- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-07
- Bylos Nr.
- A-146-757-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03146-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- L. D.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. D. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas L. D. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. rugpjūčio 9 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 18) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–8), kuriame prašė: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM, atsakovas) 2013 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 1D-7069(11) (toliau – ir sprendimas Nr. 1D-7069(11)); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 5 652,12 Lt, kuri susidarė dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo; 3) priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 3 362,02 Lt, kuri susidarė dėl to, kad Vidaus reikalų ministerija mokėjo pareiškėjui mažesnę valstybinę pensiją nei privalėjo mokėti pagal Laikinąjį įstatymą; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – po 160,87 Lt kas mėnesį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 5) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministeriją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti pareiškėjui tokio dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo paskaičiuota iki šios pensijos sumažinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi (b. l. 19–20) nustatė pareiškėjui terminą iki 2013 m. rugpjūčio 27 d. pateikti teismui 2 patikslinto skundo egzempliorius su patikslintu skundo reikalavimu, suformuluojant reikalavimą tik Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 1D-7069(11), kuriuo pareiškėjo prašymą atsisakyta nagrinėti, atžvilgiu (prašant jį panaikinti ar pan.), kartu prašant įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. prašymą, atsisakant kitų pateiktų skundo reikalavimų, atsakovu įvardijant tik Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, iš atsakovų pašalinant Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, iš trečiųjų suinteresuotų asmenų pašalinant Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Šalies argumentai
Pareiškėjas L. D. 2013 m. rugpjūčio 29 d. pateikė teismui patikslintą skundą (b. l. 22–25), kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 1D-7069(11) bei įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją išnagrinėti jo 2013 m. liepos 8 d. prašymą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies taikymo.
Patikslintame skunde pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2004 m. birželio 22 d. jam buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri vėliau buvo perskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi. Neišmokėtą valstybinės pensijos dalį patvirtina VRM pažyma apie 2010–2013 m. pensijos dydį, tačiau ši pažyma neatitinka tikrovės, nes joje nurodomos didesnės išmokėtos sumos, nei pareiškėjui buvo išmokėta. Pareiškėjas su 2013 m. liepos 8 d. prašymu kreipėsi į VRM dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, tačiau atsakovas atsisakė nagrinėti jo prašymą, kadangi parėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės Žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėjo nuomone, nebuvo teisinio pagrindo atsisakyti nagrinėti jo kreipimąsi vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir VAĮ). Vidaus reikalų ministerija netinkamai taikė VAĮ nuostatas, nesprendė klausimo dėl neteisėtai neišmokėtos valstybinės pensijos dalies grąžinimo. Ginčui aktualų teisinį santykį reglamentuoja Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtinti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad ginčuose dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti. Išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimai leidžia konstatuoti, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos klausimus reglamentuojančių teisės aktų nuostatos yra specialios normos VAĮ nuostatų atžvilgiu, todėl VRM neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką vadovaudamasi VAĮ. Negali būti tokios situacijos, kad asmuo, turintis teisę teisminiu keliu apginti savo pažeistas teises, negalėtų to padaryti dėl institucijos neveikimo netinkamai taikant teisės aktus. Pareiškėjas paaiškino, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, t. y. dar iki jo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d. Todėl nepraėjo 3 metai nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie jam neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.
Atsiliepimas
Atsakovas Vidaus reikalų ministerija prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 28–29) paaiškino, kad, vadovaujantis VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, Vidaus reikalų ministerija, kaip viešojo administravimo subjektas, negali taikyti pagal analogiją Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio, nes tai nenumatyta įstatymuose, o ginčo santykius nagrinėjamu atveju reglamentuoja VAĮ 23 straipsnio 6 dalis. Skundas turėjo būti paduotas per 6 mėnesius nuo skunde nurodyto pažeidimo paaiškėjimo dienos. Pareiškėjas apie valstybinės pensijos sumažinimus sužinojo atitinkamai 2010 m. vasario mėn. ir 2011 m. kovo mėn., iš Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuris įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., sužinojo apie paskutinį pažeidimo elementą – valstybinės pensijos sumažinimo neteisėtumą. Pareiškėjas skundą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka turėjo paduoti iki 2013 m. kovo 21 d. įskaitytinai, tačiau padavė skundą VRM tik 2013 m. liepos 8 d., todėl jo skundą buvo atsisakyta nagrinėti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 8 d. sprendimu (b. l. 43–45) pareiškėjo L. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad atsakovo 2004 m. liepos 19 d. sprendimu pareiškėjui nuo 2004 m. birželio 22 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 31), dėl kurios sumažinimo pareiškėjas 2013 m. liepos 8 d. prašymu kreipėsi į VRM (b. l. 33). VRM 2013 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 1D-7069(11), dėl kurio kilo ginčas, atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. prašymą (b. l. 32).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas aptarė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą dėl paskirtų valstybinių pensijų perskaičiavimo, pažymėdamas, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios.
Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktą išaiškinimą, kad savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Kompetentingų įstaigų, mokančių valstybinio socialinio draudimo pensijas, sprendimų apskundimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, tokių įstaigų sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai galėjo būti apskundžiami teismui. Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad į valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimus reglamentuojančias teisės normas netiesiogiai nukreipia ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas. Pagal įstatymo analogiją taikant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, pareiškėjai dėl pažeistų teisių pirmiausia privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. paminėtas 3 metų terminas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje yra sutrumpintas iki 6 mėnesių.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pirma sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta už 2010 m. sausio mėn. (b. l. 34). Į VRM dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi su 2013 m. liepos 8 d. prašymu, kuris VRM buvo gautas 2013 m. liepos 11 d. (b. l. 33), t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam 3 metų terminui ginti savo teises. Todėl teismas nusprendė, kad atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą. Pažymėjęs, kad atsakovas skundžiamame sprendime Nr. 1D-7069(11) netinkamai nurodė atsisakymo nagrinėti pareiškėjo prašymą pagrindą (nurodė VAĮ 23 straipsnio 6 dalį, t. y. praleistą 6 mėn. kreipimosi terminą, o turėjo atsisakyti nagrinėti prašymą dėl praleisto 3 metų kreipimosi termino), teismas konstatavo, kad iš esmės skundžiamas sprendimas yra teisėtas, nes galutinė išvada padaryta teisinga – juo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą praleidus kreipimosi terminą.
Nurodęs, kad vadovaujasi sistemine teisės normų sistemine analize, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas nusprendė, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Antrąjį skundo reikalavimą teismas atmetė kaip išvestinį iš pirmojo.
III.
Pareiškėjas L. D. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 50–54) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, t. y.: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 5 652,12 Lt, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 3 362,02 Lt, kuri susidarė dėl realiai mokėtos mažesnės pensijos.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas nenagrinėjo pareiškėjo reikalavimų dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo. Teismui paduotame 2013 m. rugpjūčio 9 d. skunde pareiškėjas reiškė reikalavimą ne tik dėl VRM 2013 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 1D-7069(11) panaikinimo, bet ir reikalavimus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neišmokėtos dalies priteisimo. Pirmos instancijos teismas 2013 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje nurodė, kad skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų, ir nustatė terminą pašalinti nutartyje nurodytus trūkumus. Todėl pareiškėjas prie savo 2013 m. rugpjūčio 9 d. skundo pateikė teismui 2013 m. rugpjūčio 26 d. patikslintą skundą dėl VRM 2013 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 1D-7069(11) panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo išnagrinėti 2013 m. liepos 8 d. prašymą, tikėdamasis, kad papildomas prašymas bus prijungtas prie pirminio skundo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Pirmos instancijos teismas reikalavimų išdėstytų pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 9 d. skunde, nenagrinėjo, o sprendimą priėmė tik dėl patikslinto skundo.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėstė argumentus, kuriais remdamasis teigė, kad turėtų būti tenkinami jo reikalavimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo. Be to, prašė administracinę bylą ta apimtimi, kuria ginčo dalykas yra valstybinės pensijos sumažinimas dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo, sustabdyti kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr.12/2013 ir įsigalios Konstitucinio Teismo priimtas nutarimas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 61) atsakovas pažymėjo, kad, pareiškėjui patikslinus skundą, jo skundo dalykas buvo įpareigoti VRM išnagrinėti 2013 m. liepos 8 d. prašymą. Dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepriėmė pirminio skundo reikalavimų, pareiškėjas galėjo paduoti atskirąjį skundą, bet šia galimybe nepasinaudojo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kelia reikalavimus, kurių nebuvo jo patikslintame skunde, priimtame nagrinėti pirmosios instancijos teisme, apeliacinis skundas turėtų būti atmestas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 8 d. sprendimu atmetė pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimus dėl VRM 2013 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 1D-7069(11) panaikinimo bei atsakovo įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, neišmokėtos pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies, grąžinimo.
Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo skundo reikalavimų dėl pareigūnų ir karių valstybės pensijos nepriemokos priteisimo.
Šis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas teisėjų kolegijai yra pagrindas patikrinti, ar šiuo atveju nėra pagrindo taikyti ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuris nustato, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus.
Iš bylos dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 9 d. (pagal pašto spaudą ant voko) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurio baigiamojoje dalyje pareiškė penkis reikalavimus. Pirmuoju reikalavimu prašė panaikinti VRM 2013 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 1D-7069(11), kuriuo atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, kaip pateiktą praleidus terminą tokiam prašymui pateikti. Antruoju, trečiuoju ir ketvirtuoju reikalavimais pareiškėjas prašė priteisti atitinkamas valstybinės pensijos nepriemokas, t. y. prašė: priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį - 5 652,12 Lt (antrasis reikalavimas); priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 3 362,02 Lt, kuri susidarė dėl to, kad Vidaus reikalų ministerija mokėjo mažesnę valstybinę pensiją nei privalėjo mokėti pritaikius Laikinąjį įstatymą (trečiasis reikalavimas); priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – po 160,87 Lt kas mėnesį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (ketvirtasis reikalavimas). Penktuoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašė įpareigoti atsakovus Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministeriją nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos mokėti tokio dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo apskaičiuota iki šios pensijos sumažinimo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 9 d. skundo priėmimo klausimą, 2013 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje nurodė, kad pareiškėjo pateiktas skundas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų. Iš skundo turinio ir jo priedų teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2013 m. liepos 8 d. prašymu dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, kuri 2013 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 1D-7069(11) atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, konstatuodama, kad pareiškėjas praleido kreipimosi terminą. Teismas vertino, kad Vidaus reikalų ministerijai sprendimu Nr. 1D-7069(11) atsisakius nagrinėti pareiškėjo prašymą, nebuvo pasinaudota ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, todėl pareiškėjas turi teisę prašyti teismo panaikinti VRM 2013 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 1D-7069(11) ir įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją išnagrinėti jo prašymą. Nutartyje dėl skundo trūkumų šalinimo teismas nurodė, kad pareiškėjas turėtų atsisakyti kitų pateiktų skundo reikalavimų, nes tik teismui panaikinus Vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. 1D-7069(11) ir Vidaus reikalų ministerijai išnagrinėjus pareiškėjo prašymą, jis galės kreiptis į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Remdamasis minėtais argumentais, teismas nustatė pareiškėjui terminą pateikti teismui patikslintą skundą, suformuluojant jame reikalavimą tik Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 1D-7069(11) atžvilgiu (prašant jį panaikinti ar pan.), kartu prašant įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. prašymą, atsisakant kitų pateiktų skundo reikalavimų, atitinkamai nurodant atsakovą (įtraukiant tik VRM).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė teismui 2013 m. rugpjūčio 29 d. patikslintą skundą, kuriame tiksliai įvykdė teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. nutarties nurodymus – prašė panaikinti atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 1D-7069(11) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. prašymą, t. y. nebereiškė reikalavimų dėl pensijos nepriemokos priteisimo.
Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutarties turinio, kuriame yra nurodyta, kad pareiškėjas, šalindamas skundo trūkumus pateikė patikslintą skundą, pareikšdamas jame du pirmiau minėtus reikalavimus, ir konstatuota, kad pareiškėjo skundas iš esmės atitinka ABTĮ 23 ir 24 straipsnių keliamus reikalavimus, todėl priimtinas, matyti, kad šia nutartimi teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 26 d. patikslintą skundą, o ne skundą ir patikslintą skundą. Nors šios teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad teismas nutarė priimti L. D. skundą (pareiškėjo pateikto procesinio dokumento surašymo data nenurodyta), tačiau iš nutarties motyvuojamosios dalies yra aišku, kad teismas sprendė pareiškėjo patikslinto skundo priėmimo klausimą ir priėmė patikslintą skundą su jame išdėstytais reikalavimais.
