- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-04
- Bylos Nr.
- A-525-1292-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01590-2013-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Artūras Drigotas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“
- Atsakovas
- Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Litesko“ su skundu (I t., b. l. 1–22), kurį patikslino (I t., b. l. 123–124), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:
1) skirti byloje ekspertizę ir pavesti ją atlikti UAB „Cowi Lietuva“, pavedant atsakyti į skunde pateiktus klausimus;
2) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 39 punktas, ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas, EĮ) 19 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas, ŠŪĮ) 32 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.76 straipsniui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, o tuo pačiu – ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams;
3) panaikinti Komisijos 2013 m. balandžio 15 d. nutarimą Nr. O3-116 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdos padaliniui“ (toliau – ir Nutarimas), kuris buvo papildytas Komisijos 2013 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. O3-210 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. O3-116 „Dėl karšo vandens kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdos padaliniui“ papildymo“;
4) įpareigoti Komisiją laikantis būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo, iš naujo įvertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį bei, atsižvelgiant į minėtą įpareigojimą, nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „Litesko“ karšto vandens kainų dedamąsias.
Nurodė, kad 2012 m. lapkričio 2 d. raštu Nr. 1.21-779 pareiškėjas atsakovui pateikė karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo projektą (toliau – ir Projektas). Komisijos Kainų ir investicijų skyrius, 2013 m. kovo 7 d. išanalizavęs pareiškėjo pateiktą Projektą, Komisijos posėdžiui pateikė pažymą Nr. O5-81 (toliau – ir Pažyma), kurioje apskaičiuodamas planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, taikė tik 5 procentų karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Šis dydis buvo pasirinktas vietoj pareiškėjo nurodyto, geriamojo vandens tiekėjų sąskaitomis pagrįstų ir pačios Komisijos pripažįstamo faktinio karšto vandens netekčių dydžio. Pareiškėjas, susipažinęs su Pažymoje pateiktais skaičiavimais, 2013 m. kovo 19 d. kreipėsi į Komisiją, nurodydama, kad Pažymoje nurodytos karšto vandens netektys neatitinka pačios Komisijos pripažįstamų faktinių netekčių Kazlų Rūdos savivaldybės daugiabučiuose (kol jų butuose dar nėra įrengta karšto vandens teikėjui priklausančių apskaitos prietaisų, būtent į kurių leistinas paklaidas ir daroma nuoroda Metodikos 39 punkte), todėl Komisijos atliekami planuojamo realizuoti (parduoti) karšto vandens kiekių skaičiavimai yra nepagrįsti, dirbtinai padidinti, prieštaraujantys Metodikos ir aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms. Metodikos 39 punktas aiškiai nustato, kad leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose negali būti didesnės kaip 5 procentai tik tuo atveju, kai nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema jau yra įrengta. Tačiau kol karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos pritaisai nėra įrengti, pasiekti leistinas 5 procentų netektis neįmanoma. Kol jokie karšto vandens tiekėjui priklausantys atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai dar nėra įrengti – karšto vandens kainų skaičiavimuose turi būti taikomos faktinės, pareiškėjo pateiktais Komisijai dokumentais pagrįstos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose. Tačiau Komisija į pareiškėjo pastabas neatsižvelgė ir 2013 m. balandžio 15 d. priėmė ginčijamą Nutarimą, kuris yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas vadovaujantis Komisijos neteisėtai pritaikytu 5 procentų leistinų karšto vandens netekčių dydžiu. Ginčijamas Nutarimas atitinka Lietuvos Respublikos administracini bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalyje nurodytą administracinio akto negaliojimo pagrindą – jis yra neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja ŠŪĮ 32 straipsnio 2 daliai, EĮ 19 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, Metodikos 33, 39 punktams bei VAĮ 3 ir 8 straipsniams. Pareiškėjas taip pat rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais bei CK 4.76 straipsnio nuostatomis, Komisijos 2010 m. birželio 2 d. raštu Nr. R2-908, nurodė, kad tinkamai vykdo visas savo įstatymines pareigas. Pažymėjo, kad svarbiausiuose energetikos sektorių reguliuojančiuose įstatymuose ir Metodikoje yra įtvirtintas būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas, nustatant energijos resurso kainas vartotojams. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas yra tik pradedantis karšto vandens tiekimo veiklą tiekėjas. Metodikos galiojančios redakcijos 37 punktas nustato, kad skaičiuojant karšto vandens kainą, būtinas paruošti karšto vandens kiekis skaičiuojamas pagal per ataskaitinį laikotarpį karštam vandeniui ruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį. Ten pat nurodyta, kad karšto vandens tiekėjas, pradedantis karšto vandens tiekimo veiklą, būtino paruošti karšto vandens kiekį apskaičiuoja pagal geriamojo vandens tiekėjo ataskaitinio laikotarpio pateiktus duomenis. Vertino, kad Komisija, apskaičiuodama pareiškėjo planuojamus realizuoti karšto vandens kiekius, o vėliau – ir pastoviąją bei kintamąją karšto vandens kainos dedamąsias, šį kiekį dirbtinai ir neteisėtai padidino, neatsižvelgdama į pateiktus faktinius duomenis. Komisija padarė prielaidą, kad Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijoje esančiuose butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai su nuotolinio duomenų nuskaitymo įranga. Tačiau ši Komisijos prielaida neatitinka tikrovės, Komisijai yra žinoma, kad pareiškėjas dar tik diegia nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą. Komisijos vadovavimasis akivaizdžiai tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis prieštarauja VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintam objektyvumo principui bei 8 straipsnio nuostatoms, jog viešojo administravimo aktai turi būti pagrįsti faktais. Darė išvadą, kad pareiškėjo karšto vandens kainos dedamosios nustatytos nesilaikant teisės aktų reikalavimų, įstatymų viršenybės, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo suteikta valdžia (ir diskrecija) bei proporcingumo fundamentalių teisinių principų. Taip pat nurodė, kad Metodikos 39 punktas turėtų būti aiškinamas taip, kad į karšto vandens kainą leidžiama įskaičiuoti ne tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, bet