Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. O. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas M. O. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir savivaldybė) 2024 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. A51-28303/24(2.9.4.9E-INF) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti savivaldybę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. vasario 14 d. prašymą dėl prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų išdavimo.

Nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybė pateikė neigiamą atsakymą, remdamasi netinkamomis teisės normomis, t. y. suklaidino, keldama pareiškėjui papildomus reikalavimus, kadangi nurodo, jog pareiškėjas iš pradžių sudarytų infrastruktūros plėtros sutartį ir pagal ją prisiimtų neaptartus įsipareigojimus, ir, tik sudaręs sutartį, turi teisę kreiptis į savivaldybę dėl prisijungimo sąlygų išdavimo, tačiau pagal įprastinę praktiką, tik gavęs prisijungimo sąlygas, pareiškėjas sužino apie reikalavimus įgyvendinti infrastruktūros plėtrą. Pareiškėjo nuomone, savivaldybė netinkamai pritaikė teisės normas, todėl atsisakymas išduoti prisijungimo sąlygas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 10 straipsnio 2 dalies bei 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, kadangi nurodyti motyvai nėra grindžiami pateiktais įstatymų (Statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalis ir kt.) straipsniais. Mano, jog savivaldybė, nurodydama, kad „infrastruktūros plėtros sutartį galėtume sudaryti dėl tokios infrastruktūros, kuri susijungia su esama Vilniaus miesto savivaldybės valdoma infrastruktūra“, apriboja jo teises nepagrįstai, kadangi toks reikalavimas nėra nustatytas jokiame įstatyme, prijungimo sąlygos nėra susijusios su savivaldybės infrastruktūros plėtra.

Patikslina, kad praeityje pareiškėjas kreipėsi į savivaldybę dėl preliminarios sutarties sudarymo, tačiau buvo gautas atsakymas, kad infrastruktūros plėtros sutartį galima sudaryti dėl tokios infrastruktūros, kuri susijungia su esama Vilniaus miesto savivaldybės valdoma infrastruktūra.

Atsakovė savivaldybė atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti.

Paaiškina, kad pareiškėjas kreipėsi dėl prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų išdavimo projektui „Kelio įrengimas iki žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir projektas). Pateiktoje schemoje nurodė pageidaujamas projektuoti gatvių dalis, tai yra – (duomenys neskelbtini) iki ir ties žemės sklypu (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).

Atsakovė dėsto teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias ginčo santykį ir nurodo, kad pareiškėjas jokia teise nevaldė ir nevaldo pageidaujamų projektuoti (duomenys neskelbtini) gatvių dalių. Siekiant, kad būtų išduotos prisijungimo sąlygos minėtam statinio projektui, ir norint projektuoti viešąją savivaldybės susisiekimo infrastruktūrą – gatves, kelius, pirmiausia turi būti užtikrinta Statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalyje nustatyta statytojo teisė.

Pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybė, kaip viešųjų kelių ir gatvių valdytoja, gali suteikti teisę jos valdomoje teritorijoje atlikti gatvių ir kelių projektavimo ir įrengimo darbus suinteresuotai šaliai. Vienas iš susitarimo būdų – infrastruktūros plėtros sutartis, kuria Vilniaus miesto savivaldybė suteiktų teisę jos valdomoje teritorijoje atlikti gatvių ir kelių plėtros darbus. Pareiškėjas buvo informuotas apie 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymą bei tai, kad statinio projektas patenka į patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų galiojimo ribas, t. y. – į apie 37,4 ha teritorijos prie Liepkalnio g., Kuprioniškėse, Rasų seniūnijoje, detalųjį planą ir į Teritorijos Kuprioniškių kaime, Rasų seniūnijoje, detalųjį planą. Pareiškėjas nėra verčiamas pasirašyti sutartį.

