- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-11-16
- Bylos Nr.
- P-403-135-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Edvardas Sinkevičius, Algirdas Taminskas (pran.)
- Pareiškėjas
- V. G.
- Atsakovas
- Utenos rajono policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 66.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Edvardo Sinkevičiaus ir Algirdo Taminsko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. G. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-568-320/2005 pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Utenos rajono policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 3509,27 Lt nesumokėto darbo užmokesčio dalį. Nurodė, kad 2002 – 2004 metais dėl Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu neteisėtais pripažintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 686 ,,Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 m. II pusmetį“ bei 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 ,,Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ taikymo jam atsakovas išmokėjo ne visą pagal įstatymus priklausiusį darbo užmokestį. Teigė, kad atsiskaitymo lapeliuose apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį nebuvo nuorodų apie darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymą.
Atsiliepimas
Atsakovas Utenos rajono policijos komisariatas (toliau – ir Utenos raj. PK) pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad pareiškėjui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas, taikant darbo užmokesčio indeksavimą pagal galiojančius teisės aktus. Konstitucinis Teismas tik 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu konstatavo, kad teisės aktai dėl darbo užmokesčio indeksavimo ir su tuo susijęs darbo užmokesčio sumažinimas prieštarauja Konstitucijai. Nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, neišmokėdamas viso priklausančio darbo užmokesčio, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Taip pat nėra Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjui sumažintas darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis atitinkamais Utenos rajono policijos komisariato įsakymais, kurie yra įvykdyti. Be to, šie įsakymai įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčyti ir jiems apskųsti pareiškėjas yra praleidęs vieno mėnesio terminą.
Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad Utenos rajono policijos komisariato įsakymai dėl darbo užmokesčio nustatymo ir mokėjimo policijos pareigūnams atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2005 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Utenos rajono policijos komisariato 111,11 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už 2004 m. gruodžio mėnesį.
Teismas nustatė, kad, 2003 – 2004 m. trūkstant lėšų darbo užmokesčiui, Utenos rajono policijos komisariato vadovai, vadovaudamiesi Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklėmis, priėmė įsakymus dėl darbo užmokesčio indeksavimo, ko pasekmėje pareiškėjui nuo 2003 m. kovo mėnesio iki 2004 m. gruodžio 18 d. nebuvo priskaičiuota 3509,27 Lt darbo užmokesčio ir išmokėta atitinkamai mažesnė darbo užmokesčio suma. Teismas konstatavo, jog Utenos rajono policijos komisariatas, 2003 - 2004 m. taikydamas indeksavimo koeficientus, veikė teisėtai ir negalėjo atsisakyti vykdyti galiojančių teisės aktų. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucijos 7, 102, 107 straipsniai). Konstitucinis Teismas tik 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 patvirtintos Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklės, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad Utenos rajono policijos komisariato įsakymai dėl indeksavimo koeficientų taikymo nurodytu laikotarpiu nėra panaikinti ar nuginčyti teismine tvarka.
Reikalavimą išmokėti visą darbo užmokestį už 2004 metų gruodžio mėnesį teismas, nustatęs, kad atlyginimas už 2004 m. gruodžio mėnesį visiškai išmokėtas tik 2005 m. sausio mėnesį, t. y. sprendimas nemokėti viso už 2004 m. gruodį priklausančio atlyginimo nebuvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo paskelbimo, pripažino pagrįstu ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 111,11 Lt (b. l. 4). Tačiau teismas nurodė, kad kiti Utenos rajono policijos komisariato sprendimai nemokėti pareiškėjui visos pareiginės algos yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo paskelbimo, todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis likusiai neišmokėtai pareiškėjo algos daliai netaikytina.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą dalyje, kuria patenkintas pareiškėjo skundas dėl darbo užmokesčio nuo 2004 m. gruodžio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 17 d. priteisimo ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą ir šioje dalyje atmesti. Pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Nurodė, kad darbo užmokestis valstybės tarnautojams mokamas vadovaujantis darbo laiko apskaitos žiniaraščiu, kurio formą ir pildymo tvarką yra nustačiusi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78. Išdirbtas laikas žiniaraštyje žymimas kiekvieną dieną, todėl ir sprendimas apie kiekvienos dienos darbo užmokestį yra priimamas kiekvieną dieną. Todėl pareiškėjui darbo užmokestis, nors ir buvo apskaičiuojamas jau įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimui, turėjo būti skaičiuojamas dviem etapais – iki 2004 m. gruodžio 18 d., taikant indeksavimo koeficientą, ir nuo 2004 m. gruodžio 18 d., indeksavimo koeficiento jau nebetaikant. Kada atlikti skaičiavimai ir kada darbo užmokestis išmokėtas, šiuo atveju nėra svarbu.