ir sąnaudas, susidariusias dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartoto karšto vandens. Tokias savo išvadas grindė tuo, kad Metodikos 39 punkte yra įtvirtinti du skirtingi normatyvai: 5 procentų (kai įrengta nuotolinio nuskaitymo įranga) ir 10 procentų (kai nuotolinio nuskaitymo įranga neįrengta, tačiau jau įrengti nauji, karšto vandens tiekėjui priklausantys karšto vandens skaitikliai). Pažymėjo, kad apskaitos prietaiso parodymų tikslumas nepriklauso nuo to, ar įrengta nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema. Nuotolinio nuskaitymo įranga atlieka tik apskaitos prietaisų užfiksuotų duomenų perdavimą ir jiems niekaip nedaro įtakos, todėl akivaizdu, kad skirtingi normatyvai duoti dėl galimybės laiku ir tiksliai fiksuoti karšto vandens suvartojimą. Atkreipė dėmesį, kad Komisijai nustačius kintamąją karšto vandens dedamąją neatsižvelgiant į realias karšto vandens netektis tinkluose, pareiškėjo faktiškai patirtos būtinosios išlaidos liks nepadengtos. Pareiškėjas ne tik negaus jokio normatyvinio pelno, bet patirs 50,5 tūkstančių litų nuostolį. Atkreipė dėmesį, kad vandens tiekimo veikla yra nauja, reguliuojama atskirai nuo šilumos tiekimo veiklos ir kryžmiškai nesubsidijuojama, šiai investicijai pareiškėjas nuosavų lėšų neturi, ir gali ją vykdyti tik skolintomis lėšomis. Tačiau kredito įstaigos neskolina reikiamų lėšų dėl veiklos nuostolingumo, kai yra toks kaip dabar Komisijos reguliavimas. Pagal Komisijos suformuotą praktiką, planuojant įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą į karšto vandens kainos sąnaudas neleidžiama įtraukti darbo užmokesčio sąnaudų. Vadovaujantis šia paties reguliatoriaus (Komisijos) suformuota nuostata ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į karšto vandens kainą įskaičiavo faktines netektis, karšto vandens skaičiavimuose darbo užmokesčio sąnaudos nebuvo numatytos. Metodikos 34 punkte numatyta, kad karšto vandens tiekimo veiklos efektyvumas bei sąnaudų pagrįstumas vertinamas atliekant lyginamąją analizę, t. y. lyginant tiekėjo veiklą su atitinkamai karšto vandens tiekėjų grupei priklausančiu tiekėju veikla. Nustatant pareiškėjo karšto vandens netektis, turi būti naudojami lyginamieji rodikliai tik tų karšto vandens tiekėjų, kurie karšto vandens tiekėjais tapo tik nuo 2010 m. gegužės 1 d., t. y. eliminuojant tuos karšto vandens tiekėjus, kurie šią veiklą vykdo jau eilę metų ir turėjo pakankamai laiko atlikti būtinas investicijas netekčių sumažinimui. Komisija, pažeisdama Metodikos 34 punkto nuostatas, tokios analizės neatliko. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad jis neneigia ir nevengia ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalyje karšto vandens tiekėjui numatytų pareigų daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Tačiau pareiškėjas tik nuo 2010 m. gegužės 1 d. tapo karšto vandens, kaip kompleksinio produkto, tiekėju ir objektyviai, be jokio pereinamojo laikotarpio, iškart užtikrinti visų minėtų prievolių įgyvendinimą neturi galimybių. Pareiškėjas taip pat prašė skirti teismo ekspertizę, kadangi byloje yra keliami sudėtingi Komisijos nustatytų karšto vandens kainų dedamųjų skaičiavimo klausimai, todėl reikalingos specialios mokslo ir technikos žinios, kurios padėtų priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą. Atkreipė dėmesį, kad teismas, nagrinėdamas analogiško Komisijos nutarimo teisėtumą tais pačiais faktiniais ir teisiniais pagrindais kaip ir šioje byloje, paskyrė ekspertizę, todėl manė, kad ir šioje byloje būtina vadovautis ir nenukrypti nuo ratio decidendi sutampančios bylos to paties teismo praktikos. Jeigu iš pareiškėjo būtų atimta galimybė pasinaudoti šiuo įrodinėjimo instrumentu, Komisijos nutarimus ginčijančiam subjektui nepagrįstai būtų atimta galimybė įrodyti, kad nacionalinis reguliuotojas nustatė neteisėtas ir nepagrįstas kainas. Pareiškėjas taip pat vertino, kad Metodikos 39 punktas, ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, prieštarauja EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, VAĮ 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, o tuo pačiu – ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams. Metodikos 39 punkte įtvirtintas planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio nustatymo mechanizmas, priešingai, nei reikalauja EĮ bei ŠŪĮ nuostatos, neužtikrina tinkamo būtinų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų susigrąžinimo, karšto vandens tiekėjus verčia dirbti nuostolingai. Komisijos taikomu būdu suprantamas Metodikos 39 punktas taip pat prieštarauja būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principui ta apimtimi, kiek jame nėra numatytas būdas kaip apskaičiuoti leistinas karšto vandens netektis tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengta karšto vandens tiekėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos. Pareiškėjo įsitikinimu, tai yra legislatyvinė omisija, kuri tiek pareiškėjui, tiek ir kitiems pradedantiems veiklą karšto vandens tiekėjams, sukelia ypatingai didelius nuostolius, pažeidžia teisėtų lūkesčių principą. Pareiškėjas tikėjosi, kad valstybė, priverstinai įpareigojusi jį užsiimti karšto vandens tiekimo veikla (ŠŪĮ 15 str. 2 d.), šią veiklą reguliuos taip, kad ji neatneštų ūkio subjektui nuostolių. Būtinųjų sąnaudų padengimo principas, įtvirtintas EĮ 19 straipsnio 2 dalyje ir ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalyje, leido pareiškėjui pagrįstai tikėtis ir turėti teisėtus lūkesčius, kad reguliuojamųjų kainų pagrindu gaunamos pajamos nebus mažesnės už sąnaudas, ir naujasis šios veiklos reguliavimas nesukels reguliuojamos veiklos nuostolių. Komisijos taikomu būdu suprantamas Metodikos 39 punktas, kaip pažeidžiantis pareiškėjo (kaip karšto vandens veiklą pradedančio subjekto) teisėtus interesus, prieštarauja teisėtumo, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams, o tuo pačiu – ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Taigi, Metodikoje nereglamentuotas sąnaudų skaičiavimo mechanizmas ir nenustatomas pereinamasis laikotarpis, kuomet karšto vandens kainos nustatomos pirmą kartą (buvo taikomas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas be karšto vandens tiekėjo, t. y. 2-asis būdas iš nurodytųjų ŠŪĮ 2 str. 2 d.), todėl pripažintinas legislatyvine omisija, kurios egzistavimas neleidžia užtikrinti tinkamo būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų susigrąžinimo bei tokiu būdu naujai pradėjusius veiklą karšto vandens tiekėjus verčia dirbti nuostolingai. Dėl šių priežasčių Komisijos taikomu būdu suprantamas Metodikos 39 punktas prieštarauja EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, VAĮ 3 ir 8 straipsniams, Metodikos 33 punktui bei nurodytiems teisės principams.
