- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-06-04
- Bylos Nr.
- A-403-576-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Sigita Rudėnaitė, Algirdas Taminskas (pran.)
- Pareiškėjas
- J. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Laurynas Biekša
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Rasetai Medutienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2006 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. (15/6-6)-12PR-68 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui O. A. (prisistačiusiam J. A. ) ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)” (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą pakartotinai išnagrinėti prašymą bei priimti naują sprendimą. Pareiškėjas paaiškino, kad jo tapatybė patvirtinta vairuotojo pažymėjimu. Migracijos departamentas nepagrįstai ignoravo šį dokumentą bei nepagrįstai laikė, kad pareiškėjas sąmoningai pateikė klaidinančius duomenis apie tapatybę. Todėl pareiškėjas manė, kad Migracijos departamentas nepakankami ištyrė faktus, susijusius su pareiškėjo tikrosios tapatybės nustatymu ir todėl pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus priimti sprendimą, pagrįstą nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Be to, atsakovas neišanalizavo J. A. argumentų, susijusių su kilmės šalyje jam gresiančiais pavojais, netyrė prieglobsčio motyvų, nors ir laikė juos tikėtinais. Pareiškėjas teigė, kad slėpdamas tikrąjį (krikščionių) tikėjimą buvo priverstas lankytis musulmonų maldos namuose. Pasipriešinęs tėvų reikalavimui vesti musulmonę moterį ir prisipažinęs, kad yra kitatikis, užsitraukė giminės bei bendruomenės pasipiktinimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad negalėjo pasinaudoti persikėlimo šalies viduje galimybe, nes tėvas grasino paskelbti džihadą. Tėvui paskelbus džihadą, pavojus pareiškėjui grėstų ne tik iš šeimos pusės, bet ir iš musulmoniškos bendruomenės pusės, t. y. jį persekiotų ne vien tėvas ar kiti šeimos nariai, o daugiau asmenų, kurie aklai išpažįsta musulmoniškas tradicijas. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas Sprendimą priėmė vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimą dėl prieglobsčio bylos grąžinimo Migracijos departamentui ir prieglobsčio prašymo išnagrinėjimo iš naujo. Tačiau ir šį kartą nagrinėdamas prieglobsčio bylą Migracijos departamentas nedėjo objektyvių pastangų nustatyti visus faktus: nebuvo surengta nauja apklausa, pareiškėjas nebuvo supažindintas su vykstančiu administraciniu procesu, t. y. nebuvo supažindintas su bylos medžiaga ir neturėjo galimybės pateikti savo paaiškinimų, nebuvo atsižvelgta į prieglobsčio motyvus. Dėl paminėtų argumentų pareiškėjas manė, kad Sprendimas yra priimtas pilnai neištyrus visų faktinių aplinkybių. Šiame sprendime neteisingai buvo pritaikyti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 ir 87 straipsniai bei buvo pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 4 ir 8 straipsniai, todėl jis yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėjo kreipimosi į Lietuvos Respublikos ambasadą O. A. vardu faktas buvo įrodytas tyrimo metu, tačiau pareiškėjas ir toliau apsimeta, kad į Lietuvą atvyko neteisėtai laivu, į Lietuvos ambasadą niekada nesikreipė bei savo (duomenys neskelbtini) piliečio pasą paliko namuose. Iš to darytina išvada, kad prieglobsčio prašytojas sąmoningai klaidina tyrimą, pateikdamas tikrovės neatitinkančią informaciją apie faktus, turinčius esminę įtaką prieglobsčiui suteikti. Kadangi, kaip pripažįsta pats pareiškėjas, Migracijos departamentas, spręsdamas klausimą dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo, turi vertinti asmens individualią persekiojimo istoriją, toks faktas, kaip prieglobsčio prašytojo asmens tapatybė, turi esminę įtaką prieglobsčiui suteikti. Priklausomai nuo to, kokios kilmės yra prieglobsčio prašytojas, koks yra jo amžius, tautybė, kokioje vietovėje jis gyveno kilmės valstybėje, rašytiniais įrodymais nepatvirtinta informacija apie tariamą persekiojimą gali būti vertinama