Pagal bylos medžiagą nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pateikęs patikslintą skundą jis turėjo pagrindą tikėtis, jog jis bus prijungtas prie 2013 m. rugpjūčio 9 d. skundo ir reikalavimai dėl pensijos nepriemokos priteisimo bus nagrinėjami. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje pareiškėjui buvo išaiškinta, kad tikslindamas skundą jis turėtų prašyti teismo panaikinti VRM 2013 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 1D-7069(11) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. prašymą, taip pat turėtų atsisakyti kitų skundo reikalavimų. Iš pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 29 d. patikslinto skundo reikalavimų matyti, kad pareiškėjas su teismo pasiūlytu skundo tikslinimo variantu sutiko. Pažymėtina ir tai, kad gavęs Vilniaus apygardos administracinio teismo persiųstą atsakovo atsiliepimą į patikslintą skundą, kuriame pateikti argumentai dėl kreipimosi į VRM termino praleidimo, pareiškėjas 2013 m. spalio 7 d. prašyme išdėstė savo nesutikimą su atsakovo atsiliepimo argumentais ir pakartojo patikslinto skundo reikalavimus, t. y. prašė teismo patenkinti skundą ir panaikinti VRM 2013 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 1D-7069(11) bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. prašymą (b. l. 40–41).
Atsižvelgdama į tai, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas patikslintame skunde nereiškė reikalavimų dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, o teismui priėmus patikslintą skundą, pareiškėjas vėlesnėje bylos proceso stadijoje savo patikslinto skundo reikalavimų nekeitė (nepapildė) reikalavimais dėl pensijos nepriemokos priteisimo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo reikalavimų dėl pensijos nepriemokos priteisimo. Todėl taikyti ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą nėra pagrindo.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas patikslintame skunde, kurį teismas priėmė nagrinėti, nereiškė reikalavimų dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, apeliaciniame skunde suformuluoti prašymai priteisti valstybinės pensijos nepriemoką negali būti nagrinėjami iš esmės, nes nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. ABTĮ 130 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pagal šios bylos aplinkybes, kai pareiškėjas patikslintame skunde ir jį teismui priėmus nagrinėti vėlesnėje bylos proceso stadijoje nereiškė reikalavimų dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, šie reikalavimai, išdėstyti apeliaciniame skunde, laikytini naujais.
ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama į šiuos įstatymo reikalavimus.
Pagal ABTĮ nuostatas administraciniame procese yra įtvirtintas aktyvaus teismo principas (ABTĮ 10 straipsnis, 57 straipsnio 4 dalis, 81 straipsnis). ABTĮ 10 straipsnis nustato, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Aktyvaus teismo principas nereiškia, kad teismas gali išeiti už pareiškėjo reikalavimo ribų ir gali keisti reikalavimo pagrindą arba dalyką savo iniciatyva, tačiau aktyvaus teismo principas apima teismo priedermę prireikus išaiškinti pareiškėjui teisę patikslinti pateiktą skundą, kad pareiškėjo siekiamas iškelti administracinis ginčas teisme galėtų būti išspręstas iš esmės. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 9 d. skundu siekė iškelti administracinį ginčą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo ir pareiškė reikalavimą dėl VRM 2013 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 1D-7069(11), kuriuo atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą dėl pensijos nepriemokos, taip pat pareiškė reikalavimus atsakovams Lietuvos valstybei bei Vidaus reikalų ministerijai dėl pensijos nepriemokų, susidariusių dėl Laikinojo įstatymo taikymo, priteisimo.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas pareiškėjui teisę patikslinti skundą, padarė teisinę klaidą vertindamas VRM 2013 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 1D-7069(11) reikšmę pareiškėjo siekiamam iškelti ginčui dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo ir suklaidino pareiškėją, nurodydamas kaip būtent turi būti patikslintas skundas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktus išaiškinimus. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnis) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Taigi, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas buvo pripažintas specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nagrinėdama ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pabrėždama būtinumą užtikrinti administracinių teismų formuojamos praktikos nuoseklumą ir tęstinumą bei plėtodama LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktus išaiškinimus dėl kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos termino, pažymėjo, kad nors nuo 2013 m. sausio 1 d. pasikeitus teisiniam reguliavimui, reglamentuojančiam sprendimų dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų apskundimo tvarką, t. y. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio pakeitimo įstatymui ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 12 ir 37 straipsnių pakeitimo įstatymui, skundų valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais pateikimo terminai buvo sutrumpinti nuo 3 metų iki 6 mėnesių, tačiau nagrinėjamu atveju (išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas, kuris pirmą sumažintą pagal Laikinąjį įstatymą valstybinę pensiją gavo 2010 m. vasario 26 d. dėl valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį už 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį kreipėsi į VRM 2013 m. kovo 14 d.) nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į administracinį teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad nesant atitinkamų nuostatų valstybines pensijas reguliuojančiuose teisės aktuose, 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintinas tinkamu ir iš esmės pakankamu, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos. Konstatavo, kad nustatant minėto 3 metų procesinio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.) 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 atkreipė dėmesį į procesinės analogijos ribas, turinčias egzistuoti tarp valstybinių pensijų gavėjams ir valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams taikytino teisinio režimo. Pažymėjo, kad iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, jog šio pobūdžio bylose pagal analogiją taikomas tik valstybinio socialinio draudimo teisės aktuose nustatytas 3 metų terminas (galiojęs iki 2013 m. sausio 1 d.), kuris valstybinių pensijų bylose tapo svarbiu referenciniu kriterijumi išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumui pagrįsti. Tačiau procesinė analogija nėra taikoma, sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). Šiuo aspektu pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Kitaip tariant, nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011). Remdamasis šiomis nuostatomis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka (šiuo klausimu žr. LVAT 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492 - 124/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-562/2013; 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-757/2013; 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-787/2013 ir kt.). Taigi, procedūrinės taisyklės, įtvirtintos valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimus reglamentuojančiuose teisės aktuose, a priori (savaime) pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų teisinės padėties nereguliuoja – valstybinio socialinio draudimo teisės aktų analogija šiai asmenų grupei yra taikoma tik procedūrinio termino kreiptis į teismą prasme.
Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 8 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, o iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų (bei kitų konstitucinių principų) kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Pažymėtina, kad LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuota praktika dėl 3 metų procesinio termino kreiptis į teismą dėl valstybinių pensijų ribojimo ir nepriemokų priteisimo ir kitais šiems ginčams spręsti aktualiais aspektais nuosekliai išplėtota vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, taip pat LVAT nutartis administracinėse bylose: 2013 m. birželio 12 d. Nr. A552-958/2013, 2013 m. birželio 20 d. Nr. A502-931/2013, 2013 m. birželio 20 d. Nr. A552-1318/2013, 2013 m. birželio 20 d. Nr. A662-1260/2013, 2013 m. birželio 27 d. Nr. A261-1091/2013, 2013 m. rugpjūčio 26 d. Nr. A444-1569/2013, 2013 m. rugsėjo 5 d. Nr. A146-786/2013, 2013 m. spalio 30 d. Nr. A525-2126/2013, 2013 m. lapkričio 27 d. Nr. A525-2558/2013, 2013 m. gruodžio 9 d. Nr. A858-2803/2013, 2014 m. sausio 27 d. Nr. A146-94/2014, 2014 m. kovo 5 d. Nr. A146-1036/2014 ir kt.). Paisydama minėtų imperatyvų dėl jurisprudencijos tęstinumo, teisėjų kolegija pažymi, kad procesinio termino kreiptis į teismą prasme dėl valstybinės pensijos nepriemokos nėra pagrindo nukrypti nuo LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. kovo 12 d. nutartyje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje Nr. A444-2232/2013 pateiktų išaiškinimų, kuriuos patvirtina nuosekli vėlesnė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, remiantis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, 3 metų procesinis terminas yra nustatytas skundui administraciniam teismui paduoti, o ne pretenziją valstybinę pensiją mokančiai institucijai (šiuo atveju VRM) pareikšti.
