įstatymo 26 straipsnį pilietybės dėl netekimo ir atėmimo klausimus sprendė Ministrų Taryba vidaus reikalų ministro siūlymu.

47. Vertinant nurodytas teisės normas lingvistiniu, sisteminiu principais teismų suformuoto teisės aiškinio kontekste darytina išvada, kad tiek 1928 m., tiek 1938 m. Konstitucijos ir kiti teisės aktai nustatė atvejus, kai Lietuvos pilietybės gali būti netenkama, tačiau tai turėjo būti daroma oficialios teisinės procedūros būdu, t. y. pilietybės nebuvo netenkama automatiškai.

48. Pareiškėjos seneliui išduotame natūralizacijos liudijime Nr. 13839 nurodyta jo turima Lietuvos pilietybė, taip pat jo tėvų turima Lietuvos pilietybė. Sprendžiant apie šio įrodymo pakankamumą nustatant, ar pareiškėjos senelis buvo Lietuvos piliečiu iki pat 1940 m. birželio 15 d., jis vertintinas visų byloje pateiktų įrodymų kontekste. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. 2586, 2018 m. vasario 1 d. pažymoje Nr. R4-296 nurodyta, jog dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos senelio J. B. L. ar jo tėvų R. L. bei E. L. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, archyve saugomuose fonduose nerasta. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui grąžinus bylą nagrinėti į pirmosios instancijos teismą, pareiškėjų pateiktuose užsienio valstybės institucijų išduotuose dokumentuose nurodytų duomenų nepatvirtinant Lietuvos archyvų raštuose pateiktai informacijai, teismas pasiūlė pareiškėjai pateikti papildomus duomenis (įrodymus) juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui pagrįsti (CPK 178, 225 straipsniai). Siekiama surasti papildomos informacijos apie pareiškėjos senelio natūralizaciją, pareiškėja atliko paiešką interaktyviame Pietų Afrikos Vyriausybės leidinių (angl. Government Gazette) archyve, kuriame registruotiems vartotojams pateikiama prieiga prie Pietų Afrikos Vyriausybės istorinių leidinių nuo 1910 m. iki 1993 m. Šiuose oficialiuose Pietų Afrikos Vyriausybės leidiniuose būdavo skelbiama ir oficiali informacija apie asmens natūralizaciją. Į bylą pateiktame 1934 m. sausio 26 d. oficialiame Pietų Afrikos Vyriausybės leidinyje Government Gazette esančiame įraše taip pat nurodoma, kad pareiškėjos senelio L., J. turima pilietybė iki natūralizacijos pažymėjimo išdavimo – būtent Lietuvos pilietybė. Taigi, darytina išvada, kad iki 1933 m. rugsėjo 21 d. natūralizacijos liudijimo Nr. 13839 išdavimo pareiškėjos senelis PAR gyveno kaip Lietuvos Respublikos pilietis. Lietuvos centrinio valstybės archyve nesant daugiau jokių duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių pareiškėjos senelio J. B. L. ar jo tėvų R. L. bei E. L. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, apie juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo praradęs Lietuvos pilietybės, egzistavimą ar nebuvimą sprendžiama iš kitų byloje esančių įrodymų, taip pat ir pareiškėjos pateiktų PAR archyvinių duomenų grąžinus bylą nagrinėti iš naujo.

49. Iš byloje esančių netiesioginių įrodymų visumos darytina labiau tikėtina išvada, kad pareiškėjos senelis tiek išvykdamas iš Lietuvos 1921 m. turėjo Lietuvos pilietybę (tai 2021 m. spalio 7 d. nutartyje pripažino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas), tiek gyvendamas PAR iki 1940 m. birželio 15 d. savo valingais veiksmais nebuvo netekęs Lietuvos pilietybės. Byloje reikšmingų įrodymų visetą sudaro: gimimo liudijimo Nr. G4149477 (jame nustatyta, kad pareiškėjos N. L. motina yra C. E. L., gimusi 1947 m. (duomenys neskelbtini), kurios mergautinė pavardė – L., o pareiškėjos motinos tėvu yra J. B. L., 42 metų amžiaus, gimęs Lietuvoje); laivu „Briston“ į PAR 1921 m. vasario 11 d. išvykusių keleivių sąrašo išrašas, iš kurio matyti, kad į PAR išvyko Lietuvos piliečiai E. L., 45 metų amžiaus, ir J. B. L., 14 metų amžiaus; Pietų Afrikos Sąjungos Britų pilietybės Sąjungoje natūralizacijos ir svetimšalių įstatų aktas Nr. 13839, iš kurio duomenų matyti, kad PAR piliečiu tapo J. L., gimęs 1907 m. (duomenys neskelbtini). Lietuvoje, Raseiniuose ir kurio tėvais yra E. L. ir R. B., R. L. užsienio pasas Nr. 6981, iš kurio duomenų nustatyta, kad R. L. yra gimusi Lietuvoje, Tauragėje, ir iki 1921 metų gyveno Raseiniuose, Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) 2018 m. liepos 31 d. raštas, taip pat 1934 m. sausio 26 d. oficialiame Pietų Afrikos Vyriausybės leidinyje Government Gazette įrašai, kad pareiškėjos senelis turėjo Lietuvos pilietybę, Lietuvos archyvų duomenys, jog nėra duomenų apie J. B. L., taip pat R. L. Lietuvos pilietybės netekimą, išėjimą iš jos.

50. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos prosenelei (pareiškėjos senelio J. B. L. motinai) išduoto Lietuvos Respublikos užsienio paso Nr. 6981 vertime apačioje yra įrašas „Galioja iki 1921 m. gruodžio 28 d.“

51. 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 22 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad Lietuvos pilietis gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos pilietybės, jeigu jis bent dvejus metus negyvena Lietuvoje ir nutrūksta ryšys su Lietuvos gyvenimu. Nutrūkusiu ryšius su Lietuvos gyvenimu laikomas pilietis, kai jis: 1) gyvena užsienyje be užsienio paso arba nustojusiu galios užsienio pasu arba 2) būdamas priimtas Lietuvos piliečiu 11 straipsnio sąlygomis išgyvena savo kiltojoje valstybėje bent dvejus metus be pertraukos. Pagal šio įstatymo 26 straipsnį pilietybės dėl netekimo ir atėmimo klausimus sprendė Ministrų Taryba vidaus reikalų ministro siūlymu. Pirmiau minėtoje teisės doktrinoje pažymima, kad nors ryšio su Lietuvos gyvenimu nutraukimas galėjo būti pagrindu pripažinti asmenį netekusiu Lietuvos pilietybės, tačiau vien šios aplinkybės buvimas nereiškė, jog asmuo dėl turi būti pripažintas netekusiu Lietuvos pilietybės (22 straipsnio 1 dalis). Teisės doktrinoje taip pat pažymima, kad asmenys, kurie išgyvendavo užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso ar su negaliojančiu užsienio pasu, nebuvo savaime (vien dėl to fakto) laikomi netekusiais Lietuvos pilietybės.

52. Esant nustatytam, pareiškėjos senelio mamos užsienio paso galiojimo po 1921 m. gruodžio 28 d. nepratęsimas sudarė prielaidą (galimybę) netekti Lietuvos pilietybės, tačiau, kaip pirmiau nurodytoje pilietybę reglamentavusių teisės aktų, apžvalgoje, pilietybės netekimas turėjo būti įformintas oficialiu kompetentingos institucijos dokumentu – leidimu išeiti iš pilietybės. Tokių duomenų byloje nėra pateikta.

53. Kadangi pareiškėja duomenų apie jos senelio teisinį statusą (pilietybę ar jos netekimą) ieškojo tiek Lietuvos, tiek užsienio valstybių (PAR) archyvuose), o juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tvarką nustatančiame CPK 445 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų, teismas konstatuoja, kad pareiškėja išnaudojo galimybes gauti papildomus bylos aplinkybes patvirtinančius įrodymus ir sprendžia, jog kitu būdu dokumentų pareiškėja negali gauti, o išvada nagrinėjamoje byloje darytina įvertinus šių netiesioginių įrodymų visetą.

54. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, o priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008).

55. Rungimosi principas civiliniame procese lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

56. Pareiškėja į bylą pateikė Lietuvoje ir PAR gautus rašytinius įrodymus, kurių visuma, remiantis pateikta tarpukario Lietuvos teisės aktų analize sprendžiant, kada asmuo gali būti laikomas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, leidžia daryti prielaidą, kad labiau tikėtina aplinkybė, jog pareiškėjos senelis J. B. L. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Tuo tarpu suinteresuotas asmuo teismui nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kad J. B. L. ir R. L. pilietybės neteko iki 1940 m. birželio 15 d., o teisės aktų apžvalga ir analizė, pateiktoje teisės doktrinoje, kuria remiasi ir teismai savo formuojamoje praktikoje, nepatvirtina, kad nuo 1921 m., kai pareiškėjos senelis išvyko į PAR, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo nustatytas automatinis Lietuvos pilietybės netekimas. Teismas atkreipia dėmesį, kad suinteresuotas asmuo, nors ir ginčija teisės doktriną, kaip teisės šaltinį, teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose pažymi, kad viena iš teisės doktrinos interpretacijų yra tai, kad pilietybės asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netekdavo automatiškai, tačiau tokia interpretacija neatitinka teismų suformuotos praktikos, kad pilietybės nebuvo netenkama automatiškai. Tik prielaidomis grindžiami suinteresuoto asmens atsikirtimai nepakankami tam, kad būtų pagrindas teigti, jog pareiškėjo senelis iš tikrųjų buvo netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d.

57. Kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai ir motyvai nekeičia teismo padarytų išvadų, todėl dėl jų teismas atskirai nepasisako.

58. Teismas, vadovaudamasis pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, teismų praktika, byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad pareiškėjos N. L. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177-197, 259, 444-448 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos N. L. (N. L.), gimusios (duomenys neskelbtini), senelis J. B. L. (J. B. L.) (taip pat žinomas kaip J. L. (J. L.)), gimęs 1907 m. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo tikslu pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Irena Bielskytė