skirtingai. Pareiškėjo atkaklus prieštaravimas tyrimo metu nustatytiems faktams verčia visiškai pagrįstai abejoti pasakojimu bei jį atmesti remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 83 straipsnio 2 dalimi. Atsakovas taip pat nurodė, kad esminę įtaką rašytiniais įrodymais nepatvirtintos informacijos apie tariamą persekiojimą vertinimui turi išvykimo iš kilmės šalies aplinkybės. Anot O. A. (Lietuvos Respublikoje pasivadinusio J. A. vardu), baimindamasis fizinės bausmės, jis buvo priverstas taip skubiai išvykti iš (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) m.), kad net neturėjo laiko pasiimti iš namų savo (duomenys neskelbtini) piliečio paso. Tačiau, remiantis pareiškėjo byloje surinkta informacija, nustatyta, jog 2005 m. birželio 8 d. Lagoso mieste (nustatyta pagal pase nurodytą dokumentą išdavusios įstaigos kodą – 370) O. A. buvo išduotas (duomenys neskelbtini) piliečio pasas, kurį turėdamas jis 2005 m. birželio 10 d. užpildė prašymą Lietuvos Respublikos vizai gauti, o 2005 m. liepos 9 d. lėktuvu atvyko į Lietuvą. Atsižvelgiant į tai, darytina visiškai pagrįsta išvada, kad O. A. (Lietuvos Respublikoje pasivadinęs J. A. vardu) turėjo pakankamai laiko susitvarkyti dokumentus, ruošdamasis išvykimui iš (duomenys neskelbtini), kas verčia visiškai pagrįstai abejoti jo pasakojimu apie priverstinį skubų išvykimą ir, ryšium su tuo, (duomenys neskelbtini) patirtą persekiojimą. Atsakovo nuomone, J. A. argumentai dėl neva tyrimo metu padarytų procesinių pažeidimų, taip pat neatitinka tikrovės. Pareiškėjas galėjo susipažinti su savo asmens byla, tačiau šia galimybe nepasinaudojo, teismui nepateikė jokių naujų motyvų ir apsiribojo tik tuo, kas buvo tinkamai užfiksuota ankščiau.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog O. A. (Lietuvos Respublikoje prisistatęs J. A. ) 2005 m. rugsėjo mėnesį neteisėtai atvyko į Lietuvą ir 2005 m. rugsėjo 6 d. buvo sulaikytas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 3-iojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio budėtojų grupės pareigūno. Jokių asmenybę patvirtinančių dokumentų jis nepateikė. Kilus abejonių dėl asmens tikrosios tapatybės, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras kreipėsi į Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centrą dėl asmens, pasivadinusio O. A. (Lietuvos Respublikoje prisistačiusiam J. A. ) fotonuotraukų, atliktų sulaikius ir pateiktų Lietuvos Respublikos ambasadai Egipto Arabų Respublikoje (duomenys neskelbtini)imtynių rinktinės narių anketose vizai gauti, sulyginimo ekspertizės. Atlikto tyrimo rezultatas įformintas 2006 m. sausio 16 d. specialisto išvada Nr. 7690, kuria konstatuota, jog Užsieniečių registracijos centre apgyvendintas ir J. A. prisistatęs vyriškis yra tas pats asmuo, kuris yra pavaizduotas pateiktame (duomenys neskelbtini) piliečio A. O. prašyme gauti Lietuvos Respublikos vizą. Pareiškėjo atvykimą į Lietuvos Respubliką įrodo byloje esanti medžiaga, jog dėl vienkartinės trumpalaikės vizos dalyvavimui Pasaulio jaunimo imtynių čempionate išdavimo į Lietuvos Respublikos ambasadą Egipte kreipėsi 19 (duomenys neskelbtini) piliečių, tarp kurių minimas ir O. A. (Lietuvos Respublikoje prisistačiusiam J. A. ), o pastarasis į Lietuvos Respubliką atvyko 2005 m. liepos 9 d. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas pateikė (duomenys neskelbtini) Federacinės Respublikos piliečiui J. A. vardu išduotą pasą bei to paties asmens vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pase nurodyta gimimo data yra 1983 m. spalio 5 d., o tuo tarpu vairuotojo pažymėjime – 1983 m. spalio 8 d., t. y. nurodytos skirtingos gimimo datos. Atsižvelgus į tai bei į atlikto portretinio tyrimo rezultatus, teismas padarė išvadą, jog J. A. vardu prisistatęs pareiškėjas ir O. A. yra tas pats asmuo, o skunde pateikti argumentai nėra pakankami daryti priešingą išvadą. Vadinasi, Migracijos departamentas pareiškėjo atžvilgiu pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 83 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismas taip pat nurodė, kad iš į bylą pateiktos atlikto tyrimo medžiagos matyti, jog buvo pateiktas pareiškėjo prašymas suteikti jam prieglobstį dėl grėsmės gyvybei (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, jog atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą detaliai išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytus prieglobsčio suteikimo pagrindus, t. y. remtasi Prieglobsčio reikalų skyriaus 2006 m. birželio 29 d. išvada Nr. (15/6-3)-13PR-68RN, surašyta atsižvelgus į surinktą apie (duomenys neskelbtini) medžiagą. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių rimtų argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį, todėl pabėgėlio statusas jam nesuteiktas pagrįstai. Teismo vertinimu, į bylą nepateikti duomenys, galintys būti pagrįstos baimės įrodymais dėl jam kilmės valstybėje gresiančių veiksmų, o tariamų valstybės valdžios veiksmų su juo susidoroti, nėra pagrindo kvalifikuoti pagal įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 87 straipsnį. Be to, teismas konstatavo, jog atvykimo į Lietuvą (prisidengiant dalyvavimu Pasaulio jaunimo imtynių čempionate) ir prašymo dėl prieglobsčio padavimo aplinkybės (tik po sulaikymo) leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) išvyko ne genamas visiškai pagrįstos baimės, o dėl kitų priežasčių. Atsižvelgus į tai, kolegija manė, jog atsakovas surinko pakankamai informacijos atitinkamam sprendimui priimti.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2006 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. (15/6-6)-12PR-68 bei įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo asmens bylą išnagrinėti ir sprendimą priimti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Teismas savo sprendime nurodė, kad pareiškėjas pateikė ne tik melagingą informaciją apie atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus ir aplinkybes, apie savo asmens tapatybę, bet ir istoriją apie tariamą persekiojimą dėl savo religinių įsitikinimų. Tokia teismo išvada yra pateikta neatlikus visapusiško byloje esančių įrodymų tyrimo, prieštaraujanti byloje esantiems įrodymams. Visų pirma, byloje yra pateikti asmens tapatybę patvirtinantys asmens dokumentai: asmens pasas bei vairuotojo pažymėjimas. Abu dokumentai išduoti J. A. vardu. Byloje nėra atlikta šių dokumentų ekspertizė ir nėra duomenų, jog šie dokumentai galėtų būti suklastoti. Tačiau nežiūrint to, teismas savo sprendime nurodo, jog teismas neturi pagrindo abejoti atliktos nuotraukų ekspertizės išvadomis, kur neva nustatyta, jog pareiškėjas yra O. A. . Teismas, abejodamas pateiktų dokumentų tikrumu, turėjo paskirti jų ekspertizę, tačiau to neatliko. Todėl teigti, jog dokumentuose išdėstyti teiginiai neatitinka tikrovės, kol nėra įrodyta priešingai (tai turėtų patvirtinti atlikta dokumentų ekspertizė), negalima. Todėl akivaizdu, jog teismas pateiktų dokumentų (rašytinių įrodymų) visai netyrė ir byloje esantys įrodymai prieštarauja teismo sprendimui. Migracijos departamento byloje buvo nustatyta, jog pareiškėjo pasakojimas dėl persekiojimo religiniu pagrindu yra tikėtinas, tačiau atsakovo buvo atmestas tik dėl asmens tapatybės nepatikimumo. Taigi, teismas šios jau nustatytos informacijos, kuri sukelia grėsmę pareiškėjo sveikatai ir gyvybei, visiškai netyrė ir nevertino. Todėl akivaizdu, jog teismo sprendimas priimtas neištyrus byloje esančios medžiagos ir įrodymų, jiems prieštarauja, todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas bei priimtas neteisingai pritaikius Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 ir 87 straipsnius. Teismas, palikdamas galioti Migracijos departamento sprendimą išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 130 straipsnį, kadangi, remiantis pareiškėjo pasakojimu, byloje esančiais įrodymais, akivaizdu, kad pareiškėjui yra nesaugu (duomenys neskelbtini), ten gresia pavojus jo sveikatai ir gyvybei. Todėl, remiantis asmens negrąžinimo principu, pareiškėjas neturėjo būti išsiųstas į valstybę, kurioje gresia pavojus. Todėl darytina išvada, kad teismas, priimdamas