Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo

V. D. nuteistas pagal LR BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D. nuteistas už tai, kad 2005 m. gegužės 15 d., apie 19 val., (duomenys neskelbtini) ant A. Š. gyvenamojo namo laiptų, asmeninio konflikto metu tyčia sudavė į įvairias kūno vietas A. Š. ne mažiau kaip 6 smūgius metaliniu strypu, padarydamas jam 15 kraujosruvų bei 9 žaizdas, pasireiškusius daugybiniais kūno sužalojimais ir kraujosruvomis, muštomis žaizdomis, dešinio alkūnkaulio ir kairių šonkaulių lūžimais ir atviru kairio žastikaulio lūžimu, ko pasekoje dėl krūtinės sumušimo su šonkaulių lūžimais, masyvaus vidinio nukraujavimo ir galvos smegenų pabrinkimo nukentėjusysis mirė. Tokiu būdu V. D. tyčia nužudė A. Š. .

Teismo posėdyje nuteistasis V. D. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti ir sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino ištirtus įrodymus, todėl pagrįstai pripažino V. D. kaltu, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistojo nusikalstamą veiką kvalifikavo teisingai.

Nors nuteistojo apeliaciniame skunde prašoma tik sušvelninti paskirtą bausmę, tačiau iš šio skundo turinio matosi, kad apeliantas nesutinka ir su ištirtų įrodymų įvertinimu bei baudžiamojo įstatymo taikymu. Apelianto nuomone, jis pavartojo prieš A. Š. smurtą veikdamas būtinosios ginties situacijoje ir jį nužudė peržengdamas šios ginties ribas.

Visus nuteistojo apeliaciniame skunde dėstomus argumentus kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir paneigtus teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Kad V. D. nužudė A. Š. nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis ir kad jis tai padarė ne būtinosios ginties situacijoje, patvirtina liudytojų ir paties nuteistojo parodymai, įvykio vietos apžiūros ir parodymų patikrinimo vietoje protokolai, specialistų išvados ir kiti nuosprendyje išdėstyti bylos duomenys.

Iš bylos matosi, kad A. Š. lavonas su smurto pėdsakais buvo rastas gulintis ant savo namo laiptų 2005 m. gegužės 16 d. rytą. Apžiūrėję įvykio vietą, policijos pareigūnai, be kitų objektų, surado ir paėmė namo kieme į šulinį atremtą metalinį strypą. Teismo medicinos specialisto išvadose nurodoma, kad A. Š. mirė dėl krūtinės sumušimo su šonkaulių lūžimais bei vidiniu nukraujavimu ir galvos smegenų pabrinkimo. A. Š. be to buvo nustatyti daugybiniai kūno nubrozdinimai, kraujosruvos, muštinės žaizdos, alkūnkaulio, šonkaulių ir atviras žastikaulio kaulų lūžimai. Kūno sužalojimai galėjo būti padaryti kaltinime nurodomu laiku, jie padaryti didele jėga, ne mažiau kaip 24 trauminiais poveikiais, jie galėjo būti padaryti ir tyrimui pateiktu įvykio vietoje rastu metaliniu strypu. Iš kitų specialisto išvadų matosi, kad ir pačiam V. D. padaryta viena muštinė viršugalvio srities žaizda. Ji galėjo būti padaryta nedidele jėga suduodant smūgį tuo pačiu metaliniu strypu. Pačiam nuteistajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Taip pat nustatyta, kad įvykio vietoje užfiksuotas pėdsako fragmentas galėjo būti paliktas iš V. D. paimta avalyne. Specialistų išvadoje be to kategoriškai konstatuota, kad įvykio vietoje buvo rastas V. D. kraujas. Pats nuteistasis parodė, kad tą vakarą tikrai sumušė A. Š. suduodamas jam į įvairias kūno vietas keletą smūgių metaliniu strypu, jis pripažįsta, kad tokiu būdu atėmė nukentėjusiajam gyvybę. Visos aptartos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad tarp V. D. veiksmų ir nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Įrodyta, kad A. Š. tikrai nužudė būtent nuteistasis V. D. . Apeliaciniame skunde to neginčija ir pats nuteistasis.