Atsiliepimas
Atsakovas Komisija pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 84–97; 128–129), prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Komisija, nustatydama planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį, pareiškėjo atžvilgiu nepagrįstai ir neteisėtai taikė Metodikos 39 punktą ir skaičiavimuose naudojo leistinas 5 procentų karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų, taip pažeisdama tiek EĮ, tiek ŠŪĮ įtvirtintą būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principą. Pareiškėjas skunde išdėstytais teiginiais sąmoningai bei subjektyviai išskiria bei nesistemiškai interpretuoja pavienį teisės akto normos nustatytą reguliavimą, taip sukurdamas ydingą situaciją, kuri būtent ir suponuoja teisės normos prieštaringumą pareiškėjo įvardintiems aukštesnėms galios teisės aktams. Pareiškėjas, išskirdamas būtinųjų sąnaudų padengimo principą, pamiršta ir tendencingai neužsimena apie mažiausių sąnaudų principo egzistavimą. Vienas iš pagrindinių ŠŪĮ tikslų – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Minėtas tikslas adekvačiai perkeltas į Metodikos 3.2 punktą, pagal kurį nustatomos karšto vandens kainos privalo mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką karšto vandens tiekimą vartotojams. Šis principas Komisijai suponuoja pareigą, įgyvendinant reguliuojamų kainų politiką, sudaryti sąlygas karšto vandens tiekėjams vykdyti jų veiklą kuo efektyviau bei ekonomiškiau, taip užtikrinant kitai santykių šaliai – karšto vandens vartotojams, kokybišką paslaugos teikimą pagrįstomis kainomis. Pagal Metodikos 34 punktą, Komisija vertina įmonės vykdomos karšto vandens tiekimo veiklos efektyvumą bei sąnaudų pagrįstumą atlikdama lyginamąją analizę, t. y. lygindama tiekėjo veiklą su atitinkamai karšto vandens tiekėjų grupei priklausančių tiekėjų veikla. Šie rodikliai yra pagrindas karšto vandens tiekimo veiklos užduotims ir sąnaudoms nustatyti. Remdamasi išdėstytu reguliavimu, Komisija, nustatydama kainas, nustato ir efektyvumo didinimo užduotis. Todėl Metodikos 39 punkte nustatytos leistinos 10 arba 5 procentų (priklausomai nuo duomenų deklaravimo būdo) karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose reiškia, kad karšto vandens tiekėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas, privalo vykdyti veiklą efektyviai ir pasiekti leistinas vandens netektis. Priešingu atveju nebūtų pasiekti ŠŪĮ nustatyti tikslai, t. y. mažiausių sąnaudų principas, o taip būtų pažeidžiami ir vartotojų interesai. Pažymėjo, kad Metodikoje nėra numatyta, kad leistinos karšto vandens netekčių ribos (10 ar 5 procentai) gali būti taikomos tik tada, kai vartotojų butuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Skaičiuojant karšto vandens kainą, leistinos netektys ribojamos nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens apskaitos prietaisai metrologiškai patikrinti, ar ne ir, ar jie nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui, ar vartotojui. Atsakovas taip pat rėmėsi ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinta prievolė karšto vandens tiekėjui daugiabučio namo butuose įrengti vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Pažymėjo, kad karšto vandens tiekėjui pareiga organizuoti karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinę patikrą yra numatyta ŠŪĮ, o apskaitos prietaisų nuosavybė aktuali tik taikant atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Taip pat atkreipė dėmesį, kad teisės normose nėra apibrėžtas tikslus terminas, per kurį karšto vandens tiekėjas privalo įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose, todėl toks reglamentavimas suteikia karšto vandens tiekėjui laisvę pačiam, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį, vadybinį pajėgumą bei kitus faktorius, nuspręsti kaip ir kokia apimtimi panaudojant įmonės finansinį potencialą įgyvendinti teisės aktuose numatytus įsipareigojimus, tačiau pabrėžė, kad tokiu atveju įmonė kartu prisiima ir pilną atsakomybę, tenkančią dėl minėtos pareigos įgyvendinimo, šiuo atveju, ir neigiamas pasekmes. Akcentavo, kad tuo siekiama užtikrinti efektyvų įmonės suinteresuotumą per kuo trumpesnį terminą įrengti karšto vandens skaitiklius karšto vandens vartotojų butuose, taip apsaugant karšto vandens vartotojus nuo ŠŪĮ įtvirtinto įpareigojimo įgyvendinimo proceso vilkinimo. Pareiškėjo argumentai, kad absoliučios daugumos karšto vandens vartotojų butuose apskaitos prietaisai yra nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti ir priklauso vartotojams arba jokių apskaitos prietaisų iš viso neegzistuoja, leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas nevykdo ŠŪĮ ir kituose teisės aktuose karšto vandens tiekėjams nustatytų pareigų, todėl jo išvardintos priežastys negali būti pagrindu įskaičiuoti į karšto vandens kainą faktines (7 proc.) karšto vandens netektis. Priešingu atveju vartotojai mokėtų didesnę karšto vandens kainą dėl įmonės neefektyviai vykdomos karšto vandens tiekimo veiklos, būtų pažeistas mažiausių sąnaudų principas. Pažymėjo, kad dabartinis įstatyminis reglamentavimas suponuoja pareigą karšto vandens tiekėjui sutvarkyti apskaitą daugiabučiame name (tiek šilumos, tiek karšto vandens), o to neįgyvendinus – pačiam atsakyti už nuostolių atsiradimą/prisiimti atsakomybę. Tiek būtinas paruošti vandens kiekis, kuris turi įtakos pagal Metodikos 39 punktą skaičiuojamam planuojamo realizuoti karšto vandens kiekiui, tiek ir būtinosios karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudos yra nustatomi atsižvelgiant į planuojamus veiklos pasikeitimus. Kainų ir investicijų skyrius, skaičiuodamas planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį ir taikydamas 5 procentų karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vadovavosi pareiškėjo informacija, kad pareiškėjas planuoja daugiabučių namų vartotojams įdiegti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl pareiškėjo teiginį, kad atsakovas, skaičiavimuose įvertindamas leistinas 5 procentų karšto vandens netektis, vadovavosi tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis, prieštaraujančiomis VAĮ 3 ir 8 straipsnio nuostatoms, nepagrįstas. Taip pat nurodė, kad Metodikos 39 punktas leidžia į karšto vandens kainą įskaičiuoti tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, t. y. tik tokias sąnaudas, kurios susidaro nepriklausomai nuo karšto vandens tiekėjo veiklos. Sąnaudos, susidariusios dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto suvartoto karšto vandens, nepripažįstamos būtinosiomis ir į karšto vandens kainą negali būti įskaičiuotos. Nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad pareiškėjui vandens tiekimo veikla yra nauja, kadangi 2009 m. gruodžio 22 d. Komisijos nutarimu Nr. O3-247 pareiškėjo filialui „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdos padaliniui jau buvo nustatytos karšto vandens kainos dedamosios. Vadovaudamasi Komisijos Šilumos skyriaus 2009 m. gruodžio 18 d. pažyma Nr. O5-347 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdoje karšto vandens kainos dedamųjų“, nustatant karšto vandens dedamąsias taip pat buvo įvertintos 5 procentų leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose, susidariusios dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Taip pat nesutiko su pareiškėjo prašymu dėl ekspertizės nagrinėjamoje byloje skyrimo. Rėmėsi teismų praktika ir pažymėjo, kad pareiškėjo keliami klausimai ekspertams susiję išimtinai su Komisijos sprendimo ekonominiu vertinimu, o tai nepriklauso administracinių teismų kompetencijai. Dėl pareiškėjo teiginio, kad Metodikos 39 punktas galimai prieštarauja ŠŪĮ, EĮ, CK ir teisės principams, nurodė, kad Komisijos nuomone, Metodikos 39 punktas neprieštarauja aukštesnės galios teisėms aktams. Metodikoje, skirtingai nei teigia pareiškėjas, įtvirtinta universali teisės norma, reglamentuojanti ne tik tuos atvejus, kai daugiabučiame name yra įrengti karšto vandens tiekėjo ir metrologiškai patikrinti karšto vandens apskaitos prietaisai, bet ir kai dar nėra įrengta karšto vandens teikėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos. Todėl, šiuo atveju, nelieka vieno iš Konstitucinio Teismo doktrinoje nurodytų būtinų tiek legislatyvinės omisijos, tiek teisės spragos požymių – būtinybės sureguliuoti konkrečius teisinius santykius, nes aukštesnės galios teisės aktas (ŠŪĮ) apsispręsti dėl tokio teisinio reguliavimo poreikio palieka pačiai Komisijai. Mano, kad minėta Metodikos nuostata be išimties užtikrina būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principą tiek tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti karšto vandens prietaisai, tiek kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengta tokia apskaitos sistema. Metodikos 39 punkte įtvirtintas planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio nustatymo mechanizmas, užtikrinantis ekonominę pusiausvyrą tarp karšto vandens tiekimo paslaugų šalių, neprieštarauja EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 daliai ir teisės principams. Pareiškėjo ginčijamas Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį priimant atsakovas nepažeidė įstatymo ar kito teisės akto, neviršijo kompetencijos (neveikė ultra vires), Nutarimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių ji buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu (I t., b. l. 170–178) netenkino pareiškėjo UAB „Litesko“ prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo; pareiškėjo UAB „Litesko“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, jog kadangi iki 2012 m. lapkričio 16 d. galiojusios redakcijos Metodikos 39 punktas (2009 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. O3-106 redakcija) nustatęs, kad planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc., leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų, o daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 procentų, buvo tik papildytas, t. y. pagrindiniai planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio apskaičiavimo principai iš esmės nepakito, teismas, aiškindamas Metodikos 39 punkto (2012 m. lapkričio 9 d. nutarimo Nr. O3-353 redakcija) nuostatas, privalo atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuotą Metodikos 39 punkto (2009 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. O3-106 redakcija) nuostatų aiškinimą: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 14 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012, pažymėjo, kad Metodikos 39 punkte yra įtvirtintas dviejų faktiškai skirtingų situacijų reglamentavimas, t. y. pirmoji teisės normos dalis reguliuoja karšto vandens tiekimo netekčių nustatymą tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose nėra įrengtos nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos, o antroji normos dalis nustato karšto vandens tiekimo netektis tais atvejais, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema. Lingvistiškai bei sistemiškai analizuojant pirmąją minėtosios normos dalį, matyti, kad tais atvejais, kai nėra įrengtų nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemų, karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose gali būti ne didesnės kaip 10 procentų, t. y. šiuo atveju yra nustatyta viršutinė karšto vandens netekčių riba, kuri gali būti mažesnė, tačiau negali viršyti 10 proc. Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad energetikos sektoriuje yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos kainos, o kainos reguliuojamos tvirtinant paslaugas ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar reguliavimo tvarką. Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad karšto vandens kainos dedamąsias nustato Komisija. Atlikus minėtųjų teisės normų analizę, darytina išvada, kad Komisijai, neviršijant Metodikos 39 punkte įtvirtintos 10 proc. ribos, yra suteikta kompetencija nustatyti faktinę karšto vandens netektį konkrečiu atveju. Metodikos 39 punkte yra įtvirtinta ir antroji taisyklė, numatanti, kad ne didesnės kaip 5 proc. karšto vandens netektys, gali būti nustatomos tik tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose yra įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema. Pažymėta, kad analogiškai Metodikos 39 punkto (2009 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. O3-106 redakcija) nuostatos aiškintos ir vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2013 m. birželio 11 d. nutartis, priimtoje administracinėje byloje Nr. A444-1011/2013) šiuo klausimu.
