Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2009-10-22 · Administracinė byla Nr. I-2291-171/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-10-22
Bylos Nr.
I-2291-171/2009
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01155-2009-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos
Kategorijos
  • 15.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2291-171/2009Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01155-2009-6Procesinio sprendimo kategorija 15.5, 38 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. spalio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ireną Paulauskienė, sekretoriaujant Gintarei Guobytei, dalyvaujant atsakovės atstovui Virginijui Varnaičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Ž. prašymą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl palūkanų priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nust a t ė

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu (b. l. 2–3), kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 149 828 Lt sumą, atskaičius mokesčius, už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2007-10-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Prašyme paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008-06-02 sprendimu buvo iš dalies patenkintas pareiškėjo reikalavimas dėl neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio ir priteista už 2004-10-05 – 2007-10-05 laikotarpį 149 828 Lt neišmokėto atlyginimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009-04-09 nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą ir jo vykdymą atidėjo vieneriems metams.

Pareiškėjas nurodė, kad LR Vyriausybė 1999-12-28 nutarimu neteisėtai sumažinusi pareiškėjui mokėtą teisėjo atlyginimą su reikalavimu geruoju sumokėti darbo užmokesčio skirtumą nesutiko. Vyriausybės iniciatyva sprendimo dėl neišmokėto atlyginimo priteisimo vykdymas atidėtas vieneriems metams, valstybė naudojasi pareiškėjui priklausančiu atlyginimu, palūkanų už tai nemoka. Dėl to pareiškėjas patiria nuostolius negautų pajamų pavidalu. Paaiškino, kad yra paėmęs kreditą už kurį moka palūkanas. Jei jam laiku būtų sumokėtas atlyginimo skirtumas, jis būtų grąžinęs didelę dalį kredito ir už grąžintą sumą nebūtų reikėję mokėti palūkanų, arba būtų jam išmokėtą atlyginimo skirtumą padėjęs į banką ir už tai gavęs dideles palūkanas. Atsižvelgdamas į visa tai, pareiškėjas mano, kad vadovaujantis Civilinio kodekso 6.37 straipsniu, jam turi būti priteistos įstatyme nustatytos (Civilinio kodekso 6.210 straipsnis) procesinės 5 procentų metinės palūkanos už Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008-06-02 sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2007-10-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Papildomuose paaiškinimuose (b. l. 13) pareiškėjas nurodė, kad atsakovės atstovė nepagrįstai remiasi LR darbo kodeksu, nes jis negalioja santykiuose su valstybe.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovė atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 8–9) nurodė, kad su juo nesutinka. Paaiškino, kad teisėjų darbo santykių reguliavimui yra taikytinas Darbo kodeksas. Kai darbuotojui laiku neišmokamas darbo užmokestis, pradedami skaičiuoti delspinigiai, nustatyti 1996-02-20 Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatyme (toliau – Delspinigių įstatymas), todėl Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 1 dalis šiuo atveju negali būti taikoma. Atsakovė pažymėjo, kad Delspinigių įstatymas taikomas tada, kai šalis sieja darbo santykiai, kaip ir yra nagrinėjamu atveju.

Per teismo posėdį atsakovo atsakovės atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus (b.l. 53-54).

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmestinas.

Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad pareiškėjas 2007-10-05 kreipėsi į teismą su prašymu (Administracinė byla Nr. I-98-24/2008, b. l. 2–3), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 333 645,68 neteisėtai nepriskaičiuoto atlyginimo už laikotarpį nuo 2000-01-01 iki 2007-08-31 ir atlyginimo skirtumą iki teismo sprendimo priėmimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008-06-02 priėmė sprendimą (Administracinė byla Nr. I-98-24/2008, b. l. 115–124), kuriuo pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės 149 828 Lt. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjęs pareiškėjo ir atsakovės apeliacinius skundus 2009-03-09 priėmė nutartį (Administracinė byla Nr. I-98-24/2008, b. l. 160–168), kuria pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.

Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės pareigūno atlyginimo dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais Civilinis kodeksas reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius numato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (Darbo kodekso 207 str.). Jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-08-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009).

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <....>. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“. Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu.

Atsižvelgdamas į minėtą Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą) ir Teismų įstatymo minėtas nuostatas šiuo klausimu, teismas laikosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje (administracinėje byloje Nr. A756-859/2009) suformuluoto teisės aiškinimo.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 149 828 Lt sumą, už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2007-10-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, negali būti tenkinamas, nes Civilinio kodekso nuostatos nagrinėjamu atveju netaikomos.

Atsižvelgiant į išdėstytą pareiškėjo prašymas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str.,

nusprendžia

atmesti pareiškėjo P. Ž. prašymą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Irena Paulauskienė