Prisipažindamas, kad mirtinai sužalojo A. Š. , apeliantas teigia, kad nukentėjusysis pirmasis sudavė jam smūgį metaliniu strypu, o jis, apimtas streso, atėmė tą strypą ir juo jau sumušė patį nukentėjusįjį. Teisminio nagrinėjimo metu V. D. parodė, kad tą vakarą užsuko pas A..Š. tikėdamasis ten rasti dar ryte pradėto gerti alaus. Pabandęs įeiti pro duris, suprato, kad jos užrakintos. Tada pabeldė į langą ir pro jį pamatė nukentėjusįjį. Netrukus A. Š. atidarė duris ir pro jas išėjęs iš karto jam, stovinčiam ant laiptų, trenkė per galvą metaliniu strypu. Pajutęs, kad jam bėga kraujas ir dėl to supykęs, jis atėmė iš A. Š. strypą ir tuo pačiu strypu ėmė mušti nukentėjusįjį. Mušė į rankas, kojas ir šonus, jo manymu, strypu galėjo suduoti apie 4-6 smūgius. Po to numetė tą strypą kažkur prie laiptų ir išėjo iš kiemo. Nuteistasis parodė, kad į namo vidų užėjęs nebuvo. Tokias pačias įvykio aplinkybes V. D. nurodė ir papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos nuomone, teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, tame tarpe ir į paties V. D. parodymus, tačiau jo versiją, kad nuteistasis nužudė A. Š. gindamasis, atmetė pagrįstai. Tokia išvada daroma dėl keleto priežasčių.

Pirmiausia, kolegija atmeta apelianto teiginius, kad jis tą vakarą nebuvo užėjęs į A. Š. namo vidų. Tai paneigia ir perskaityti keleto apklausų ikiteisminio tyrimo metu duoti paties V. D. parodymai. 2005 m. gegužės 16 d. apklaustas įtariamuoju jis pats parodė, kad tą vakarą užėjo pas A. Š. į namo vidų. A. Š. gulėjo lovoje, apkaltino jį šakių vagyste ir ėmė varyti iš namo, o kai jis perėjo į prieangį, A. Š. metaliniu strypu sudavė jam per galvą. Ten pat prieangyje ir jis ėmė mušti nukentėjusįjį tuo pačiu strypu. Tik po to išėjo į lauką ir ten dar kartą sudavė A. Š. tuo pačiu strypu. Mušamas A. Š. jam nesipriešino, o tik atsiprašinėjo. Tas pačias įvykio aplinkybes, tarp jų ir tai, kad pradėjo mušti A. Š. jau įėjęs į namo prieangį, V. D. nurodė ir 2004 m. gegužės 18 d. apklaustas teisme sprendžiant kardomosios priemonės paskyrimo klausimą. Dar kartą apklaustas įtariamuoju 2005 m. spalio 7 d. jis parodymus pakeitė ir jau parodė, kad į namo vidų užėjęs nebuvo ir kad A..Š. sumušė ant namo laiptų. Jis pripažino, kad bandė atidaryti namo duris, bet suprato, kad jos iš vidaus užrakintos. Tačiau dar vėlesnės apklausos metu, 2005 m. spalio 13 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad bandydamas atidaryti duris, jas traukė. Į teisėjo klausimą jis jau atsakė, kad gal ir galėjo būti užėjęs į namo vidų. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atlikus įrodymų tyrimą ir dar kartą perskaičius išvardintus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nuteistasis jų keitimo priežasčių paaiškinti nesugebėjo. Jo aiškinimus, kad policijos surašytų parodymų pats neskaitė, kolegija atmeta, nes tai paneigia tuose protokoluose paties V. D. ranka padaryti įrašai ir jo parašai. Nuteistasis pripažino, kad šių apklausų metu dalyvavo jo gynėjas. Juo labiau nėra jokio pagrindo abejoti ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktų apklausų protokolais. Kad tą vakarą V. D. buvo įėjęs į A. Š. namo vidų, patvirtina ir kiti įrodymai. Liudytojas S. B. parodė, kad tą vakarą ėjo pro A. Š. namus. Pamatė A. Š. ropojantį namo laiptais, tada pagalvojo, kad jis girtas. Pro namo langą pamatė viduje sėdintį V. D. . Netrukus V. D. išėjo pro duris į lauką ir nieko jam nepasakęs išėjo iš kiemo. Jis pats irgi nuėjo. Kitą rytą A. Š. vėl pamatė gulintį ant tų pačių laiptų, priėjęs suprato, kad jis negyvas. Šiuos parodymus S. B. patvirtino akistatoje su nuteistuoju. Priežasčių, dėl kurių šis liudytojas būtų galėjęs jį apkalbėti, V. D. negalėjo nurodyti. O kad S. B. ir jau aptarti ankstesni paties V. D. parodymai yra teisingi, patvirtina ir kiti abejonių nekeliantys bylos duomenys. Įvykio vietos apžiūros metu A. Š. namuose buvo rastas plastikinis alaus butelis, namuose rasta betvarkė ir išmėtyti bei išvartyti daiktai. Kaip jau buvo minėta, DNR tyrimo metu buvo nustatyta, kad namo viduje buvo rasta kraujo pėdsakų ir tas kraujas priklauso V. D. . Iš įvykio vietos apžiūros protokolo taip pat matosi, kad ant namo laiptų rasta medžio atplaiša, o ant durų - tą atplaišą atitinkantis šviežias durų varčios apgadinimas. Apžiūrėjus namo duris iš vidaus, nustatyta, kad staktoje įtvirtinta metalinio kabliuko kilpelė sulankstyta, o pats kabliukas rastas gulintis ant grindų namo prieangyje. Visos šios aplinkybės leidžia padaryti abejonių nekeliančią išvadą, kad V. D. ne tik buvo užėjęs į A. Š. namo vidų, tačiau ten pateko jėga išlaužęs duris ir išplėšęs iš vidaus tas duris laikiusį metalinį kabliuką.