tokį sprendimą, neteisingai ir nepilnai įvertino byloje esančius įrodymus bei dėl to neteisingai pritaikė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 ir 87 straipsnius, pažeidė šio įstatymo 130 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Todėl toks teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir dėl šios priežasties naikintinas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime nurodytais argumentais. Be to, atsakovas pažymi, kad pagrindinis O. A. (Lietuvos Respublikoje pasivadinusio J. A. vardu) argumentas yra tai, kad nei Migracijos departamentas, nei Vilniaus apygardos administracinis teismas neatliko jo pateiktų asmens dokumentų ekspertizės. Apelianto nuomone, „teismas, abejodamas [jo] pateiktų dokumentų tikrumu, turėjo paskirti jų ekspertizę”. Taip pat O. A. (Lietuvos Respublikoje pasivadinęs J. A. vardu) akcentuoja tai, kad „[byloje] nėra duomenų, jog šie dokumentai galėtų būti suklastoti, tačiau nežiūrint to, teismas savo sprendime nurodo, jog [...] neturi pagrindo abejoti atliktos nuotraukų ekspertizės išvadomis, kur neva nustatyta, jog jis yra O. A. ”. Toks apelianto pareiškimas, atsakovo nuomone, prieštarauja logikai ir sveikam protui, kadangi 2006 m. lapkričio 22 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime aiškiai nurodyta, kad „atsižvelgus į [...] portretinio tyrimo rezultatus, teismas daro išvada, jog J. A. vardu prisistatęs pareiškėjas ir O. A. yra tas pats asmuo”, o ne, kaip teigia apeliantas, kad „neva nustatyta, jog [jis yra] O. A. ”. Kadangi minėto tyrimo tikslas buvo nuotraukų palyginimas, o ne tikrosios asmens tapatybės nustatymas, akivaizdu, jog joks asmens dokumentų ekspertizės rezultatas nepaneigtų Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro išvadų. Nepaisant to, tiek pats apeliantas, tiek ir jo atstovai atkakliai apsimetinėja, jog nesupranta Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro atliktos ekspertizės esmės ir sąmoningai klaidina teismą, bandydami sudaryti įspūdį, jog minėtos ekspertizės tikslas buvo asmens tapatybės nustatymas, kas visiškai neatitinka tikrovės. Atsižvelgiant į tai, kad Migracijos departamento ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimai buvo priimti remiantis tuo, kad apeliantas klaidino tyrimą, bandė sukčiauti bei buvo nustatyti prieštaravimai tarp jo nurodytų ir tyrimo metu nustatytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti, o ne dėl tikros asmens tapatybės nustatymo ir dokumentų autentiškumo, atsakovo nuomone, reikalavimas atlikti asmens dokumentų ekspertizę neturi prasmės ir yra eilinis akivaizdus apelianto mėginimas vilkinti prieglobsčio suteikimo procedūrą, piktnaudžiaujant jam suteikta sprendimų apskundimo teise.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) 86 straipsnis nustato, kad pabėgėlio statusas J. A. suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Šiame straipsnyje pateikta pabėgėlio samprata atitinka pabėgėlio sampratą, pateiktą 1951 m. Ženevos konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ (1 straipsnis). To paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalis nustato, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje (Asmens byla „Dėl prieglobsčio LR suteikimo“ Nr.NGA0012, b.l. 36-38, 62, 70-78) esančius įrodymus (2006 m. sausio 16 d. specialisto išvada Nr. 7690; informacija, jog dėl vienkartinės trumpalaikės vizos dalyvavimui Pasaulio jaunimo imtynių čempionate išdavimo į Lietuvos Respublikos ambasadą Egipte kreipėsi 19 (duomenys neskelbtini) piliečių, tarp kurių minimas ir O. A. , kuris į Lietuvą atvyko 2005 m. liepos 9 d.), padarė teisingą išvadą, kad Užsieniečių registracijos centre apgyvendintas ir J. A. prisistatęs vyriškis yra tas pats asmuo, kuris yra pavaizduotas pateiktame (duomenys neskelbtini) piliečio A. O. prašyme gauti Lietuvos Respublikos vizą. Byloje nėra įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti priešingą išvadą. Be to, pats pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad jis į Lietuvą atvyko su O. A. vardu išduotu pasu.