Tvirtina, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Statybos įstatymo nuostatomis ir Lietuvos Respublikos infrastruktūros plėtros įstatymu, savivaldybė objektyviai įvertino aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, pateikė motyvus, nurodė teisinį ir faktinį pagrindą, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2024 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. A51-28303/24(2.9.4.9E-INF) „Dėl prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų išdavimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. vasario 14 d. kreipėsi į savivaldybę su prašymu išduoti prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygas projektui.

Savivaldybė Sprendimu informavo pareiškėją, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 24 straipsnio 3 dalimi, statinio projektas rengiamas vadovaujantis privalomaisiais statinio projekto rengimo dokumentais, o vienas iš šių dokumentų nagrinėjamu atveju yra prisijungimo sąlygos. Todėl pageidaujant vykdyti viešosios susisiekimo infrastruktūros projektavimo ir įrengimo darbus, reikalinga pasirašyti sutartį, kurios pagrindu būtų galimas viešosios savivaldybės infrastruktūros projektavimas ir įrengimas, taip įgyvendinant Statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalyje nustatytą statytojo teisę. Išdėstė Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo (toliau – ir Infrastruktūros plėtros įstatymas) 8 straipsnio nuostatas.

Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti ir įpareigoti savivaldybę iš naujo išnagrinėti prašymą dėl prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų išdavimo.

Pareiškėjo nuomone, prašomos išduoti prisijungimo sąlygos nėra susijusios su savivaldybės infrastruktūros plėtra, be to, tam, kad pareiškėjo teisės būtų realizuotos, jam nėra būtina sudaryti infrastruktūros plėtros sutartį.

Statybos įstatymo 2 straipsnyje nustatytos pagrindinės šio įstatymo sąvokos. Šio straipsnio 44 punkte apibrėžta, kad prisijungimo prie <...> susisiekimo komunikacijų sąlygos – statinio, žemės sklype esančių <...> susisiekimo komunikacijų prijungimo prie kitiems savininkams priklausančių inžinerinių tinklų ar susisiekimo komunikacijų sąlygos, jeigu jos nenustatytos teritorijų planavimo dokumentuose. To paties straipsnio 61 punkte apibrėžta, kad statinio projektas – normatyvinių statybos techninių dokumentų nustatytos sudėties dokumentų, kuriuose pateikiami statytojo sumanyto statinio sprendiniai (statinio projekto dalys, skaičiavimai, brėžiniai), skirtų statybą leidžiančiam dokumentui gauti, statybai vykdyti ir statybos užbaigimo procedūroms atlikti, visuma.

To paties straipsnio 99 dalyje nurodyta, kad statytojas (užsakovas) yra Lietuvos Respublikos ar <...> fizinis (fiziniai) asmuo (asmenys), juridinis (juridiniai) asmuo (asmenys) ar <...>, kurie investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kitai užsienio organizacijai).

Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą (teritoriją), kuriame (kurioje) statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais.

24 straipsnyje nustatyti statinio projektas bei prisijungimo sąlygos. Pagal šio straipsnio 3 dalį, statinio projektas rengiamas vadovaujantis privalomaisiais statinio projekto rengimo dokumentais, o vienas iš šių dokumentų nagrinėjamu atveju yra prisijungimo sąlygos. Minėtos sąlygos išduodamos vadovaujantis Statybos įstatymo 24 straipsniu, o to paties straipsnio 18 dalis nustato, kad už prisijungimo sąlygų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų ir specialiųjų architektūros reikalavimų atitiktį Lietuvos Respublikos įstatymams ir kitiems teisės aktams pagal kompetenciją atsako juos parengę asmenys teisės aktų nustatyta tvarka.

Infrastruktūros plėtros įstatymo 8 straipsnis reglamentuoja infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo ir nesudarymo atvejus.

Pareiškėjo įsitikinimu, tam, kad jo teisė būtų realizuojama, jam nėra būtina sudaryti infrastruktūros plėtros sutartį, kadangi jis yra statytojas, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą (teritoriją), kuriame (kurioje) statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais.