Nustatytos bylos aplinkybės paneigia bet kokius apelianto aiškinimus apie jo tariamą veikimą būtinosios ginties situacijoje. Byloje tikrai nepaneigta, kad A. Š. pirmasis sudavė V. D. strypu per galvą. Tačiau tai jis padarė tik po to, kai pats nuteistasis jėga ir prieš nukentėjusiojo valią įsibrovė į jo namus. Iš vidaus užkabinęs duris kabliuku ir jų V. D. neatidaręs, A. Š. aiškiai pareiškė apie savo atsisakymą įsileisti nuteistąjį į namo vidų. Tai suprasdamas V. D. išlaužė duris ir įsibrovė į namo vidų prieš nukentėjusiojo valią. Jo paties ankstesni parodymai ir rasti V. D. kraujo pėdsakai patvirtina ir tai, kad jam strypu į galvą A. Š. sudavė namo prieangyje. Taigi pats nuteistasis pirmasis atliko neteisėtus veiksmus ir taip pats iniciavo konfliktą. Tuo tarpu A. Š. turėjo teisę ginti savo būsto neliečiamybę nuo jau V. D. pradėto pavojingo kėsinimosi. Todėl suduodamas V. D. strypu per galvą, būtent A. Š. , o ne nuteistasis veikė būtinosios ginties situacijoje ir neperžengdamas šios ginties ribų (BK 28 str. 1 d., 2 d.). Tuo tarpu nuteistojo tolesnius veiksmus sumušant A. Š. vertinti būtinąja gintimi nėra jokio pagrindo. Tokia pati išvada daroma ir dėl kitų aplinkybių. Pats nuteistasis parodė, kad kai atėmęs iš A. Š. strypą juo ėmė mušti patį nukentėjusįjį, šis jam daugiau smūgių suduoti net nemėgino ir net nebandė priešintis. A. Š. jo atsiprašinėjo ir prašė daugiau nemušti. Taip pat akivaizdu, kad ryškią fizinių jėgų persvarą turėjo būtent V. D. . Penkiasdešimčia metų už nuteistąjį vyresnis, jau seno amžiaus, 1927 m. gimęs A. Š. tikrai neturėjo galimybės pasipriešinti žymiai jaunesniam V. D. , o juo labiau jis to negalėjo padaryti V. D. atėmus strypą. Akivaizdu, kad jis nekėlė ir negalėjo kelti nuteistajam jokios grėsmės ir pats V. D. tai suprato. Nepaisant to, nuteistasis sudavė A. Š. strypu daug smūgių, nepaisydamas nukentėjusiojo prašymų ir atsiprašinėjimų, kaip pats parodė, mušė jį iš visų jėgų keletą minučių, sudavė smūgius metaliniu strypu ne tik prieangyje, bet po to ir ant laiptų. Visos išdėstytos aplinkybės paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentus ir patvirtina, kad V. D. veikė nei esant būtinosios ginties situacijai, nei peržengdamas tokios ginties ribas.

