- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-05-06
- Bylos Nr.
- 1A-2-360/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-02488-2019-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Savinijus Katauskas, Regina Bertašienė
- Nuteistasis
- A. M.
- Advokatai
- Vaclovas Janušauskas
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Daliaus Jocio ir Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. ir jo gynėjo advokato Vaclovo Janušausko apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2019-11-05 nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, A. M. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 68 straipsniu, A. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 metams.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. A. M. nuteistas už tai, kad 2019-01-17, apie 16.13 val., (duomenys neskelbtini) 4 km. 860 m., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairuodamas automobilį „Peugeot 406“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) neatsižvelgęs į važiavimo sąlygas bei vietovės reljefą, nepasirinko saugaus greičio, dėl ko esant šlapiai kelio dangai, nesuvaldė automobilio, automobilis nuvažiavo nuo kelio sankasos ir įvažiavo į melioracijos griovį. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų automobilio „Peugeot 406“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) keleiviui V. R. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
2. Nuteistasis A. M. ir jo gynėjas advokatas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir A. M. išteisinti, taip pat paskirti techninę – medicininę ekspertizę, kad būtų nustatytas faktas, ar A. M. techniniu požiūriu galėjo patirti sužalojimus, kuriuos patyrė, jeigu būtų sėdėjęs už automobilio vairo eismo įvykio metu.
2.1. Nurodo, kad teismas konstatavo, kad A. M. parodė, jog automobilį vairavo dar būdamas blaivus nuo Kretingos iki ženklo (duomenys neskelbtini) , kur visas ekipažas susėdo kitaip, už vairo sėdo T. R., į priekinę sėdynę persėdo V. R., o jis, A. M., atsisėdo ant automobilio galinės sėdynės. Apeliantas teigia, kad kaip įvyko eismo įvykis, negali pasakyti, tačiau, jo manymu, jį pusiau sąmoningą į priekinę sėdynę perkėlė pats T. R., kuris tai galėjo laisvai padaryti, nes A. M. yra liekno sudėjimo, nedidelis ir nesunkus. Taip mano todėl, kad ištrauktas po įvykio iš vairuotojo pusės, kuri visiškai nebuvo vandenyje, buvo permirkusiais rūbais, iš pat pradžių ir ligoninėje buvo gydomas kaip eismo įvykyje nukentėjęs keleivis, o sužalojimai tokie, kokių jokiu būdu negalėjo patirti vairuotojas, ir būdingi tik gale sėdėjusio keleivio galimų sužalojimų požymiams.
2.2. Apeliaciniame skunde pažymima, jog A. M. nėra dėl ko neprisipažinti įvykdžius nusikalstamą veiką, nes niekas neprašo jokių kompensacijų, nėra civilinių ieškinių, niekas neturi pretenzijų, būtų buvusios visos galimybės išnagrinėti bylą supaprastinta tvarka bei bausmę sumažinti trečdaliu, tačiau apeliantas kategoriškai nesutinka vairavęs automobilį įvykio metu.
2.3. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pažeista nekaltumo prezumpcija, nes nesant jokių tiesioginių įrodymų, kad A. M. tikrai vairavo transporto priemonę eismo įvykio metu, padaryta išvada, kad jis nusikalto, nors buvo atsisakyta tenkinti prašymą dėl ekspertizės atlikimo. Abejonės ir prieštaravimai turėtų būti vertinami kaltinamojo naudai. Nesivadovauta įrodymų vertinimo reikalavimais, todėl abejojama teismo nešališkumu objektyviąja prasme.
3. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis, jo gynėjai advokatai prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
4. Apeliaciniame skunde ginčijamas A. M. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 2 dalį pagrįstumas, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu, nurodant, jog nesilaikyta nekaltumo prezumpcijos principo, nėra tiesioginių A. M. kaltės įrodymų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį ir apeliacinį skundą, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, sutinka, jog A. M. pagal BK 281 straipsnio 2 dalį nuteistas nepagrįstai, byloje esančių įrodymų nepakanka jo kaltei, padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįsti.