Atsižvelgiant į minėtą Metodikos 39 punkto nuostatų aiškinimą, t. y. kad Komisijai, neviršijant Metodikos 39 punkte įtvirtintos 10 procentų ribos, yra suteikta kompetencija nustatyti faktinę karšto vandens netektį konkrečiu atveju, teismas vertino, kad Komisija, ginčijamu Nutarimu Nr. O3-116 nustatydama karšto vandens kainos dedamąsias, atsižvelgdama į jai pateiktų duomenų visumą, turėjo teisę UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ padaliniui Kazlų Rūdoje planuojamam realizuoti vandens kiekiui skaičiuoti taikyti 5 procentų leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, atitinkamai – pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.
Teismo vertinimu, taip pat nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ištirti, ar Metodikos 39 punktas neprieštarauja EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, VAĮ 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, o tuo pačiu – teisėtumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo principams: spręsdami to paties pobūdžio administracines bylas ir iš esmės analogiškus pareiškėjo prašymus, tiek pirmos instancijos teismams, tiek Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (administracinė byla Nr. A261-1651/2012, A444-1011/2013) nekilo abejonių dėl Metodikos 39 punkto (2009 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. O3-106 redakcija) neprieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams, tame tarpe – EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, VAĮ 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, o tuo pačiu – teisėtumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo principams, todėl teismui nekilo abejonių dėl Metodikos 39 punkto (2012 m. lapkričio 9 d. nutarimo Nr. O3-353 redakcija) atitikties minėtiems teisės aktams ir principams.
Nesant pagrindo abejoti Metodikos 39 punkto (2012 m. lapkričio 9 d. nutarimo Nr. O3-353 redakcija) teisėtumu, kiti pareiškėjo skunde ir jo atstovo teismo posėdyje nurodyti argumentai dėl ginčijamo Komisijos nutarimo nepagrįstumo ir neteisėtumo teismo vertinti kaip reikšmingi, o dėl netenkinto pareiškėjo prašymo byloje skirti ekspertizę dar pažymėta, kad pareiškėjo nurodyti klausimai, kas jau pažymėta teismų nagrinėjant analogiškas bylas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A261-1651/2012 ir A444-1011/2013), yra susiję su ginčijamo administracinio akto vertinimu ekonominio tikslingumo požiūriu, nors administraciniai teismai, spręsdami ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje tokio vertinimo neatlieka (ABTĮ 4 str. 2 d.)
III.
Pareiškėjas UAB „Litesko“ pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–24), kuriuo prašo panaikinti 2013 m. gruodžio 9 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. Patenkinti UAB „Litesko“ skundą, t. y. 1) skirti byloje ekspertizę ir pavesti ją atlikti UAB „Cowi Lietuva“, pavedant atsakyti į apeliaciniame skunde pateikiamus klausimus; 2) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Metodikos 39 punktas, ta apimtimi, kiek jame nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja EĮ 19 straipsnio 2 daliai, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 daliai, CK 4.76 straipsniui, VAĮ 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, o tuo pačiu – ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams; 3) panaikinti Komisijos Nutarimą Nr. O3-116; 4) įpareigoti Komisiją laikantis būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo, iš naujo įvertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį bei, atsižvelgiant į minėtą įpareigojimą, nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „Litesko“ karšto vandens kainų dedamąsias.
Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
1) Teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, nemotyvavo dalies savo išvadų. Teismo išvada, kad Komisija galėjo nustatyti 5 procentų netekčių dydį prieštarauja Metodikos 39 punkto nuostatoms, prieinant prie šios išvados nebuvo vertinti pareiškėjo argumentai dėl karšto vandens faktinių ir teorinių netekčių taikymo taisyklių. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimis (2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004, 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2003). Teigia, jog remiantis jomis ir CK 4.76 straipsniu, karšto vandens netektys, susidariusios daugiabučių namų gyventojams bendrosios nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose, turi būti kompensuojamos pareiškėjui taikant jų faktinį dydį, išskyrus atvejus, kai pateikiami įrodymai, jog netektys susidaro ne dėl butų savininkų kaltės ir ne būtų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nėra jokių įrodymų, kad nepaskirstyto karšto vandens kiekis susidaro ne būtų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose ar dėl trečiųjų asmenų, o ne dėl butų savininkų, kaltės. Faktinės karšto vandens netektys atsiranda dėl objektyvių nuo karšto vandens tiekėjo nepriklausančių priežasčių. Pareiškėjas, kaip karšto vandens tiekėjas, tinkamai vykdo savo pareigas. Dėl nurodytų priežasčių, Komisija pareiškėjo atžvilgiu turėjo taikyti ne 5, o 20,9 procentų, t. y. faktinį, karšto vandens netekčių dydį. Akcentuoja, kad svarbiausiuose energetikos sektorių reglamentuojančiuose įstatymuose ir Metodikoje yra įtvirtintas būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas. Metodikos 39 punkte numatytos atitinkamai 5 ir 10 procentų leistinos karšto vandens netekčių ribos numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti paskaitos prietaisai, nes tokios netektys galimos tik dėl metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų, kuriuos gyventojų butuose turi įrengti karšto vandens tiekėjas. Komisija priimdama ginčijamą Nutarimą, neatsižvelgė į pateiktus faktinius duomenis apie pagrįstas karšto vandens netektis, padarė nepagrįstą prielaidą, kad nagrinėjamu atveju šios sąlygos išpildytos. Teismas visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl skunde keltų metrologinės patikros, prietaisų nuosavybės ir karšto vandens suvartojimo deklaravimo klausimų, taip pat dėl pareiškėjo argumentų dėl nuostolių, kuriuos jis patiria dėl Nutarimo taikymo, dėl pareiškėjo karšto vandens teikimo veiklos naujumo, tad teismo sprendimas naikintinas dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo bei išvadų nemotyvavimo.
2) Teismas nepagrįstai atsisakė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Metodikos 39 punkto prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams. Šis pirmosios instancijos teismo pažeidimas, tinkamai įvertinus pareiškėjo argumentus, turėtų būti ištaisytas apeliacinio teismo.