Apeliantas dar nurodo, kad smūgius A. Š. sudavė būdamas labai įpykęs ir ištiktas didelio streso. Tokie jo argumentai irgi atmetami. Kaip jau minėta, pats nuteistasis veikė neteisėtai, prieš nukentėjusiojo valią įsibrovė į pastarojo namus, todėl atsakomieji A. Š. veiksmai, taip pat ir smūgio strypu sudavimas, nuteistajam negalėjo būti netikėti. Jokių neteisėtų veiksmų A. Š. prieš nuteistąjį neatliko. Be to, apelianto teiginius apie jo tuo metu tariamai buvusią ypatingą psichikos būklę bei patirtą didelį stresą visiškai paneigia teismo psichiatrinės ekspertizės išvados. Jose nurodoma, kad V. D. ne tik nesirgo ir dabar neserga jokiomis psichikos ligomis. Išvadose nurodoma, kad nusikaltimo metu jis nebuvo ir laikinoje psichikos sutrikimo būsenoje, galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Dėl išdėstytų aplinkybių V. D. veika negali būti įvertinta ir kaip nužudymas labai susijaudinus (BK 130 str.).

Prašydamas perkvalifikuoti jo veiką pagal kitą baudžiamąjį įstatymą (kokį konkrečiai, skunde nenurodoma) apeliantas tai argumentuoja ir tuo, kad nužudyti A. Š. jis nenorėjo. Šis prašymas irgi atmetamas, nes teismas nuteistojo kaltės formą bei tyčios rūšį nustatė teisingai ir baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai. Byloje tikrai nėra duomenų, kad V. D. turėjo tikslą A. Š. nužudyti ir kad būtent šių pasekmių siekė. Tačiau suduodamas senam žmogui daugybę stiprių smūgių į įvairias kūno vietas metaliniu strypu, nuteistasis tikrai suprato, kad jis savo veika kėsinasi į A. Š. gyvybę ir numatė, kad gali atimti jam gyvybę. Nors nuteistasis specialiai būtent nukentėjusiojo mirties nesiekė, tačiau galimybę atsirasti įvairiems jo veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ir jo mirčiai) numatė bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo. Tai patvirtina net ir paties nuteistojo duoti parodymai apie tai, jog mušdamas A. Š. jis suprato, kad pasekmės gali būti liūdnos, kad jis mušė įpykęs ir negalėjo sustoti. Nuteistojo abejingumą pasekmių atžvilgiu parodo ir tai, kad savo paties sumuštą ir sunkiai sužalotą A. Š. jis paliko gulintį ant laiptų ir pasišalino iš įvykio vietos net nemėgindamas suteikti nukentėjusiajam kokią nors pagalbą. Dėl viso teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. D. nužudė A. Š. veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, o jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d.

Skirdamas bausmę, teismas BK 54 ir 61 straipsnių reikalavimų taip pat nepažeidė. Apelianto argumentus dėl paskirtos bausmės kolegija taip pat atmeta, nes vieni iš jų yra nepagrįsti, o į kitas jo nurodomas aplinkybes skiriant bausmę nuosprendyje jau atsižvelgta. Teismas jau pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis iš esmės pripažino savo kaltę. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Tuo tarpu nustatyti dar ir kitas apelianto nurodomas lengvinančias atsakomybę aplinkybes pagrindo nėra. Iš bylos matosi, kad V. D. savo parodymus ne kartą keitė, netgi teisme iš pradžių neprisipažino kaltu ir buvo atsisakęs duoti bet kokius parodymus, vėliau sutiko būti apklaustas tik teismui perskaičius jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Netgi apeliaciniame skunde jis bando sušvelninti savo padėtį konflikto iniciatoriumi nurodinėdamas patį nužudytąjį A. Š. . Nuteistasis apie padarytą nusikaltimą teisėsaugos institucijoms nepranešė, o buvo sulaikytas policijos savo namuose kitą dieną. Teismui teko paneiginėti apelianto versijas ir nuosprendį pagrįsti kitais išnagrinėtais įrodymais. Todėl daryti išvadą, kad dėl padaryto nusikaltimo nuteistasis tikrai nuoširdžiai gailisi, o juo labiau, kad jis padėjo išaiškinti šį nusikaltimą, pagrindo nėra. Ankstesni V. D. teistumai išnykę, tačiau ir šie duomenys jo asmenybę apibūdina iš esmės neigiamai. Jo gyvenamosios vietos seniūnijos pateiktoje charakteristikoje nuteistasis irgi apibūdinamas tik neigiamai. Nurodoma, kad ji gyveno pas tėvus pats niekur nedirbdamas, buvo nedrausmingas ir elgdavosi chuliganiškai. Teismas taip pat atsižvelgė į padaryto nusikaltimo sunkumą, pavojingumo laipsnį, kilusias neatstatomas šio nusikaltimo pasekmes ir kaltininko tyčios rūšį. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, V. D. paskirta mažesnė už įstatymo sankcijos vidurkį bausmė negali būti laikoma per griežta ir tą bausmę švelninti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. D. apeliacinį skundą atmesti.