Pareiškėjas nei savivaldybei, nei teismui nepateikė jokių nuosavybės teisę pagrindžiančių įrodymų dėl teritorijų (gatvių atkarpos), kurias siekia projektuoti. Taigi, nenustačius, kad pareiškėjas, prašymo pateikimo metu nuosavybės ar kita valdymo forma, valdė siekiamų projektuoti gatvių atkarpą, dėl kurios prisijungimo sąlygų prie susiekimo komunikacijų išdavimo kreipėsi, teismas daro išvadą, kad savivaldybė pagrįstai, remdamasi Statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalimi (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis), nustatė, kad prašymą išduoti sąlygas pateikė asmuo, t. y. pareiškėjas, neturintis teisės būti statytoju ir tai yra vienas iš argumentų, dėl ko prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygos negali būti išduodamos.

Lietuvos Respublikos kelių įstatymas (toliau – ir Kelių įstatymas) nustato Lietuvos Respublikos automobilių kelių plėtojimo, priežiūros ir naudojimosi jais teisinius pagrindus. Pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, keliai nuosavybės teise priklauso valstybei, savivaldybėms, fiziniams ar juridiniams asmenims. Vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, o vidaus keliai – valstybei, savivaldybėms, kitiems juridiniams ir (ar) fiziniams asmenims (4 straipsnio 3 dalis).

Taigi, Vilniaus miesto savivaldybė, kaip viešųjų kelių ir gatvių valdytoja, gali suteikti teisę jos valdomoje teritorijoje atlikti gatvių ir kelių projektavimo ir įrengimo darbus suinteresuotai šaliai.

Teritorijų planavimas – pagal Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų įstatymų, taip pat jų įgyvendinamųjų teisės aktų reikalavimus vykdomas procesas, kuriuo siekiama darnaus teritorijų vystymo ir kuris apima žemės naudojimo prioritetų, aplinkosaugos, visuomenės sveikatos saugos, paveldosaugos ir kitų priemonių nustatymą, gyvenamųjų vietovių, gamybos, inžinerinės ir socialinės infrastruktūros sistemų kūrimą, sąlygų gyventojų užimtumui reguliuoti ir veiklai plėtoti sudarymą, visuomenės ir privačių interesų suderinimą (Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis).

Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalyje nurodyta, kad teritorijų planavimo dokumentais galėtų būti kompleksiniai ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai. Prie kompleksinių teritorijų planavimo dokumentų priskirtini bendrieji ir detalieji planai, prie specialiojo teritorijų planavimo dokumentų priskirtini dokumentai, kuriuose grafiškai ir raštu pateikiami teritorijų naudojimo, tvarkymo, apsaugos priemonių, teritorijų vystymo reikmių ir sąlygų sprendiniai.

Pažymėtina, kad pareiškėjo schemoje nurodyta atkarpa, pateka į patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų galiojimo ribas, t. y. į apie 37,4 ha teritorijos prie Liepkalnio g., Kuprioniškėse, Rasų seniūnijoje, detalujį planą ir į Teritorijos Kuprioniškių k., Rasų seniūnijoje, detalujį planą. Atsižvelgus į aptartas teisės aktų nuostatas, į tai, kad pareiškėjas siekia projektuoti gatvių atkarpas, patenkančias į patvirtintus detaliuosius planus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad savivaldybė pagrįstai sprendė apie teisės jos valdomoje teritorijoje, suteikimą pareiškėjui, atlikti pareiškėjo pageidaujamų gatvių atkarpos plėtros darbus, sudarius sutartį dėl infrastruktūros, kuri susijungia su esama Vilniaus miesto savivaldybės valdoma infrastruktūra.

Pareiškėjas nurodo, kad aptariamu atveju, jis, sudarius infrastruktūros plėtros sutartį, pagal ją prisiimtų neaptartus įsipareigojimus, tačiau Sprendime tokie imperatyvūs reikalavimai nenurodyti, todėl toks pareiškėjo argumentas nėra pagrįstas. Teismo vertinimu, pasirašant infrastruktūros plėtros sutartį, bendras susitarimas dėl reikalingos susisiekimo infrastruktūros plėtros – gatvių atkarpos, tarp savivaldybės ir pareiškėjo, neišvengiamas.