Atsiliepimas
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį tenkinti.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. kovo 15 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas nurodė, kad vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytas bendrasis trejų metų senaties terminas.
Teismas pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalį (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1243 redakcija), Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 1 ir 2 punktus bei šiuo nutarimu patvirtintas Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, kurių pagrindu, atsižvelgiant į valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojams buvo mokamas mažesnis nei Valstybės tarnybos įstatymo nustatytas darbo užmokestis, Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Teismas akcentavo, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų administracinėse bylose Nr. A12-219/2004, A1-638/2005 suformuluota praktika, ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Taigi konstatuotina, kad atsakovo pateikto apeliacinio skundo argumentai negali būti pripažinti pagrįstais. Dėl paminėtų priežasčių teisėjų kolegija nusprendė, kad apeliacinis skundas atmestinas.
Šalies argumentai
Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad ši byla apeliacine tvarka tikrinama aspektais, kurie yra nurodyti atsakovo pateiktame apeliaciniame skunde. Nesant pareiškėjo apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, nėra teisinio pagrindo peržengti paduoto (atsakovo) apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų. Priešingu atveju, atsakovo atžvilgiu būtų pažeistas teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principai.
V.
2006 m. kovo 20 d. ir 2006 m. gegužės 19 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gauti pareiškėjo prašymai dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I‑568‑320‑2005. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, teismo prašo:
atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-568-320-2005;panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-568-320-2005; perduoti administracinę bylą Nr. I-568-320-2005 nagrinėti iš naujo Panevėžio apygardos administraciniam teismui.
Prašymuose pareiškėjas nurodo, kad proceso atnaujinimo pagrindas yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, kurią savo prašyme pareiškėjas cituoja. Pareiškėjas daro išvadą, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad nagrinėjamo pobūdžio ginčuose Lietuvos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis turi būti taikoma tol, kol išlieka galimybė teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius. Mano, kad administracinėje byloje Nr. I-568-320-2005 Panevėžio apygardos administracinis teismas neteisingai taikė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, o 2005 m. gruodžio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 yra akivaizdus įrodymas, kad padarytas esminis materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant, turėjęs įtakos priimant neteisėtą sprendimą (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas). Be to, procesą administracinėje byloje Nr. I-568-320-2005 būtina atnaujinti, kad būtų suformuota vienoda administracinių teismų praktika (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo tenkintinas.
Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Pirmas pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas 2006 m. kovo 20 d. (išsiųstas 2006 m. kovo 17 d.), t. y. dar nepraėjus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytam trijų mėnesių terminui nei nuo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 18 d. sprendimo įsiteisėjimo (pagal ABTĮ 96 straipsnio 2 dalį sprendimas įsiteisėjo 2006 m. kovo 15 d. kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė atsakovo apeliacinį skundą), nei nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A1‑638/2005 paskelbimo. Todėl terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti nepraleistas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) numato, kad procesas byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, gali būti atnaujintas šio įstatymo 153 straipsnyje nustatytais pagrindais. Šiuo atveju byloje prašoma atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu. Prašydamas atnaujinti procesą, pareiškėjas iš esmės remiasi 2005 m. gruodžio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis nustato, jog neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio “sprendimo įvykdymu” Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma “įvykdytu sprendimu” Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 iš esmės išaiškino, jog valstybės tarnautojų kreipimasis į teismą dėl nesumokėto darbo užmokesčio, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame konstatuota, jog Utenos rajono PK sprendimai nemokėti pareiškėjui visos pareiginės algos (išskyrus sprendimą dėl pareiginės algos už 2004 m. gruodžio mėnesį) buvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo paskelbimo ir todėl nagrinėjamu atveju netaikytina Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis, priimtas neįvertintus paminėtų aplinkybių, netinkamai pritaikius paminėtas materialinės teisės normas ir prieštarauja išdėstytai administracinių teismų praktikai.
Teisėjų kolegijos nuomone, dėl paminėtų aplinkybių pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo tenkintinas ir procesas administracinėje byloje atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punkte nurodytais pagrindais, perduodant bylą iš naujo nagrinėti Panevėžio apygardos administraciniam teismui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktu, 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. G. prašymą dėl proceso atnaujinimo patenkinti.
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-568-320/2005 pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Utenos rajono policijos komisariatui (tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Bylą perduoti iš naujo išnagrinėti Panevėžio apygardos administraciniam teismui.
Nutartis neskundžiama.