Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-08-09 · Administracinė byla Nr. I-3321-189/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-08-09
Bylos Nr.
I-3321-189/2012
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01055-2010-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
V. R., A. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos
Trečiasis asmuo
Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3321-189/2012Proceso Nr. 3-61-3-01055-2010-7Procesinio sprendimo kategorija 16.5. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugpjūčio 9 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,

viešame teismo posėdyje, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. R. ir A. P. (A. P.), skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinei (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjai skunde (b. l. 1-14) teismui nurodė, jog dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės (toliau – Ignalinos rinktinė) pareigūnais.

Paaiškino, jog atsakovas apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ, Valstybės tarnybos įstatymas) 23 str. 2 d., kuriame yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai. Todėl V. R. laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2007-12-31 buvo neišmokėta 90,26 Lt priemokų ir priedų, A. P. laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2007-12-31 buvo neišmokėta 183,51 Lt priemokų ir priedų.

Nurodė, jog 2009-12-11 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą, kuriame teigiama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“, kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai (kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą) ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nurodė, jog atsakovams nesumokėjus dalies priklausančio darbo užmokesčio, pareiškėjai, teisės aktų nustatyta tvarka realizuodami teisminės gynybos teisę su prašymu priteisti negautą darbo užmokestį kreipėsi į teismą nepasibaigus 3 metų senaties terminui. Todėl mano, jog yra išsaugoję galimybę ginti dėl priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimo pažeistas savo teises teismine tvarka. Teigia, jog sprendimas (bendrąja prasme) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, priemokų sumos, viršijančios 70 procentų pareiginės algos, išmokėjimo yra laikytinas neįvykdytu ir pareiškėjų keliamiems reikalavimams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra taikytinas minėtas 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas.

Pažymėjo, jog prašomų priteisti negauto darbo užmokesčio sumų laikotarpiu pareiškėjai atliko savo kaip statutinių valstybės tarnautojų pareigas, tačiau atsakovai nurodytu laikotarpiu nesumokėjo viso priklausančio darbo užmokesčio. Todėl tokia situacija negali būti pripažinta teisėta. Taip pat mano, jog pripažinus buvusį teisinį reguliavimą, remiantis kuriuo nebuvo išmokėta priklausanti darbo užmokesčio dalis, antikonstituciniu, atsakovų veiksmai yra laikytini neteisėtais ir jiems yra atsiradusi pareiga išmokėti negautą darbo užmokesčio dalį.

Nurodė, jog šiuo atveju atsakovu byloje taip pat turėtų būti patraukta ir Lietuvos valstybė, nes, būtent jai pirmiausia teko pareiga numatyti tokį reglamentavimą, pagal kurį būtų teisingai atlyginama už pareigūnų darbą tais atvejais kai išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 ir 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytą ribą.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė atsiliepimuose (b. l. 26-28, 135) nurodė, jog sprendimai riboti pareiškėjams priedus ir priemokas yra įvykdyti dar iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, įvykdymą siejant su realiomis teisinėmis pasekmėmis, t. y. su išmokėtu darbo užmokesčiu, todėl Ignalinos rinktinė, apskaičiuojamu laikotarpiu vadovavosi šiuo pripažintu dabar antikonstituciniu teisės aktu ir tuo metu tinkamai organizavo pareiškėjų darbą. Atkreipė dėmesį, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos galėtų būti priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu, t. y. darbuotojams priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Dėl įstaigos sunkios materialinės padėties, sprendimo vykdymą prašė atidėti vieneriems metams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimų (b. l. 20-22, 128-131) argumentais nurodė, jog atsakovo sprendimai riboti pareiškėjų nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo. Taip pat nurodė, jog už laikotarpį, viršijantį Darbo kodekso 298 str. nustatytą (3 metų) terminą, valstybės tarnautojams nesumokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas. Todėl vadovaujantis minėta teisės nuostata, darbuotojams priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos turėtų būti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