5. A. M. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairuodamas automobilį, neatsižvelgęs į važiavimo sąlygas bei vietovės reljefą, nepasirinko saugaus greičio, dėl ko esant šlapiai kelio dangai, nesuvaldė automobilio, automobilis nuvažiavo nuo kelio sankasos ir įvažiavo į melioracijos griovį, o automobilio keleivis V. R. patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Iš bylos duomenų matyti, jog A. M. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog vykstant iš Kretingos į (duomenys neskelbtini) kaimą, automobilį vairavo tik dalį kelio, tada jie sustoję apsikeitė ir vairuoti sėdo T. R., kuriam ir priklausė automobilis, o jis, A. M., sėdo į automobilio galą, V. R. sėdėjo automobilio priekinėje keleivio sėdynėje, kaip įvyko eismo įvykis, nepamena. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. M. kaltu, vadovavosi nukentėjusiojo V. R. ir liudytojo T. R. parodymais, jog eismo įvykio metu vairavo A. M., taip pat liudytojų policijos pareigūno M. N., gaisrininko A. J., taip pat pro šalį važiavusio V. S. parodymais, kad atvykę į įvykio vietą automobilio vairuotojo vietoje jie matė A. M., kitais rašytiniais bylos duomenimis, motyvavo, kodėl netiki gynybine versija, jog po įvykio A. M. buvo perkeltas į vairuotojo vietą, atsižvelgė į užfiksuotus automobilio apgadinimus, įvykio vietos apžiūros duomenis, A. M., V. R. sužalojimus. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu gynėjas advokatas prašė skirti techninę medicinos ekspertizę, kadangi abejota, ar A. M. galėjo patirti jam nustatytus sužalojimus vairuodamas automobilį, pirmosios instancijos teismas prašymo netenkino, vertindamas, kad tokia ekspertizė netikslinga.
6. Apeliaciniame skunde dar kartą buvo suformuluotas prašymas dėl techninės – medicininės ekspertizės skyrimo, kad būtų nustatytas faktas, ar A. M. techniniu požiūriu galėjo patirti sužalojimus, kuriuos patyrė, jeigu būtų sėdėjęs už automobilio vairo eismo įvykio metu. Apygardos teismo posėdyje, vykusiame 2020-01-16, gynėjas advokatas, grįsdamas ekspertizės būtinumą, pažymėjo, jog įvykio metu išsiskleidė automobilio priekinės oro pagalvės, todėl už vairo sėdėjęs žmogus tikrai nebūtų patyręs tiek šonkaulių bei stuburo lūžių. Kolegija, siekdama pašalinti gynybos akcentuojamus neaiškumus, atliko įrodymų tyrimą, ir pirmiausia apklausė medicinos bei autotechnikos specialistus. Apygardos teismo posėdyje tiek medicinos specialistas D. V., tiek autotechnikos specialistas V. P. pripažino, jog keliami klausimai būtų kompleksinės ekspertizės objektas, o tokio tyrimo poreikio apygardos teisme neatmetė ir prokurorė. Todėl, siekiant pašalinti neaiškumus, ar įvykio metu A. M. vairavo automobilį, 2020-02-20 nutartimi buvo paskirta kompleksinė eismo įvykio – teismo medicinos ekspertizė.
7. Klaipėdos apygardos teisme 2021-03-09 buvo gautas 2021-03-08 ekspertizės aktas Nr. 11K-66(20) (toliau – ekspertizės aktas), kurio išvadose be kita ko nurodyta, kad medicininiuose dokumentuose nustatyti sužalojimai, kuriuos eismo įvykio metu patyrė A. M., nėra specifiniai automobilio vairuotojui; tikėtina, kad medicininiuose dokumentuose nustatytus sužalojimus A. M. galėjo patirti sėdėdamas ant automobilio galinės sėdynės dešinėje pusėje; medicininiuose dokumentuose nustatyti sužalojimai, kuriuos patyrė A. M., negalėjo atsirasti sėdint vairuotojo vietoje, eismo įvykio metu išsiskleidus oro pagalvei.
8. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
9. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Tefner v. Austria, no. 33501/9620,20 March 2001 ir kt.), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, Nr. 2K-363/2013, Nr. 2K-476/2013, Nr. 2K-446/2013). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
10. Nagrinėjamu atveju, kolegijos vertinimu, įrodymų visuma neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog A. M. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, o esamos abejonės vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Apeliantas procese nuosekliai teigė, jog eismo įvykio metu automobilio nevairavo, o sėdėjo automobilio gale, gynyba akcentavo A. M. patirtų sužalojimų neatitikimą inkriminuojamai aplinkybei dėl automobilio vairavimo. Apygardos teisme atlikto įrodymų tyrimo rezultatai iš esmės apelianto keliamų abejonių nepašalino, o tik jas sustiprino, A. M. parodymus apie tai, kad jis transporto priemonės nevairavo, o sėdėjo gale, atitinka ir ekspertizės aktas. Kaip matyti iš ekspertizės akto turinio, šio specialaus tyrimo metu buvo tiriami baudžiamojoje byloje buvę duomenys, be to, teismo medicinos ekspertas atskirai įvertino medicininiuose dokumentuose užfiksuotus A. M. patirtus sužalojimus, ekspertams apžiūrai buvo pateiktas ir eismo įvykyje dalyvavęs automobilis bei A. M. rūbai. Ekspertizę atliko ilgametę darbo patirtį turintys, kvalifikuoti ekspertai. Ekspertizės akte pažymėta, jog didžiausio poveikio į buvusius automobilyje vieta yra salono gale dešinėje pusėje, o apibūdinant A. M. sužalojimus, nurodoma, kad krūtinės ir juosmens slankstelių skersinių ataugų lūžiai ir dauginiai šonkaulių lūžiai atsirado dėl krūtinės ląstos ir juosmens nugarinės dalies sumušimo iš užpakalio ir dešinio šono, dešinio žastikaulio kaklo lūžis gavosi dėl bukos jėgos poveikio į dešinę ranką, kepenų plyšimas paaiškinamas pilvo dešinės pusės sumušimu, dešinės veido pusės kraujosruva atsirado dėl dešinės veido pusės sumušimo, taigi A. M. sužalojimai rodo, kad smūgio jėga veikė į liemens sritį bei dešinę ranką iš užpakalio ir dešinio šono (b. l. 24-31, 32-33. t. 3). Įvertinus A. M. medicininiuose dokumentuose nustatytus sužalojimus, ekspertizės akte padarytos išvados, kad šie nėra specifiniai automobilio vairuotojui ir tikėtina, kad A. M. juos galėjo patirti sėdėdamas ant automobilio galinės sėdynės dešinėje pusėje. Abejoti ekspertizės akto išvadomis, atitinkančiomis apelianto gynybinę versiją, jog nevairavo automobilio, kolegija neturi pagrindo.
11. Nors pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. M. kaltu, vadovavosi atitinkamais skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais, tačiau apylinkės teismo ištirti įrodymai ekspertizės akto vienareikšmiai nepaneigia. Tiesiogiai įvykyje be A. M. dalyvavo tik kiti du automobiliu vykę asmenys – T. R. ir V. R., kurie abu buvo pakankamai apsvaigę nuo alkoholio (T. R. nustatyta 1,95 promilės kraujyje, alkoholio matuokliu 1,91 ir 2,01 promilės neblaivumas, V. R. – 3,44 promilės kraujyje). V. R. apklausiamas teisme, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad ne viską atsimena, be to, miegojo, atsibudo automobiliui jau esant griovyje. Pasak A. M., automobilį eismo įvykio metu vairavo būtent T. R., todėl, atsižvelgiant į tai, kas aptarta, nei V. R., nei T. R. parodymai patikimai A. M. kaltės nepatvirtina. Kiti liudytojai į įvykio vietą atvyko vėliau, T. R. jau buvo išlipęs iš automobilio, todėl koks automobiliu vykusių asmenų išsidėstymas buvo būtent paties eismo įvykio metu, pasakyti negali. Bylos duomenys apie įvykio vietą, automobilio apgadinimus tiesiogiai A. M. kaltės dėl inkriminuoto nusikaltimo taip pat nepatvirtina bei patikimai nepaneigia apelianto ir jo gynybos keltos versijos apie A. M. perkėlimą į vairuotojo vietą.
12. Taigi, atsižvelgdama į byloje surinktų įrodymų visumą, jų tarpusavio ryšius, kolegija sprendžia, jog dėl A. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą esant abejonių, kurių nepavyko pašalinti, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikinamas, o A. M. išteisinamas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
13. Apeliaciniame skunde užsimenama ir apie pirmosios instancijos teismo šališkumą, tačiau, kaip matyti, tai siejama su nepalankaus sprendimo A. M. priėmimu. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmetami. Aplinkybė, jog įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip norėjo A. M. ir jo gynėjas advokatas, nereiškia, jog teismas buvo šališkas.
14. Apygardos teismui buvo pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažyma dėl 99 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš A. M., tačiau A. M. išteisinant, šios išlaidos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmų 2019-11-05 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
A. M. pagal BK 281 straipsnio 2 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, A. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, plastikinį paketą su A. M. rūbais grąžinti A. M..
Laikmeną (CD) su A. M. medicininių dokumentų išrašais (1 bylos tomas, prie viršelio) palikti saugoti byloje.
Palikti T. R. jam priklausantį automobilį „Peugeot“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)