Kadangi jau minėtose specialisto išvadose nurodyta, jog URC apgyvendintas ir J. A. prisistatęs vyriškis yra tas pats asmuo, kuris yra pavaizduotas pateiktame (duomenys neskelbtini) piliečio A. O. prašyme gauti LR vizą, o pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiomis išvadomis ir konstatavo, jog J. A. vardu prisistatęs pareiškėjas ir O. A. yra tas pats asmuo, kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas yra O. A. . Taip pat nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas visai netyrė pateiktų dokumentų (rašytinių įrodymų), t.y. (duomenys neskelbtini) Federacinės Respublikos piliečio J. A. vardu išduoto paso bei to paties asmens vardu išduoto vairuotojo pažymėjimo. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas vertino šiuos dokumentus ir konstatavo, kad šiuose dokumentuose nurodytos skirtingos to paties asmens gimimo datos (pase nurodyta gimimo data yra 1983 m. spalio 5 d., o tuo tarpu vairuotojo pažymėjime – 1983 m. spalio 8 d.). Kaip teisingai atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo atsakovas, specialisto atlikto minėto tyrimo tikslas buvo nuotraukų palyginimas, o ne tikrosios asmens tapatybės nustatymas, todėl joks asmens dokumentų ekspertizės rezultatas nepaneigtų Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro išvadų.
Bendrosios įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės yra nustatytos Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje, kuriame, be kitų nuostatų, yra įtvirtinta principinė taisyklė, kad ,,jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais“.
Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino atsakovo surinktus ir pateiktus įrodymus (Prieglobsčio reikalų skyriaus 2006 m. birželio 29 d. išvada Nr. (15/6-3)-13PR-68RN, pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kuriomis jis grindžia prašymą dėl prieglobsčio suteikimo) ir padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio l dalyje nustatytų būtinų pabėgėlio sąvokos kriterijų, todėl toks statusas jam nesuteiktas pagrįstai. Teismas taip pat, teisingai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė jokių rimtų argumentų dėl individualaus persekiojimo, nukreipto tiesiogiai prieš jį, kad į bylą nepateikti duomenys, galintys būti pagrįstos baimės įrodymais dėl pareiškėjui kilmės valstybėje gresiančių veiksmų.
Nepagrįstas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas bei priimtas neteisingai pritaikius Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 ir 87 straipsnius, kadangi, pareiškėjo teigimu, jo pasakojimą dėl persekiojimo religiniu pagrindu atsakovas atmetė tik dėl asmens tapatybės nepatikimumo, t.y. teismas šios jau nustatytos informacijos, kuri sukelia grėsmę pareiškėjo sveikatai ir gyvybei, visiškai netyrė ir nevertino. Vertinant šį pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą pažymėtina, kad toks faktas, kaip prieglobsčio prašytojo asmens tapatybė, turi esminę įtaką prieglobsčiui suteikti. Priklausomai nuo to, kokios kilmės yra prieglobsčio prašytojas, koks yra jo amžius, tautybė, kokioje vietovėje jis gyveno kilmės valstybėje, rašytiniais įrodymais nepatvirtinta informacija apie tariamą persekiojimą gali būti vertinama skirtingai. Esminę įtaką rašytiniais įrodymais nepatvirtintos informacijos apie tariamą persekiojimą vertinimui turi išvykimo iš kilmės šalies aplinkybės. Todėl kolegija sutinka su atsakovo išdėstyta pozicija, kad pareiškėjo atkaklus prieštaravimas tyrimo metu nustatytiems faktams verčia visiškai pagrįstai abejoti pasakojimu bei jį atmesti remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 83 straipsnio 2 dalimi. Pagal byloje esančius įrodymus (faktiniai duomenys apie (duomenys neskelbtini) piliečio A. O. A. O. paso gavimą, prašymo Lietuvos Respublikos vizai gauti pateikimą) atsakovas teisingai vertino, kad pareiškėjas turėjo pakankamai laiko susitvarkyti dokumentus, ruošdamasis išvykimui iš (duomenys neskelbtini), kas verčia visiškai pagrįstai abejoti jo pasakojimu apie priverstinį skubų išvykimą ir, ryšium su tuo, (duomenys neskelbtini) patirtą persekiojimą.
Ir pareiškėjo atvykimo į Lietuvą (prisidengiant dalyvavimu Pasaulio jaunimo imtynių čempionate) ir prašymo dėl prieglobsčio padavimo (tik po sulaikymo) aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) išvyko ne genamas visiškai pagrįstos baimės, o dėl kitų , nei prašyme suteikti prieglobstį įvardintų, priežasčių.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo J. A. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.