Pareiškėjas, atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-05-18 nutartimi, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. I-173-426/2012 pagal pareiškėjų V. R. ir A. P. (A. P.), skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinei (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011-12-05 sprendimą pakeitė, t. y. panaikino sprendimo dalį ta apimtimi, kuria pareiškėjui A. P. priteista 183,51 Lt neišmokėta darbo užmokesčio dalis iš atsakovo ir bylą šioje dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-05-18 nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas administracinę bylą Nr. I-173-426/2012, tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, todėl pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė atsakovą Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinę. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjant šią administracinę bylą, teismas dėl aplinkybės apie tinkamą atsakovą atskirai nepasisakys.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, konstatuodama administracinės bylos (Nr. I-173-426/2012) dalyje perdavimo nagrinėti iš naujo tam pačiam teismui pagrindą, taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino senaties terminą, remdamasis vien ta aplinkybe, kad pareiškėjų atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, bei tai, kad byloje nebuvo pateiktos A. P. asmeninės uždarbio kortelės, iš kurios būtų galima nustatyti, už kokius 2007 m. mėnesius konkrečiai susidarė pareiškėjo prašoma priteisti neišmokėta darbo užmokesčio dalis.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėdamas administracinę bylą Nr. I-3321-189/2012 pasisakys tik dėl A. P. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2007-12-31 A. P. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. numatytos priedų ir priemokų ribos.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio teismo nutarime taip pat konstatuota, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nesant nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą maksimalią mokėtiną ribą, pažeistos Konstitucijos nuostatos. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Kolegija taip pat pabrėžė, kad pažeista teisė teismo turi būti ginama, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t.y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (2010 birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) konstatavo, jog ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Todėl dėl šios priežasties Konstitucijai prieštaravęs aktas negali būti taikomas tik į ateitį (Konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d.), o taip pat nėra pagrindo išvadai, kad įstatymo nuostatos yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą darytina išvada, jog pareiškėjų išreikštas reikalavimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra pagrįstas.

Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimu dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 27 str. 2 d.)). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Todėl atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Nagrinėjamu atveju DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A882‑790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑859/2009). Vadovaujantis šia įstatymo nuostata, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Trejų metų terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos.

Kaip matyti iš byloje pateiktos A. P. asmeninės uždarbio kortelės už 2007 metus (b. l. 136) apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2007 m. gruodžio mėn., pareiškėjui viso buvo neišmokėta 183,51 Lt, dydžio darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo.

Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2010-04-15, todėl pritaikius Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą, šiuo atveju, pareiškėjo reikalavimas gali būti tenkinami darbo užmokesčio dalį priteisiant tik už laikotarpį nuo 2007-04-15 iki 2010-04-15 (Darbo kodekso 27 str. 2 d.).

Pažymėtina, jog aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, jog neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms negali būti pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (nutartys administracinėse bylose Nr. A-575-1839/2011, Nr. A-62-577/2011). Pareiškėjo skunde nurodytos priežastys nesuteikia pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui.

Atsakovas prašo teismo, tuo atveju, jei būtų patenkintas pareiškėjų prašymas, sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Pažymėtina, jog atsakovas byloje nėra pateikęs duomenų pagrindžiančių įstaigos sunkią ekonominę padėtį sprendimo priėmimo dienai. Taip pat įvertinus darbo užmokesčio nepriemokos reikalavimo senumą, prašomos priteisti sumos dydį (nepriemoka susidariusi 2007 metais) spręstina, jog sprendimo vykdymo atidėjimas dar metams neadekvačiai pažeistų pareiškėjo teisę ginti savo konstitucinę teisę į teisingą atlyginimą už darbą. Todėl prašymas atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams netenkinamas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, A. P. priteistina 152,20 Lt (49,34 Lt + 102,86 Lt)

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.

nusprendė:

pareiškėjo A. P. (A. P.) prašymą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. P. iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės 152,20 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt du litus 20 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Bronius Januška