Pirmosios instancijos teismas 2013 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje dėl skundo trūkumų šalinimo nurodydamas pareiškėjui, kad jis turi pašalinti skundo trūkumus teismo nurodytu būdu, t. y. pareikšti reikalavimus dėl VRM 2013 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 1D-7069(11) panaikinimo ir šios institucijos įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. prašymą ir atsisakyti skundo reikalavimų dėl valstybinės nepriemokos priteisimo, suklaidino pareiškėją, nes, kaip jau buvo minėta, įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Be to, teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismas, naudodamas skundo trūkumų šalinimo institutą turi paaiškinti pareiškėjui kokie yra skundo trūkumai ir kokiu būdu juos pašalinti, tačiau negali reikalauti, kad pareiškėjas suformuluotų teismo nurodytus reikalavimus, ar atsisakytų teismo išvardytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesilaikė šios nuostatos. Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas suklaidino pareiškėją, ši padėtis turi būti ištaisyta panaikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tam, kad pareiškėjas galėtų realiai pasinaudoti procesine teise patikslinti skundą ir teise į teisminę gynybą. Pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. kreipimasis į VRM laikytinas jo pretenzija dėl valstybinės pensijos nepriemokos, į kurią (pretenziją) pensiją mokanti institucija atsakė 2013 m. liepos 25 d. raštu Nr. 1D-7069(11). Iš atsakovo atsakymo į pareiškėjo pretenziją yra aišku, kad Vidaus reikalų ministerija nesirengia išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką ir dėl tarp valstybinės pensijos gavėjo (pareiškėjo) ir ją paskyrusios bei mokančios institucijos (VRM) kyla administracinis ginčas. Taigi pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui šiuo aspektu nebūtų procesinių kliūčių priimti ir nagrinėti pareiškėjo reikalavimus dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.
Pažymėtina, kad pagal faktines aplinkybes, kai nepasibaigus anksčiau galiojusio teisinio reguliavimo nustatytam ilgesniam skundo padavimo terminui, įsigalioja naujas teisinis reguliavimas, nustatantis iš esmės trumpesnį skundo padavimo terminą (nenustačius jokių pereinamojo laikotarpio nuostatų), kuris šio naujojo teisinio reguliavimo įsigaliojimo momentu jau būtų pasibaigęs, tai iš esmės lemtų negalimumą inicijuoti ginčo nagrinėjimą ir iš esmės apribotų asmens galimybę kreiptis į teismą. Pagal byloje esantį banko sąskaitos išrašą, pirmąją sumažintą valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėnesį pareiškėjas gavo 2010 m. vasario 20 d. (b. l. 11). Todėl kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos 3 metų procesinis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo šios datos.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundą teismui padavė 2013 m. rugpjūčio 9 d., t. y. praleidęs trejų metų procesinį terminą. Pirmosios instancijos teismas, kaip jau buvo minėta suklaidino pareiškėją, nurodydamas pašalinti neegzistuojantį skundo trūkumą,, tačiau nevertino aplinkybės, kad pareiškėjas su reikalavimais dėl valstybinės pensijos nepriemokos kreipėsi į teismą praleidęs 3 metų procesinį terminą. Šiuo aspektu teismas turėjo teisę panaudoti tą patį skundo trūkumų šalinimo institutą ir išaiškinti pareiškėjui procesinę teisę (ABTĮ 10 str.) pateikti prašymą dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo. LVAT praktikoje analogiško pobūdžio bylose sprendžiant dėl kreipimosi į teismą procesinio termino ne kartą akcentuota, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties Nr. A552-519/2013 paskelbimo), kurioje prieita prie išvadų, kad specialiuoju procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas, ginčo teisinių santykių srityje šiuo aspektu vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas minėtu aspektu buvo apsunkintas (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 12 d. Nr. AS143-219/2014, 2014 m. sausio 22 d. Nr. AS502-212/2014, 2014 m. sausio 22 d. Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS525-267/2014, 2014 m. vasario 19 d. Nr. AS756-279/2014, 2014 m. vasario 26 d. Nr. AS756-280/2014,2014 m. balandžio 16 d. Nr. AS143-467/2014, 2014 m. balandžio 16 d. Nr. AS502-472/2014, 2014 m. gegužės 21 d. Nr. AS525-469/2014,2014 m. balandžio 2 d. Nr.AS602-205/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr.A525 - 409/2014 ir kt.).
Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismas, neteisingai taikė teisės normas ir dėl to pareiškėjui buvo sudarytos kliūtys pateikti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, konstatuoja, kad dėl pirmiau išvardytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimas turi būti panaikintas, o byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).
Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų išaiškinti pareiškėjui teisę tikslinti skundą, taip pat teisę ABTĮ 34 straipsnyje nustatyta tvarka teikti teismui prašymą atnaujinti praleistą 3 metų procesinį terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus.
Pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas dėl bylos stabdymo kol Konstituciniame Teisme bus išnagrinėta konstitucinės justicijos byla dėl atitinkamos Laikinojo įstatymo nuostatos atitikties Konstitucijai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka neaktualus, nes nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra tik VRM 2013 m. liepos 25 d. sprendimas Nr. 1D-7069(11).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą ir perduoti administracinę bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.