3) Teismas (protokoline nutartimi) nepagrįstai atsisakė byloje skirti ekspertizę, taip paneigė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą, pažeidė reikalavimą atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką. Sutinka, kad teismai neturi kompetencijos pasisakyti, kokių ekonomikos krypčių turi būti laikomasi energetikos sektoriuje, kokie ekonominiai rodikliai turi būti vertinami reguliuojant vienus ar kitus ūkinės veiklos aspektus, nes ši funkcija priklauso tam įgaliotoms valstybės institucijoms, tačiau tai, kad viešojo administravimo subjektai turi ekonominių klausimų vertinimo laisvę, nereiškia, jog teismas turi susilaikyti nuo viešojo administravimo subjekto atliekamos teisinės ekonominių duomenų kvalifikavimo kontrolės. Nagrinėdami bylas, kuriuose ginčijami reguliavimo institucijų ekonominio pobūdžio sprendimai, teismai turi motyvuotai pasisakyti, ar konkreti ginčijama ekonominio pobūdžio priemonė pritaikyta laikantis teisės aktų reikalavimų, t. y. įvertinti ne ekonominio tikslingumo, o teisėtumo atžvilgiu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo pratiką, pagal kurią, bylose, kuriose ginčijamas reguliavimo institucijos techninio pobūdžio sprendimas, asmuo savo interesus gali ginti tik ekspertizės pagrindu. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011, 2011 m. vasario 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-390/2011; 2007 m. kovo 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A415-323/2007; 2009 m. balandžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-72/2009; 2009 m. kovo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-416/2009. Be to, iš esmės analogiškoje byloje (Nr. I-855-426/2011) Vilniaus apygardos administracinis teismas patenkino UAB „Vilniaus energija“ prašymą skirti ekspertinę iš esmės analogiškais klausimais.
Atsiliepimas
Atsakovas Komisija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 30–44), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
1) Teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes galiojančių materialinės teisės normų kontekste, sistemiškai bei atsižvelgdamas į administracinių teismų praktiką, bylose šilumos energijos ir karšto vandens srityse, išanalizavo su nagrinėjama byla susijusius teisės aktus ir padarė tinkamas, teisės aktais pagrįstas, išvadas. Apeliantas akcentuoja būtinųjų sąnaudų padengimo principą, tačiau neužsimena apie mažiausių sąnaudų principą. Vienas iš pagrindinių ŠŪĮ tikslų, perkeltas ir į Metodikos 3.2 punktą, yra mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Karšto vandens tiekėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas, privalo veiklą vykdyti efektyviai ir pasiekti leistinas vandens netektis. Priešingu atveju nebūtų pasiektas minėtas ŠŪĮ tikslas. Apeliantas netinkamai interpretuoja Metodikos 39 punktą, teikdamas, kad jame nustatytos 5 ir 10 procentų netekčių ribos numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Skaičiuojant karšto vandens kainą, leistinos netektys ribojamos nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens apskaitos prietaisai metrologiškai patikrinti, ir nepriklausomai nuo to, kam jie priklauso nuosavybės teise. Argumentai, jog Komisija nepateikė įrodymų dėl karšto vandens tiekėjo pareigų nevykdymo, nesusiję su šios bylos dalyku. Pažymi, kad šioje byloje analizuojamas ne ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalies taikymas, o Metodikos 39 punkto taikymo teisėtumas ir pagrįstumas. Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, kuriomis remiasi apeliantas, pažymi, jog Komisija neginčija fakto, kad karštas vanduo yra geriamojo vandens ir šilumos bendras galutinis produktas, tačiau įstatyminės bazės reglamentavimo prasme, tai skirtingos paslaugų teikimo veiklos. Vadovaujantis esamu karšto vandens tiekėjo veiklos reglamentavimu, apelianto teiginiai, jog karšto vandens netektys, kaip geriamojo vandens netektys, privalo būti padengiamos bendrojo naudojimo objektų savininkų, teisiškai nepagrįstos. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2004. Pažymi, kad apeliantas nepateikė įrodymų, kad karšto vandens tiekimo netektys susidaro dėl gyventojų kaltės. Įstatyminis reglamentavimas karšto vandens tiekėją įpareigoja sutvarkyti apskaitą daugiabučiame name, o to neįgyvendinus – atsakyti už nuostolių atsiradimą/prisiimti atsakomybę. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad Komisija nustatydama 5 procentų netektis vadovavosi tikrovės neatitinkančiais duomenimis. Tiek būtinas paruošti vandens kiekis, tiek būtinosios karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudos nustatomos atsižvelgiant į planuojamos veiklos pasikeitimus. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas pateikė informaciją, kad planuoja įdiegti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą. Pabrėžia, jog Metodikos 39 punktas į karšto vandens kainą leidžia įskaičiuoti tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, t. y., tik tokias, kurios susidaro nepriklausomai nuo karšto vandens tiekėjo veiklos. Kitos sąnaudos į ją negali būti įtrauktos. Teiginys apie pareiškėjo veiklos naujumą, taip pat neatitinka tikrovės. Administraciniai teismai ne kartą nagrinėjo analogiškas bylas, tad teismas turi užtikrinti praktikos tęstinumą.
2) Teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes ir administracinių teismų pratiką analogiškose bylose, nesikreipė į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio akto teisėtumo. Komisijos vertinimu, Metodikos 39 punktas aukštesnės galios teisės aktams neprieštarauja, tad pagrindo stabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nagrinėjimo metu nebuvo. Nesutinka su argumentu dėl legislatyvinės omisijos.
3) Teismas pagrįstai, įvertinęs visas bylos aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pratiką analogiškose bylose, atsisakė skirti bylose ekspertizę. Pareiškėjo ekspertizei teikti klausimai susiję išimtinai su Komisijos sprendimo ekonominiu vertinimu – investicijų atsiperkamumu, paskolos palūkanų mokėjimu, paskolos grąžinimu, veiklos rentabilumu ar nuostolingumu. Be to, bylos šalys pateikia teismui detalius karšto vandens kainos dedamųjų apskaičiavimo dokumentus, jų pagrindimą, šalių pozicijas pagrindžiančius argumentus, teismas kompetentingas vadovautis šalių pateiktais duomenimis, atlikti ekonominių rodiklių teisinę kontrolę, taip kartu užtikrinamas proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų laikymasis. Analogiškose administracinėse bylose tokie prašymai taip pat netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. O3-116 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdos padaliniui“, kuris buvo papildytas Komisijos 2013 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. O3-210 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. O3-116 „Dėl karšo vandens kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ Kazlų Rūdos padaliniui“ papildymo“.