Pareiškėjo nuomone, prašomos išduoti prijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygos nėra susijusios su savivaldybės infrastruktūros plėtra apskritai, tačiau jokių motyvų, pagrindžiančių jo poziciją, šiuo aspektu, iš esmės nenurodo. Atkreiptinas dėmesys, kad infrastruktūros plėtros įstatymas reglamentuoja savivaldybės infrastruktūros plėtrą ir jos planavimą, įgyvendinimą, finansavimą ir nustato savivaldybės infrastruktūros plėtroje dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas bei įpareigoja savivaldybę užtikrinti jos reikmes atitinkančios infrastruktūros plėtrą. Šis įstatymas tuo pačiu numato konkrečius atvejus, kuomet sudaroma galimybė plėtoti trūkstamą savivaldybės infrastruktūrą. Aptariamu atveju teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundo argumentas dėl komunikacijos sąlygų sąsajumo nebuvimo, su savivaldybės infrastruktūros plėtra, yra tik interpretacinio pobūdžio ir Sprendime padarytų išvadų nepaneigia.

Apibendrinus, 2024-02-23 raštu Nr. A51-28303/24 pareiškėjas buvo tinkamai informuotas, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo nuostatomis savivaldybės infrastruktūra, esant statytojo suinteresuotumui, gali būti plėtojama pasirašant Savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartį, susitariant dėl reikalingos susisiekimo infrastruktūros plėtros. Pareiškėjas nebuvo verčiamas pasirašyti Savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartį, o tik jam buvo suteikta informacija, kokiu būdu galėtų atlikti viešosios savivaldybės infrastruktūros plėtros darbus. Savivaldybė, kaip viešųjų kelių ir gatvių valdytoja gali suteikti teisę jos valdomoje teritorijoje atlikti gatvių ir kelių projektavimo ir įrengimo darbus suinteresuotai šaliai. Vienas iš susitarimo būdas yra sutartis, kuria Savivaldybė suteiktų teisę jos valdomoje teritorijoje atlikti gatvių ir kelių plėtros darbus.

Pareiškėjas teigia, kad Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų.

Teismo įsitikinimu, iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kokiais nustatytais faktais, teisės aktų nuostatomis jis grindžiamas, jame pateikti pakankami ir aiškūs motyvai, aiškios dėl jame išdėstytų aplinkybių kylančios pasekmės. Iš skundžiamo Sprendimo yra aiškus jo pagrindu susiklostantis pareiškėjo ir savivaldybės santykis, lengvai galima identifikuoti tiek pareiškėjo, tiek savivaldybės teises bei pareigas. Sprendime nurodomos ištirtos ir nustatytos aplinkybės, sprendimas, kaip administracinis aktas, pakankamai ir aiškiai motyvuotas, atitinka kitus VAĮ 10 straipsnio reikalavimus.

Pažymėtina, kad Sprendimo turinys leido pareiškėjui pakankamai argumentuotai nesutikti su Sprendimo motyvais ir visapusiškai pasinaudoti teise į teisminę gynybą, vien tai, jog pareiškėjas nesutinka su Sprendimą priėmusios institucijos atliktu vertinimu, teisės normų aiškinimu ir taikymu, nėra pagrindas tokį sprendimą laikyti neatitinkančiu VAĮ 10 straipsnio reikalavimų.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad savivaldybės Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl teisinio pagrindo Sprendimą panaikinti nėra.

Konstatavus, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinio reikalavimo įpareigoti savivaldybę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. vasario 14 d. prašymą dėl prisijungimo prie susisiekimo komunikacijų sąlygų išdavimo.

Teisėjų kolegija nenustatė ir kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis), todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėjas prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl nėra teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo M. O. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.