Iš esmės pareiškėjas nesutinka su tuo, kad Komisija, minėtu Nutarimu nustatydama karšto vandens kainos dedamąsias pareiškėjui planuojamam realizuoti karšto vandens kiekiui skaičiuoti taikė 5 procentų leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų, kai pareiškėjo nuomone, taikytini 20,9 procento leistinų netekčių, kaip atitinkantys faktinę situaciją. Pareiškėjo nuomone, byloje būtina paskirti ekspertizę, o taip pat įvertinti Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 39 punkto atitiktį aukštesnės galios teisės aktams.
Visų pirma, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas kelia klausimą dėl konkrečios karšto vandens kainos nustatymo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymų yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo funkcija, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-447/13, 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2279/12). Tokios administracinių teismų nagrinėjimo ribos kyla iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatų, pagal kurias teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Taigi, ir nagrinėjimu atveju vertintina, ar Komisijos sprendimas yra teisėtas jo atitikimo galiojantiems teisės aktams ir Komisijos kompetencijai ribose.
Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad energetikos sektoriuje yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos kainos. Kainos reguliuojamos tvirtinant paslaugos ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar reguliavimo tvarką. Valstybės reguliuojamų kainų nomenklatūra ir reguliavimo principai nustatomi energetikos sektorių įstatymuose. Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų klausimus reglamentuoja specialus teisės aktas – Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas, iš kurio nuostatų, inter alia, 1 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio matyti, kad centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainos yra priskirtinos valstybės reguliuojamų kainų kategorijai. Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Komisija yra biudžetinė įstaiga, šiame Įstatyme ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta tvarka atliekanti valstybės jai pavestas funkcijas kontroliuojant ir prižiūrint valstybės ir savivaldybių reguliuojamą veiklą. To paties straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai yra pavesta atlikti, inter alia, šias funkcijas: tvirtinti valstybės ir savivaldybių reguliuojamų kainų nustatymo metodikas; nustatyti valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas; kontroliuoti valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų taikymą; tvirtinti energetikos objektų (tinklų, sistemų, įrenginių) prijungimo įkainius; vienašališkai nustatyti valstybės reguliuojamas kainas, jeigu energetikos įmonės nesilaiko šių kainų nustatymo reikalavimų; nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, įvertinti investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą; kontroliuoti, kad būtų veiksmingai atliekamas Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytas finansinės atskaitomybės atskyrimas, siekiant išvengti gamybos, perdavimo, paskirstymo ir tiekimo veiklos rūšių kryžminio subsidijavimo. Komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr. 1747, 5 punktas numato, kad pagrindinis Komisijos uždavinys – prižiūrėti elektros energijos, gamtinių dujų, šilumos ir vandens ūkio rinkas įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti šio įstatymo tikslai: 1) mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams; 2) šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją; 3) ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus; 4) didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą; 5) gaminant šilumą, plačiau naudoti vietinį kurą, biokurą ir atsinaujinančiuosius energijos išteklius; 6) mažinti šilumos energetikos neigiamą poveikį aplinkai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Šilumos ūkio įstatymo tikslai gali būti pasiekti įvairiais teisinio reguliavimo būdais. Konkretaus būdo pasirinkimas priskiriamas teisės aktą priimančio viešojo administravimo subjekto kompetencijai, tačiau siekdamas įstatyme nurodytų tikslų viešojo administravimo subjektas yra saistomas bendrųjų viešojo administravimo principų (teisėtumo, proporcingumo, draudimo diskriminuoti ir kt.). Tarp įvairių teisės aktais siekiamų tikslų turi egzistuoti pusiausvyra, vieno tikslo negalima nepagrįstai iškelti paneigiant kitą. Jeigu susiduriama su konkrečių tikslų tarpusavio konkurencija, kuriam tikslui suteikti prioritetą pasirenka teisės aktą priimantis viešojo administravimo subjektas, tačiau tai turi būti daroma kuo mažiau darant įtaką likusiems tikslams įgyvendinti. Šis prioritetų nustatymas patenka į ekonominio ir politinio tikslingumo kategoriją, kurios, kaip minėta, administraciniai teismai nevertina.
Taigi Komisijai yra suteikti tam tikri įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje, inter alia, įgaliojimai reguliuojant kainas šilumos ūkyje ir Komisija turi diskrecijos teisę tvirtinant Karšto vandens kainų nustatymo metodiką.
Aptariamos Metodikos 21 punkte taip pat nustatyta, jog karšto vandens tiekėjams, kurie yra ir šilumos tiekėjai, realizuojantys ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, ir kitiems karšto vandens tiekėjams, tiekiantiems karštą vandenį šio šilumos tiekėjo teritorijoje, karšto vandens kainos dedamąsias nustato Komisija. Kitiems karšto vandens tiekėjams karšto vandens kainos dedamąsias nustato savivaldybių tarybos.
Pagal Metodikos 39 punktą (Komisijos 2012 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. O3-353 patvirtinta redakcija) planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis daugiabučiuose namuose esantiems vartotojams nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc. leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc. Planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis kitiems vartotojams nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis.
Pagal bylos duomenis nustatyta, kad daugiabučiuose namuose, kuriems pareiškėjas tiekia karštą vandenį nėra įrengtos nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemos, taigi, vadovaujantis Metodikos 39 straipsniu, nustatant planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį daugiabučiuose namuose esantiems vartotojams iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atimamos faktinės, tačiau ne didesnės kaip 10 proc. leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose. Nagrinėjamu atveju Komisija nustatė 5 procentus leistinų netekčių, ir atsižvelgiant į tai, kad minėti 10 procentų neviršyti, Komisija vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir nepažeidė Metodikos 39 punkto.
Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju Komisija veikė savo kompetencijos ribose ir priėmė teisėtą sprendimą, atitinkantį galiojančių teisės aktų nuostatas.
Pareiškėjo nuomone, Metodikos 39 punkte nenumatyta trečioji galima, kokia susidarė nagrinėjamu atveju, situacija, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose dar neįrengti karšto vandens skaitikliai. Pareiškėjo teigimu, tai legislatyvinė omisija ir tokio reguliavimo nebuvimas prieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, o tuo pačiu ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių principams.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą sprendė klausimą dėl būtinybės įvertinti Metodikos 39 punkto atitiktį aukštesnės galios teisės aktams (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1651/12, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1482/11) ir konstatuodavo, jog teismui nekyla abejonių dėl aptariamų teisės akto nuostatų teisėtumo. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje vadovaujasi minėta susiformavusia teismo praktika ir išnagrinėjusi pareikštus argumentus daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė nesikreipti į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Metodikos 39 punkto teisėtumo ištyrimo.
Pareiškėjas prašė skirti byloje teismo ekspertizę, ekspertui pavedant atsakyti šiuos klausimus:
1) ar pareiškėjo karšto vandens tiekimo veiklai numatytos investicijos į nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemas, įvertinant Pareiškėjo faktinį realizuojamą karšto vandens kiekį, tačiau karšto vandens kainos metu pritaikius 5 procentų karšto vandens netektis, atsipirks per šios įrangos gyvavimo laikotarpį (t. y. daugiabučiuose namuose įrengtos įrangos 8 metus, pas karšto vandens tiekėją įrengtos įrangos – 10 metų);
2) ar iš karšto vandens tiekimo veiklos generuojamas pinigų srautas (atižvelgiant į 5 proc. netektis) būtų pakankamas karšto vandens tiekimo veiklai skirtos paskolos aptarnavimui;
3) koks būtų pareiškėjo karšto vandens tiekimo veiklos rentabilumas ar nuostolingumas per pirmuosius tris šios veiklos metus, įvertinus faktinį pareiškėjo parduodamą karšto vandens kiekį, tačiau karšto vandens kainos nustatymo metu pritaikant Komisijos nustatomas karšto vandens 5 procentų netektis.
Kaip matyti iš nurodytų klausimų turinio, jų esmė – prognozuoti galimus būsimus pareiškėjo nuostolius ar pajamas, investicijų grąžą, tuo atveju, jei karšto vandens kainai apskaičiuoti yra taikomos ginčijamos karšto vandens 5 procentų netektys. Teisėjų kolegijos nuomone, tokiu būdu pareiškėjas siekia kvestionuoti ginčijamo Komisijos priimto sprendimo ir tuo pačiu Metodikos 39 punkto nuostatas būtent ekonominio tikslingumo aspektu, t. y. pagrįsti savo skundo argumentus, jog esamas teisinis reguliavimas, o taip pat ir jo taikymas, neleidžia užtikrinti tinkamo būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų susigrąžinimo bei tokiu būdu naujai pradėjusius veiklą karšto vandens tiekėjus verčia dirbti nuostolingai. Kaip minėta, administraciniai teismai nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu ir teisėjų kolegijos nuomone, ekspertų atsakymai į pareiškėjo nurodytus klausimus neturėtų įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumo klausimui. Atsižvelgiant į tai, atsisakymas skirti ekspertizę nagrinėjamu atveju nepažeidžia pareiškėjo teisės į teisminę gynybą.
Pažymėtina, jog pareiškėjas nepagrindė savo teiginio, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose suformuota praktika, jog bylose, kuriose yra ginčijamas reguliavimo institucijos techninio pobūdžio sprendimas, asmuo savo interesus gali ginti tik ekspertizės pagrindu. Pavyzdžiui, pareiškėjo nurodomoje administracinėje byloje Nr. A525-2637/11 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kaip tik pasisakė, kad nevertins su ginčijamais Komisijos nutarimais susijusių ekonominių aspektų ir juos priimant vertintų ekonominės prigimties argumentų ir, minėtoje byloje, Komisijos nutarimas buvo panaikintas dėl to, jog Komisija, įgyvendindama jos kompetencijai priskirtas funkcijas, netinkamai laikėsi teisės aktų reikalavimų. Administracinėje byloje Nr. A525-390/2011 pareiškėjas Komisijos priimtus aktus ginčijo ir remdamasis argumentais dėl netinkamo Energijos supirkimo kainos iš bendrų šilumos ir elektros energijos gamintojų reguliavimo taisyklių taikymo, teigdamas, jog buvo pažeisti Taisyklėse įtvirtinti kainos skaičiavimo principai, taip pat teigė, jog netinkamai apskaičiuota permokėta suma, teigdamas, kad buvo netinkamai pritaikyti Taisyklėse įtvirtinti principai ir permokos skaičiavimo formulė, netinkamai apskaičiuota permoka (ne matematinio skaičiavimo, o formulės turinio požiūriu) ir teismas vertino, jog pateikti argumentai yra teisinio pobūdžio, susiję su taisyklėse įtvirtintų normų taikymu. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog permokos apskaičiavimą ir teismui atitinkamai pasisakant dėl su tuo susijusių teisinių aspektų, turi būti atsižvelgiama į minėtose taisyklėse numatytą kainos ir permokos skaičiavimo tvarką, aiškinamas kainos ir permokos skaičiavimo formulės turinys, o tokio formulių turinio atskleidimui, teisėjų kolegijos nuomone, būtinos ir specialios ekonominio pobūdžio žinios. Taigi, minėtoje byloje teismas pripažino specialių ekonominių žinių būtinybę sprendžiant, ar nepadaryta klaidų taikant formulę, o ne tam, kad prognozuoti kaip netinkami pareiškėjo nuomone skaičiavimai paveiks pareiškėjo finansinę padėtį ateityje.
Taigi, kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl ekspertizės būtinybės spręstina kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, reiškiamų reikalavimų ir ginčijamų sprendimų turinį. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus, pasisako, jog priešingai, nei teigia pareiškėjas, pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo įrodymui ir bylos išnagrinėjimui specialisto išvada nėra būtina, o juo labiau, kaip minėta, yra ir netikslinga.
Apibendrindama aptartas teisės aktų nuostatas, nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą netenkinti visų pareiškėjo reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.